Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-11-20 · Civilinė byla Nr. 2S-1840-302/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-20
Bylos Nr.
2S-1840-302/2013
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-00033-2013-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Romualda Janovičienė
Atsakovas
A. M.
Ieškovas
Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus
Trečiasis asmuo
Vilniaus Antakalnio vaikų socialinės
Kategorijos
  • 102.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1840-302/2013Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00033-2013-4Procesinio sprendimo kategorijos: 102.5.; 122.2.; 122.3.; 122.4.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. lapkričio 20 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėja Romualda Janovičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. nutarties, civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus ieškinį atsakovei A. M. dėl neterminuoto motinos valdžios apribojimo, trečiasis asmuo Vilniaus Antakalnio vaikų socialinės globos namai, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija Vaikų teisių apsaugos skyrius kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė neterminuotai apriboti atsakovės A. M. motinos valdžią jos nepilnamečių vaikų A. J., R. B. ir V. M. atžvilgiu.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino ir neterminuotai apribojo atsakovės A. M. motinos valdžią nepilnamečių vaikų- A. J., R. B. ir V. M. atžvilgiu.

Šalies argumentai

2013 m. liepos 17 d. atsakovė A. M. pateikė apeliacinį skundą ir prašė atnaujinti įstatymo nustatytą ir praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti bei pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 22 d. nutartimi, atmetė atsakovės A. M. prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo ir grąžino skundą atsakovei. Teismas sprendė, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos nurodytas aplinkybes ir leistų padaryti išvadą, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių. Teismas nelaikė svarbiomis aplinkybėmis praleisto termino atnaujinimui užimtumą darbe, valstybinės kabos nemokėjimą ir kitas apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes. Be to, teismas taip pat pažymėjo, jog apeliantė apeliaciniame skunde nurodė trečiuosius asmenis, kurie į bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo įtraukti, o apeliaciniame skunde prašymo ir paaiškinimo, kodėl šie asmenys trauktini į bylą, nėra.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantė A. M. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. nutarties ir prašo panaikinti skundžiamą nutartį bei atnaujinti procesinį terminą apeliaciniam skundui paduoti ir priimti apeliantės apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo. Nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismas dėl apeliantės valdžios neterminuoto apribojimo vaikų atžvilgiu, jai buvo sunku orientuotis įvairiose aplinkybėse, buvo sunku suvokti ir pagrįsti savo argumentus bei teisininko pagalbos. Suvokusi, kad apeliantės valdžia vaikų atžvilgiu buvo visam laikui apribot, prasidėjo išgyvenimas ir apeliantė nežinojo ką galima padaryti ir kaip elgtis šiuo konkrečiu atveju. Tokia jos būsena sutrukdė apeliantei orientuotis ir tinkamai elgtis susidariusioje situacijoje, tačiau dėl tokios būklės apeliantė į gydytojus nesikreipė. Neturėdama jokio teisinės pagalbos, apeliantė negalėjo laiku parengti apeliacinio skundo, o dokumentų parengimas siekiant gauti teisinę pagalbą iš tikrųjų užėmė daug laiko. Apeliantė taip pat nurodo, kad apeliaciniame skunde pažymėjo, kad J. G. yra jos sūnaus A. J. tėvas, o V. M. yra jos sūnaus R. B. ir dukros V. M. tėvas, dėl to ieškovas privalėjo į nagrinėjamą civilinę bylą trečiaisiais asmenimis įtraukti ir minėtus asmenis. Apeliantės manymu, vien skundo padavimo termino praleidimas pats savaime negali būti svaria priežastimi užkirsti kelią apginti savo teises ir siekti išsamaus ir objektyvaus bylos išnagrinėjimo, siekiant nustatyti byloje tiesą, o jos prašymas atnaujinti terminą paduoti apeliacinį skundą buvo atmestas vien formaliais pagrindais, užkertant apeliantei kelią pasinaudoti teise ginti savo interesus teisme, tuo labiau, kad byla dėl tėvų valdžios apribojimo, buvo išnagrinėta nevisapusiškai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu patenkino ieškovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus ieškinį ir neterminuotai apribojo atsakovės A. M. motinos valdžią nepilnamečių vaikų- A. J., R. B. ir V. M. atžvilgiu (b. l. 80-85). Apeliantė A. M. nesutikdama su minėtu sprendimu 2013 m. liepos 17 d. pateikė apeliacinį skundą ir prašė atnaujinti įstatymo nustatytą ir praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti bei skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- pratęsti laikiną apeliantės valdžios apribojimą jos minėtų vaikų atžvilgiu metams, per kurį apeliantė sukurs sąlygas vaikams gyventi su ja (b. l. 90-93). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 22 d. nutartimi neatnaujino praleisto termino apeliaciniam skundui paduoti ir apeliacinį skundą atsisakė priimti (b. l. 98-99).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti atsakovės apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo tuo pagrindu, kad skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą, taip pat, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos nurodytas aplinkybes ir leistų padaryti išvadą, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Civilinio proceso kodekso 73 straipsnio 1 d. nurodyta, kad procesiniai veiksmai atliekami įstatymų nustatytais terminais. Civilinio proceso kodekso 307 straipsnio 1 d. yra nustatytas terminas apeliaciniam skundui paduoti - 30 dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Procesinis įstatymas taip pat numato galimybę asmeniui, praleidusiam terminą procesiniam veiksmui atlikti, prašyti tokį terminą atnaujinti (Civilinio proceso kodekso 78 str. 1 d., 307 str. 2 d.). Asmuo, pateikdamas pareiškimą dėl termino atnaujinimo, jį turi motyvuoti, prie jo turi pridėti įrodymus, pagrindžiančius praleisto termino atnaujinimo būtinumą (Civilinio proceso kodekso 78 str. 4 d.). Pagrindinė procesinio termino atnaujinimo sąlyga yra svarbios priežastys, dėl kurių dalyvaujantis byloje asmuo šį terminą praleido. Dėl to, nagrinėjant procesinio termino atnaujinimo klausimą, privalu aiškintis besikreipiančio dėl termino atnaujinimo suinteresuoto asmens nurodytas aplinkybes (priežastis), dėl kurių terminas buvo praleistas, jų visetą ir svarbą. Įstatyme nenustatyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Įstatymo sąvoka ,,svarbios priežastys“ yra vertinamoji, todėl teismas turi šį klausimą spręsti atsižvelgdamas į procesinių terminų instituto paskirtį, ginčo esmę, jo asmenines savybes, jo veiksmus po ginčo išnagrinėjimo bei kitas faktines aplinkybes. Taigi termino atnaujinimo klausimas kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, besiskundžiančios šalies elgesį procese, į jos sąžiningumą naudojantis suteiktomis procesinėmis teisėmis (Civilinio proceso kodekso 42 str. 5 d.).

Apeliantė prašydama atnaujinti terminą, nurodė, kad ji neturi išsilavinimo, taip pat, kad neturėjo galimybės gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą, tinkamai nemoka valstybinės kalbos, be to siekdama, kad jai būtų suteikta nemokama teisinė pagalba, turėjo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateikti atitinkamus dokumentus, o tai užėmė nemažą laiko tarpą. Apeliantė taip pat prašė atsižvelgti, kad jos gyvenimo sąlygos susidariusios po namo gaisro, yra apsunkintos bei, kad po santuokos nutraukimo su V. M., apeliantės sveikatos būklė žymiai pablogėjo, tačiau į gydytojus ji nesikreipė.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežasčių svarbumo, pagrįstai laikė, kad priežastys, dėl kurių atsakovė praleido šį terminą, nelaikytinos svarbiomis, ir todėl nėra pagrindo jo atnaujinti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, užimtumas darbe, valstybinės kalbos nemokėjimas ir kitos apeliantės nurodomos aplinkybės, nepripažintinos svarbiomis priežastimis praleisto termino atnaujinimui. Apeliantės atskirojo skundo argumentai, kad po santuokos su V. M. nutraukimo, apeliantė buvo prislėgta ir kurį laiką negalėjo pilnaverčiai gyventi, o nagrinėjant bylą dar pirmosios instancijos teisme jai buvo sunku orientuotis įvairiuose situacijose, buvo sunku suvokti ir pagrįsti savo argumentus be teisininko pagalbos, negali būti laikomi svarbiais. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą iš esmės dar pirmosios instancijos teisme, apeliantė savo interesus atstovavo pati (b. l. 74-78), be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors apeliantė ir teigia, kad ji neturi išsilavinimo, nemoka valstybinės kalbos bei, kad jai buvo sunku be teisininko pagalbos suprasti priimto sprendimo esmę, tačiau iš byloje esančios medžiagos matyti, kad apeliantė į Vilniaus valstybės garantuojamą teisinės pagalbos tarnybą kreipėsi tik 2013 m. gegužės 19 d., t.y. jau išnagrinėjus bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme (b. l. 116), nors byla teisme buvo užvesta 2013 m. sausio 14 d. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad viena iš aplinkybių, į kurias svarbu atsižvelgti vertinant procesinio termino praleidimo trukmę, tai pačios atsakovės elgesys po sprendimo priėmimo, leidžiantis spręsti apie tai, ar savo procesinėmis teisėmis ji naudojosi tinkamai (CPK 7 str. 2 d.). Teismo manymu, šiuo atveju apeliantė elgėsi nerūpestingai bei nenurodė jokių objektyvių priežasčių, pateisinančių termino praleidimą tokį laiko tarpą, ypač atsižvelgus į tai, jog apeliacinis skundas buvo pateiktas jau beveik suėjus Civilinio proceso kodekso 307 str. 3 d. nustatytam trijų mėnesių naikinamajam terminui nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos.

Dėl nurodyto nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas užkirto kelią atsakovei pasinaudoti teise į apeliaciją, nes dėl pačios atsakovės kaltės šia teise nebuvo tinkamai pasinaudota.

Esant nustatytoms aplinkybėms, skundžiama teismo nutartis yra paliktina nepakeista, atskirasis skundas atmestinas (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Romualda Janovičienė