Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, dalyvaujant atsakovo atstovui Romualdui Varslauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. B., E. M., A. O., S. Š., D. V., D. Z., P. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymu (2009 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. XI-227 redakcija) nuo 2009 m. gegužės 1 d. (3 straipsnio 1 dalis) buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 kategorijos valstybės tarnautojams. 2009 m. liepos 17 d. priimtu Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu (Nr. XI-363, Žin., 2009, Nr. 91-3918) pakeitus 1 priedą „Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojų pareigybių kategorijos ir pareiginių algų koeficientai“ (3 straipsnis) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. vėl buvo sumažinti tam tikrų kategorijų (nuo 11 iki 20) valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydžiai. Daliai valstybės tarnautojų (nuo 15 iki 20 kategorijos), turinčių aukštesnes kategorijas, pareiginių algų koeficientų dydžiai šitaip buvo sumažinti antrą kartą (taip pat ir pareiškėjams). Pastarųjų pareiginės algos ir darbo užmokestis sumažėjo labiau nei 11 - 14 kategorijų valstybės tarnautojų. Pažymėjo, kad valstybės tarnautojų, turinčių 1-10 kategorijas, šis pareiginės algos koeficientų dydžių sumažinimas nepalietė ir dėl to jų darbo užmokestis nesumažėjo.

Pareiškėjų darbo užmokestis sumažėjo ir dėl priedų už kvalifikacinę klasę mažinimo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo faktiškai sumažintas valstybės tarnautojų, turinčių kvalifikacines klases, darbo užmokestis, nors kitų (neturinčių kvalifikacinių klasių) valstybės tarnautojų, o taip pat ir politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų, darbo užmokestis atitinkamu dydžiu nebuvo mažinamas. Kvalifikacines klases turinčių valstybės tarnautojų priedai už atitinkamą kvalifikacinę klasę buvo sumažinti ne tokiu pačiu procentiniu dydžiu: už pirmą klasę sumažėjo 40 proc. (nuo 50 proc. iki 30 proc.); už antrą ir trečią klasę - po 33 proc. (nuo 30 iki 20 proc. ir nuo 15 iki 10 proc.). Pareiškėjų darbo užmokestis sumažėjo labiau nei žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojų. Toks valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) mažinimo mastas, pareiškėjų nuomone, buvo netolygus ir diskriminacinis.

Pareiškėjų nuomone, nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki šiol jų darbo užmokestis buvo ir yra apskaičiuojamas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujantį (prieštaravusį) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą (2009 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. XI-227 redakcija, 2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-363 redakcija) ir šio įstatymo 25 straipsnio 3 dalį (2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-363 redakcija), ir taip yra pažeidžiama pareiškėjų konstitucinė teisė į teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), taip pat teisėti lūkesčiai, visų asmenų lygybės įstatymui principas (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjai teismo posėdyje nedalyvavo, jiems apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str.).

Atkreipė dėmesį į tai, kad Darbo kodekso 301 str. yra įtvirtinta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susiję su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 straipsnio dalis), todėl prašo taikyti 3 metų senaties terminą ir jį skaičiuoti nuo pareiškėjų skundo padavimo teismui dienos, t.y. nuo 2013-05-03.

Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime nurodė, kad kompensavimo mechanizmą numatantis teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Konstitucinis Teismas nedetalizavo, koks laikotarpis laikytinas nepagrįstu delsimu, taigi atsižvelgiant į didelį asmenų, kuriems buvo mokėti atlyginimai iš valstybės ar savivaldybės biudžeto ir kurie po Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo įsigaliojimo įgyja teisę į neišmokėto darbo užmokesčio kompensavimą, skaičių bei būtinybę Lietuvos valstybei gauti (sukaupti) finansinių išteklių minėto kompensavimo užtikrinimui, turi būti numatytas protingas ir proporcingas, skaičiuotinas nuo 2013-10-01 (minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas paskelbtas „Valstybės žiniose“), laikotarpis kompensavimo mechanizmui sukurti. Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 punktu Vyriausybei nurodyta parengti ir pateikti Seimui kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą iki 2014-05-01. Atsižvelgiant į šalies finansinę padėtį, kad nėra sukaupta pakankamai lėšų, reikalingų nesumažintiems atlyginimams mokėti bei į tai, kad nuo 2013-10-01 atkuriamoms valstybės tarnautojų ir teisėjų pareiginėms algoms (atlyginimams) mokėti reikėtų didinti 2013 metų valstybės biudžeto išlaidas ir toks išlaidų padidinimas, nemažinant kitų išlaidų, pažeistų Fiskalinės drausmės įstatymo nuostatas, o 2013 metais mažinant kitas išlaidas valstybės ir savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojai negalėtų tinkamai užtikrinti jiems priskirtų funkcijų vykdymo.

Teismui nusprendus tenkinti skundą, prašo atidėti sprendimo vykdymą kitiems biudžetiniams metams.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas i š dalies

Šioje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies nuo 2010-05-01 iki 2013-04-30, susidariusios tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį buvo privalu apskaičiuoti ir išmokėti nepritaikius ginčijamomis įstatymų nuostatomis pakeisto teisinio reguliavimo.

Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu nuo 2010-05-01 iki 2013-04-30 pareiškėjai O. B., E. M., A. O., S. Š., D. V., D. Z., P. Ž. dirbo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamente (t. 1, b. l. 12-32). Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymu (2009-04-23 įstatymo Nr. XI-227 redakcija) nuo 2009-05-01 (3 straipsnio 1 dalis) pareiškėjams buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai kaip aukštesnės nei 14 kategorijos valstybės tarnautojams. 2009-07-17 priimtu Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu (Nr. XI-363, Žin., 2009, Nr. 91-3918) pakeitus 1 priedą „Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojų pareigybių kategorijos ir pareiginių algų koeficientai“ (3 straipsnis) nuo 2009-08-01 vėl buvo sumažinti tam tikrų kategorijų (nuo 11 iki 20) valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydžiai. Kadangi pareiškėjų kategorijos buvo nuo 15 ir didesnės, todėl jų pareiginių algų koeficientų dydžiai buvo sumažinti antrą kartą. Todėl pareiškėjų pareiginės algos ir darbo užmokestis sumažėjo labiau nei 11 - 14 kategorijų valstybės tarnautojų. Papildomai pareiškėjų darbo užmokestis sumažėjo ir dėl priedų už kvalifikacinę klasę mažinimo, nes nuo 2009-08-01 buvo faktiškai sumažintas valstybės tarnautojų, turinčių kvalifikacines klases, darbo užmokestis, nors kitų (neturinčių kvalifikacinių klasių) valstybės tarnautojų, o taip pat ir politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų, darbo užmokestis atitinkamu dydžiu nebuvo mažinamas. Tokie atlyginimų sumažinimai galiojo iki 2013-10-01. Dėl to pareiškėjams laikotarpiu nuo 2010-05-01 iki 2013-04-30 buvo neišmokėta: O. B. - 40 981,20 Lt, E. M. - 21 026,30 Lt, A. O. - 19 831,10 Lt, S. Š. - 11 338,67 Lt, D. V. - 19 173,19, D. Z. - 17 484,82 Lt, P. Ž. - 20 282,68 Lt (t. 1, b. l. 175-189, t. 2, b. l. 4-7). Ginčo tarp šalių dėl prašomų priteisti sumų nėra.

Atsakovė iš esmės neginčijo pareiškėjų teisių pažeidimo, kaip tokio, kai atitinkamais įstatymais neproporcingai sumažinti pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases. Šio pažeidimo esmė atskleista Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11-20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2009-08-01, Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009-07-17 redakcija, Žin„ 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertina kaip pakankamai įrodytą ieškovų teisių pažeidimą – neproporcingą ir todėl neteisėtą (prieštaraujantį Lietuvos Respublikos Konstitucijai) pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę sumažinimą.

Kadangi pareiškėjai paaiškino, kad jie neturi abejonių dėl pareiginės algos bazinio dydžio sumažinimo (nuo 490 Lt iki 475 Lt ir iki 450 Lt) pagrįstumo, todėl teismas nenagrinėja aplinkybių ir nesprendžia dėl pareiškėjų teisių pažeidimo, kiek tai susiję su pareiginės algos bazinio dydžio mažinimu.

Atsakovė savo nesutikimą su pareiškėjų teisės pažeidimu grindžia tuo, kad nėra sukurtas atlyginimų kompensavimo mechanizmas, kad nėra sukaupta pakankamai lėšų, reikalingų nesumažintiems atlyginimams mokėti, kad nuo 2013-10-01 atkuriamoms valstybės tarnautojų ir teisėjų pareiginėms algoms (atlyginimams) mokėti reikėtų didinti 2013 metų valstybės biudžeto išlaidas ir toks išlaidų padidinimas, nemažinant kitų išlaidų, pažeistų Fiskalinės drausmės įstatymo nuostatas, o 2013 metais mažinant kitas išlaidas valstybės ir savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojai negalėtų tinkamai užtikrinti jiems priskirtų funkcijų vykdymo.

Teismas su šiais argumentais sutikti negali, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Šios konstitucinės normos kontekste teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė iš esmės neneigė pareiškėjų teisių į neproporcingai sumažintą ir neišmokėtą atlyginimų dalį, atsakovė prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį, nurodė, kad pažeistos pareiškėjų teisės turėtų būti ginamos neteismine tvarka, t. y. sureguliuotos įstatymų leidėjui priimant atitinkamus norminius teisės aktus.

Pareiškėjai patikslindami skundo reikalavimus teigė, kad jie sutinka su atsakovės prašymu taikyti trejų metų senaties terminą ir kad nėra jokių priežasčių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujinamas. Be to, pareiškėjai sutiko su atsakovės argumentais, kad jiems neišmokėta atlyginimų dalis gali būti priteista ne daugiau kaip už trejus metus. Teismas atkreipia dėmesį į dvi šioje byloje tam tikru mastu konkuruojančias vertybes: 1) socialinį teisingumą, kurį galėjo ir turėjo įgyvendinti įstatymų leidėjas, dėl valstybėje susiklosčiusios sunkios ekonominės, finansinės būklės proporcingai (teisėtai) sumažindamas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, pareiginių algų koeficientus; 2) individualų teisingumą, kurį konkrečioje byloje turi įgyvendinti teismas, gindamas pareiškėjų teises, pažeistas dėl įstatymų leidėjo atlikto pareiginių algų (atlyginimų) koeficientų neproporcingo sumažinimo.

Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime, nei šioje administracinėje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios paneigtų įstatymų leidėjo teisę, kaip tokią, valstybėje 2008 metų antroje pusėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei būklei proporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimus. Todėl tam tikru laikotarpiu, o būtent kol egzistavo valstybės sunki ekonominė, finansinė būklė (aptariami koeficientai ir priedai už kvalifikacinę klasę) galėjo būti teisėtai mažinami, tačiau toks mažinimas turėjo būti proporcingas visiems valstybės tarnautojams, kuriems už darbą apmokama iš biudžeto lėšų. Aišku, kad sprendimą dėl atlyginimų mažinimo galėjo priimti tik įstatymų leidėjas, nustatydamas savo nuožiūra (t. y. subjektyviai, nesaistomas išankstinių objektyvių kriterijų) vieningą proporciją atlyginimams mažinti. Kadangi aptariamo Įstatymo priėmimas - įgyvendinimas priskirtas įstatymų leidėjo diskrecijai, tai, teismo vertinimu, nėra ir negali būti objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų įmanoma nustatyti (apskaičiuoti), kokia konkrečia vieninga proporcija turėjo būti visiems valstybės tarnautojams, kuriems už darbą apmokama iš biudžeto lėšų, sumažinti atlyginimai (koeficientai, priedai už kvalifikacinę klasę ar kt.). Todėl teismas konstatuoja, kad šioje byloje, sprendžiant šalių individualų teisinį ginčą, neįmanoma nustatyti, kokia „teisinga proporcija“ pareiškėjams (ir kitiems valstybės tarnautojams) turėjo būti sumažinti pareiginių algų (atlyginimų) koeficientai ir priedai už kvalifikacinę klasę. Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pažymėta, kad kai kuriems tarnautojams pareiginių algų koeficientai nebuvo mažinami, be to, teisiniu reguliavimu buvo išskirta valstybės pareigūnų grupė, kuriai pareiginės algos koeficientas buvo nustatytas didesnis už nustatytąjį iki sumažinimo. Taigi šiuo atveju pareiškėjų, kurių pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti, pažeistos teisės negali būti ginamos jų pareiginių algų koeficientų sumažinimo proporciją teismo sprendimu individualiai sumažinant iki kitiems asmenims, kuriems už darbą apmokama iš biudžeto lėšų, taikytų mažiausių pareiginės algos (atlyginimo) koeficiento sumažinimo proporcijų, nes tokiu atveju pareiškėjams mažiausia koeficientų mažinimo proporcija reikštų nulį procentų arba netgi reikštų pagrindą nustatyti didesnį negu iki sumažinimo buvusį koeficientą. Kadangi nurodytos „teisingos proporcijos“ neįmanoma nustatyti individualiai, tai pareiškėjų pažeistos teisės, teismo vertinimu, gali būti arba ginamos visiškai (taikant iki teisių pažeidimo buvusius koeficientus), arba visiškai neginamos (konstatuojant egzistavusio teisėto pagrindo mažinti koeficientus prioritetą ir (arba) konstatuojant įstatymų leidėjo padaryto pažeidimo mažareikšmiškumą).

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjų teises pažeidė ir pareiginės algos koeficientus neteisėtai -neproporcingai sumažino valstybės institucijos, kurios, akivaizdu, negalėjo nežinoti Lietuvos Respublikos teisės, įstatymų ir kurioms taikytini gerokai griežtesni atidumo reikalavimai bei atsakomybės kriterijai. Taigi pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuota ir išplėtota Konstitucijos normų aiškinimo ir taikymo jurisprudencija įstatymų leidėjui galėjo ir turėjo būti žinomos dar iki priimant norminius teisės aktus, kuriais pažeistos pareiškėjų teisės. Todėl socialinio teisingumo prasme pareiškėjų teisės pažeistos ne tik neproporcingai mažinant koeficientus ir priedus už kvalifikacinę klasę, bet ir tuo pačiu metu tam tikrai pareigūnų grupei netgi padidinant koeficientus. Taigi teismas sprendžia, kad pareiškėjų teisių pažeidimas negali būti vertinamas kaip mažareikšmis ir kad konstatuotas teisių pažeidimas negali būti pateisinamas socialinio teisingumo interesais, todėl atsakovė (Lietuvos valstybė) turi prisiimti visą neigiamų padarinių riziką dėl neteisėto (neproporcingo) pareiginių algų koeficientų mažinimo.

Konstituciniam Teismui 2013-07-01 nutarimu pripažinus, kad sumažinti 11-20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacinę klasę, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbtas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, t. y. nuo 2013-10-01. Todėl pareiškėjų teisės turi būti ginamos taikant pareiginės algos koeficientus ir priedus už kvalifikacinę klasę, galiojusius iki Konstitucijai prieštaraujančių (sumažintų) koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę nustatymo, t. y. laikant, jog O. B. (A lygio 16 kategorija) pareiginės algos koeficientas 8,7 ir 50 procentų priedas už pirmą kvalifikacinę klasę, E. M. (A lygio 15 kategorija) pareiginės algos koeficientas 7,0 ir 30 procentų priedas už antrą kvalifikacinę klasę, A. O. (A lygio 15 kategorija) pareiginės algos koeficientas 7,0 ir 30 procentų priedas už antrą kvalifikacinę klasę, S. Š. (A lygio 15 kategorija) pareiginės algos koeficientas 7,0 ir 30 procentų priedas už antrą kvalifikacinę klasę, D. V. (A lygio 15 kategorija (nuo 2013-03-01 - A lygio 16 kategorija) pareiginės algos koeficientas 7,0 ir 15 procentų priedas už trečią kvalifikacinę klasę (nuo 2011-02-01 suteikta antra kvalifikacinė klasė - 30 procentų priedas už kvalifikacinę klasę), D. Z. (A lygio 15 kategorija) pareiginės algos koeficientas 7,0 ir 30 procentų priedas už antrą kvalifikacinę klasę nuo 2011-02-01, P. Ž. (A lygio 15 kategorija) pareiginės algos koeficientas 7,0 ir 30 procentų priedas už antrą kvalifikacinę klasę (Valstybės tarnybos įstatymas, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcija, ir jo priedėlis, priedo redakcija nuo 2008-10-01) ir pareiškėjams priteisiant skirtumą tarp pagal nesumažintus koeficientus apskaičiuotų sumų ir pagal faktiškai taikytus koeficientus išmokėtų sumų. Šalys neginčijo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos pateiktų pažymų, kuriose apskaičiuoti nurodytų sumų skirtumai. Aptariamose pažymose nenustatęs akivaizdžių netikslumų, atsakovės pateiktame atsiliepime (t. 2, b. l. 4-7) sutinkama su pareiškėjų reikalavimais ir nurodytomis sumomis, teismas jais vadovaujasi priteisdamas pareiškėjams atitinkamą dalį neišmokėtų atlyginimų ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų.

Vertindamas atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos argumentus, kuriais apeliuojama į pareiškėjų teisių gynimą neteismine tvarka, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, valstybei (įstatymų leidėjui) dar iki priimant norminius teisės aktus, kuriais pažeistos pareiškėjų teisės, galėjo ir turėjo būti žinomos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuota ir išplėtota Konstitucijos normų aiškinimo ir taikymo jurisprudencija, įskaitant draudimą neproporcingai mažinti atlyginimus. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime papildomai atkreiptas įstatymų leidėjo dėmesys, kad „šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Norint išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo“.

Teismui įvertinus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo motyvus, pažymėtina, kad, viena vertus, 2013-09-19 Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – Įgyvendinimo įstatymas). Šio įstatymo 2 straipsniu Lietuvos Respublikos Vyriausybė įpareigota: 1) rengiant Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą numatyti reikalingas lėšas atkuriamajai daliai ir teisės aktų nustatyto dydžio delspinigiams sumokėti; 2) iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą.

Kita vertus, nei nurodyto Įgyvendinimo įstatymo nuostatos, nei kiti norminiai teisės aktai, teismo vertinimu, nepaneigia pareiškėjų teisės į pažeistų teisių teisminę gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, pareiškėjams, siekiantiems apginti pažeistas teises, negali atsirasti teisinė pareiga „laukti“, kol įstatymų leidėjas (t. y. valstybės institucija, kuri žinodama (turėdama ir galėdama žinoti) Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą draudimą neproporcingai mažinti pareigines algas (atlyginimus) ir priedus už kvalifikacinę klasę, viena kartą tokio draudimo jau nepaisė) savarankiškai nuspręs atkurti (ir kokiu būdu, kokiu mastu atkurti) pažeistas teises. Priešingai aiškinant, kad pareiškėjų pažeistas teises galėtų apginti tik įstatymų leidėjas, būtų pažeidžiamas valdžių pasidalijimo principas, paneigiama teismo kompetencija teismine tvarka ginti pažeistas asmenų teises. Susidarytų prielaidos teisinėje valstybėje netoleruotinai situacijai, kai įstatymų leidėjui pažeidus asmenų teises, šių teisių gynimas priklausytų išimtinai nuo paties įstatymų leidėjo, jo valios. Pažymėtina, kad atsakovė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija ir jos atstovas šioje byloje nepateikė (pakankamų) argumentų ar juolab juos patvirtinančių įrodymų, galinčių pateisinti tokį valstybės institucijų delsimą operatyviai atkurti pažeistas teises, kai: 1) apie atliktą neteisėtą - neproporcingą koeficientų sumažinimą atsakovė žinojo (turėjo ir galėjo žinoti) dar iki priimant pripažintus Konstitucijai prieštaraujančius norminius teisės aktus; 2) apie Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriuo konstatuotas neteisėtas - neproporcingas koeficientų sumažinimas, atsakovė sužinojo (turėjo ir galėjo žinoti) 2013-07-01, tačiau 2013-09-19 priimtu Įgyvendinimo įstatymu Vyriausybei tik pavesta iki 2014-05-01 parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą.

Pareiškėjams negali atsirasti teisinė pareiga „laukti“, kol bus priimti norminiai teisės aktai dėl pažeistų teisių gynimo, be to, šiuo metu tokių teisės norminių aktų dar nėra priimta, tai teismo posėdyje patvirtino atsakovės atstovas, vadinasi, teismo vertinimu, pareiškėjų teisės turi būti ginamos šiame sprendime nurodytu būdu, t. y. priteisiant skirtumą tarp pagal nesumažintus koeficientus ir priedus už kvalifikacines klases apskaičiuotų sumų ir pagal faktiškai išmokėtų sumų. Šių sumų skirtumas, atsižvelgiant į atsakovo prašymą ir pareiškėjų paaiškinimus, priteisiamas taikant trejų metų ieškinio senaties terminą (DK 27 straipsnio 2 dalis, Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjų skundo reikalavimai, teismo vertinimu, pagrįsti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, ir todėl tenkintini. Taigi už laikotarpį nuo 2010-05-01 iki 2013-04-30 priteistina: O. B. - 40 981, 20 Lt (t. 2, b. l. 8), E. M. - 21 026,30 Lt (t. 2, b. l. 9), A. O. - 19 831,10 Lt (t. 2, b. l. 10), S. Š. - 11 338, 67 Lt (t 2, b. l. 11), D. V. - 19 173,19 Lt (t. 2, b. l. 12), D. Z. – 17 484,82 Lt (t. 2, b. l. 13), P. Ž. - 20 282,68 Lt (t. 2, b. l. 14).

Teismas, įvertinęs nustatytąsias faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą bei susiklosčiusią teismų praktiką bylose dėl darbo užmokesčio, pensijų ir kitų nepriemokų, sprendžia, kad nekonstituciniais pripažintų teisės aktų (teisės normų) priėmimu pažeistos pareiškėjo teisės turi būti ginamos. Įvertinus, kad pareiškėjo konstitucinė teisė į teisingą atlyginimą už darbą pažeista ne neteisėtais darbdavio veiksmais (neveikimu), o Seimui priėmus įstatymo pataisas, darbo užmokesčio nepriemoka priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos.

Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Vien šioje byloje iš atsakovo Lietuvos Valstybės nuspręsta priteisti beveik 150 000 Lt. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad bendrosios kompetencijos ir administraciniuose teismuose iškelta nemažai analogiško pobūdžio bylų, kuriose atitinkamus skundus pareiškė ne tik valstybės tarnautojai, pareigūnai, teisėjai, bet ir kiti asmenys, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų ir kurių pareiginių algų (atlyginimų) koeficientų neteisėtas (neproporcingas) sumažinimas konstatuotas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu. Teismas atsižvelgdamas į didelę pareikštų tokio pobūdžio reikalavimų bendrą sumą, viena vertus, sutinka su atsakovės atstovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos argumentais, kad yra pagrindas atidėti priimamo teismo sprendimo vykdymą, juolab kad pareiškėjams priteisiama tik tam tikra jiems neišmokėtų atlyginimų dalis. Kita vertus, atsakovei (atitinkamoms valstybės institucijoms) negali būti vertinamas kaip netikėtas - nenumatytas toks skundų mastas, juolab kad apie atliktų veiksmų neteisėtumą (neproporcingai sumažinant pareiginių algų koeficientus, mažinant priedus už kvalifikacinę klasę) atsakovė galėjo ir turėjo žinoti iš anksto, t. y. netgi iki atliekant veiksmus, kurie vėliau, Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu, pripažinti neteisėti. Įvertinus šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad šio sprendimo vykdymas atidėtinas kitiems biudžetiniams metams, t. y. iki 2015-03-01. Teismo vertinimu, toks laikotarpis pakankamas sprendimui įvykdyti (pasirengti vykdymui), nauji biudžetiniai metai (2015 m.), atsižvelgiant į tai, kad, jau 2013-07-01 Konstitucinio Teismo nutarimu konstatuotas neteisėtas (neproporcingas) pareiginių algų (atlyginimų) koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas, t. y. jau beveik pusantrų metų (iki 2015 m. sausio 1 d.) atsakovas, elgdamasis rūpestingai ir sąžiningai, gali ir turi imtis priemonių šalinant konstatuotus teisių pažeidimus.

Pareiškėjų reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės delspinigius nuo priteistos darbo užmokesčio nepriemokos sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo, negali būti tenkinamas. Pagal LVAT suformuotą įstatymo taikymo praktiką pareiškėjų pagrindinis reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės tarnautojo atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais Civilinis kodeksas reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 str.). LVAT aiškindamas DK 207 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad pareigos mokėti delspinigius atsiradimas turi būti siejamas su darbdavio kalte, o ne darbuotojo kaltės nebuvimu, kaip tai nurodyta Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Taigi sprendžiant delspinigių už darbo užmokesčio (jo dalies) mokėjimo pavėlavimą priteisimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, ar dėl tokio pavėlavimo yra kalta darbo užmokestį išmokanti institucija (LVAT administracinėje byloje Nr. A143-985/2009). Nagrinėjamu atveju darbo užmokestį pareiškėjams mokėjo atsakovė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, kuri privalėjo laikytis Biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatų dėl asignavimo panaudojimo pagal paskirtį. Todėl DK 207 straipsnio 1 dalies taikymo prasme atsakovės kaltės dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nėra. LVAT pažymėjo, kad kaltės sampratos (DK 207 str. 1 d. taikymo prasme) neatitinka ir kito atsakovo (Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės) veiksmai – atitinkamų teisės aktų, nors vėliau ir pripažintų neatitinkančiais Konstitucijos, priėmimas, kadangi šie veiksmai iš esmės buvo politinio apsisprendimo rezultatas ir pagal šį savo lygmenį teismo negali būti vertinami pagal analogiją teisės (DK 207 str. 1 d.) taikymo požiūriu (LVAT administracinėje byloje Nr. A756-51/2010).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str.,

nusprendžia:

skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, pareiškėjams: O. B. - 40 981,20 Lt (keturiasdešimt tūkstančių devynis šimtus aštuoniasdešimt vieną litą ir dvidešimt centų), E. M. - 21 026,30 Lt (dvidešimt vieną tūkstantį dvidešimt šešis litus ir trisdešimt centų), A. O. - 19 831,10 Lt (devyniolika tūkstančių aštuonis šimtus trisdešimt vieną litą ir dešimt centų), S. Š. - 11 338,67 Lt (vienuolika tūkstančių tris šimtus trisdešimt aštuonis litus ir šešiasdešimt septynis centus), D. V. - 19 173,19 Lt (devyniolika tūkstančių šimtą septyniasdešimt tris litus ir devyniolika centų), D. Z. – 17 484,82 Lt (septyniolika tūkstančių keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis litus ir aštuoniasdešimt du centus), P. Ž. - 20 282, 68 Lt (dvidešimt tūkstančių du šimtus aštuoniasdešimt du litus ir šešiasdešimt aštuonis centus) nesumokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų dalies už laikotarpį nuo 2010-05-01 iki 2013-04-30.

Atidėti sprendimo vykdymą iki 2015-03-01.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.