Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo skundas iš patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant terminuoto laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN perpildytose bendrabučio tipo patalpose laikotarpiu nuo 2014-02-07 iki 2014-11-22.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. p. nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. p. – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui.

Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Alytaus PN gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus. Administracinės bylos duomenimis (b.l. 36, 18-20) taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014-02-07 iki 2014-04-28 ir nuo 2014-05-09 iki 2014-05-12 pareiškėjas Alytaus PN buvo paskirtas į 15 būrį, 3 miegamąjį, kurio plotas 34,48 kv.m., jame yra įrengta 11 lovų. Taigi, pareiškėjui šiuo laikotarpiu teko 3,15 kv.m. gyvenamojo ploto. Nuo 2014-05-23 iki 2014-05-27 pareiškėjas buvo paskirtas į 11 būrį, 3 miegamąjį, kurio plotas 44,39 kv.m., ir jame įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 2,77 kv.m. gyvenamojo ploto. Nuo 2014-06-02 iki 2014-06-03 pareiškėjas buvo paskirtas į 11 būrį, 1 miegamąjį, kurio plotas 45,77 kv.m, ir jame yra 16 lovų. Taigi, pareiškėjui teko 2,86 kv.m gyvenamojo ploto. Nuo 2014-06-03 iki 2014-06-26 pareiškėjas buvo paskirtas į 20 būrį, 6 miegamąjį, kurio plotas yra 30,31 kv.m., ir jame įrengta 10 lovų. Dėl to pareiškėjui teko 3,03 kv.m. gyvenamojo ploto. Nuo 2014-08-12 iki 2014-09-02 pareiškėjas buvo paskirtas į 20 būrį, 1 miegamąjį, kuris yra 29,53 kv.m. ploto, ir jame įrengta 10 miegamųjų vietų. Taigi, pareiškėjui teko 2,95 kv.m. gyvenamojo ploto. Laikotarpiu nuo 2014-10-03 iki 2014-11-12 pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko 8 būryje 1 miegamajame, kuris yra 35,10 kv.m. ploto, 2 miegamajame, kuris yra 62,12 kv.m. ploto, 3 miegamajame, kuris yra 52,79 kv.m. ploto (b.l. 36). Atsakovas 2016-02-10 pažymoje Nr. 8-2015 nurodo, jog 8 būrio 1 miegamajame yra įrengta 11 miegamųjų vietų, 8 būrio 2 miegamajame yra įrengta 20 miegamųjų vietų, o 8 būrio 3 miegamajame įrengta 17 miegamųjų vietų ir pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę 8 būryje buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma – 3,1 kv.m.. Nežiūrint to, iš atsakovo pateiktos laisvų ir užimtų lovų apskaitos (b.l. 19) matyti, jog 8 būrio 1 miegamajame (35,18 kv. m ploto) yra įrengta 14 miegamųjų vietų, 8 būrio 2 miegamajame yra įrengtos 25 miegamosios vietos, 8 būrio 3 miegamajame įrengta 19 miegamųjų vietų. Taigi, vienam asmeniui tokiu atveju teko atitinkamai 2,51 kv.m. (1 miegamajame), 2,48 kv.m. (2 miegamajame) ir 2,78 kv.m. (3 miegamajame) gyvenamojo ploto (ABTĮ 57 str.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo pateikti duomenys yra prieštaringi, laikytina, jog pareiškėjo teiginys, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę 8 būryje nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, lieka nepaneigtas. Pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus PN, 94 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje ir pareiškėjui trūko atitinkamai nuo 0,07 kv.m. iki 0,62 kv.m. gyvenamojo ploto. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).

Administracinėje byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN tiesioginį poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Atsakovas nurodo, taip pat ir pats pareiškėjas neneigia, jog į Alytaus PN administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Administracinės byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno apie 3 mėnesius, tačiau nagrinėjamu atveju akcentuotinos ir bausmės atlikimo Alytaus PN bendrosios sąlygos. Pareiškėjui minimalus teisės aktuose nustatytas plotas nebuvo užtikrintas gyvenant bendrabučio tipo patalpose, tačiau jis turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti sporto aikštynuose, sporto salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla, dirbti. Teismo nuomone pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar pan. veikla iš dalies kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis - t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. sąlygomis (ABTĮ 57 str.).

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus pateiktų įrodymų visetą, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 88 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo (ABTĮ 57 str., 88 str. 4 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo R. N. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 88 Eur (aštuoniasdešimt aštuonis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.