- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-30
- Bylos Nr.
- I-1297-142/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-05677-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- S. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Laisvės atėmimo vietų ligoninei
- Kategorijos
- 1.16.8Kiti tarnybiniai ginčai
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos S. A. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Laisvės atėmimo vietų ligoninei dėl neišmokėto tarnybinio atlyginimo dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
S. A. (toliau – pareiškėja) 2013 m. spalio 22 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį vėliau patikslino (b. l. 9), prašydama iš atsakovių priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. rugpjūčio 23 d. iki 2013 m. spalio 1 d.
Pareiškėja skunde paaiškina, kad ji Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pravieniškių apsaugos, priežiūros ir įskaitos skyriuje dirba vyresniąja prižiūrėtoja, t. y. atlieka statutinio valstybės tarnautojo pareigas. Jai nuo 2012 rugpjūčio 23 d. suteikta III kvalifikacinė kategorija. Pareiškėja nurodo, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 23 d. iki 2013 m. spalio 1 d. (toliau – ginčo laikotarpis) buvo sumažintas jos darbo užmokestis. Pareiškėjos nuomone, taip buvo pažeista jos teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu.
Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Laisvės atėmimo vietų ligoninė (toliau – Ligoninė) atsiliepime (b. l. 14–19) nurodo, kad pareiškėjai darbo užmokestis buvo mokėtas, vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, kuriais buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas bei priedas už kvalifikacinę klasę. Tuo atveju, jei pareiškėjos prašymas būtų tenkintas, Ligoninė prašo pareiškėjos reikalavimui taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalyje numatytą trejų metų senaties terminą. Ligoninė taip pat prašo taikyti DK 301 straipsnį, pagal kurį su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Ligoninė prašo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį skundo tenkinimo atveju priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Teismo posėdyje Ligoninės atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai ginčo laikotarpiu neišmokėto tarnybinio atlyginimo dalies priteisimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu Ligoninėje ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas. Šiuo laikotarpiu pareiškėjai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (b. l. 20).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja į teismą kreipėsi 2013 m. spalio 22 d., konstatuotina, kad 3 metų terminas dėl reikalavimų, kylančių iš nagrinėjamo ginčo laikotarpio, nebuvo praleistas.
Ligoninė, kaip minėta, teismo prašė taikyti taip pat ir DK 301 straipsnį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad 2014 m. gegužės 8 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad DK 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Atsižvelgiant į tai, ši DK nuostata nagrinėjamoje byloje netaikoma.
Ginčo laikotarpiu pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.
Patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir statutiniams valstybės tarnautojams, pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti 2016 metais.
Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti nagrinėjamu ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos S. A. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.