Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-03-15 · Administracinė byla Nr. I-1562-554/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-03-15
Bylos Nr.
I-1562-554/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Algis Markevičius
Pareiškėjas
A.M.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1562-554/2016.Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02377-2015-0.Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.2.3.; 1.15.2.3.2.; 1.21.; 3.21. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 15 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Ingridai Bukantaitei,dalyvaujant pareiškėjui – A.M.,

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, atstovui,

trečiojo suinteresuoto asmens - Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2015-04-22 skundu, kuris išsiuntimui įstaigai buvo įteiktas 2015-04-22, kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktų reikalavimams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2013-02-01 iki 2013-11-21.

Pareiškėjas skunde (b.l. 1-7), nurodė taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad nuo 2013-02-01 iki 2013-11-21 buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI) žiauriomis, nežmoniškomis sąlygomis. Buvo kalinamas kamerose, kuriose trūko teisės aktais nustatyto ploto vienam asmeniui, karantino kameroje nebuvo išduota patalynė, nebuvo supažindintas su tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis, nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigoje tvarką, kamerose buvo maži stalai, todėl galėjo vienu metu valgyti tik 2 asmenys iš keturių. Sanitariniuose mazguose tvyrojo blogas kvapas, buvo labai drėgna, nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, sanitariniai mazgai buvo be durų ir nuo likusios gyvenamosios dalies atskirti tik 1,2 m aukščio sienele. Sanitariniai mazgai neturėjo ventiliacijos. Pasivaikščiojimo kiemeliai maži, visiškai netvarkomi, nešvarūs, nuo lietaus visiškai neapsaugo stogeliai. Sportuoti vesdavo tik 1 kartą į mėnesį. Nebuvo dieninio ir naktinio apšvietimo – visą laiką vienodas. Nors pareiškėjas administracijai ir nurodė, kad yra nerūkantis, vis tiek buvo patalpintas kartu su rūkančiais asmenimis. Buvo tikslingai kalinamas su anksčiau kalėjusiais asmenimis. Kreipdavosi į gydytojus, bet dėl perpildymo negalėjo gauti kvalifikuoto gydymo arba konsultacijos, taip pat jautėsi vaistų trūkumas. Dažnai teko kraustytis iš vienos kameros į kitą su visais daiktais. Dėl tokių sąlygų pasidarė nervingas, irzlus, sunkiai galėdavo užmigti, pablogėjo sveikata.

Atsiliepimas

Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 16-21) nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-02-01 iki 2013-11-21 buvo kalinamas Lukiškių TI. Atsakovas pripažino aplinkybę, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto, sąlygomis, tačiau tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausiusios priežastys. Įstaiga stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį laikomiems asmenims, sudarydama jiems galimybę pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba, be to, kamerose įrengta kabelinė televizija. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Taip pat skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kiekvienam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius išduodamas į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Atsakovas pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų. Kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms susidėti. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam kalint netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime laikotarpyje nuo 2013-02-01 iki 2013-11-21.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pabrėžia, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso (toliau- CK) 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant 3 būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis buvo kalinamas perpildytose Lukiškių TI kamerose, karantino kameroje nebuvo išduota patalynė, nebuvo supažindintas su Lukiškių TI vidaus tvarkos taisyklėmis, nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigoje tvarką, kamerose buvo maži stalai, galėjo vienu metu valgyti tik 2 asmenys iš 4, sanitariniuose mazguose tvyrojo blogas kvapas, buvo labai drėgna, nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, sanitariniai mazgai buvo be durų, ir nuo likusios gyvenamosios dalies atskirti 1,2 m sienele, sanitariniai mazgai neturėjo ventiliacijos, pasivaikščiojimo kiemeliai maži, visiškai netvarkomi, nešvarūs, nebuvo stogelių, apsaugančių nuo lietaus, sportuoti vesdavo 1 kartą į mėnesį, nebuvo dieninio ir naktinio apšvietimo – visą laiką vienodas, patalpinimo kartu su rūkančiais asmenimis, buvo tikslingai kalinamas su anksčiau kalėjusiais asmenimis, kreipdavosi į gydytojus, bet dėl įstaigos perpildymo suimtais asmenimis negalėjo gauti kvalifikuoto gydymo arba konsultacijos, taip pat jautėsi vaistų trūkumas, dažnai teko kraustytis iš vienos kameros į kitą su visais daiktais.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas Lukiškių TI vertinamuoju laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 108, 301, 304, 347, 379, 388 (b.l. 16-17). Pagal atsakovo pateiktus ką tik paminėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto nebuvo užtikrintas 225 paras (individualaus gyvenamojo ploto norma svyravo nuo 1,85 kv.m. iki 3,47 kv.m.). Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 57 str.). Iš to seka išvada, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Šalies argumentai

Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad stalas buvo mažas, galėjo valgyti tik 2 asmenys. Šie nepatogumai sietini su kamerų ploto trūkumu (kamerų perpildymu), todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės nevertinamos kaip atskiri žalos padarymo pagrindai, o minėti nepatogumai vertintini kaip kamerų ploto reikalavimo pažeidimo dalis (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-423-575/2015 ir kt.).

Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde teigia, jog kamerose buvo drėgna, nebuvo ventiliacijos. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 p. gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atitinkamai Lukiškių TI nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o kad kameros langai atsidaro neneigia ir pats pareiškėjas. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus. Toks patalpų vėdinimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Teismui taip pat nebuvo pateikti įrodymai (arba išsakyti argumentai), kad pareiškėjui kažkas sudarė neįveikiamas kliūtis atidaryti langą bei išvėdinti patalpą.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kameroje visą parą yra vienodas apšvietimas, nėra naktinio ir dieninio apšvietimo. Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 p. nuostatas gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Taigi, jei kamerose būdavo įjungtas naktinis apšvietimas, tai neprieštaravo Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams. Atsakovas nurodė, o ir pats pareiškėjas neneigia, kad Lukiškių TI kamerose yra langai. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Lukiškių TI neteisėtų veiksmų, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (HN 76:2010 2 p.). Taip pat pažymėtina, kad iš pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenų matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas Higienos normos HN 76:2010 esminių pažeidimų dėl kamerų dirbtinės dieninės ir naktinės apšvietos, santykinė oro drėgmės nenustatyta (b.l. 57-81A).

Pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad, jo teigimu, Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai yra netinkamai įrengti, kadangi nėra įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpa, o tualetas atitvertas tik 1,2 m aukščio sienele. Atsakovas nurodo, jog kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio sienele (b.l. 20). Taip pat pažymėtina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nėra nustatyta HN 76:2010 pažeidimų dėl sanitarinių mazgų įrengimo nenustatyta (b.l. 57-81A). Pagal byloje pateiktus duomenis nėra pagrindo išvadai, kad sanitariniai mazgai nagrinėjamu atveju buvo įrengti netinkamai: Higienos normos HN 76:2010 21 p. nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p. kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Įvertinęs minėtą teisinį reglamentavimą, teismas konstatuoja, kad pertvara atitvertos nuo likusio kameros ploto sanitarinio mazgo patalpos įrengimas kameroje atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2015-11-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog kamerose nubuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai arba jie neveikė. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 p. numatyta, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimų moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Minėtų Taisyklių 2 p. nustato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo gyvenamosioms patalpoms nėra taikomas reikalavimas dėl signalizacijos mygtukų įrengimo, kadangi tai susiję su patalpos rekonstrukcija ar kapitaliniu remontu, o aptariamos taisyklės numato, kad jos nėra taikomos jau pastatytiems tardymo izoliatoriams.

Pareiškėjas skunde teigė, kad atvykęs į Lukiškių TI pranešė apie tai, kad yra nerūkantis, o administracija jį vis tiek patalpino kartu su rūkančiais. Tabako kontrolės įstatymo 3 str. nustatyta, kad vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, o 19 str. 1 d. 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos Nr. HN 76:2010 6 p. taip pat nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal HN 76:2010 14 p. nuostatas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kalinami asmenys turi nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, tuo tarpu reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Šiuo atveju Lukiškių TI nepateikė teismui jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo argumentus, jog nebuvo atsižvelgta į jo pageidavimą gyventi nerūkančiųjų kameroje ir kad jis buvo laikomas su nerūkančiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad Lukiškių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į sveiką gyvenamąją aplinką (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas taip pat teigia, jog pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, nešvarūs, stogeliai neapsaugojo nuo lietaus. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pagal Higienos normos 18.4. p. nuostatas laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Tačiau teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas kaip deklaratyvus. Taip pat kaip deklaratyvius teismas vertina ir pareiškėjo teiginius, jog įrengti stogeliai neapsaugo nuo kritulių.

Šalies argumentai

Pareiškėjastaip pat teigia, kad atvykus į Lukiškių TI karantino kameroje jam nebuvo išduota patalynė. Atsakovas į bylą nepateikė jokių duomenų apie tai, ar pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI karantino patalpose jam buvo išduota patalynė, todėl šis pareiškėjo teiginys lieka nepaneigtas.

Pareiškėjas nurodo, kad būnant Lukiškių TI pareiškėjui teko dažnai kraustytis. Tačiau iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas per buvimo Lukiškių TI laikotarpį (10 mėnesių) buvo patalpintas į 6 kameras, kai kuriose iš jų gyveno gana ilgą laiką. Be to, atsakovas nurodo, jog skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. reikalavimų, taip pat Lukiškių TI administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką - t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nebuvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, jam nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarką, buvo laikomas kartu su anksčiau kalėjusiais asmenimis, sportuoti galėjo 1 kartą per mėnesį, tačiau nekonkretizavo kokios neigiamos pasekmės jam dėl to kilo, nenurodė, ar dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įtaigoje tvarkos nežinojimo jis neturėjo galimybės patekti pas gydytoją (pats pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl sveikatos problemų kreipdavosi į medicinos, psichologines tarnybas), todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip abstraktūs ir nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad negaudavo kvalifikuoto gydymo, nuo visų ligų buvo skiriami tik paracetamolis ir diklakas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nesutinka su jam suteiktų medicininių paslaugų kokybe, o tai yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu. Ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, yra civilinio teisinio pobūdžio ir teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., LVAT 2014-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Dėl to skundu pareiškėjas turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą (ABTĮ 10 str.). Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, teismingumo laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartį byloje T-77/2006 ir 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį byloje Nr. T-69/2009, 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį byloje T-110/2013).

Motyvuojamoji dalis

Įvertinęs pateiktus įrodymus, teismas konstatuoja, kad nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Pareiškėjas kalinimo sąlygas Lukiškių TI laiko nežmoniškomis ir kankinančiomis.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, patalynės karantino kameroje neišdavimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 1555 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v F., 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo A.M. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 1555 Eur (vieną tūkstantį penkis penkiasdešimt penkis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Algis Markevičius