Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. I. K. (M. I. K.) skundą atsakovei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Nesutinka su atsakovo pozicija, kad jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje yra išspręsta 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr.(15/4-1)3I-945(00382)/(15/6-1)1U-94 (toliau – MD 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimas). Pažymi, kad šis sprendimas buvo priimtas kitu pagrindu, t. y. dėl to, kad Lietuvoje gyveno jo tuometinė sutuoktinė (Lietuvos Respublikos pilietė), tačiau, pasikeitus šeimyninėms aplinkybėms (nutraukus santuoką), naujas prašymas teikiamas tuo pagrindu, kad Lietuvoje gimė sūnus A. K. (A. K.), kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Teigia, kad negali būti taikomas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 2 dalyje nurodytas vienerių metų terminas, nes išnyko buvusio prašymo priežastis (santuoka nutraukta), o naujas prašymas teikiamas kitu pagrindu. Be to, atsakovui neleidus pateikti prašymo, yra apribojamos jo teisės Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) atžvilgiu, nes uždraudžiama gyventi kartu su sūnumi.

Pareiškėjo manymu, būtina išspręsti šią situaciją, nes išduoto registracijos pažymėjimo galiojimas pasibaigęs, pasas nepataisomai sugadintas, todėl jis neturi jokio dokumento, kuris identifikuotų jo tapatybę, nors tapatybė yra žinoma ir abejonių nekelia, taip pat neturint dokumento, jis negali išvykti ir atsiimti savo naujai padaryto paso Švedijos Karalystėje Pakistano ambasadoje.

Atsakovo manymu, pareiškėjas negali pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi, nes yra neteisėtai Lietuvos Respublikoje, neturi galiojančio kelionės dokumento ir nepraėję ne mažiau kaip vieneri metai nuo MD 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl rašto, kuriuo Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyba neleido pareiškėjui pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovui šį prašymą priimti.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir proceso šalių paaiškinimų nustatyta, kad MD 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimu nusprendė atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į Pakistano Islamo Respubliką, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo dienos ir kt.

Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis administracinėje byloje Nr. eI-1033-189/2018 pagal pareiškėjo skundą buvo nagrinėjamas minėto MD 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 19 d. nutartimi šį teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Taigi, MD 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimas įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčytas.

Pareiškėjas MD 2018 m. balandžio 19 d. pateikė prašymą leisti pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nepateikus galiojančio kelionės dokumento tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sūnus, t. y. pareiškėjas siekia gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Šį prašymą MD pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybai.

Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyba ginčijamu 2018 m. gegužės 17 d. raštu neleido pareiškėjui pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jis nepateikė galiojančio kelionės dokumento. Rašte, be kita ko, pažymėjo, kad MD 2017 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė ne tik atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, bet ir išsiųsti iš Lietuvos Respublikos bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo dienos, o pagal Įstatymo 35 straipsnio 2 dalį užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo tokio sprendimo priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip.

Pagal Įstatymo 35 straipsnio 2 dalį užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi.

Leidimų gyventi prašymų pateikimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas (toliau – Aprašas).

Aprašo 17 punkte išvardinti dokumentai, kuriuos užsienietis turi pateikti kartu su prašymu, norėdamas gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, t. y. galiojantį kelionės dokumentą (17.1 papunktis), dokumentą, suteikiantį teisę būti Lietuvos Respublikoje, kai prašymą išduoti leidimą užsienietis, kuriam netaikomas bevizis režimas, pateikia migracijos tarnybai arba MD (17.2 papunktis) ir kt.

Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, pareiškėjas prašymo pateikimo metu (2018 m. balandžio 19 d.) neturėjo galiojančio kelionės dokumento ir nebuvo praėję vieneri metai nuo MD 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, priėmimo. Minėtuose teisės aktuose imperatyviai nustatyta, kad buvimui Lietuvos Respublikoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, o teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, šį dokumentą pateikti kartu su prašymu. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato išimčių, kad, teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nėra būtina pateikti galiojančio kelionės dokumento. Taigi, atsakovas pagrįstai pareiškėjui neleido pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neturint galiojančio kelionės dokumento.

Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nurodytas vienerių metų terminas negali būti taikomas, nes išnyko buvusio prašymo priežastis (santuoka nutraukta), o naujas prašymas teikiamas kitu pagrindu (Lietuvoje gimė sūnus – Lietuvos Respublikos pilietis). Lingvistiškai aiškinant Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostatą, matyti, kad šioje dalyje įtvirtintos dvi neatsiejamos sąlygos, kurioms esant užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi, t. y. turi būti praėję ne mažiau kaip vieneri metai nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir būti išnykusios priežastys, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi. Taigi, tik esant abiems šioms sąlygoms, užsienietis, kuriam buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti naują prašymą išduoti leidimą gyventi.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad išduoto registracijos pažymėjimo galiojimas pasibaigęs, pasas nepataisomai sugadintas, todėl jis neturi jokio dokumento, kuris identifikuotų jo tapatybę, o neturint dokumento, jis negali išvykti ir atsiimti savo naujai padaryto paso Švedijos Karalystėje Pakistano ambasadoje. Pažymėtina, kad pareiškėjas kartu su skundu nepateikė objektyvių įrodymų, kad Švedijos Karalystėje yra naujai padarytas jo pasas. Taip pat nepateikė teisiškų argumentų, kad vienintelis būdas gauti dokumentą, identifikuojantį pareiškėjo tapatybę, būtų vykimas į Švedijos Karalystę.

Pareiškėjo teigimu, atsakovui neleidus pateikti prašymo, yra apribojamos jo teisės Konvencijos atžvilgiu, nes uždraudžiama gyventi kartu su sūnumi.

Teismas atkreipia dėmesį, kad ginčijamu raštu pareiškėjui neužkertamas kelias pakartotinai teikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi, pateikus galiojantį kelionės dokumentą ir išnykus Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858- 1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ūnėr prieš Nyderlandus) praktikoje. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui (žr. EŽTT 2014 m. spalio 3 d. sprendimą byloje Jeunesse prieš Nyderlandus).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad MD 2018 m. gegužės 17 d. raštas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis tiek aktualiomis teisės aktų normomis, todėl nėra pagrindo jo naikinti pareiškėjo ar kitais argumentais.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nepateikus galiojančio kelionės dokumento, yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti ginčijamą raštą. Netenkinus šio reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. I. K. (M. I. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.