Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo P. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 4-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „RT investicijos“ ieškinį atsakovui P. Z. dėl skolos priteisimo, bei pagal atsakovo P. Z. priešieškinį ieškovui UAB „RT investicijos“ dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties kainos sumažinimo ir pripažinimo, kad su pagal nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį yra tinkamai atsiskaityta, tretysis asmuo VĮ Registrų centras.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 4-asis apylinkės teismas 2010-05-06 sprendimu (b.l. 128-131) ieškinį tenkino iš dalies, iš atsakovo P. Z. priteisė ieškovui UAB „RT investicijos“ 19 000 Lt ir 1425 Lt bylinėjimosi išlaidų, o priešieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2008-11-07 pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas pardavė A. Z. žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini). Šalys susitarė, kad pirkėjas turi teisę sustabdyti 20 000 Lt turto kainos dalies mokėjimą iki tol, kol pardavėjas tinkamai ištaisys sutarties priede Nr.2 nurodytus trūkumus. 2008-12-30 žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartimi A. Z. ir V. Z. padovanojo savo sūnui P. Z. minėtus nekilnojamuosius daiktus, todėl apdovanotasis atsakovas įsipareigojo atsakyti už visas dovanotojų skolas, neatsiejamai susijusias su dovana. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus bei liudytojų parodymus, pripažino, kad iki šalių nustatyto termino pabaigos buvo pašalinti ne visi aptarti trūkumai. Tačiau likę nepašalinti trūkumai yra neesminiai, t.y. netrukdantys pirkimo-pardavimo sutartimi įsigytus daiktus naudoti pagal paskirtį. Kadangi didžioji dalis trūkumų faktiškai yra pašalinta, teismas konstatavo, kad atsakovo atsisakymas mokėti visą likusią 20 000 Lt nekilnojamųjų daiktų kainos dalį, vien lingvistiškai, pažodžiui aiškinant pirkimo-pardavimo sutarties 7.2 punkto nuostatas, prieštarautų protingumo kriterijui ir pažeistų sąžiningo prievolių vykdymo principą. Minėti nepašalinti trūkumai nėra esminiai, todėl atsakovas turi teisę savo pasirinkimu reikalauti ieškovo atitinkamai sumažinti pirkimo kainą, ar neatlygintinai, per protingą terminą pašalinti daikto trūkumus, ar atlyginti atsakovo išlaidas jiems ištaisyti. Atsakovas iš esmės nesutiko, jog ieškovo (ar jo samdyto rangovo) darbuotojai baigtų šalinti trūkumus. Todėl teismas patenkino ieškovo reikalavimus, proporcingai nepašalintų trūkumų šalinimo darbų orientacinei vertei ir sumažino ieškovui priteistiną nesumokėtą nekilnojamųjų daiktų kainos dalį iki 19 000 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

CPK 320 str. įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčytiną sutarties sąlyga, lemiančią kiekvienai iš sutarties šalių atitinkamų teisių bei pareigų atsiradimą, sutarčių aiškinimo taisyklių bei įrodinėjimo institutą reglamentuojančių procesinių teisės normų nepažeidė, tinkamai atskleidė šio susitarimo turinį ir jo įgyvendinimo prielaidas.

Savo skundą apeliantas grindžia argumentu, kad Nekilnojamojo turto 2008-11-07 pirkimo-pardavimo sutartyje, kurios sudarymo procese jis taip pat dalyvavo atstovaudamas savo motiną, pirkėją A. Z., o šią aplinkybę patvirtino apeliacinės instancijos teismo posėdyje, 7.2 p. įtvirtinta nuostata reiškia sąlyginę prievolę su atidedamąja sąlyga (CK 6.30 str.), siedamas savo pareigos sumokėti likusią 20 000 Lt nekilnojamojo turto kainos dalį buvimą tik su ateityje galėjusiomis atsirasti arba neatsirasti aplinkybėmis – su nustatytų šio daikto pirkimo metu visų be išimties defektų pašalinimu.

Byloje nustatyta, kad ieškovas (pardavėjas) ir A. Z. (pirkėja) 2008-11-07 nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartimi (b.l. 8-18) sulygo dėl perkamo namo su žemės sklypu, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo kainos – 650 236 Lt, kurios mokėjimo tvarka bei terminai nustatyti sutarties 2 dalyje „Kaina ir atsiskaitymo tvarka“. Sutarties dalyje „7. Šalių atsakomybė“ susitarta ir dėl to, kad pirkėja 20 000 Lt turto kainos dalies sumokėjimą gali sustabdyti iki tol, kol pardavėjas tinkamai ištaisys sutarties priede Nr. 2 nurodytus trūkumus. Jų buvo nustatyta iš viso 9 (b.l. 19), 6 ir 9 punktuose įvardintų trūkumų ištaisymą 2008-11-24 apeliantas patvirtino parašu, dėl likusių tinkamo ir savalaikio ištaisymo kilęs ginčas. Pagal sutarties 7.2 p., visi trūkumai turėjo būti ištaisyti iki 2009-05-31, priimti trūkumų ištaisymo aktu, priešingu atveju numatyta pardavėjo pareiga pagal CK 6.334 str. 1 d. sumažinti turto kainą 20 000 Lt suma. 2008-12-30 aptariamo nekilnojamojo daikto dovanojimo sutarties 6.5 p., 7.1.1. p. pagrindu apeliantas perėmė šį 20 000 Lt skolinį įsipareigojimą pardavėjui (ieškovui).

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims yra įstatymas (CK 6.189 str. 1 d.). Įstatymai įpareigoja sutarčių šalis prievoles vykdyti tinkamai, sąžiningai, pagal sutarties nurodymus, bendradarbiaujant vienai su kita (CK 6.38 str. 3 d., 6.200 str. 2 d.). Sutarčių teisėje yra pripažinta, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys (CK 6.193 str.). Esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Todėl sandorio ar bet kokio susitarimo rūšį apsprendžia jo turinys ir šalių vidinė valia, kuri neretai paaiškėja remiantis faktinių bylos aplinkybių, šalių elgesio, vykstant deryboms ir po sutarties sudarymo, tyrimu. Analizuojant ginčijamas sutarties sąlygas bei šalių bendradarbiavimą iki ir po jos sudarymo, matyti, kad dalies perkamo daikto kainos nesumokėjimas buvo sąlygotas tam tikrų nustatytų neesminių perkamo daikto trūkumų, kurių visumos ištaisymo kaštai abiejų šalių valia buvo įvertinti konkrečia 20 000 Lt suma. Šiuo atveju pirkėjo tikslas buvo turėti tam tikrą garantą (piniginį svertą), kad visi jo pageidavimai dėl tam tikrų detalių (pvz. trūkumų sąrašo 7 p, b.l. 19) bus įvykdyti, o išvardinti sąraše defektai bus realiai ištaisyti. Priešingu atveju šalys susiderėjo taikyti alternatyvų netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teisių gynimo būdą – atitinkamai sumažinti pirkimo kainą (CPK 6.334 str. 1 d. 2 p. ir 3 p.). Kolegijos vertinimu, esant tokiam šalių susitarimui ir įstatyminiam pirkėjo teisių tokioje situacijoje reglamentavimui, kiekvienas šalių įvardintas kaip defektas perkamo nekilnojamojo daikto trūkumas nesunkiai galėjo būti ištaisytas atskirai, o perkamo daikto kaina galėjo būti mažinama proporcingai darbų vertei, taigi pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę įvertino teisingai.

Kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad mokėjimo atidėjimo sąlyga – visų be išimties trūkumų pašalinimas šiuo atveju neįvyko, todėl apeliantui pareigos sumokėti likusią kainos dalį neatsirado. Toks aiškinimas labiau atitiktų baudinių sankcijų ar netesybų taikymą, o ne pirkimo kainos sumokėjimą, išdėstant ją atskirais etapais ir pasiliekant likutį nesumokėtą. Tačiau, pastebėtina, savo atsisakymo sumokėti 20 000 Lt sumą apeliantas negrindė baudinių sankcijų pardavėjui taikymu, neįrodinėjo šio veiksmų neteisėtumo bei kitų jo atsakomybės sąlygų, savo atsikirtimų pagrindu nurodydamas sąlyginio susitarimo sudarymo aplinkybę. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu tai, kad CK 6.30 str. 3 d. įvardintos atidedamosios sąlygos įvykdymas turėtų priklausyti vien nuo paties skolininko valios ir jo veiksmų. Byloje esama duomenų, kad papildomi, kaip daikto trūkumai nurodomi darbai šiame objekte buvo atlikti, tačiau dėl jų atlikimo tinkamumo (kokybės) apeliantas vėlgi pareiškė pretenzijų. Be to, kitą dieną po termino defektams pašalinti pasibaigimo nurodomų kaip netinkamai atliktų darbų ištaisyti neleido jis pats, darbus nutraukė pasitelkdamas policijos pareigūnus (b.l. 31, taip pat liudytojais apklaustų V. Z. ir S. I. paaiškinimai, b.l. 120-123). Tai reiškia, kad pati sąlyga kaip tokia iš esmės įvyko, nes tik visiškas pardavėjo (ieškovo) neveikimas ar atsisakymas įrašytus daikto priėmimo-perdavimo akte (b.l. 19-21) darbus atlikti leistų pripažinti tokios pardavėjo pareigos neįvykdymą bei pirkėjo teisės pasilikti sutartyje išskirtą kainos dalį atsiradimą. Tačiau šiuo atveju kilo naujas šalių ginčas dėl papildomai, t.y. po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atliktų darbų kokybės, dėl sutarties 7.2 p. sąlygų įvykdymo tinkamumo. Tokią kolegijos išvadą akivaizdžiai patvirtina ir apelianto 2009-05-31 pranešimo ieškovui turinys (b.l. 29-30), kuriuo apeliantas atsisakė pasirašyti ieškovo jam pateiktą 2009-05-29 baigiamąjį defektų pašalinimo priėmimo-perdavimo aktą, taip pat nurodė apie kitų statybos defektų buvimą ir tuo klausimu vykusį elektroninį susirašinėjimą (b.l.22).

Kolegija pažymi ir tai, kad vertinti sutarties 7.2 p. nurodytą terminą trūkumams ištaisyti (iki 2009-05-31) kaip naikinamąją sutarties sąlygą, atitinkamai apsprendžiančią apelianto pareigos sumokėti likusią kainos dalį daikto pardavėjui pasibaigimą, o būtent tokios pozicijos laikosi apeliantas, nėra teisinio pagrindo. Įstatymų leidėjas nustato, kad trūkumai neatlygintinai turi būti pašalinami per protingą terminą, kas kiekvienu atveju yra vertinamoji aplinkybė. Iš šalių sudarytos sutarties bei jos vykdymo eigos negalima padaryti kategoriškos išvados, kad tam tikrų detalių papildomas ištaisymas dar ir kitą dieną po 2009-05-31 neatitiktų protingo termino sąvokos. Nėra byloje nustatyta ir tokia faktinė aplinkybė, kad papildomų darbų atlikimas bei visų ginčų dėl jų kokybės eliminavimas būtent iki 2009-05-31 buvusi esminė sąlyga nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti, juolab, kaip tinkamai pastebėjo bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, trūkumai buvę neženklūs, neesminiai, nekliudantys įsigytu daiktu naudotis pagal jo paskirtį. Be to, apeliantas kokybės netinkamumą grindžia savo paties subjektyviu vertinimu bei nuomone, įrodinėjimo priemonėmis (specialistų, ekspertų įvertinimais) nepagrįsdamas savo teiginių, kad darbai buvę nekokybiški ir sąlyga likusiai kainos daliai sumokėti neįvyko. Kitoks šios situacijos traktavimas, kuomet papildomi darbai realiai vis tik buvo atlikti, tačiau apeliantas nepripažino jų tinkamumo ir jau kitą dieną po termino pasibaigimo neleido pardavėjui atsižvelgti į jo naujas pastabas bei pageidavimus, prieštarautų protingumui ir sąžiningumui, pirkimo-pardavimo sutarties esmei ir pačiam trūkumų (defektų) ištaisymo instituto tikslui, numatytam CK 6. 334 str. 1 d. 3 p., kurį pačios šalys laisva valia pasirinko bei įtvirtino rašytiniu susitarimu (sutarties 7.2 p.). Dėl pasirinkto trūkumų ištaisymo būdo, įtvirtinto rašytiniu sutarties šalių susitarimu, atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, jog CK 6.334 str. 1 d. nuostatos nagrinėjamame ginče negali būti taikomos Pažymėtina, kad nustačius konkrečius trūkumus dar prieš sutarties pasirašymą, apeliantas galėjo pasirinkti kitą elgesio variantą bei iš karto siekti pirkimo kainos sumažinimo nurodytai sumai, atitinkančiai nepilnai ar nevisiškai tinkamai atliktų darbų vertei, vėliau visus trūkumus ištaisant savo lėšomis, rizika ir jam pačiam priimtinu būdu.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su skundo motyvais, kad pirmosios instancijos teismas jokiais įrodymais ir apskaičiavimais nepagrindė nustatytos likusių trūkumų ištaisymo 1000 Lt vertės ir tuo pažeidė CPK 270 str. 4 d. Tik visiškas teismo motyvų nebuvimas sprendime galėtų sąlygoti tokį vertinimą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog net jeigu teismo sprendimo motyvuojamoji dalis nepakankamai išsami, tačiau iš jame nurodytų motyvų galima spręsti, kodėl teismas padarė vienokią ar kitokią išvadą, tai nesuponuoja šio sprendimo pakeitimo ar jo panaikinimo (CPK 328 str.). Skundžiamame sprendime yra nurodyta, kad teismas sumažina ieškovo prašomą priteisti nesumokėtą nekilnojamųjų daiktų kainos dalį iki 19 000 Lt proporcingai nepašalintų trūkumų, kurie sprendime įvardinti, orientacinei vertei. Tiesioginių rašytinių įrodymų, kiek kuris darbas galėtų būti vertinamas, byloje nėra. Tačiau ir pačios sutarties šalys, 7.2. p. nurodydamos neatliktų (ar netinkamai atliktų) darbų kainą – 20 000 Lt, rėmėsi vien jų pačių nuomone bei susitarimu dėl to, o ne kuriais nors objektyviais kriterijais, ekonominiais rodikliais bei paskaičiavimais. Kita vertus, byloje liudytoju apklaustas V. Z. nurodė preliminarią kai kurių darbų, kuriuos reikėtų papildomai atlikti, atsižvelgiant į apelianto pretenzijas, vertę – apie 75 Lt su medžiagomis kainuoja trinkelių kvadratinio metro įrengimas, pagal apelianto pretenziją kai kurias jas pakeisti sąnaudos būtų minimalios, kelių šimtų litų ribose (b.l. 122). Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kelių nereikšmingų trūkumų egzistavimas negali nulemti visos 20 000 Lt daikto kainos nesumokėjimo, tai nebūtų pateisinama sąžiningumo aspektu, ir teisėjų kolegija su šia išvada sutinka.

Apibendrinant kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ar jo pagrįstumo.

Iš apelianto priteistina 11,30 Lt (b.l. 147) procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 4-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš P. Z. 11 (vienuolika) litų 30 centų procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų valstybės naudai.