Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. T. ir A. T. pareiškimą, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims S. K., G. T., Vilniaus m. savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybai, dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. savivaldybės administracijos Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Vaikų teisių apsaugos tarnyba pateikė išvadą (t. 1, b.l.42), kuria neprieštaravo, jog G. T. gyvenamoji vieta būtų nustatyta su motina.

Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2007-10-12 sprendimu ( t. 2, b.l.71-76 ) pareiškimą patenkino: 1) santuoką nutraukė, 2) pareiškėjui A. T. paliko santuokinę pavardę, pareiškėjai L. T. paliko santuokinę pavardę; 3) patvirtino pareiškėjų 2007 m. liepos 27 d. sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių tokiomis sąlygomis, kad A. T. ir L. T. nekelia vienas kitam jokių reikalavimų dėl tarpusavio išlaikymo; A. T. prisiima vykdyti visus įsipareigojimus S. K. pagal Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2002-07-12 sprendimą ir Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2004-12-08 sprendimą su Vilniaus apygardos teismo 2005-03-23 nutarties pakeitimu; kad L. T. atitenka ¾ dalys 60,34 m² bendro ploto buto (duomenys neskelbtini) su priklausiniais; o A. T. - ¼ dalis 60,34 m² bendro ploto buto, esančio (duomenys neskelbtini), su priklausiniais ir automobilis VAZ-2106, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nėra ginčo dėl namų apyvokos daiktų pasidalinimo, nes šis turtas pasidalintas taikiai; A. T. įsipareigoja suteikti dukrai išlaikymą ir jo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2002 m. balandžio 1 d. ( 3 metų laikotarpis atgal nuo prašymo nutraukti santuoką bendru sutikimu pateikimo teismui ) iki dukters pilnametystės (duomenys neskelbtini), konkrečia pinigų suma, kuri už 66 mėnesius, skaičiuojant po 600 Lt mėnesiui, iš viso sudaro 39 600 Lt. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog 3-jų kambarių butas - pareiškėjų bendroji jungtinė nuosavybė, šeimos turtas. 2007-07-27 sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių atitinka įstatymo reikalavimus, todėl tvirtintina. Suinteresuotas asmuo S.K. neįrodė, jog pareiškėjus sieja solidari prievolė, todėl A. T. prievolė laikytina jo asmenine prievole ir nėra pagrindo ją vykdyti iš bendro sutuoktinių turto. A. T. asmeninę prievolę, jei asmeninio turto nepakanka visiškai patenkinti kreditoriaus reikalavimus, galima nukreipti išieškoti iš sutuoktinio bendro turto dalies – ¼ buto, automobilio, taip pat darbo užmokesčio. Teismas nukrypo nuo CK įtvirtinto sutuoktinių lygių dalių principo pareiškėjos naudai, atsižvelgdamas į jos statusą (bedarbė), į pilnametės, bet dar moksleivės G. T. interesus baigti vidurinę mokyklą turint būstą; į tai, kad ginčo bute, be pareiškėjos L. T. ir sūnaus D. T., gyvena ir pareiškėjo A. T. tėvai, kuriems minėtas butas ir buvo išskirtas iš valstybinio fondo bei jų sutikimu privatizuotas pareiškėjų vardu. Iš pareiškėjų paaiškinimų teismas nustatė, jog pareiškėjas nuo 2002-04-01 nustojo teikti dukrai išlaikymą, nuo tų pačių metų negyvena su pareiškėja ir dukra. Teismas sprendė, kad, siekiant patenkinti būtinus nepilnamečio vaiko poreikius valgyti, apsirengti/ apsiauti, gydytis, mokytis, pramogauti ir t.t., jį materialiai išlaikyti reikia 600 Lt/ mėn. Per paskutinius 5 m. susidarė 39 600 Lt (600 Lt/ mėn. x 66 mėn.) A. T. skola už G. T. išlaikymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo bei pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant faktinę bei teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar pagal teisingai nustatytas faktines aplinkybes taikė tinkamas materialinės teisės normas. Nepaisydamas apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tokių šiuo atveju nenustatyta.

Įstatymas leidžia sutuoktiniams nutraukti santuoką supaprastinta, CPK XXXV skyriuje nustatyta tvarka bei sąlygomis. Viena tokių sąlygų – sutuoktiniai su prašymu nutraukti santuoką privalo pateikti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, o jos turinys turi atitikti CK 3.53 str. nurodytus reikalavimus (CPK 539 str. 2 d.). Pareiškėjai tokią sutartį sudarė ir pateikė teismui du kartus (t.1, b.l.12, t.2, b.l. 49-50). Sutarties turinys bei jos sąlygų atitikimas įstatymui yra vertinamoji aplinkybė, o tokius vertinimus įtakoja ne tik pačių sutuoktinių, jų nepilnamečių vaikų interesai, bet ir sutuoktinių ar vieno jų kreditoriaus ( kreditorių) interesai, jeigu tokių esama. Kitaip tariant, teismas, vertindamas pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, nepaisant sutarties šalių susitarimo yra įpareigotas patikrinti, ar ši sutartis neprieštarauja viešajai tvarka, ar ji iš esmės nepažeidžia sutuoktinių vaikų ar kurio nors sutuoktinio teisių bei teisėtų interesų, ar yra išlaikyta sutuoktinių ir jų vaikų bei sutuoktinių (sutuoktinio) kreditorių interesų pusiausvyra. Šiuo atveju atsižvelgti į neabejotinai esančio kreditoriaus, apelianto S. K. interesus pareiškėjus įpareigojo ne tik aukštesnės instancijos teismų priimtų procesinių dokumentų nuostatos, tačiau ir atitinkamos teisės normos. CPK 540 str. 4 d. suponuoja bylą nagrinėjančiam teismui pareigą spręsti santuokos nutraukimo klausimą tik išsprendus pareikštus kreditorių reikalavimus; kreditoriaus ( išieškotojo ) teisę reikalauti tokios skolininko turto dalies, kad iš jos būtų galima išieškoti, numato CPK 667 str. 4 d.. Kreditoriaus teisių garantijos santuokinio turto padalijimo bylose yra įtvirtintos ir CK 3.126 str., nors šiuo konkrečiu atveju apeliantas tokia teise reikšti savarankišką reikalavimą dėl turto padalijimo būdo ir negalėjo pasinaudoti dėl bylos proceso ypatumų – kaip jau minėta, byla nagrinėjama ne ginčo, o ypatingosios teisenos tvarka. Jokios teisės normos nesuteikia galimybės suinteresuotam asmeniui įtakoti sutuoktinių sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių turinio, taip pat ir teismui nesuteikia įgalinimų patvirtinti sutartį su išlygomis arba pagal suinteresuoto asmens pasiūlymus dėl turto sutuoktiniams padalijimo. Teismas gali įtakoti sutarties sąlygas ir sutuoktinių susitarimus dėl turto pasidalijimo, tarpusavio bei vaikų išlaikymo, jų gyvenamosios vietos nustatymo ar bendravimo tvarkos nustatymo tik tokią sutartį pilna apimtimi patvirtindamas, jeigu ji atitinka įstatymo reikalavimams ( CPK 541 str. 2 d.), arba jos nepatvirtindamas. Egzistuoja ir dar viena galimybė - kai tokio turinio sutartis, kuri yra sudaryta, negali būti patvirtinta, tai sutuoktiniai CK 3.53 str. 4 d. nuostatą yra įpareigojami sudaryti naują sutartį, šiuo atveju bylą nagrinėjęs teismas tokią savo teisę realizavo.

Sutuoktiniams pateikus naują sutartį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šie įvykdė kasacinės bei apeliacinės instancijos teismų nurodymus ( t.1, b.l. 218-224, 237-240 ) bei jų pagrindu priimtos Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2007-01-31 nutarties ( t.2, b.l. 40) reikalavimus. Teismas laikė sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygas ištaisytomis tinkamai bei šią sutartį patvirtino skundžiamu sprendimu. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad sutuoktiniai teismų įpareigojimų, kiek tai liečia išlaikymo tuo metu dar nepilnametei dukrai dydį ir formą iš esmės neįvykdė, o pareiškėjas A. T. savo, kaip suinteresuoto asmens S. K. skolininko, padėtį naująja sutartimi tik dar labiau apsunkino. Laisva valia įsipareigodamas dar ir pareiškėjai L. T. ženklia pinigų suma – 39 600 Lt, savanoriškai apsiimdamas sumokėti išlaikymo pilnamete tapusiai dukrai įsiskolinimą po 600 Lt/men už 66 mėnesius, kai jo paties mėnesio grynosios gaunamos pajamos išlaikymo nemokėjimo laikotarpiu tebuvo apie 700 Lt, iš šios sumos atskaičiuojant apie 300 Lt dydžio kasmėnesinius mokėjimus pagal vykdomuosius raštus ( t.1, b.l.104-105, 231, t.12, b.l. 62), nors skolos dydis kreditoriui S. K. taip pat išaugo ( t.2, b.l.89-93 ), pareiškėjas A. T. visiškai sumenkino savo galimybę per protingą terminą atsiskaityti su savo kreditoriumi. Šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje jau buvo aptarta, kad nors vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas yra prioritetinis, tačiau konkrečiu atveju vaikas gali tikėtis gauti iš tėvų tiek, kiek leidžia tėvų turtinė padėtis. Todėl pareiškėjo A. T. gaunamos pajamos bei jo turtinė padėtis ( jokio kito turto, išskyrus dalinamą tarp sutuoktinių butą, nenurodo turįs ) neleido teikti būtent tokio dydžio išlaikymo, dėl kurio susitarė sutuoktiniai – po 600 Lt per mėnesį, o jų naujas susitarimas šiuo atveju akivaizdžiai prieštarauja CK 3.192 str. 2 d. ir 3 d. įtvirtintam teisniam reglamentavimui, todėl negalėjo būti teismo patvirtintas.

Antra vertus, kilus kreditoriaus ir sutuoktinių ginčui dėl išlaikymo dydžio, savo susitarimo šioje dalyje pagrįstumą pareiškėjai privalėjo įrodinėti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ( CPK 178 str.), t.y. kokią sumą pareiškėja L. T. kas mėnesį realiai išleisdavo dukters poreikiams patenkinti; teikti įrodymus apie dukters poreikius, kurie viršijo 600 Lt sumą, atsižvelgiant į tai, kad ji taip pat privalėjo prisidėti prie dukters išlaikymo (CK 3.192 str.3 d.); teikti įrodymus apie savo pačios materialines galimybes teikti dukteriai didesnį išlaikymą, nei 600 Lt. Ši suma atitinka CK 6.461 str. 2 d. nustatytus minimalios mėnesinės algos kaip pakankamo dydžio išlaikymo vieno vaiko minimaliems poreikiams patenkinti kriterijus, tačiau tokio dydžio išlaikymo našta tenka abiems tėvams, juo labiau, kai kalbama apie išlaikymo skolą, o ne apie būsimo išlaikymo teikimą. Apelianto argumentai, kad tik pati G. T., tapusi pilnamete, turinti teisę reikalauti iš savo tėvo išlaikymo, atmestini kaip nepagrįsti, nes tokioje situacijoje išieškotojas yra ne pats vaikas, o vaiko motina, suteikusi tokį išlaikymą už save ir už vaiko tėvą, todėl reikalaujanti pastarojo kompensuoti dalį patirtų išlaidų.

Kolegijos vertinimu ai, kad išlaikymo skolą pareiškėjai apskaičiavo už 66 mėn., CK 3.200 str. nuostatoms neprieštarauja. Išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus nuo ieškinio pareiškimo dienos, t.y. tik už trejus metus atgal nuo dienos, kai teisme pareiškiamas toks reikalavimas, kartu įstatymas neapriboja teisės gauti išlaikymo už laikotarpį, kurį tęsiasi toks teisminis ginčas ar tokia byla.

Apelianto skundo motyvas, kad teismas, spręsdamas dėl turto padalijimo, nepagrįstai nukrypo nuo lygių dalių principo, iš esmės pripažintinas teisingu, nes pagal CK 3.116 str. 2 d., Civilinio kodekso Trečiosios knygos VIII skyriaus normos taikomos tik tuomet, kai nėra sutuoktinių sutarties dėl bendro turto padalijimo. Taigi nei CK 3.117 str. įtvirtinto sutuoktinių turto lygių dalių principo, nei CK 3.123 str. numatytų kriterijų, leidžiančių nukrypti nuo šio principo, teismas, esant sutuoktinių sutarčiai, savarankiškai negali taikyti. Turto pasidalijimas, nustatant kam ir kuri dalis sutuoktinių turto atitenka, yra išimtinai sutuoktinių, kuomet santuoka nutraukiama ypatingosios teisenos tvarka, o ne teismo diskrecijoje. Tačiau, kaip jau nurodyta, teismas netvirtina sutuoktinių sutarties, jeigu toks pasidalijimas prieštarauja įstatymui, tame tarpe jeigu akivaizdžiai pažeidžia sutuoktinių ar sutuoktinio kreditoriaus interesus. Net ir sutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, kad prievolė S. K. yra asmeninė A. T., ne bendroji sutuoktinių prievolė, todėl nukreipti išieškojimo į visą bendrą, nepadalintą sutuoktiniams turtą, negalima, šią prievolę galimą išieškoti tik iš bendro turto dalies, kaip tai ir numato CK 3.112 str. 1 d., teismas turėjo pareigą nustatyti, ar tenkanti skolingam sutuoktiniui bendro turto dalis nepažeidžia jo kreditorių teisėtų interesų ir lūkesčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo išvados, kad toks susitarimas, pagal kurį pareiškėjui A. T. atitenka ¼ dali 60,34 kv.m. ploto 3 kambarių buto leidžia įvykdyti teismo sprendimą dėl skolos priteisimo iš šio pareiškėjo suinteresuoto asmens naudai, nėra teisingos, jos nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis apie tokios dalies turto rinkos vertę, neaišku, ar yra realioji dalis (izoliuotas kambarys), atitinkanti šią idealiąją turto dalį.

Apelianto argumentai apie teismo neteisingai traktuojamą dalintino buto kaip šeimos turto statusą ( teisinį jo rėžimą ) patys savaime neįtakoja skundžiamo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo. Šeimos turto sąvoka netapatintina su bendrosios sutuoktinių nuosavybės sąvoka. Šeimos turto kategorijai priskirtinam turtui yra nustatytas specialus teisinis rėžimas, apribojantis laisvą disponavimą juo ( CK 3.85 str.), o šis turtas nebūtinai priklauso abiems sutuoktiniams. Jungtine nuosavybe sutuoktiniams priklausančio turto bendrumo prezumpcija gali būti paneigta tik įstatymo nustatytais pagrindais bei tvarka, o bendruoju šis turtas laikomas iki padalinamas sutuoktiniams ar bendrosios jungtinės nuosavybės teisė pasibaigia kitokiu būdu ( CK 3.87 str.). Kadangi šios konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas nėra kreditoriaus reikalavimo nukreipimas į šeimos turtą, todėl CK 3.85 str.3 d. įvardintos aplinkybės nevertintinos. Kartu dėl šios skundo dalies pažymėtina, kad apelianto pasirinkta pozicija yra labai prieštaringa, todėl negali būti pripažinta visiškai teisinga: jeigu sutuoktiniai L. ir A. T. yra jo solidarūs skolininkai, kaip kad tvirtinama apeliaciniame skunde, tai turto padalinimo proporcijos ( ½ ir ½, arba ¾ ir ¼ ) neturi jokios reikšmės, ir atvirkščiai, turto padalinimo proporcijos pažeidžia apelianto galimybes susigrąžinti skolą tik tuomet, jei prievolė nėra solidari.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad jog pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai įvertino faktines aplinkybes, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl sutarties turinio atitikimo įstatymo reikalavimams. Netinkamas faktų vertinimas, netinkamas materialinių teisės normų aiškinimas bei proceso normų taikymas turėjo įtakos neteisingam bylos išnagrinėjimui, tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.) ir sutuoktinių pareiškimą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu palikti nenagrinėtą (CK 3.53 str. 4 d., CPK 296 str. 1 d. 12 p., 541 str. 1 d.).

Suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu prašo jam priteisti iš pareiškėjų visas bylinėjimosi išlaidas, tačiau pateikė įrodymus tik apie 105 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą sumokėjimą ( t.2, b.l. 83). Sutuoktiniai tokios kategorijos bylose nuo žyminio mokesčio sumokėjimo yra atleidžiami tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos procese ( CPK 83 str. 1 d. 12 p. ir šio straipsnio 2 d.). Tokio mokesčio už skundą sumokėti nebuvo įpareigotas ir suinteresuotas asmuo, byloje šiuo klausimu yra pasisakyta dar 2005-09-13 Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo nutartyje ( t.1, b.l. 136). Todėl šis apelianto prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti ir palikti L. T. bei A. T. pareiškimą nenagrinėtą.