Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2005-10-13 · Civilinė byla Nr. 2-532

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2005-10-13
Bylos Nr.
2-532
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Konstantinas Gurinas (pran.), Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė
Atsakovas
UAB „Selita ir Ko“
Ieškovas
J. Č.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-532/2005 Procesinio sprendimo kategorija 110.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2005 m. spalio 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Konstantino Gurino (pranešėjas),kolegijos teisėjų: Alės Bukavinienės ir Danutės Milašienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Selita ir Ko“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. liepos 13 d. nutarties, priimtos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, civilinėje byloje Nr. 2-1029-173/2005 pagal ieškovo J. Č. ieškinį atsakovui UAB „Selita ir Ko“ dėl pirkimo-pardavimo sutarčių bei testamento pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas J. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Selita ir Ko“ dėl 2005 m. gegužės 20 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutarčių Nr. 6849, 6850 pripažinimo negaliojančiomis bei A.V.Č. sudaryto testamento pripažinimo negaliojančiu. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi atsakovas veikė nesąžiningai siekdamas visais įmanomais būdais užvaldyti A.V.Č. turtą ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymas, nes atsakovas gali parduoti ar kitaip perleisti įgytą turtą, tokiu būdu siekdamas išvengti galimos restitucijos natūra.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2005 m. liepos 13 d. nutartimi ieškovo prašymą patenkino, ieškinio reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovo UAB „Selita ir Ko“ nekilnojamąjį turtą: 14,52 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) , 0,7 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir 2,79 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) bendrai 249 922 Lt sumai. Teismas nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, todėl yra reali grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas turės galimybę turimą turtą parduoti, padovanoti, įkeisti ar kitokiu būdu perleisti trečiųjų asmenų nuosavybėn, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Selita ir Ko“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2005 m. liepos 13 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodo šiuos argumentus:

Ieškovas ieškinyje nepagrįstai nurodė, kad atsakovas veikė nesąžiningai, siekdamas visais įmanomais būdais užvaldyti A.V.Č. turtą. Atsakovas niekada neturėjo nei sutartinių, nei kitokių santykių su ieškovu. Atsakovas ginčo objektu esantį nekilnojamąjį turtą įsigijo iš trečiojo asmens, kuris turėjo teisę jį perleisti, todėl jis yra šio nekilnojamojo turto sąžiningas įgijėjas. Pagal CK 4.96 str. 2 d., iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad turto savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Taigi, atsakovas yra nekilnojamojo turto sąžiningas įgijėjas, todėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai. Ieškovas nepagrįstai nurodė, kad A.V.Č. (pradinis turto savininkas) dėl savo ligos, sudarydamas sandorius, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, todėl šie sandoriai laikytini negaliojančiais. Bylinėjimosi metu buvo pateiktos kompetentingų medikų išvados, kuriose nustatyta, kad A.V.Č. yra pilnai veiksnus.Atsakovas UAB „Selita ir Ko“ yra įmonė, turinti socialinės įmonės statusą. Vadovaujantis juo, atsakovas savo įmonėje įdarbina asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, skatina šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra didelė tikimybė, kad artimiausioje ateityje atsakovas bus priverstas atleidinėti darbuotojus. Todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra visiškai neadekvačios.

Be to, atsakovas UAB „Selita ir Ko“ apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad sutinkamai su CPK 334 str., pirmosios instancijos teismas apeliacinės instancijos teismui su atskiruoju skundu turėjo nusiųsti visą civilinę bylą, o ne jos dalį ir prašė išreikalauti iš Kauno apygardos teismo visą civilinę bylą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, o atsakovo atskirąjį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsniu, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą.

Teismų praktika rodo, kad didelė ieškinio suma savaime preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamu atveju pareikštas turtinio pobūdžio reikalavimas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tikėtina, jog didelė ginčijamų sandorių suma – 249 922 Lt gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, dėl ko pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir, areštuodamas atsakovo UAB „Selita ir Ko“ nekilnojamąjį turtą, įstatymo reikalavimų nepažeidė (CPK 144 str., 145 str. 1 d. 1 p., 148 str.).

Apeliantas byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumą ginčija iš esmės vienu argumentu - ieškovo jam pareikšto ieškinio nepagrįstumu. Tačiau įstatymas nereikalauja, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtų įvertintas ieškinio pagrįstumas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamos kitos aplinkybės - grėsmė, jog ateityje galimas palankus ieškovui teismo sprendimas gali likti neįvykdytas, ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Todėl apelianto argumentai susiję su ieškinio pagrįstumu, nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, yra teisiškai nereikšmingi, šių skundo argumentų teisėjų kolegija nenagrinėja ir dėl jų nepasisako. Ieškinio pagrįstumo klausimas vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės.

Pažymėtina, kad areštuotas konkretus atsakovo turtas, juo naudotis neuždrausta, piniginės lėšos neareštuotos, todėl apelianto skundo motyvas, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra didelė tikimybė, jog jis bus priverstas atleidinėti darbuotojus, nėra pakankamai argumentuotas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nuo skundžiamos nutarties priėmimo praėjo daugiau kaip 3 mėnesiai, tačiau jokių duomenų atsakovas apie darbuotojų atleidimą teismui nepateikė.

Apelianto prašymas dėl visos civilinės bylos išreikalavimo iš pirmosios instancijos teismo, atmetamas kaip nepagrįstas. CPK 151 straipsnio 1 dalis nustato, kad atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių padavimas nesustabdo bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. lapkričio 13 d. konsultacijoje A3-93 nurodė, kad apeliacinės instancijos teismui su atskiruoju skundu turi būti siunčiama ne visa byla, kurioje pirmosios instancijos teismo priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra skundžiama atskiruoju skundu, o tik ta bylos medžiagos dalis, kuri turi reikšmės šio skundo nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme (Teismų praktika, 2004-03-01 Nr. 20). Nagrinėjamu atveju teismui buvo pateikti ieškovo patikslinto ieškinio su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei įrodymų, kuriais grindžiamas toks prašymas, kopijos taip pat pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo originalas, atskirasis skundas su priedais. Be to, pažymėtina, kad apeliantas savo prašyme nenurodė, kokie konkrečiai dokumentai, turintys reikmės skundo nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme, nebuvo pateikti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti skundžiamą nutartį atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmu punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2005 m. liepos 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Konstantinas GurinasTeisėjai Alė BukavinienėDanutė Milašienė