Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovui J. A. dėl įgyto turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Šalių reikalavimai, paaiškinimai ir argumentai

2. Teismo nustatytu terminu atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė, apie teisme iškeltą bylą atsakovas informuotas tinkamai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pasirašant asmeniškai (el. b. l. 28).

2.1. Teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad jis su žmona gyveno jo močiutės name. Namas buvo senas, jį reikėjo remontuoti. Buvo kreiptasi į Apylinkę, kuri nurodė, jog remontuoti nėra ką, atsakovo močiutei bus suteiktas kitas sklypas ir paskola naujo namo statybai. Kadangi atsakovo močiutė jau buvo garbingo amžiaus, ji leido atsakovui naudotis suteiktais pinigais ir statyti namą, dėl kurio byloje ir kilo ginčas. Namas buvo pradėtas statyti apie 1974 m., 1977 m. jis jau buvo priduotas. Mirus močiutei liko jos dukra, atsakovo motina. Atsakovo motina ketino ginčo namą atsakovui dovanoti, buvo ruošiami dokumentai. Apylinkėje dirbusi moteris, kuri tvarkė dovanojimo dokumentus, apie 1984-1985 m. žuvo, visi dokumentai dėl to dingo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmetamas.

II. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovės motina (el. b. l. 14, 15) ir atsakovo sutuoktinė (el. b. l. 8) G. A. mirė (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 4). Atsakovo J. A. vardu 2004 m. liepos 29 d. Apylinkės (seniūnijos) pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 11) pagrindu registruotas gyvenamasis namas ir du ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 6–7). Ieškovė notarų biurui 2018 m. gegužės 30 d. (el. b. l. 63) pateikė prašymą išduoti papildomą paveldėjimo teisės liudijimą į nurodytą nekilnojamąjį turtą (el. b. l. 9). Kauno miesto 1-ojo notaro biuro notaras M. L. 2018 m. birželio 14 d. atsisakė išduoti papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą nurodydamas, kad nekilnojamasis turtas yra registruotas J. A. vardu, jei turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įregistruotas likusio gyvo sutuoktinio vardu, šiam sutinkant gali būti išduotas mirusiojo sutuoktinio dalį nustatantis liudijimas; minėtas turtas nėra atidalintas, nėra išskirta G. A. turto dalis, likęs gyvas sutuoktinis į notarą nėra kreipęsis su prašymu atidalinti jų bendrai santuokos metu užgyventą turtą, paveldėjimo byloje nėra jokių teisminių sprendimų dėl turto atidalijimo (el. b. l. 10). 2004 m. liepos 29 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos Garliavos apylinkių seniūnijos pažymoje dėl pastatų registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad ginčo pastatai atiteko J. A. kaip sekančiam (paskutiniam) kolūkio kiemo nariui, 1977 m. mirus kolūkinio kiemo šeimininkei E. V. (el. b. l. 11). E. V. buvo atsakovo močiutė (el. b. l. 62). Jai 1975 m. kovo 26 d. Kauno rajono Garliavos apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu buvo išskirtas 0,15 ha žemės sklypas gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini), kaip asmeniui, keliamam iš melioruojamų plotų (el. b. l. 66). Ginčo pastatai buvo pradėti statyti 1975 m. jos vardu, užbaigti 1977 m. liepos 4 d. Kauno r., vykdomojo komiteto pirmininko aktu (el. b. l. 64–65).

4. G. A. deklaruota gyvenamoji vieta iki pat mirties buvo (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 12, 13), ginčo pastatams suteikus adresą (duomenys neskelbtini) G. A. gyvenamoji vieta šiuo adresu nebuvo deklaruota (el. b. l. 12, 13).

5. Ieškovė G. P. 2018 m. vasario 21 d. buvo metams laiko įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (el. b. l. 16).

6. Vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų – teisminės gynybos prieinamumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje bei tarptautiniuose teisės aktuose (1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalyje, 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniuose), kuris reiškia, kad kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba, taip pat teismo tvarka gali būti ginama ne tik pati subjektinė teisė, bet ir įstatymo saugomas asmens interesas. Tai konstitucinė vertybė, įgyvendinama tik laikantis įstatymų nustatytos procesinės tvarkos. Reiškiant ieškinį teisme, būtina derinti teisminės gynybos prieinamumo ir proceso dispozityvumo principus, t. y. privalu nurodyti ne tik ieškinio faktinį pagrindą, bet ir suformuluoti teismui aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Suinteresuotas asmuo, pareikšdamas ieškinyje reikalavimą (nurodydamas ieškinio dalyką), kartu pasirenka savo pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.137 straipsnis). Civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisėms apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimą kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai yra siekiama apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320, 353 straipsniai), todėl tinkamai pasirinkti gynybos būdą ieškovui yra itin reikšminga ir svarbu, nuo to priklauso jam teikiamos teisminės gynybos efektyvumas.

7. Ieškovė prašo teismo pripažinti ginčo pastatus bendrąja jungtine sutuoktinių J. A. ir G. A. nuosavybe. Ieškovė ieškinyje nurodė, teismo posėdžio metu ieškovės atstovas paaiškino, kad ieškovės tėvai kartu statė ginčo pastatus, bendru darbu ir lėšomis gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai buvo pastatyti A. šeimai, dėl to ginčo pastatai turi būti pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ieškovė nurodo, kad šioje byloje turi būti taikoma CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Ieškovė laiko, kad ši aplinkybė preziumuojama pagal įstatymą, todėl jos įrodinėti nereikia.

8. Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, jog jam, kaip paskutiniam kolūkiečių kiemo nariui, išliko visos kolūkiečių kiemo nario teisės, įskaitant nuosavybės teisę į ginčo turtą. Teismas sutinka su atsakovo išdėstytais argumentais ir laiko, kad atsakovo nurodytos faktinės aplinkybės ir pateikti rašytiniai įrodymai paneigia ieškovės nurodytą prezumpciją, kad ginčo pastatai yra bendroji ieškovės tėvų, kaip sutuoktinių, jungtinė nuosavybė.

9. Kolūkiečių kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą bei šio kiemo narių teises ir pareigas reglamentavo 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 132–141 straipsnių normos. 1964 m. CK 132 straipsnyje buvo numatyta, kad kolūkiečių kiemo turtas priklauso jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymą Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė buvo panaikinta. Kartu buvo nustatyta, kad, panaikinus nurodytą nuosavybės teisės formą, nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Tačiau kolūkiečių kiemo nariams, kol nepasibaigęs bendrasis ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo įstatymo įsigaliojimo dienos (įstatymas įsigaliojo jo priėmimo dieną, t. y. 1990 m. lapkričio 27-ąją; įstatymo 6 straipsnis), įtvirtinta teisė reikalauti nustatyti jų dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą remiantis 1964 m. CK 132–141 straipsniais, galiojusiais iki šio įstatymo priėmimo. Taigi pagal naujai priimto (1990 m.) įstatymo normas kolūkiečių kiemo nuosavybei buvo nustatytas kitas (naujas) teisinis režimas.

10. Kolūkiečių kiemu buvo laikomas asmenų, kurie kolūkio skirto sodybinio sklypo ribose bendrai tvarkė pagalbinį ūkį, susivienijimas, bent vienas kolūkiečių kiemo narys turėjo būti kolūkio narys. Iš kitų kolūkiečių kiemo narių, nesančių kolūkio nariais, buvo reikalaujama, kad jie darbu ir lėšomis dalyvautų tvarkant kiemo ūkį. Darbingas kolūkiečių kiemo narys netekdavo teisės į dalį kiemo turte, jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis tvarkant kiemo ūkį (1964 m. CK 140 straipsnis), tačiau ši taisyklė netaikytina nepilnamečiams ir nedarbingiems kiemo nariams. Pažymėtina, kad be šeimos narių, sudarančių kolūkiečių kiemą ir bendrai tvarkančių ūkį, į kiemo sudėtį galėjo įeiti ir asmenys, nesusiję giminystės ryšiais su kitais kiemo nariais, buvo tik būtina, kad šie asmenys darbu ir lėšomis dalyvautų tvarkant kiemo ūkį.

11. Šioje byloje nustatyta, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos buvo pradėtos 1975 m. Šio gyvenamojo namo statytoja 1977 m. birželio 13 d. Kauno r. Vykdomojo komiteto pirmininko akte nurodyta E. V. (atsakovo močiutė). Atsakovo močiutė E. V. mirė (duomenys neskelbtini). Pačios ieškovės į bylą pateikta Kauno rajono savivaldybės administracijos Garliavos apylinkių seniūnijos pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad atsakovas buvo paskutinis kolūkinio kiemo narys. Pažyma buvo išduota 2004 m. liepos 29 d., tuo metu ieškovės motina G. A. dar buvo gyva, tačiau jokių pretenzijų dėl šios pažymos nereiškė, t. y. neginčijo, kad kolūkinio kiemo narys buvo tik jos sutuoktinis J. A.. Šios pažymos pagrindu ir buvo įregistruota atsakovo nuosavybė į ginčo pastatus. Ieškovė į bylą taip pat neteikė jokių įrodymų, paneigiančių šios pažymos teisingumą bei patvirtinančių, kad jos motina G. A. galėtų būti pripažinta kolūkinio kiemo nare. Tokiais įrodymais galėjo būti ūkinių knygų kopijos, kuriose buvo grafos apie šeimos narių užsiėmimą, darbinę veiklią, iš jose nurodytų duomenų galima spręsti apie buvimą kolūkiečiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2015). Nors ieškovė teismui paaiškino, kad jos motina dirbo kolūkyje, tačiau tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė, tokių savo teiginių leistinais rašytiniais įrodymais neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis).

12. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog ieškovės nurodyta prezumpcija dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės šioje byloje buvo paneigta, atsakovas įrodė, jog nuosavybės teisė į ginčo pastatus šiuo konkrečiu atveju susijusi su kolūkiečių kiemo naryste, o ne su sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymu. Dėl to ieškovės reikalavimas nustatyti, kad gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė sutuoktinių G. A. ir J. A. nuosavybė, negali būti tenkinamas.

13. Atitinkamai atmestinas ir reikalavimas nustatyti, kad G. A. asmeninės nuosavybės teise priklausė ½ dalis gyvenamojo namo ir ūkio pastatų, esančių (duomenys neskelbtini).

Dėl termino palikimui priimti

14. Atsakovas nurodo, kad ieškovė neturi teisės reikšti ieškinį teisme, kadangi ji per tris mėnesius nuo motinos mirties neatliko jokių aktyvių veiksmų, išreiškiančių valią priimti palikimą, o į notarą dėl papildomo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo kreipėsi bei ieškinį nagrinėjamoje civilinėje byloje pareiškė praėjus daugiau nei šešiems metams po motinos mirties. Ieškovė praleido įstatyme nustatytą terminą palikimui priimti, todėl laikytina, kad ji atsisakė palikimo, prarado įpėdinio teises ir atitinkamai neturi teisinio suinteresuotumo nagrinėjamoje civilinėje byloje, dėl to yra pagrindas atmesti ieškinį, kaip pareikštą tokios teisės neturinčio subjekto.

15. Teismas su tokiais atsakovo argumentais nesutinka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įpėdinis, kad įgytų palikimą, turi jį priimti, neleidžiama priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis.

16. Kaip nurodė ieškovė, mirus jos motinai (2012 m. balandžio 3 d.) ji kreipėsi į notaro biurą, kur jai 2012 m. liepos 4 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas į ½ dalį piniginių lėšų su palūkanomis, esančiomis akcinės bendrovės „Swedbank“ sąskaitose. Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą (CK 5.51 straipsnio 1 dalis). Taikydamas šį reglamentavimą kasacinis teismas yra nurodęs, kad, priešingai nei teigia atsakovas, nuostata, draudžianti priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis, būtent ir lemia teisines pasekmes, pagal kurias įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-687/2016).

17. Atsižvelgiant į tai, kad po motinos mirties ieškovė kreipėsi į notarų biurą dėl motinos palikimo priėmimo, jai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, teismas laiko, kad ieškovė termino palikimui priimti nepraleido, pateikusi pareiškimą notarų biurui ji priėmė visą motinos palikimą. Atsakovo argumentus dėl palikimo dalies atsisakymo paneigia ir CK 5.60 straipsnyje įtvirtintas reglamentavimas, kad įpėdinis pagal įstatymą turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti palikimo, neleidžiama atsisakyti su sąlygomis ir išlygomis arba dalies palikimo (CK 5.60 straipsnio 1 dalis).

18. Be to, nurodytas atsakovo argumentas atmetamas dar ir dėl to, kad ieškovė reiškia reikalavimą dėl nuosavybės nustatymo, o ne dėl palikimo priėmimo. Šiuo konkrečiu atveju teismas neturi tikrinti, ar ieškovė praleido terminą palikimui priimti, kadangi šioje byloje nėra sprendžiami klausimai, susiję su palikimo priėmimu ar palikimo atsisakymu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

19. Atsakovas prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės šioje byloje neteikė, patirtų išlaidų dydį pagrindžiančių rašytinių įrodymų teismui neteikė, todėl šis klausimas nesprendžiamas.

20. Valstybė šioje byloje patyrė 6,23 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleista, ieškinį atmetus valstybės turėtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.