Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Egidijos Puzinskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja K. K. (toliau – ir pareiškėja) 2017-07-21 kreipėsi į teismą su skundu, kurį 2017-07-25 patikslino, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas arba Migracijos departamentas) 2017 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (15/5-7) 11U-1093 (01168) (toliau – ginčijamas sprendimas, sprendimas).

Skunde teigiama, kad Švedijos Karalystės ne pelno organizacija „Didaktik“ 2014-10-15 dalyvaujant visiems organizacijos nariams priėmė sprendimą organizuoti filialą Lietuvoje. Ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialas VĮ Registrų centre užregistruotas 2015-01-14, įmonei suteiktas kodas 303530868, įmonė užregistruota Druskininkuose, Ateities g. 7-72. Organizacija jungia daugiau nei 60 narių ir dalyvių, dalis jų turi leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo nuostatų 1.2 punkte nurodyta, kad „filialas savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais ir tarptautinėmis sutartimis bei Europos Sąjungos direktyvomis. Švedijos įstatymais Filialas vadovaujasi tiek, kiek tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir tarptautinėms sutartims bei Europos Sąjungos direktyvoms“. 4.3 punkte nurodyta, kad filialo lėšas sudaro: narių mokesčiai; tikslinės narių įmokos arba perduotas turtas; Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ perduotos lėšos ir turtas; fizinių ir juridinių asmenų paramos būdu surinktos lėšos ir turtas; nevalstybinių organizacijų, tarptautinių ir kitų užsienio valstybių visuomeninių organizacijų dovanotos (paaukotos) lėšos ir turtas; kredito įstaigų palūkanos už Filialo saugomas lėšas ir kt.; valstybės ir savivaldybės paramos lėšos; pajamos, gautos disponuojant Filialo turtu, kitos negrąžintinai gautos lėšos; skolintos lėšos. 4.4. punkte nurodyta, kad Filialui valdyti gali būti perduoti, Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas. Taigi, Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas yra ne vienintelis ir ne pagrindinis Lietuvos filialo pajamų šaltinis. Pagal nuostatus Lietuvos filialui gali būti perduotos organizacijos lėšos ir turtas, bet filialas nebūtinai privalo naudotis jomis vykdomoje veikloje.

Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotas dokumentas ir jo vertimas, vadovaujantis 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencija dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo, patvirtinti pažyma (Apostille). Darytina išvada, kad Švedijos Karalystės įgaliotos institucijos oficialiai patvirtino parašo, pasirašiusio asmens pareigų ir antspaudo tikrumą, todėl pareiškėja neturėjo pagrindo abejoti dokumento tikrumu.

Dokumentas buvo perduotas ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialui 2016 m. kovo mėn., kuomet atsakovas, nagrinėdamas kitų šios organizacijos narių prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareikalavo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad savanorių programa yra remiama Švedijos Karalystės ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės. Po dokumento pateikimo atsakovas priėmė sprendimą pakeisti užsieniečiams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Dokumento tikrumu suabejota praėjus daugiau nei metams, t. y. 2017 m. gegužės mėn., kai buvo pateikti kitų organizacijos narių ir savanorių prašymai pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2015-08-25 Stokholme, Švedijos Karalystėje pasirašytame ne pelno organizacijos „Didaktik“ protokole nurodyta, kad savanorių programa skirta „paramą atstumtiesiems gyvūnams teikiančiai veiklai ir naminių, benamių bei laukinių gyvūnų sąlygų pagerinimui Europos Sąjungoje. Organizacijos savanorių indėlis – teikti informaciją bei skleisti žinias apie humaniškas sąlygas bei kita veikla. Ši savanoriška veikla yra patvirtinta ir remiama Švedijos Karalystės Vyriausybės bei Europos Sąjungos. Duomenys ir ataskaitą apie savo veiklą Lietuvos filialas viešai skelbia tinklapyje www.didaktik-if.com. Įgyvendindamas numatytus tikslus ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialas sudarė paramos sutartis ir vykdė veiklą su įvairiomis organizacijomis.

Pažymėjo, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 4-460 „Dėl duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – VSAT aprašas) 9 punkte nurodyta, kad užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė gali kilti, jeigu nustatoma, kad: 1) užsienietis jau buvo nelegaliai atvykęs į Lietuvos Respubliką ir išsiųstas iš jos; 2) užsienietis piktnaudžiavo prieglobsčio procedūra Lietuvoje; 3) užsieniečiui buvo išduota Šengeno viza, kuri buvo panaikinta nustačius, kad užsienietis ją gavo nesąžiningu būdu ar jau būdamas Šengeno erdvėje sukėlė nelegalios migracijos riziką; 4) piktybiškai pažeidinėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką bei buvimo joje tvarką; 5) užsienietis ne kartą kreipėsi į Europos Sąjungos valstybių narių diplomatines tarnybas dėl Šengeno vizos išdavimo, tačiau jam buvo atsisakyta išduoti vizą, nes jis kėlė nelegalios migracijos riziką ar kilo pagrįstų abejonių dėl užsieniečio pateiktų patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo; 6) turimi kriminalinės žvalgybos, ikiteisminio tyrimo duomenys, kad užsienietis susijęs su neteisėtu žmonių gabenimu arba per pastaruosius 5 metus palaikė ryšius su minėtą neteisėtą veiką organizuojančiais ar vykdančiais asmenimis.

Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar pareiškėjos ir kitų savanorių, atvykstančių į ne pelno organizacijos „Didaktik” Lietuvos filialą, pagrindinis tikslas yra užsiimti teisėta veikla minėtoje organizacijoje, ar tik įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje, 2017 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (15/5-7) 10K-201483 kreipėsi į Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministeriją su prašymu pateikti informaciją, ar dokumentą, kurį kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pateikė pareiškėja, iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija ir pasirašė Caroline Ekblom. 2017 m. gegužės 29 d. Migracijos departamentas gavo 2017 m. gegužės 24 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštą Nr. Ku2017/01371/D, kuriuo informuojama, kad minėto dokumento Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas.

Migracijos departamentas, įvertinęs šią Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos informaciją, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ne pelno organizacijos „Didaktik” Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį. Pažymėjo, kad pagal 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo nuostatas, apostilė nepatvirtina dokumento turinio. 2016 m. vasario 10 d. rašto turinys buvo aiškiai ir vienareikšmiškai paneigtas Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu Nr. Ku2017/01371/D. Pabrėžė, kad Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštą Nr. Ku2017/0137l/D Migracijos departamentas gavo tiesiogiai iš šios įstaigos, o 2016 m. vasario 10 d. raštą pateikė pareiškėja, todėl Migracijos departamentas turėjo pagrindą vadovautis būtent 2017 m. gegužės 24 d. rašto turiniu.

Dėl pareiškėjos teiginių, jog Migracijos departamentas dėl dokumento netikrumo sprendžia remdamasis tik vienu šaltiniu ir nepateikia jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dokumentas yra suklastotas, pažymėjo, kad pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas), 17.5 ir 24.28 papunkčius būtent pareiškėja turėjo pareigą pateikti dokumentus, patvirtinančius leidimo gyventi išdavimo (keitimo) pagrindą, taigi ir dokumentus, kad užsienietis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis.

Vienintelis dokumentas, kuriuo pareiškėja įrodinėjo leidimo laikinai gyventi išdavimo (keitimo) pagrindą – 2016 m. vasario 10 d. raštas, kurio turinys buvo paneigtas Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu. Jokių kitų dokumentų pareiškėja nepateikė nei iki ginčijamo sprendimo, nei kartu su skundu teismui.

Informacija apie tai, jog 2016 m. vasario 10 d. rašto Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė, buvo gauta 2017 m. gegužės 29 d. (t. y., priimant sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, ji nebuvo žinoma), ši informacija gauta bendradarbiaujant su kitos valstybės kompetentingomis institucijomis (t. y. jos gavimas objektyviai ilgiau užtrunka).

Nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, ar ne pelno organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas yra vienintelis Lietuvos filialo pajamų šaltinis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) imperatyviomis nuostatomis, pagrindas išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra tik tuo atveju, jei savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Nagrinėjamu atveju įvertinus Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu gautą informaciją, ginčijamame sprendime konstatuota, kad nėra jokių dokumentų, parodančių savanorių programos lėšų šaltinius, taip pat nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, kad savanorių programa yra remiama Švedijos Karalystės. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme (Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte) nustatytu pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Taigi, VSAT yra tik viena iš institucijų, teikiančių nuomonę dėl užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės, tačiau galutinį sprendimą priima Migracijos departamentas (Įstatymo 51 straipsnio 4 dalis). VSAT aprašas nelaikytinas specialiąja norma Įstatymo nuostatų atžvilgiu. VSAT aprašo 9 punkte yra išdėstyti informacijos vertinimo kriterijai, kuriuos vertina VSAT, teikdami išvadas dėl nelegalios migracijos grėsmės. Nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad šie kriterijai yra privalomi Migracijos departamentui priimant galutinį sprendimą, taip pat nėra nustatyta, kad Migracijos departamentas išvadą dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės priima išimtinai tik pagal VSAT nuomonę. Pagal VSAT aprašą, teikdama išvadą dėl nelegalios migracijos grėsmės, VSAT patikrina duomenis informacinėse sistemos (VSAT aprašo 4.1 p.) ir įvertina turimus kriminalinės žvalgybos, ikiteisminio tyrimo duomenis (VSAT aprašo 8 p.), t. y. VSAT nevertina užsieniečio pateikto prašymo, užsieniečio pateiktų dokumentų, iš kitų institucijų gautų dokumentų. Tik Migracijos departamentas, įvertinęs užsieniečio pateiktus dokumentus, institucijų išvadas, t. y. duomenų visumą, priima galutinį sprendimą, kuriame pateikia išvadą dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės.

Nors nelegalios migracijos sąvoka nėra tiesiogiai apibrėžta Įstatyme, tačiau kituose teisės aktuose, teismų praktikoje išskirti tam tikri nelegalios migracijos grėsmės požymiai. Vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 10 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, neteisėtos migracijos prevencija ir kontrolė – vienas migracijos politikos tikslų, o Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybių (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (Lietuvos migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 punktai). Nagrinėjamu atveju surinktų duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjos realios teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje yra pagrįstos.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2017 m. sausio 25 d. pareiškėja tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Druskininkų grupei (toliau – Migracijos skyrius) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – prašymas) ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Pateikdama prašymą pareiškėja deklaravo, kad yra Europos Sąjungos valstybės narės (Švedijos Karalystės) remiamos savanorių programos dalyvė, atvykstanti į ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialą.

Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2017 m. kovo 14 d. sprendimu nusprendė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi) dvejiems metams.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, ginčijamu sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7406609, galiojantį iki 2019 m. kovo 22 d. Ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis apie savo dalyvavimą Lietuvos filialo veikloje bei tikrovės neatitinkantį ir galimai suklastotą dokumentą, kuriuo remiantis yra grindžiamas Lietuvos filialo savanorių programų ,,Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir ,,Gyvūnų karalystė“ rėmimas bei finansavimas. Tai rodo pareiškėjos nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir leidžia daryti išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti šios užsienietės nelegalios migracijos grėsmė.

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. (15/5-7) 11U-1093 (01168) teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas ir Aprašas.

2017 m. gegužės 29 d. Migracijos departamentas gavo 2017 m. gegužės 24 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštą Nr. Ku2017/01371/D, kuriame nurodyta, kad minėto dokumento Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas.

Pareiškėja skunde teigia, kad Migracijos departamentui pateiktas 2016 m. vasario 10 d. raštas, kuriame nurodyta, kad jį pasirašė Caroline Ekblom, Kultūros ministerija, ir jo vertimas patvirtinti pažyma (Apostille), todėl darytina išvada, kad Švedijos Karalystės įgaliotos institucijos oficialiai patvirtino parašo, pasirašiusio asmens pareigų ir antspaudo tikrumą, todėl pareiškėja neturėjo pagrindo abejoti šio dokumento tikrumu. Teismas šį dokumentą vertina kritiškai. Pagal 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo 5 straipsnį, pažyma išduodama pasirašiusiojo arba kiekvieno asmens, kuriam priklauso dokumentas, prašymu. Vadinasi, apostilė nepatvirtina dokumento turinio. Be kita ko, nustatyta, kad 2016 m. vasario 10 d. rašto turinys buvo paneigtas Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu Nr. Ku2017/01371/D. Taigi byloje nėra duomenų, kad Lietuvos filialo savanorių programos būtų remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Esant duomenų, kad 2016 m. vasario 10 d. raštas buvo galimai suklastotas, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą pradėti pareiškėjos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad dėl tinkamo dokumentų sutvarkymo ir jų pateikimo Migracijos departamentui, kurie nekeltų abejonių užsieniečio ketinimų vykdyti teisėtą verslą Lietuvos Respublikoje realumu, visų pirma yra atsakingas pats užsienietis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3053-756/2015).

Pareiškėja teigia, kad atsakovo pateikti duomenys objektyviai nepatvirtina, jog pareiškėjos pateiktas dokumentas yra suklastotas. Pažymėtina, kad nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto (neteisėtai įgyto ar suklastoto dokumento pateikimo) konstatavimu, o tai, ar asmuo dokumentą suklastojo pats, ar asmuo žinojo, kad dokumentas buvo suklastotas, ir siekė tokį dokumentą pateikti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016). Be to, akcentuotina, kad pareiškėja, teigdama, jog ji neturėjo pagrindo abejoti dokumento tikrumu, nenurodė jokių šio dokumento gavimo aplinkybių.

Pagal Aprašo 17.5 ir 24.28 papunkčius būtent pareiškėja turėjo pareigą pateikti dokumentus, patvirtinančius leidimo gyventi išdavimo (keitimo) pagrindą, taigi ir dokumentus, kad užsienietis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad pareiga pagrįsti savo ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje realumą tenka būtent užsieniečiui, kad būtent užsienietis turi pareigą pagrįsti savo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi visais jo turimais dokumentais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017). Taip pat laikomasi nuostatos, kad būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016; 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3398-858/2017).

Šiuo atveju vienintelis dokumentas, kuriuo pareiškėja įrodinėja leidimo laikinai gyventi išdavimo (keitimo) pagrindą – 2016 m. vasario 10 d. raštas, kurio turinys, kaip minėta, paneigtas Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu. Jokių kitų dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėja yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvė, ji nepateikė.

Dėl pareiškėjos teiginių, jog pareiškėjos pateikto dokumento tikrumu suabejota tik praėjus daugiau nei metams, pažymėtina, kad priėmus sprendimą išduoti (pakeisti) užsieniečiui leidimą gyventi, tokio leidimo išdavimas nereiškia, jog išduotas (pakeistas) leidimas negali būti panaikintas. Tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017). Be to, iš byloje esančio Migracijos departamento susirašinėjimo su Švedijos Karalystės ambasada Lietuvos Respublikoje bei kitomis kompetentingomis institucijos, matyti, jog Migracijos departamentas dar nuo 2015 metų rinko duomenis, siekdamas išsiaiškinti, ar užsieniečių pateikiami dokumentai, susiję su organizacija ,,Didaktik“, atitinka tikrovę. Šiuo atveju Migracijos departamentas pareiškėjai leidimą laikinai gyventi išdavė 2017 m. kovo 22 d., o informaciją apie 2016 m. vasario 10 d. raštą iš Švedijos Karalystės Kultūros ministerijos gavo tik 2017 m. gegužės 29 d. Taigi akivaizdu, kad priimant sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, informacija apie tai, jog pareiškėja nėra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvė, Migracijos departamentui nebuvo žinoma.

Pareiškėjos argumentai, susiję su Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos ,,Didaktik“ lėšomis ir turtu, šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi, nes pagrindas išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra tik tuo atveju, jei savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad savanorių programa yra remiama Švedijos Karalystės. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Migracijos departamentas ginčijame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintu pagrindu.

Pareiškėja teigia, jog atsakovas nepagrįstai sprendime nurodė, kad pareiškėja gali kelti grėsmę nelegaliai migracijai, be to, atsakovas nesirėmė nė vienu iš VSAT apraše nurodytų kriterijų. Teismas su šiais pareiškėjos teiginiais nesutinka.

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo priima Migracijos departamentas (Įstatymo 51 straipsnio 4 dalis). VSAT aprašo 9 punkte yra išdėstyti informacijos vertinimo kriterijai, kuriuos vertina VSAT, teikdama išvadas dėl nelegalios migracijos grėsmės, tačiau jokiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad šie kriterijai yra privalomi Migracijos departamentui priimant galutinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad Migracijos departamentas, įvertinęs užsieniečių bei institucijų pateiktų duomenų visumą, priima galutinį sprendimą, kuriame pateikia išvadą dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės.

Pažymėtina, kad vertinant nelegalios migracijos grėsmę, vertinamos visos faktinės aplinkybės, kurios gali kelti pagrįstų abejonių dėl užsieniečio deklaruojamo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo bei sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017, 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015 ir kt.). Vertinant nelegalios migracijos grėsmę taip pat atsižvelgiama į Lietuvos migracijos politikos gaires. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, pritartina ginčijamame sprendime padarytai išvadai, jog surinktų duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjos realios teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje yra pagrįstos.

Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad 2017 m. liepos 14 d. Migracijos departamento sprendimas Nr. (15/5-7) 11U-1093 (01168) yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti pareiškėjos skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymu ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjos K. K. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.