- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-03
- Bylos Nr.
- A-1568-492/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03915-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugsėjo 29 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. buvo laikytas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis: nepakako ploto, laikytas su rūkančiais asmenimis, nepakako natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, šaltojo sezono metu buvo šalta, šiltojo sezono metu buvo didelė drėgmė, nepakako ventiliacijos, atsirado pelėsis, sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo likusios kameros dalies, kamerose buvo parazitų. Be to, pareiškėjui buvo draudžiama susirašinėti laiškais su kita nuteistąja. Dėl šių aplinkybių jis patyrė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus resursus. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Nuteistieji laikomi atskirai nuo rūkančių asmenų atsižvelgiant į jų prašymus. Atsakovas tvirtino, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl laiškų siuntimo nesikreipė. Iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojo draudimas susirašinėti nuteistiesiems, kurie nėra giminaičiai. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, žalos atsiradimo pagrindų pareiškėjas neįrodė.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 23 d. kameroje Nr. 107 dviese (7,38 kv. m) ir kameroje Nr. 389 vienas (26,63 kv. m). Taigi, pareiškėjo nusiskundimai dėl kamerų perpildymo buvo nepagrįsti.
7. Teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele nėra tinkamas asmens privatumui užtikrinti.
8. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl jo laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų. Todėl pareiškėjo argumentai dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis buvo atmesti.
9. Teismas akcentavo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktuose pareiškėjo nurodyti higienos normų pažeidimai nebuvo nustatyti, todėl šie skundo teiginiai yra atmestini. Be to, iš minėtų patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, todėl pareiškėjo teiginiai apie graužikus kamerose pripažinti nepagrįstais.
10. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl nesudarytos galimybės susirašinėti su kitais nuteistaisiais, kadangi pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad su atitinkamais asmenimis, kalinčiais kitose įkalinimo įstaigose, jam nebuvo leista susirašinėti. Pastebėta, kad pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės siejo vien su teorine galimybe, kad iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojęs draudimas galėjo jam sukelti kokias nors neigiamas pasekmes.
11. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo atžvilgiu privatumas buvo pažeistas 3 paras, sprendė, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisės į privatumą pažeidimo Lukiškių TI-K fakto konstatavimas laikytina pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
III.
12. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo peržiūrėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą, priteisti pareiškėjui iš atsakovo 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, savarankiškai išreikalauti 2014 m. rugsėjo 23–30 d. dokumentus.
13. Pareiškėjas tvirtina, kad dėl ploto trūkumo kameroje tarp suimtųjų kildavo konfliktai, dėl to jis jautė didelį stresą, dvasinius išgyvenimus, prašė vaistų nuo galvos skausmo. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas tik 3 paras, ir teigia, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo atvežtas trečiadienį ir patalpintas į karantino kamerą, į gyvenamąją kamerą perkeltas šeštadienį. Pareiškėjas nesutinka su teismo nustatytu neturtinės žalos atlyginimo būdu ir tvirtina, kad neturtinė žala turėtų būti atlyginama pinigais net už vieną parą.
Atsiliepimas
14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.
17. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl kamerų perpildymo, laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams ir galimybės susirašinėti su kitais nuteistaisiais nesudarymo yra nepagrįstos, tačiau pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Apeliaciniame skunde šios aplinkybės iš esmės nebuvo ginčytos. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpio bei neturtinės žalos jam atlyginimo būdo.
19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 19–23 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 107 ir Nr. 389; privatumas naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjui nebuvo užtikrintas 3 dienas, kai jis kameroje Nr. 107 buvo laikomas dviese. Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 5–13) nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014 m. rugsėjo 19 d. ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 107 (2 asmenys kameroje), o 2014 m. rugsėjo 23 d. jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 389 (1 asmuo kameroje) ir tą pačią dieną išvyko į Alytaus pataisos namus. 2016 m. lapkričio 9 d. atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 31–32) pareiškėjas šių atsakovo nurodytų aplinkybių neginčijo ir kalbėjo tik apie 2014 m. rugsėjo 19–22 d. laikotarpį, kai jis buvo laikomas karantino kameroje Nr. 107. Tačiau apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad jis Lukiškių TI-K buvo 2014 m. rugsėjo 23–30 d., pirmosios instancijos teismas įskaitė 3 paras, bet 4 paros „dingo“. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pareiškėjo teiginiai vieni kitiems prieštarauja, kad jis pirmosios instancijos teisme sutiko su atsakovo nurodytu laikotarpiu, kurį jis buvo laikytas Lukiškių TI-K, ir kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių minėtus apeliacinio skundo argumentus, šiuos argumentus atmeta ir netenkina pareiškėjo prašymo savarankiškai išreikalauti dokumentus apie jo laikymą Lukiškių TI-K 2014 m. rugsėjo 23–30 d. Kita vertus, pastebėtina, kad, remiantis atsakovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas kameroje Nr. 107 buvo laikytas 2014 m. rugsėjo 19–23 d., 2014 m. rugsėjo 19 d. ir 23 d. – ne visą parą. Konstatuotina, kad privatumas naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjui nebuvo užtikrintas 4 paras.
20. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo patyręs neigiamus išgyvenimus, buvo pažemintas jo orumas. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Taip pat kad pareiškėjas dėl šių netinkamų kalinimo sąlygų būtų teikęs prašymus, skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.
21. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 3 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (4 paras neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tuo metu pareiškėjas laikytas dviese), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir laikyti, kad pripažinimas, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, yra adekvati satisfakcija pareiškėjui už atsakovo padarytą jo teisių pažeidimą. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais, yra atmetami.
22. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nežymų apsirikimą skaičiuodamas pareiškėjo teisių pažeidimo laikotarpį, tačiau tai nesudarė esminių kliūčių šiam teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.