Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I-4647-171/2015Proceso Nr. 3-61-3-03889-2014-8Procesinio sprendimo kategorija 1.38; 3.17.1; 3.17.6; 3.21;

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rūtos Miliuvienės ir Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei E. P., atsakovės atstovei L. Č.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Sauluva“ skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Pareiškėja UAB „Sauluva“ kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento 2014 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. A51-(3.3.10.2-EM4)-58088/14 dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymo; 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 30-1922 „Dėl patalpų ir statinių, kuriems 2014 m. taikomas 2,5 proc. Nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo tvirtinimo“ dalį dėl įtraukimo į Nenaudojamų, naudojamų ne pagal paskirtį, apleistų arba neprižiūrimų patalpų ir statinių sąrašą (toliau – ir Sąrašas) UAB „Sauluva“ nuosavybės teise priklausantį administracinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas); 3) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją perskaičiuoti nekilnojamojo turto mokestį 2014 m. administraciniam pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu: (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja nurodo, kad Sąrašas buvo patvirtintas 2013 m. rugsėjo 4 d., o Pastatas pirmą kartą apžiūrėtas tik 2013 m. spalio 23 d. ir surašytas faktinių duomenų patikrinimo aktas Nr. A32-2131(2.1.15-AP2). Vadinasi, Pastatas buvo apžiūrėtas jau įtraukus jį į Sąrašą. Pareiškėjai nebuvo pateiktas faktinių duomenų patikrinimo aktas Nr. A32-2131(2.1.15-AP2). Pastatas ir teritorija nėra apleisti, sutvarkyti, konstrukcijos nekelia grėsmės, į Sąrašą įtrauktas net neapžiūrėjus Pastato faktinės būklės, faktinių duomenų fiksavimo aktas Nr. A32-2131(2.1.15-AP2) sudarytas jau po Sąrašo patvirtinimo, todėl Pastatas nepagrįstai yra įtrauktas į Sąrašą. Pastatas remontuojamas ir naudojamas pagal nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę paskirtį, todėl nepavojingas visuomenės saugumui ir neatitinka nė vieno Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu patvirtinto „Dėl patalpų ir statinių, kurie yra nenaudojami ar naudojami ne pagal paskirtį arba yra apleisti ar neprižiūrimi, nustatymo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Aprašas) 3 punkte nustatyto kriterijaus.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė patvirtino skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pateiktu skundu nesutinka ir prašo bylos dalį dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 30-1922 dalies panaikinimo nutraukti, o kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 94–102) nurodo, kad pareiškėjos ginčijamas Aplinkos ir energetikos departamento 2014 m. liepos 18 d. raštas Nr. A51-58088(3.3.10.2-EM4) „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymo“ negali būti teisminio nagrinėjimo objektas, kadangi tai tiesiog informacinis pranešimas, kuriuo pakartotinai pranešama, kad dar 2013 m. lapkričio 8 d. Aplinkos ir energetikos departamento raštu Nr. A51-115008(3.3.10.2-EM4) pareiškėja buvo informuota, jog, įvertinus jai nuosavybės teise priklausančių pastatų (duomenys neskelbtini) būklę, nėra pagrindo juos siūlyti išbraukti iš Sąrašo.

Atsakovės nuomone, pareiškėjai teisines pasekmes sukelia ne informacinio pobūdžio raštai ar skundžiamas Aplinkos ir energetikos departamento 2014 m. liepos 18 d. raštas Nr. A51-58088(3.3.10.2-EM4), kuriais pareiškėja informuojama apie pareigą mokėti nustatyto tarifo nekilnojamojo turto mokestį, bet Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. 1-1226 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 30-1922 „Dėl patalpų ir statinių, kuriems 2014 metais taikomas 2,5 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo tvirtinimo“ dalis, kuria pareiškėjai nuosavybės teise priklausančios patalpos įtrauktos į Sąrašą.

Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja yra praleidusi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vieno mėnesio terminą skųsti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 4 d. įsakymą Nr. 30-1922. Apie šį įsakymą pareiškėja buvo informuota 2013 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento Mokesčių skyriaus raštu Nr. A51-89703(2.14.3.8- FN3), kurį UAB „Sauluva“ gavo 2013 m. rugsėjo 15 d. Šią aplinkybę patvirtina UAB „Sauluva“ 2013 m. spalio 4 d. raštas, kuriame ne tik patvirtinama, kad gavo minėtą Finansų departamento Mokesčių skyriaus 2013 m. rugsėjo 10 d. raštą, bet ir aišku, jog pareiškėjai tapo žinomas šioje byloje ginčijamas aktas – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 4 d. įsakymas Nr. 30-1922.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus motyvus, su skundu nesutiko.

Skundas tenkintinas iš dalies. Administracinės bylos dalis nutrauktina.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso administracinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 121).

Pareiškėjai, vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 30-1922 „Dėl patalpų ir statinių, kuriems 2014 metais taikomas 2,5 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo tvirtinimo“, 2014 metais buvo taikomas 2,5 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas (b. l. 107). Apie tai ji buvo informuota Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento Mokesčių skyriaus 2013 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. A51-89703(2.14.3.8- FN3) (b. l. 104). Pareiškėja 2013 m. spalio 4 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento Mokesčių skyrių nesutikdama su taikytinu 2,5 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifu ir prašė taikyti 1 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifą (b. l. 108–109). 2013 m. lapkričio 8 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento rašte Nr. A51-115008(3.3.10.2-EM4) nurodyta, kad nėra pagrindo pareiškėjai priklausančius pastatus siūlyti išbraukti iš Sąrašo (b. l. 110).

2014 m. balandžio 14 d. pareiškėja gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento Mokesčių skyriaus raštą Nr. A51-30718/14(2.14.3.8-FN3) dėl nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo (b. l. 105). 2014 m. balandžio 30 d. pareiškėja pateikė prašymą išbraukti jai nuosavybės teise priklausantį pastatą iš Sąrašo (b. l. 21–23). 2014 m. liepos 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamentas rašte Nr. A51-58088(3.3.10.2-EM4) atsisakė siūlyti išbraukti iš Sąrašo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 103).

Ginčas byloje kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento 2014 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. A51-(3.3.10.2-EM4)-58088/14 dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 30-1922 „Dėl patalpų ir statinių, kuriems 2014 m. taikomas 2,5 proc. Nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo dalies dėl įtraukimo į Sąrašą pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio administracinio pastato.

Dėl termino skundui paduoti

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas, tačiau ši konstitucinė teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos gali būti įgyvendinta tik tuo atveju, jeigu toks kreipimasis (skundas, pareiškimas) atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu. ABTĮ 101 straipsnio 7 punkte nustatyta, jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, administracinė byla nutraukiama. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo.

Kaip pagrįstai nurodo atsakovė atsiliepime į skundą, pareiškėja apie ginčijamą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 4 d. įsakymą Nr. 30-1922 sužinojo dar 2013 m. rugsėjo 15 d., tai aiškiai matyti iš jos pačios 2013 m. spalio 4 d. rašto (b. l. 108), todėl ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas skundui paduoti skaičiuotinas nuo 2013 m. rugsėjo 15 d., o kadangi pareiškėja skundą pateikė 2014-08-20, akivaizdu, kad jis buvo pateiktas praleidus terminą skųsti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 4 d. įsakymą Nr. 30-1922. Pareiškėja termino atnaujinti neprašo. Kadangi jai atstovauja profesionalus teisininkas (b. l. 9), preziumuotina, kad procesinės teisės pareiškėjai yra žinomos.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, kad skundas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 30-1922 dalies panaikinimo buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, pareiškėja termino atnaujinti neprašo, konstatuotina, kad ši administracinės bylos dalis nutrauktina (ABTĮ 101 str. 7 p.).

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento 2014 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. A51-(3.3.10.2-EM4)-58088/14

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 21 ir 36 punktus, statinių naudojimo priežiūra įstatymų nustatyta tvarka bei sanitarijos ir higienos taisyklių tvirtinimas ir jų laikymosi kontrolės organizavimas, švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas yra savarankiškos savivaldybių funkcijos.

Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konkretų mokesčio tarifą, galiojantį atitinkamos savivaldybės teritorijoje, nustato savivaldybės taryba, kuri gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, diferencijuojamus tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą. Šio mokesčio objektas yra nekilnojamasis turtas, esantis Lietuvos Respublikoje. Darytina išvada, kad nekilnojamojo turto mokesčio diferencijavimo tikslas pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus yra garantuoti, jog nekilnojamojo turto savininkai tvarkytų, neapleistų, naudotų bei naudotų pagal paskirtį jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą. Šis teisinis reguliavimas Vilniaus miesto savivaldybėje yra įgyvendinamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu patvirtintu Patalpų ir statinių, kurie yra nenaudojami ar naudojami ne pagal paskirtį arba yra apleisti ar neprižiūrimi, nustatymo tvarkos aprašu.

Aprašo 11–14 punktai nustato Sąrašo tikslinimo tvarką, t. y. kada Sąraše esantys duomenys gali būti keičiami. Asmenys, kurių valdomas nekilnojamasis turtas įrašytas į Sąrašą, turi teisę ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo apie jų valdomo objekto įrašymą į Sąrašą išsiuntimo dienos pateikti Aplinkos ir energetikos departamentui dokumentus, įrodančius, kad nekilnojamasis turtas neatitinka 3.1–3.3 punktuose išvardytų kriterijų arba kad atitiktis kriterijams nulemtas vienos ar keleto 4.1–4.4 punktuose išvardytų aplinkybių (Aprašo 11 p.). Pažymėtina, kad Aprašas nenustato galimybės dėl Sąrašo tikslinimo kreiptis vėliau, nei nustatyta Aprašo 11 punkte.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento Mokesčių skyriaus raštu Nr. A51-89703(2.14.3.8- FN3) pareiškėjai buvo pranešta apie jos valdomo objekto įrašymą į Sąrašą. Pareiškėja 2013 m. spalio 4 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento Mokesčių skyrių nesutikdama su taikytinu 2,5 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifu ir prašydama taikyti 1 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifą.

Į pareiškėjos prašymą buvo atsakyta 2013 m. lapkričio 8 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento raštu Nr. A51-115008(3.3.10.2-EM4), kuriame nurodyta, kad nėra pagrindo pareiškėjai priklausančius pastatus siūlyti išbraukti iš Sąrašo. Šis sprendimas nebuvo apskųstas teismui. Vadinasi, sistemiškai ir lingvistiškai vertinant Aprašo 10 ir 11 punktus, procedūra dėl Sąrašo tikslinimo buvo baigta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento raštu Nr. A51-115008(3.3.10.2-EM4) atsisakius tikslinti Sąrašo duomenis.

Atmestinas atsakovės motyvas, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento 2014 m. liepos 18 d. raštas Nr. A51-(3.3.10.2-EM4)-58088/14 yra informacinio pobūdžio, kadangi jame nurodyta, jog 2014 m. liepos 3 d. buvo atliktas pastato patikrinimas ir nustatyta, kad jis atitinka Aprašo 3 punkto kriterijus. Tai laikytina tyrimu, o ne informavimu. Atsižvelgiant į tai, kad procedūra dėl Sąrašo tikslinimo buvo baigta 2013 m. lapkričio 8 d., darytina išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamentas 2014 m. liepos 18 d. raštu Nr. A51-(3.3.10.2-EM4)-58088/14 pakartotinai vertindamas pareiškėjos prašymą, atlikdamas patikrinimą iš esmės veikė ultra vires. Dėl šių priežasčių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento 2014 m. liepos 18 d. raštas Nr. A51-(3.3.10.2-EM4)-58088/14 yra naikintinas, nes buvo pažeistos Apraše išdėstytos procedūros.

Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus

Pareiškėja vienu iš reikalavimų prašo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją perskaičiuoti nekilnojamojo turto mokestį. Remdamasis anksčiau išdėstytais argumentais, teismas daro išvadą, kad šio reikalavimo tenkinti nėra pagrindo, kadangi jis yra išvestinis iš kitų pareiškėjos reikalavimų. Kadangi nustatyta, jog procedūra dėl Sąrašo tikslinimo buvo baigta 2013 m. lapkričio 8 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento raštu Nr. A51-115008(3.3.10.2-EM4), o pareiškėja yra praleidusi terminą skųsti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 4 d. įsakymą Nr. 30-1922, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją perskaičiuoti nekilnojamojo turto mokestį.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 101 straipsnio 1 punktu, 105–106 straipsniais, 149 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nutraukti administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Sauluva“ skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 30-1922 „Dėl patalpų ir statinių, kuriems 2014 m. taikomas 2,5 proc. Nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo tvirtinimo“ dalies panaikinimo.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento 2014 m. liepos 18 d. raštą Nr. A51-(3.3.10.2-EM4)-58088/14.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

TeisėjaiRaimondas BlauzdžiusRūta Miliuvienė Irena Paulauskienė