Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Žirono, kolegijos teisėjų Virginijos Volskienės ir Petro Jaržemskio, sekretoriaujant Violetai Kamašinienei,

dalyvaujant ieškovų UAB “City gate” ir G. I. atstovei advokatei Jadvygai Aleksaitei, ieškovo UAB „Hansa lizingas“ atstovui advokatui Dmitrijui Aleksandrovui, trečiojo asmens VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atstovei Agnei Norušienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų UAB “City gate” ir G. I. bei ieškovo UAB „Hansa lizingas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. I. ir UAB “City gate” ieškinį atsakovams UAB “Vilga”, UAB “Kailių išdirbimo technologijų sistemos”, tretiesiems asmenims UAB „Hansa lizingas“, Vilniaus m. 24-ojo notarų biuro notarui A. Gauliai, VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, UAB „Nikolika“, UAB „Sermeta“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisinės registracijos panaikinimo ir teisės pripažinimo bei pagal ieškovo UAB „Hansa lizingas“ ieškinį ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais UAB „Nikolika“ reikalavimus dėl teisinės registracijos panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir teisių pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

byloje nustatytos tokios aplinkybės: 1998-12-02 ieškovas G. I. pirkimo-pardavimo sutartimi iš atsakovo AB “Vilga” (dabar UAB “Vilga”) įsigijo nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini). 2003-03-07 akcijų pasirašymo sutartimi ieškovas G. I. dalį šių nekilnojamųjų daiktų perleido ieškovui UAB “City gate”. Nekilnojamojo turto registre adresu (duomenys neskelbtini), nuo 1998-12-02 yra įregistruota ieškovo G. I. nuosavybės teisė į pastatą Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas 23I1p), nuo 2003-03-31 - ieškovo UAB “City gate” nuosavybės teisė į pastatą Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas 5V1p), pastatą Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas 6V2p), pastatą Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas 24V2p). Minėti pastatai yra valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris 1996-07-19 žemės nuomos sutartimi išnuomotas atsakovui UAB “Vilga” iki 2095-07-19. Atsakovas UAB “Vilga” 1999-01-25 su G. I. sudarė valstybinės žemės subnuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį, pagal kurią subnuomavo G. I. 2000 kv.m. žemės sklypą.

2002-10-07 AB “Vilga” ir UAB “Hanza Lizingas” sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas pardavė, o pirkėjas nusipirko gamybinį pastatą, plane pažymėtą 7P2p, garažą – 8G1p, sandėlį - 9F1p, gamybines dirbtuves - 10P1p, kompresorinę - 11H1p, ūkinį pastatą - 12I1p, ūkinį pastatą - 21I1p. Pastatus UAB “Hanza Lizingas” nupirko UAB „Nikolika“ veiklai vykdyti. UAB „Vilga“ ir UAB „Hansa lizingas“ 2002-10-07 sudarė paslaugų sutartį dėl bendros dalinės nuosavybės objekto – kiemo aikštelės priežiūros.

Į pastatą 1P3p (buvęs žymėjimas 1G3p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), iki 2004-08-04 nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos atsakovo UAB “Vilga” nuosavybės teisės. Kiemo statiniai (kiemo aikštelė, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)iki 2004-07-30 buvo įregistruoti pagrindinio pastato 1P3p, priklausančio UAB “Vilga”, priklausiniu.

2004-09-23 atsakovas UAB “Vilga” nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi notarinio reg. Nr. AG-2497 atsakovui UAB “Kailių išdirbimo technologijų sistemos” pardavė pastatą – stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitus statinius – kiemo statinius (kiemo aikštelę ir tvorą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). UAB “Kailių išdirbimo technologijų sistemos” nuosavybės teisės į minėtus objektus nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuo 2004-09-30.

Tretysis asmuo UAB „Nikolika“ pareiškė savarankiškus reikalavimus:

1. panaikinti kiemo aikštelės ir tvoros, esančių (duomenys neskelbtini), ir šiuo metu turinčių unikalų numerį (duomenys neskelbtini), registravimą nekilnojamojo turto registre atskiru nekilnojamojo turto objektu ir tik pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniu;

2. pripažinti negaliojančia 2004-09-23 sutartį Nr. AG-2497, ta dalimi, kuria UAB „Vilga“ parduoda 16/100 dalių nuosavybės teisėje į kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), ir perleidžia šią dalį UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“;

3. pripažinti UAB „Nikolika“ 16/100 dalių nuosavybės teisėje į kiemo aikštelę ir tvorą, esančius (duomenys neskelbtini);

Tretysis asmuo UAB „Nikolika“ savarankišką reikalavimą grindė tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip ir UAB „Hansa lizingas“. Papildomai nurodė, kad 2006-06-02 priėmimo-perdavimo aktu UAB „Hansa lizingas‘ perdavė UAB „Nikolika“ nuosavybėn dalį pastatų, įsigytų pagal lizingo sutartį.

Spręsdamas reikalavimą dėl stoginės teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus konstatavo, kad 2004-09-23 ginčo sandorio sudarymo momentu stoginė realiai egzistavo, tačiau vėliau buvo fiziškai pažeista vykdant statybos darbus pagal užsakovo UAB “City gate” projektą. Kadangi ieškovai neįrodė, kad stoginė neegzistuoja, teismas nusprendė, jog nėra pagrindo naikinti šio pastato teisinę registraciją. Ieškovų argumentą, kad atsakovų sandoris pažeidžia jų teises naudotis žemės sklypu teismas atmetė, nes žemės sklypo nuomos (pardavimo) sutartis gali būti sudaryta ateityje, įgaliotai institucijai įvertinus kokią žemės sklypo dalį užima stoginė, kokia žemės sklypo dalis yra būtina pastato stoginės naudojimui pagal paskirtį. Tik tuomet atsakovas UAB “Kailių išdirbimo technologijų sistemos” įgytų teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi taip, kaip ja naudojosi UAB “Vilga”.

Spręsdamas dėl kiemo statinių (kiemo aikštelės ir tvoros) iš VĮ “Registro centro” pateiktų duomenų teismas nustatė, kad kiemo statiniai nuo 1995-06-08 iki 2004-07-30 buvo įregistruoti pagrindinio pastato, priklausančio UAB “Vilga” (žymėjimas 1P3p) priklausiniu. Pagal atsakovo UAB “Vilga” pateiktą 2004-07-30 prašymą Nekilnojamojo turto registre 2004-08-04 atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais įregistruotos iš pastato 1P3p suformuotos 4587,45 kv.m. bendro naudojimo patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 724,42 kv.m. bendro naudojimo patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir pakeisti buvusių pastato 1P3p priklausinių (kiemo statinių) registro duomenys. Teismas nurodė, kad kiemo statinių dalis nei vienam ieškovui nebuvo parduota ir ieškovams tai buvo žinoma, nes jiems buvo parduotas konkretus sutartyse išvardintas turtas. Teismas konstatavo, jog ieškovai nuosavybės į ginčo statinius neįgijo. 1995 metų registracija negalėjo pažeisti ieškovų teisių, nes tuo metu jie nebuvo pastatų savininkai. Teismas pažymėjo, kad ieškovai be jokių trukdymų nuo 1998 m. naudojosi ir iki šiol naudojasi jiems nuosavybės teise priklausančiais pastatais bei subnuomotu žemės sklypu.

Tais pačiais motyvais teismas atmetė ir ieškovo UAB “Hansa Lizingas” ieškinį. Teismas sprendime pažymėjo, kad UAB “Hansa Lizingas” sutartį sudarė veikdamas kaip profesionalas.

Tretysis asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas padavė atsiliepimus į ieškovų UAB “City gate” ir G. I. apeliacinį skundą bei į ieškovo UAB “Hansa Lizingas” apeliacinį skundą. Prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Tretysis asmuo UAB „Nikolika“ atsiliepė į ieškovų UAB “City gate” ir G. I. bei į ieškovo UAB “Hansa Lizingas” apeliacinius skundus ir prašo juos tenkinti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.). Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas yra saistomas pareigos neperžengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų (LR CPK 320 str. 1 ir 2 d.).

Dėl stoginės. Ieškovai G. I. ir UAB “City gate” prašo UAB “Vilga” ir UAB “Kailių išdirbimo technologijos sistemos” 2004-09-23 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį dalyje dėl stoginės (žymėjimas plane 19I1p) pripažinti negaliojančia (niekine) ir netaikyti restitucijos. Juridiniu reikalavimo pagrindu nurodo LR CK 1.97, 1.98, 6.306 str., pagal kuriuos civilinės apyvartos objektu ir pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti neišimti iš apyvartos daiktai. Nurodydami, kad ginčo stoginės realiai nebuvo jau 1998-1999 metais, ieškovai teigia, jog ginčijama sutartimi atsakovas UAB “Vilga” pardavė neegzistuojantį, t.y. civilinių teisių objektu nesantį ir todėl jam nuosavybės nepriklausantį daiktą. Todėl, ieškovų teigimu, 2004-09-23 pirkimo-pardavimo sutartis prieštarauja paminėtoms imperatyvioms įstatymo normoms ir yra niekinė bei negalioja. Apeliaciniame skunde ieškovai nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai nustatė nagrinėjamos bylos aplinkybes, padarė klaidingas išvadas ir dėl to netinkamai pritaikė įstatymą. Apeliantų argumentai pripažįstami nepagrįstais. Imperatyviomis laikomos įstatymo normos kategoriškai nurodančios konkretų galimą (galimus) veikimo būdą tam tikroje teisinėje situacijoje ir nepaliekančios kito pasirinkimo. Jei tokioje teisinėje situacijoje atliekamas kitoks teisinis veiksmas, nei kad įtvirtinta įstatyme, pripažįstamas imperatyvios įstatymo normos pažeidimas, o tokiu būdu sudarytas sandoris yra niekinis ir negalioja (LR CK 1.80 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju teigiama, kad ginčijama sutartimi buvo parduotas neegzistuojantis nekilnojamasis daiktas – išnykęs statinys. Nekilnojamieji daiktai ne tik apibūdinami tam tikromis savybėmis – sąsaja su žeme, negalimumu jų perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (LR CK 1.98 str. 2 d., 4.2 str. 2 d.). Tokiems daiktams taip pat taikomas specialus teisinis režimas (LR CK 4.21 str.) – teisės aktų nustatyta tvarka šie daiktai ir teisės į juos turi būti registruojami viešame registre (LR CK 4.253 str.). Tarpe kitų aplinkybių, tokių kaip nuosavybė, kitos daiktinės teisės, jų suvaržymai, registravimas patvirtina ir patį nekilnojamojo daikto egzistavimą, o nekilnojamojo turto registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčijamos stoginės kadastro duomenys buvo užfiksuoti 1995-02-20 (tuometinis žymėjimas plane 6I1p), atsakovo UAB „Vilga“ teisė į ją įregistruota 1995-06-08, kadastro duomenys buvo tikslinami 1998-09-24 (pakeistas žymėjimas į 19I1p), taip pat 2004-10-27, 2005-01-13, 2005-02-17. Ieškovų reikalavimas panaikinti stoginės teisinę registraciją gali būti vertinamas kaip siekis nuginčyti registro duomenis. Šiuos duomenis ieškovai ginčija ne dėl jų nepagrįsto įrašymo, klaidingumo ar netikslumo, o todėl, kad išnykus statiniui duomenys apie jį nebuvo išbraukti iš registro. Nekilnojamasis daiktas išregistruojamas, kai pateikiamas teisės aktų nustatytas dokumentas, patvirtinantis nekilnojamojo daikto žuvimo faktą (LR Vyriausybės 2002-07-12 nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 36 p.). Tame pačiame Nuostatų punkte nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas, kuriam nereikalingas statybos leidimas ar statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, išregistruojamas, kai pateikiamoje kadastrinių matavimų byloje yra užfiksuotas nekilnojamojo daikto žuvimo faktas. Registravimas atliekamas savininkui pateikus atitinkamą prašymą (Nuostatų 11 p.). Tokio prašymo dėl statinio 19I1p atsakovas UAB „Vilga“ nėra pateikęs. Ieškovai teigia, kad atsakovas privalėjo pateikti prašymą statinio išregistravimui, o jo nepateikus statinio teisinė registracija turi būti panaikinta teismo sprendimu, nes stoginė nebeegzistuoja. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas šią aplinkybę rėmėsi LR aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 218 patvirtintu STR 1.07.01:2002, kurio 38 p. nurodyta, kad „statinys laikomas nugriautu [...], kai išardytos visos konstrukcijos (tarp jų ir pamatai). Nugriautas statinys išregistruojamas iš Nekilnojamojo turto registro“. Nesant normos, apibrėžiančios statinio išnykimo sąvoką, teismas tinkamai pasirinko paminėtą STR punktą (LR CPK 3 str. 6 d.). LR CPK 178 str. nustatyta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Šiuo atveju ieškovams, pareiškusiems nagrinėjamą reikalavimą, tenka procesinė pareiga įrodyti, kad jau 1998 metais, kuomet G. I. iš UAB „Vilga“ įsigijo pastatus, statinys 19I1p buvo išnykęs. Ištyręs pateiktus į bylą įrodymus, pritaikęs tikimybių pusiausvyros principą apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šios aplinkybės ieškovai neįrodė. Jų įrodinėjamos aplinkybės nepatvirtina liudytojų A. Stankevičiūtės, R. Trapikienės, K. Dalgedos, V. Šulskio, L. Rėklio, A. Janušauskienės parodymai, byloje esančios nuotraukos. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005-06-28 nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kuriame konstatuota, kad pastatas-stoginė, kadastro plane pažymėtas Nr. 19J1p, buvo nugriautas UAB “City gate” direktorės R. Isokienės nurodymu. Šių įrodymų ir tokios teismo išvados nepaneigia apeliaciniame skunde nurodomi liudytojo A. Mackevičiaus parodymai, taip pat argumentai, kad skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai stoginę prilygino sandėliukui, nes tai neatitinka LR aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 218 patvirtinto STR 1.07.01:2002, 6.4, 6.11 p.p. nustatytų apibrėžimų. Skunde minimuose 6.4 ir 6.11 punktuose išaiškinamos pagrindinės STR‘e naudojamos sąvokos ir juose apibūdinami namų ūkio pastatai (tame tarpe sandėlis) ir stoginė, kuri įvardinama inžineriniu statiniu. Paminėtų liudytojų parodymuose nėra tiksliai atkartojami tokių statinių apibrėžimai, tačiau byloje ginčijamasi ne dėl statinio 19I1p paskirties, pavadinimo ar jo konstrukcijos ypatumų. Ieškovai įrodinėja, kad šis statinys buvo išnykęs. Esant tokiam ginčui statinio apibūdinimo tikslumas ar konstrukcinės detalės nėra teisiškai reikšmingos. Statinys 19I1p įregistruotas kaip stoginė. Teismas, įvertinęs STR 1.07.01:2002 įrašytas sąvokas, konkrečiai 6.11 p., pagrįstai konstatavo, kad nedraudžiama statyti stoginę su pamatu, o esant išlikusiems pamatams pagal STR 1.07.01:2002 nuostatas (p. 38) pastatas nelaikomas nugriautu, nagrinėjamu atveju - išnykusiu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovų nurodomose įstatymo normose – LR CK 1.97, 1.98, 6.306 str. nekalbama apie prekės (civilinės apyvartos objekto ar pirkimo-pardavimo sutarties dalyko) kokybę. Įstatymas nedraudžia sandorio šalims susitarti dėl nekokybiško, sugadinto ar sudėvėto daikto pirkimo-pardavimo. Sprendžiant nagrinėjamoje byloje pareikštą reikalavimą svarbu įvertinti šalių elgesį. Visi dalyvaujantys byloje asmenys yra verslininkai, tame tarpe ir ieškovas G. I., kuris bendradarbiaudamas su UAB “City gate” direktore R. Isokiene, pastatus iš atsakovo UAB „Vilga“ įsigijo ir kitas sutartis sudarė turėdamas tikslą plėtoti verslą. Todėl nei vienas šioje byloje narinėjamas sandoris nėra vartojimo sutartis, kuriame įstatymo numatytais atvejais silpnesnei šaliai galėtų būti suteikti tam tikri privalumai. Byloje nustatyta, kad ir 1998 metais G. I. iš UAB „Vilga“ įsigyjant pastatus, ir vėliau statinys 19I1p buvo pažymėtas visuose planuose, tame tarpe ir prie ieškovų paruošto bei Vilniaus miesto valdybos 1999-09-23 sprendimu Nr. 1615V patvirtinto detaliojo plano pridėtame žemės sklypo plane (1 t. b.l. 117, 187, ) bei plane, prijungtame prie žemės sklypo subnuomos ieškovams sutarties (statinys 6I/1p, 1 t. b.l. 18). Ieškovo UAB “City gate” direktorė R. Isokienė pirmosios instancijos teismui paaiškino, kad sudarant pastatų pirkimo-pardavimo sutartį, ji, kaip šio projekto architektė, pastebėjo, jog į sutartį nėra įtraukta stoginė ir žinojo apie duomenis nekilnojamojo turto registre. O pirkimo-pardavimo sutartis, atstovės teigimu, buvo pasirašyta todėl, kad AB „Vilga“ pažadėjo šį pastatą išregistruoti. Vadinasi ieškovams buvo žinoma apie greta jų įsigytų pastatų ir jų nuomojamame žemės sklype esantį statinį. Net ir tuo atveju, jei ieškovai neatkreipė dėmesio į išlikusias statinio konstrukcijas ir žinojo apie nuomojamame žemės sklype, jų teigimu, tik de jure esantį statinį, konstatuotina, kad ieškovai – verslininkai, nebuvo rūpestingi, apdairūs ir nesiėmė jokių priemonių susidariusiai situacijai spręsti. Kita vertus atsakovo UAB “Vilga” elgesys svarstomoje situacijoje taip pat nebuvo visiškai tinkamas: nei sudarant pirkimo-pardavimo sutartį su ieškovu G. I., nei pritariant detaliajam planui nebuvo keliamas klausimas dėl nekokybiško, bet kadastre įregistruoto statinio 19I1p, prieš sudarant pirkimo-pardavimo sutartį su atsakovu UAB “Kailių išdirbimo technologijų sistemos” nebuvo pasiūlyta statinį įsigyti žemės sklypo subnuomininkui, ir nėra duomenų, kad pirkėjas būtų buvęs įspėtas apie situaciją UAB “Vilga” teritorijoje. Tačiau paminėtas atsakovo UAB “Vilga” elgesys neprieštarauja teisės normų reikalavimams. Įstatymas nedraudžia pastato savininkui parduoti pastatą, kuris yra jo nuomojamame ir kitam asmeniui subnuomotame žemės sklype, tokioje situacijoje įstatymas nenustato subnuomininko pirmumo teisės pirkti ir neįpareigoja parduodamo daikto savininko pasiūlyti šį daiktą subnuomininkui, nedraudžia pirkėjui įsigytą daiktą perparduoti trečiajam asmeniui. Todėl svarstomas ieškinio reikalavimas dėl 2004-09-23 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia (niekine) negali būti tenkinamas ir kitu ieškovų nurodomu pagrindu – kaip viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris (LR CK 1.81 str.). Įstatyme neatskleistas formuluotės viešoji tvarka ir gera moralė turinys, jis yra įvairialypis, sietinas su atliekamais veiksmais, jų tikslais bei pasekmėmis. Tačiau teismų praktikoje sandoriai prieštaraujantys viešajai tvarkai ir gerai moralei pripažįstami tuomet, kai toks prieštaravimas susijęs su įstatymų, nors ir nenumatančių imperatyvių draudimų, pažeidimu, su norminiuose aktuose įtvirtintų teisių ar veiksnumo apribojimu, su vengimu atlikti įstatymuose ar kituose norminiuose aktuose nustatytą pareigą. O nepakankamai dėmesingas teisinis elgesys su kitais asmenimis, šiuo atveju su anksčiau sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties dalyviu ir nuomojamo žemės sklypo subnuomininku, nemotyvuotas kito pirkėjo pasirinkimas parduodant ankstesne sutartimi neparduotą nekilnojamąjį daiktą ar panašūs nepakankamai korektiški veiksmai verslo santykiuose, nėra norminių aktų nuostatų pažeidimas. Aptartos aplinkybės nėra pagrindas taikyti LR CK 1.81 str.

Dėl kiemo statinių (kiemo aikštelės ir tvoros). Ieškovai G. I., UAB “City gate”, UAB „Hansa lizingas“ ir tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais UAB „Nikolika“ siekdami, kad į kiemo statinius būtų pripažinta jų nuosavybės teisė proporcingai pastatams, turimiems (duomenys neskelbtini), prašo panaikinti kiemo statinių registravimą nekilnojamojo turto registre atskiru nekilnojamojo turto objektu ir tik vieno pastato (žymėjimas plane 1P3p) priklausiniu, pripažinti negaliojančia atitinkamą dalį 2004-09-23 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. AG-2497 ir pripažinti nuosavybę į kiemo statinius: ieškovui UAB „City gate“ į 19/100 dalių, ieškovui G. I. - į 2/100 dalis, ieškovui UAB „Hansa lizingas“ į 31/100 dalį, trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais UAB „Nikolika“ į 16/100 dalių. Reikalavimus grindžia aplinkybe, kad ginčijami kiemo statiniai yra tame pačiame žemės sklype kaip ir ieškovams bei trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais priklausantys pastatai, kiemo statiniai yra pastatų priklausiniai, kuriuos turi ištikti pagrindinių daiktų – pastatų likimas, jie negali būti įregistruoti ir parduoti kitiems asmenims kaip savarankiški daiktai. Apeliantų argumentai pripažįstami nepagrįstais. Ieškovai ir tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais siekia įrodyti, kad įsigydami statinius, tomis pačiomis pirkimo-pardavimo sutartimis įgijo nuosavybės teisę į proporcingą dalį kiemo statinių. Tuo tikslu ginčijama ir kiemo statinių registracija, kuomet jie buvo įregistruoti kaip pastato 1p3p priklausinys ir vėliau kaip savarankiškas objektas. LR CPK 5 str. 1 d. nustatyta: kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ieškovų ir trečiojo asmens reikalavimu kiemo įrenginių teisinė registracija pripažinta negaliojančia gali būti tik nustačius, kad tokiu būdu pažeistos jų teisės ar teisėti interesai. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad kiemo statiniai nuo 1995-06-08 iki 2004-07-30 buvo įregistruoti pagrindinio pastato 1P3p, priklausančio UAB “Vilga”, priklausiniu. Ieškovų G. I. ir UAB “City gate” apeliFaciniame skunde teigiama, kad tokia išvada nepagrįsta įrodymais. Iš tikro byloje esančiuose pažymėjimuose apie statinių, esančių (duomenys neskelbtini) ir daiktinių teisių į juos įregistravimą (tame tarpe ir trečiojo asmens VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atsiliepime į apeliacinį skundą paminėtame 2003-11-28 pažymėjime) įrašyta, kad kiemo statinių duomenys pirmą kartą užfiksuoti 1998-11-10. Tačiau šis netikslumas sprendime neįtakoja jo teisėtumo ir pagrįstumo, nes Ieškovų G. I. ir UAB “City gate” sutartis su atsakovu UAB “Vilga” sudaryta 1998-12-02 t.y. jau po kiemo statinių įregistravimo pastato 1P3p priklausiniu. Ieškovai G. I. ir UAB “City gate” teigia, kad 1998-12-02 sutartimi kartu su statiniais įsigijo ir proporcingą dalį kiemo aikštelės ir tvoros. Teiginį argumentuoja tuo, kad 1998-12-02 sutarties 3, 4, 5 punktuose įrašyta, jog yra parduodami gamybiniai pastatai su priklausiniais, o jokių kitų priklausinių, išskyrus kiemo statinius, žemės sklype nebuvo. Tokią išvadą ieškovai grindžia sutarčių aiškinimo taisyklėmis (LR CK 6.193 str.) – sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, atskleidžiant tikruosius šalių ketinimus ir neapsiribojant pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Apeliantai teisingai cituoja įstatymo normą, tačiau neatkreipia dėmesio, kad sutarties aiškinimas taikomas kilus neaiškumams, o aiškinant sutartį negalima jos keisti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl aptariamo ieškovų reikalavimo išdėstė pagrįstus motyvus: 1998-12-02 sutarties dalykas (konkretus parduodamas turtas) nurodytas sutarties pirmame punkte, kaip ir reikalauja LR CK 6.396 str. 1 d.. Pažymėtina, kad įstatyme nėra išimties, leidžiančios pirkimo-pardavimo sutartyje nenurodyti kadastre įregistruotų priklausinių. O apeliantų minimame trečiame sutarties punkte nurodyta, kokiu pagrindu parduodamas turtas su priklausiniais priklauso pardavėjui nuosavybė teise. Teismas pagrįstai nurodė, kad apie kiemo įrenginius nesitarta ir 2003-03-07 sutartyje, kuria G. I. dalį pastatų perleido UAB “City gate”. Ieškovai G. I. ir UAB “City gate” apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas nevertino AB „Vilga“ valdybos 1998-09-02 protokolo Nr. 6, kurio 1 p. nutarta „parduoti pil. G. I. [...] gamybinius pastatus su priestatais ir kiemo įrenginiais“. Argumentas nepagrįstas – teismas sprendime protokolą įvertino kaip atsakovo UAB “Vilga” valdybos sprendimą dėl turto pardavimo ir įgaliojimų suteikimo įgaliotam asmeniui A. Mackevičiui, o ne kaip abiejų šalių sudarytas sandorį ir pagrįstai pripažino, kad šis dokumentas neįrodo koks turtas realiai buvo parduotas ieškovams. Be to teismas nustatė, kad iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir G. I. ir UAB “City gate” atstovei R. Isokienei turėjo būti žinoma apie kiemo statinių įregistravimą iš viešo registro duomenų, o po sutarties sudarymo R. Isokienei ši aplinkybė neabejotinai buvo žinoma, apie ką ji paaiškino pirmosios instancijos teisme. Tačiau jokių pastabų dėl sutarties ieškovai neturėjo ir pastangų ją pakeisti po pasirašymo nedarė. Ieškovų G. I. ir UAB “City gate” apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas skundžiamame sprendime negalėjo remtis šia aplinkybe, nes ieškovai nebuvo kiemo statinių savininkai ir negalėjo kreiptis į registro įstaigą dėl duomenų patikslinimo, o atsisakymas kreiptis į teismą nealioja (LR CPK 5 str. 2 d.). Tačiau pirmosios instancijos teismas netenkino ieškinio ne dėl ieškovų pasyvumo. Paminėta aplinkybe teismas teisingai pagrindė išvadą, kad ieškovai pripažino, jog pirkdami pastatus pirkimo-pardavimo sutartimi neįsigijo kiemo statinių dalies. Reikalavimus ieškovai pareiškė tik po to, kai stoginė ir kiemo įrenginiai buvo parduoti atsakovui UAB “Kailių išdirbimo technologijų sistemos”. Tačiau verslininko nepakankamai atidus elgesys negali būti pagrindas pripažinti neteisėtu sandorį, sudarytą nepažeidžiant teisės normų. Kaip ir sprendžiant klausimą dėl stoginės būtina turėti omenyje, kad statinių perleidimo sutartys buvo sudaromos verslo tikslu, kas apsprendžia vienodą sutarties šalių teisinę padėtį. Tie patys motyvai liečia ir apeliantą UAB „Hansa lizingas“, juolab, kad ši bendrovė pastatus pirko profesionaliai, verslo tikslu. 2002-10-07 sutartimi UAB “Hanza Lizingas” iš AB “Vilga” nupirko gamybinį pastatą. Tą pačią dieną buvo sudaryta ir sutartis dėl paslaugų tiekimo, kurioje buvo aptarta ir ieškovo teisė naudotis AB “Vilga” sargų kontroline bei įvažiavimo į teritoriją vartais. Esant tokioms aplinkybėms apelianto UAB “Hanza lizingas” argumentai, kad pirkimo-pardavimo sutartimi buvo įsigyta ir dalis kiemo įrenginių, nes be jų negalima statinio eksploatacija, yra netinkami, nes jau pirkimo metu ieškovui buvo žinoma, jog kiemo įrenginiai jam nepriklausys ir buvo tariamasi dėl naudojimosi. Daroma išvada, kad pirkimo-pardavimo sutartimis ieškovai negalėjo įsigyti ir neįsigijo dalies kiemo įrenginių, kurie paminėtų sutarčių sudarymo metu buvo įregistruoti kaip kito, ieškovų neįsigyto pastato 1p3p priklausinys. Tokiame kontekste svarstant apeliantų argumentus dėl neteisėto kiemo įrenginių registravimo, jie atmetami. Apeliantai teigia, kad ginčijama registracija pažeidžia LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 str. 2 d., kurioje nustatyta, kad kaip buto ar patalpos priklausinys nekilnojamojo turto registre gali būti įregistruotas tik kitas tame pačiame statinyje esantis nekilnojamasis daiktas. Tačiau tokiu būdu aiškinant šią normą galima padaryti išvadą, kad ginčijami kiemo statiniai negalėjo būti įregistruoti ne tik kaip pastato 1p3p priklausinys, bet ir kaip ieškovų įsigytų pastatų priklausinys. Vadinasi įstatymų leidėjas, įtvirtindamas aptariamą draudimą, turėjo omenyje kito buto ar patalpos įregistravimą buto ar patalpos priklausiniu. Kita vertus, 2004-08-04 pastatą 1P3p po atitinkamų pertvarkymų padalinus ir įregistravus kaip dvi atskiras patalpas, turinčias unikalius numerius, kiemo statiniai buvo įregistruoti kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Todėl paminėta LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 str. 2 d. nuostata dėl patalpos priklausinio registravimo nebuvo pažeista. Apeliantai taip pat nurodo LR Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str. 2 d. 2 p., kuriame nustatyta, kad atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais negali būti statinių ar patalpų, suformuotų kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, priklausiniai, kuriais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, pagal savo savybes nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Ši įstatymo norma taikytina atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Iš anksčiau išdėstytų aplinkybių matyti, kad 2004-08-04 ginčijamus kiemo statinius registruojant kaip savarankišką objektą, jie nei teisiškai, nei faktiškai nebuvo ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais nuosavybėje turimų pastatų priklausiniai, o pastatas 1P3p tuo pačiu metu buvo perregistruojamas kaip dvi atskiros patalpos. LR Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str. 2 d. 2 p. nepažeistas. Nagrinėjamu atveju netaikytina ir apeliantų nurodoma LR CK 4.14 str. 1 d., kurioje įtvirtinta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Ir ši įstatymo norma turi būti taikoma visų bylos aplinkybių kontekste. Nepagrįstas yra apeliantų argumentas, kad jei pastatų pirkimo-pardavimo sutartyse, kurias jie sudarė su atsakovu UAB „Vilga“ nėra įrašyta, kad kiemo statiniai lieka pardavėjo nuosavybėje, tai reiškia, kad dalis kiemo įrenginių yra parduota ieškovams. Nagrinėjamu atveju ši norma aiškintina priešingai - kadangi pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metu kiemo statiniai buvo įregistruoti kaip kito pastato priklausinys, jų dalis ieškovų nuosavybėn galėjo pereiti tik tokiu atveju, jei tai būtų įrašyta sutartyse. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad kiemo įrenginiai be pakankamo pagrindo buvo įregistruoti kaip UAB

„Vilga“ nuosavybė. Turint omenyje ir kitus išdėstytus motyvus šis argumentas negali būti pagrindas patenkinti ieškinius, nes ieškovai savo teisę kildina būtent ir sandorių su UAB (AB) „Vilga“.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.), nenustatyta įstatyme (CPK 329, 330 str.) numatytų pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1d. 1p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas

nutarė

Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.