Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarimo V. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

V. K. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, kad jis, būdamas UAB „SANDERA“ direktoriumi, neužtikrino, kad būtų pašalinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 13 d. reikalavimo, Nr. R1 0756-0129, 3 ir 4 punktuose nurodyti pažeidimai, įpareigojantys priskaičiuoti ir sumokėti išmokas, susijusias su darbo užmokesčiu. Protokole nustatyta, kad V. K. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41² straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius (toliau – ir Apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teigia, kad šioje situacijoje VDI nesiėmė spręsti darbo ginčo, bet identifikavo konkrečių materialinės darbo teisės normų pažeidimą ir, pagal teisės aktais suteiktą kompetenciją, įpareigojo darbdavį jį pašalinti. Nurodo, kad šioje byloje darbo ginčas iš esmės net nebuvo kilęs, o teisinis santykis kilo dėl konkrečių materialiosios darbo teisės normų taikymo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41² straipsnio 1 dalis nustato, kad neįleidimas Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnų tikrinti pagal jų kompetenciją įmonių, įstaigų, organizacijų, taip pat Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo vieno šimto iki vieno tūkstančio trijų šimtų litų ir pareigūnams – nuo trisdešimties iki devynių šimtų litų.

DK 32 straipsnyje nustatyta, kad kaip darbdaviai laikosi kodekso, darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, pagal įstatymų nustatytą kompetenciją kontroliuoja ir jų pažeidimų prevenciją vykdo Valstybinė darbo inspekcija ir kitos institucijos. Iš šios teisės normos matyti, jog Valstybinei darbo inspekcijai pavesta atlikti šiuos veiksmus: kontroliuoti kaip laikomasi darbo teisinius santykius reguliuojančių normų bei vykdyti pažeidimų šioje srityje prevenciją.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1768 redakcija) 4 straipsnyje taip pat nustatyta, kad pagrindinis šios institucijos uždavinys – vykdyti prevenciją pažeidimų, kurie gali atsirasti darbo teisinių santykių srityje, bei nurodyta, kad ši prevencija vykdoma, kontroliuojant, kaip laikomasi teisės aktų, ir konsultuojant darbuotojus bei darbdavius. Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją, vykdant pastarajai pavestus uždavinius, nustato Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnis. Iš šio straipsnio matyti, kad šiai institucijai nėra suteikta teisė spręsti individualaus pobūdžio darbo ginčų ir priiminėti dėl jų sprendimus.

Tokia teisė pagal DK 286 straipsnį yra suteikta darbo ginčus nagrinėjantiems organams – darbo ginčų komisijai ir teismui. Šių institucijų kompetencijai pavesta spręsti darbo ginčus, kurie DK 285 straipsnyje apibrėžiami kaip nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo. Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad darbo ginčų nagrinėjimas, t. y. nustatymas faktinių aplinkybių, jų teisinis įvertinimas bei sprendimų dėl darbo ginčo esmės priėmimas, nepatenka į Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiškos kategorijos bylose taip pat darytina išvada, jog Valstybinei darbo inspekcijai Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsniu priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t. y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus. Paprastai tokios teisės yra įstatymo aiškiai suformuluotos ir reikalavimai jų laikytis nustatyti imperatyvia forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8 – 727/2003).

Dėl šios priežasties konstatuotina, jog tais atvejais, kai Valstybinė darbo inspekcija pagal savo kompetenciją vykdo darbo įstatymo pažeidimų prevenciją ir kontrolę bei nustato darbuotojų saugos ir sveikatos, taip pat darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimus, šios institucijos pareigūnai (Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai), vadovaudamiesi Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktu turi teisę surašyti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui reikalavimą, jame nurodyti nustatytus pažeidimus ir nustatyti laiką, per kurį minėti asmenys įpareigojami juos pašalinti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad tarp V. K. ir V. L. nėra pagrįsto darbo ginčo. Darbdavys skolą darbuotojui pripažįsta, tačiau negali jos sumokėti dėl lėšų stokos (b. l. 8, 9, 13, 18). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra teigtina, kad nėra teisinių kliūčių ATPK 41² straipsnio 1 dalies taikymui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra atkreipęs teismų dėmesį į tai, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, t. y. išsiaiškinti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 284 str. 1 d.). Įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius bylai reikšmingas aplinkybes, renka pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas) (ATPK 256 str. 3 d.). Taigi, įstatymo nuostatos bylą nagrinėjančiam organui, šiuo atveju apylinkės teismui, nustato aktyvią poziciją renkant įrodymus, galinčius patvirtinti ar paneigti reikšmingas byloje aplinkybes. Tik surinkus minėtus įrodymus ir įvertinus juos visumoje gali būti daroma išvada dėl V. K. padaryto administracinio teisės pažeidimo (t.y. dėl kaltės jo veikoje buvimo ar nebuvimo).

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, kad tarp darbuotojo ir darbdavio yra kilęs individualaus pobūdžio ginčas, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarimas naikinamas kaip neteisėtas bei nepagrįstas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarimą panaikinti, grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.