Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje D. R. – O., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), aukštojo išsilavinimo, besimokanti Vilniaus verslo ir statybos mokykloje, dirbanti, išsiskyrusi, turi du vaikus, bausta administracine tvarka, neteista, kaltinama nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, padarymu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. – O. nežymiai sutrikdė sveikatą mažamečiui, o būtent: ji 2016 m. kovo 9 d., apie 11.37 val., ,,Ž“ progimnazijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), 3D klasėje, sugriebė ranka I. U., gimusiam 2006 m., už kairės ausies ir taip nutempė jį į klasės galą, po ko išėjo iš klasės, o maždaug po trijų minučių grįžusi, vėl sugriebė ranka I. U. už tos pačios kairės ausies ir nutempė jį apie 8 metrus į progimnazijos rūbinę, tokiais savo veiksmais padarydama I. U. išorinės kairės ausies kaušelio trauminį pažeidimą, pasireiškusį patinimu ir paraudimu, ir šiais savo veiksmais sukėlė I. U. fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė sveikatą.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamoji D. R. – O. paaiškino, kad 2016 m. kovo 9 d. ryte, išeidama iš mokyklos, į kurią atvežė savo dvi dukras, tarp jų ir D. O., ji pasakė I., kad jis nemuštų jos dukters D.. Į tai jis jai atsakė necenzūriniais žodžiais; I. U. taip bendrauja nuolat. Vėliau dukra jai sakė, kad jis po šio pokalbio jai sakė, kad „ji žliumbs“, ir mergaitė bijojo fizinio susidorojimo, nes jai I. U. nuolat grasina, yra mušęs ją. Tą rytą, palikusi savo dukras mokykloje, vėliau į ją atvažiavo, nes dukrai buvo koncertas muzikos mokykloje. D. rado verkiančią rūbinėje, ji sakė, kad I. U. paėmė jos striukę. Ji, dukrą palikusi prie rūbinės, nuėjo į klasę, ten buvo daugiau nei du berniukai, kurie matė visą vėliau įvykusį įvykį, I. U. tuo metu stovėjo prie suolų. Paprašytas parodyti, kur yra D. striukė, jis tai daryti atsisakė. Tuo metu klasėje mokytojos nebuvo, pamokos buvo pasibaigę. Tuomet ji nuėjo pas mokyklos administraciją, ėjo pas direktorę, bet buvo pietų metas, nieko nerado, todėl ji paskambino į Vaiko teisių apsaugos tarnybą paklausti, ką daryti, nes jai žlugo jos vaiko koncertas. Vaiko teisių apsaugos tarnyba atsakė, kad atvykti negali, ir liepė skambinti į policiją. Tuomet, grįžusi į klasę, ji, priėjusi prie I., paklausė: „Kur striukė?“. Jis į tai atsakė necenzūriniais žodžiais. Tuomet ji I. U. pasakė: „Gal tau ausys nereikalingos?“, ir dešine ranka palietė jo kairį petį. Be to, ji jam liepė skambinti mamai, bet jis atsakė, kad neskambins, ir ji jam liepė eiti į rūbinę ir parodyti, kur yra D. striukė. I. su ja ėjo geranoriškai, ji už ausies jo netempė ir jos, imdama už peties, neužkabino. Tuomet abu jie nuėjo į rūbinę; klasė ir rūbinė yra skirtingose vietose. Tuo laiku jos dukra verkdama vaikščiojo iš paskos. Rūbinėje I. ištraukė jos dukros megztinį iš po suolo ir pasakė, kad čia viskas. Tuomet į rūbinę atėjo direktorės pavaduotoja R. P., D. megztinį jau laikė savo rankose. Pavaduotoja, atėjusi į rūbinę, paklausė „Kas atsitiko?“, ir ji jai papasakojo visą situaciją. Pavaduotoja pasakė, kad susitiks su ja kitos dienos ryte. Vaikai, vienas jų, atrodo, D., jos dukters striukę rado užgrūstą toje pačioje rūbinėje, ji buvo užkabinta toje pačioje rūbinės patalpoje, bet kitos klasės rūbinės pusėje. Rūbinėje I. pradėjo verkti jau po to, kai ji pasakė, kad kvies jo tėvą, nes jis bijo savo tėvo. Prisipažįsta, kad palietė I. petį, tačiau stūmimo veiksmo neatliko, jokio paraudimo jo ausyje nematė, nukentėjusysis viską išgalvoja. Pažymėjo, kad tik įvykio dienos vakare, 18.00 val., I. mama jį nuvežė pas gydytoją. Paaiškino, kad visi vaikai klasėje yra skriaudžiami I.. Paminėjo, jog ikiteisminio tyrimo metu ji sakė, kad vaiką lietė, ir pati išsigando, kad gal vaikas serga tokia liga, kad vien nuo prisilietimo galėjo likti mėlynė (b. l. 139-140).

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo I. U. mama I. U. nurodė, kad dirba Vilniaus apskrities VPK tyrėja, o vyras važinėja greitosios medicinos pagalbos automobiliu. Įvykio dieną, apie 12 val., jai paskambino verkdamas sūnus I. ir paprašė atvažiuoti. Jis sakė, kad jį D. mama tampė už ausies, nutempė į klasės galą, bet kiek tempė, nepasakojo, taip pat sakė, kad yra išsigandęs. Maždaug po 3-5 minučių jis vėl perskambino ir sakė, kad D. mama vėl jį tampo už ausų, nutempė už kairės ausies į rūbinę, iki kurios nuo klasės yra maždaug 10 metrų atstumas, ir liepė ieškoti striukės, o pati išėjo pas direktorės pavaduotoją. Liudytoja bėgo į savo automobilį, bet jis aikštelėje prie darbo buvo užstatytas, todėl ji paskambino sūnaus klasės mokytojai N. K. ir paklausė, kas įvyko. Ji atsakė, kad nieko nežino, nes yra išvažiavusi į olimpiadą. Tik iš trečio karto pavyko prisiskambinti sūnui, jis sakė, kad D. striukę surado rado pati D. mama po to, kai atėjo direktorės pavaduotoja ir paklausė, kokios spalvos striukė, ir D. mama pasakė, kad „bordinės“. Įvykio metu buvo pasibaigusios pamokos, rūbinė buvo apytuštė. Susisiekus su mokyklos direktorės pavaduotoja, pastaroji jai pasakė neskubėti, nes D. mama pasiėmė striukę ir išėjo. Taip pat pavaduotoja sakė, kad pabus su vaiku, kol jis nustos verkti. Vaikas sakė, kad pats galės grįžti namo, ji kalbėjosi su juo telefonu, kai pavaduotoja nusivedė jį į savo kabinetą. Po to ji grįžo į darbą, sūnus nurimo ir nuėjo namo. Visą įvykį matė daug vaikų, kurie iš jo dabar dėl to tyčiojasi, sūnui šis įvykis neišeina iš galvos. Vėliau sūnus jai pasakojo, kad įvykio dienos rytą D. mama prieš jam einant į mokyklą sakė, kad jeigu jis lįs prie jos dukros, jį išveš į koloniją, užmūrys sienoje. Pažymėjo, kad dėl sūnaus elgesio iš mokyklos jokių nusiskundimų neturi, jai nieko nėra žinoma, kad jis ką nors skriaudžia. Kai ji savo vaiką įvykio dienos vakare, apie 17.00 val., pamatė, jo ausis buvo paraudusi, įdrėskimų nebuvo, sūnus skundėsi skausmais. Ji pagal vaiko pasakojimą dar darbo metu parašė pareiškimą ir nuvežė jį į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK, į komisariatą apklausai su sūnumi vyko ji, o po apklausos į gydymo įstaigą sūnų vežė tėtis. Vaikui buvo nustatytas ausies kaušelio patempimas. Pažymėjo, kad po įvykio D. R. – O. su ja nesusisiekė, neatsiprašė, ir ji prašo teismo, kad jis D. R. – O. uždraustų artintis prie jos vaiko. Tyrėja Ž. Š. jai yra nepažįstama, su tyrėja A. J. nedirbo (b. l. 140-141).

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo I. U. tėvas G. U. nurodė, kad 2016 m. kovo 9 d. jis dirbo, kai paskambino sūnaus mokyklos direktorės pavaduotoja ir pasakė, kad viena iš mamų nutempė I. ausį. Pokalbio metu jis girdėjo, kaip vaikas po įvykio verkė, direktorės pavaduotoja klausė, ką jai daryti. Jis paprašė, kad ji duotų pasikalbėti su I. ir paklausė jo telefonu, kas įvyko. I. pasakė, kad jam viena iš mamų nutempė ausį, sakė, kad ją skauda, taip pat sakė, kad namo sugrįš pats. Direktorės pavaduotoja jam, t. y. G. U., pasakė, kad I. pabus pas ją, ir kai nusiramins, išleis jį namo. Po to jam paskambino žmona, kuri taip pat papasakojo apie šį įvykį. Kas pirmas – žmona ar mokyklos direktorės pavaduotoja – paskambino, neprisimena. Po darbo, vakare, apie 18.00 val., jis atvažiavo į policijos komisariatą, kur buvo apklausiamas sūnus ir žmona. Policijos komisariate pamatė, kad vaiko ausis, atrodo, kairė, buvo raudona ir atlėpusi; pakitimas matėsi ryškiai, ir jis nutarė sūnų nuvežti į Santariškes. Priėmime juos užregistravo, apžiūrėjo LOR gydytoja ir pasakė, kad yra kaušelio ausies patempimas, skyrė nuskausminamuosius ir pasakė, kad su laiku tai praeis, ir jie nuvažiavo namo. Pažymėjo, kad sūnus jam pasakojo, jog 2016 m. kovo 9 d. ryte ta pati mama jam prie mokyklos grasino, kad pritrenks, išmes iš mokyklos, sudaužys jį lazdomis. Įvykio dieną ta mama, atėjusi į klasę dėl dingusios striukės, griebė sūnui už ausies, nutempė jį nuo klasės iki rūbinės, ir tai matė visi vaikai. Rūbinė yra tame pačiame koridoriuje, kaip ir klasė, atstumas gal 15 m. (b. l. 177-178).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja I. P. nurodė, kad įvykio metu ji dirbo Ž. progimnazijoje psichologės pareigose. Pati ji įvykio nematė, ten nebuvo, tačiau kitą dieną apie jį jai papasakojo mokyklos direktorės pavaduotoja R. P., nurodydama, kad mergaitės mama ieškojo striukės, ir, įėjusi į klasę, prašė I. parodyti, kur yra striukė. Mergaitės mama traukė jį už ausies, bet berniukas nežinojo, kur striukė yra. Tuomet ji nuėjo pas direktorės pavaduotoją R. P., jos kartu nuėjo į rūbinę ir rado striukę. Direktorės pavaduotoja, pamačiusi verkiantį I., paskambino jo mamai. Apie tai, kad mergaitės mama I. traukė už ausies, direktoriaus pavaduotojai pasakė pats berniukas. Pati su juo ji bendravo kitą dieną po įvykio. Jis jai sakė, kad jį traukė už ausies, jam skaudėjo. Įvykio metu keli vaikai buvo klasėje, bet ji su jais apie šį įvykį nebendravo, o bendravo su klase bendrai, vaikus apramino. Nurodė, kad mokykloje po įvykio buvo susirinkimas, su tėvais buvo kalbėta apie šią situaciją. Tiksliau, buvo du susirinkimai – viename dalyvavo I. U. mama, kitame – D. mama D. R. – O., kuri sakė, kad už ausies I. neėmė, o tik suėmė už peties. Tuo tarpu I. U. mama sakė, jog jos sūnui medikai diagnozavo ausies patempimą. Liudytoja pažymėjo, kad ji pati matė I. ausį, kai bendravo su juo po įvykio kitą dieną, bet ant jo ausies nieko nematė. Taip pat liudytoja nurodė, kad D. yra smalsi, problemų dėl elgesio su ja nėra, ji taisyklių laikosi, tuo tarpu dėl I. elgesio yra sunkumų ir kyla problemų – jam sunku suvaldyti savo pyktį, jis susidariusias situacijas sprendžia jėga, skriaudžia vaikus, jam sunku laikytis taisyklių, sunku paklusti mokytojoms, jis jų neklauso, gali jas įžeisti ar tiesiog išeiti iš pamokos. Taip būna nereguliariai, jo elgesys yra „banguotas“ (b. l. 178).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja R.V. nurodė, kad ji dirba Ž. progimnazijoje socialine pedagoge. Aptariamas konfliktas įvyko po pamokų, apie jį jai papasakojo mokyklos direktorės pavaduotoja R. P.. Kitą dieną po įvykio ji pati su I. bendravo, bet nepastebėjo jokio pažeidimo ant ausies. I., pasakodamas apie įvykį, sakė, kad atėjo į klasę D. mama, nerado jos striukės, priėjo prie jo, jis jai sakė, kad striukės neėmė, tada ji paėmė jį už ausies ir nutempė į rūbinę, bet ten striukės nerado. Tuomet D. mama nuėjo pas skyriaus vedėją R. P. ir grįžusios abi jos rado striukę kitoje rūbinės pusėje. Liudytoja pažymėjo, kad keli vaikai įvykio metu buvo klasėje, jie buvo išsigandę, nes D. mama piktai kalbėjo, ir tai juos išgąsdino. Ar kas nors ėmė paaiškinimus iš vaikų, kurie matė įvykį, ji neprisimena, bet ji bendravo su vaikais, kurie matė įvykį, ir jie sakė, kad priėjo D. mama ir nusitempė I. į rūbinę; kokiu būdu nusitempė, ji neprisimena, kaip jie pasakojo. Tie vaikai, kurie matė įvykį, sakė, kad matė tik mamos prisilietimą. Po įvykio mokyklos administracija į mokyklą kvietė tėvus, bandė su jais kalbėtis. Mamos negalėjo vienu metu atvykti į susirinkimą, todėl vaikų tėvai dalyvavo atskiruose posėdžiuose. Posėdyje I. mama sakė, kad D. mama tempė jos sūnų už ausies dėl to, kad jis paslėpė jos dukters striukę; I. posėdyje nedalyvavo. Antrame posėdyje dalyvavusi D. mama minėjo, kad ji tik prisilietė prie I. ir netempė jo už ausies. Į tai mokyklos darbuotojai jai sakė, kad net prisiliesti prie vaiko negalima. Paaiškino, kad D. yra neišsiskirianti mergaitė, tuo tarpu I. turi elgesio problemų – tarp jo, klasės draugų ir mokytojų vyksta konfliktai. Be to, per paskutines šių, 2017, mokslo metų savaites buvo klasėje panaudotas smurtas prieš klasės berniuką D., smurtavo I. – jis pastūmė D. į klasės lentą. I. sakė, kad taip pasielgė dėl to, jog jį erzino (b. l. 178-179).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja N. K. nurodė, kad yra Ž. progimnazijos pradinių klasių mokytoja, D. O. ir I. U. yra jos mokiniai. Pati ji įvykio nematė, bet po jo jai paskambino I. mama ir papasakojo, kas atsitiko. Vėliau mokyklos direktorės pavaduotoja R. P. jai pasakojo, kad buvo dingusi D. striukė, I. verkė, striukė buvo rasta klasės rūbinėje. Kitą dieną po įvykio ji pati dėl šio įvykio bendravo su I., jis sakė, kad ausį klasėje jam patempė D. mama, o jis verkė. Liudytoja ant I. ausies jokių žymių nematė. Po įvykio vaikų mamos buvo iškviestos į mokyklą, pirmas susitikimas vyko su I. U. mama, D. mama negalėjo atvykti. I. U. susitikimo metu pasakojo, kad po pamokų į klasę atėjo D. mama ir klausė, kur yra striukė, o paskui tampė I. už ausies; įvykio metu klasėje buvo daug vaikų. Tuo tarpu D. mama susitikimo metu sakė, kad ji už ausies netempė, o tik buvo paėmusi I. už peties. Su vaikais, kurie matė įvykį, bendravo socialinė darbuotoja, bet šio pokalbio turinys nėra užrašytas Paaiškino, kad D. yra draugiška, nuoširdi, pareiginga, aktyvi mergaitė, dėl jos problemų nekyla, tuo tarpu I. yra probleminis vaikas – nuolat užkabina visus, o kai supyksta, elgiasi neadekvačiai, į pastabas nereaguoja, mėto baldus, gali apvadinti negražiais žodžiais, spjaudosi, negražiai kalba. Pyktį I. gali sukelti ir pasibaigęs rašalas parkeryje, kieno nors žvilgsnis, žodis, arba jis ateina tiesiog blogos nuotaikos. Be to, tarp I. ir klasioko D. 2017 m. kovo 31 d., per pertrauką įvyko įvykis dėl trečiojo berniuko, kurio pavardė K., pastabos, kad I. apgaudinėja mokytoją. I. dėl to supyko ir sviedė jį ant suolo, tada D. puolė ginti K. ir I. D. trenkė tris kartus į sieną, o po to – į lentą, net nukrito lentos apačia. D. verkė, I. buvo įsiutęs. Be to, pažymėjo, jog I. gali sakyti netiesą, nes jis ne kartą taip darydavo. Liudytoja atkreipė dėmesį, jog D. mama D. R. – O. ne kartą kreipėsi dėl I. elgesio į mokyklos vadovybę, kad jos dukra buvo skriaudžiama (b. l. 179-180).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja policijos pareigūnė A. J. nurodė, kad darbo metu pas ją atėjo mama su vaiku. Mama – I. U., vaiko vardo neprisimena, jis buvo pradinių klasių moksleivis. Su vaiku ji bendravo asmeniškai, dalyvaujant jo mamai. Jis papasakojo, kad atėjusi klasiokės mama tampė jį už ausies. Liudytoja matė, kad vaiko kairė ausis buvo paraudusi, ir tai parašė tarnybiniame pranešime. Berniukas nurodė veiksmų seką, kad klasiokės mama už ausies jam tampė rūbinėje. Vėliau jis sėdėjo pas direktoriaus pavaduotoją ir verkė iš skausmo. Sakė, kad už ausies tampė daugiau negu vieną kartą. Konfliktas kilo dėl striukės, kurią klasiokės mama rado pakabintą kitoje vietoje. Po pokalbio su vaiku jo tėvai jį nuvežė į ligoninę. Vėliau, apie 20 val., jo tėvas pristatė pažymą, kas buvo vaikui diagnozuota (b. l. 188-189).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja R. P. paaiškino, kad ji dirba „Ž“ progimnazijos pradinių klasių ugdymo skyriaus vedėja. 2016 m. kovo 9 d., po pamokų, apie 12 val., pas ją atėjo D. O. mama, kuri pasakė, kad dingo dukters striukė, o jos skubėjo į muzikos mokyklą. D. mama spėjo, kad striukę galėjo paslėpti I. U.. Abi kartu jos nuėjo į 3D klasės rūbinę, rūbinėje vaikų nebuvo, tačiau ten striukės nerado, paieškoję striukę rado 3C klasės rūbinėje, pakabintą po kitomis striukėmis. Tuomet D. su mama išėjo, o ji nuėjo į 3D klasę. Ten vaikai laukė sporto būrelio, svetimų žmonių klasėje nebuvo, išskyrus kitos klasės mokytoją, kuri pavadavo jų mokytoją ir vaikus vedė į valgyklą. Klasėje buvę vaikai sakė, kad jie D. striukės nematė, taip pat sakė, kad D. mama barėsi. Daugiau ji nieko jų neklausinėjo, nes tuo metu I. labai verkė ir ji jį iš karto nusivedė pas save į kabinetą. I. jai sakė, kad D. mama tampė jam už kairės ausies, bet kiek kartų, ji jo neklausė, suprato tik, kad viskas vyko klasėje. Dar I. jai minėjo, kad bijo D. mamos, jis verkė, buvo įsižeidęs ir visas raudonas, bet kreiptis į medikus jai minčių nekilo. Tuomet I. paskambino savo mamai ir ji, paėmusi telefoną, jai paaiškino, kas atsitiko. I. mama sakė, kad atvažiuos į mokyklą. Po kurio laiko jo mama paskambino ir pasakė, kad negali atvažiuoti, nes užstatytas jos automobilis. Liudytoja mamai pasakė, kad ji I. palydės ir jis parvažiuos vienas. Tuo metu jis jau neverkė ir išvažiavo namo. Apie šį įvykį liudytoja pranešė mokyklos direktorei, ir paprašė abiejų mamų ateiti kitos dienos ryte, 7.30 val. Atėjo tik D. mama, o I. mama neatėjo, pranešdama, kad kreipėsi į teisėsaugą. Pasikalbėjus su D. mama, ji paaiškino, kad suėmė I. už peties ir neigė, kad tampė jam už ausies. Mamai atrodė, kad jos mergaitė skriaudžiama, bet I. D. patinka, o vaikai dėmesį vienas kitam rodo įvairiai. Pokalbio metu liudytoja siūlė D. mamai skambinti I. mamai ir pasikalbėti, susitaikyti. Šis klausimas buvo aptariamas Vaiko gerovės komisijoje, į posėdį atvyko tik I. tėvai, D. mama neatvyko. Komisija negalėjo padaryti taip, kad susitiktų abiejų vaikų tėvai. Pažymėjo, kad D. O. yra labai jautri, stropi, vaikiška, simpatiška mergaitė. Dėl I. U. problemų nebuvo, bet jis turi raidos sutrikimų, su juo reikia dirbti, kad jis netrukdytų kitiems. Mokymosi problemų jis neturi, tik kartais atsiranda emocinių sutrikimų, bet jis bręsta, keičiasi (b. l. 189).

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK Kriminalinės policijos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 30 d. apžiūros protokole pateikta specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog I. U. diagnozuotas išorinės kairės ausies kaušelio trauminis pažeidimas, pasireiškęs patinimu ir paraudimu. Sužalojimas galėjo būti padarytas aptariamo įvykio metu., t. y. 2016 m. kovo 9 d., kietu buku daiktu paveikus (suspaudus ar sudavus) ausies kaušelį ir vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 39-40).

Motyvuojamoji dalis

Dėl duomenų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų, kurie pripažintini įrodymais, visumą, sprendžia, jog byloje įrodyta, kad kaltinamoji D. R. – O., veikdama netiesiogine tyčia, 2016 m. kovo 9 d., apie 11.37 val., ,,Ž.“ progimnazijoje, esančioje (duomenys neskelbtini) 3D klasėje, sugriebusi ranka mažamečiam nukentėjusiajam I. U., gimusiam 2006 metais, už kairės ausies ir taip nutempusi jį į klasės galą, o maždaug po trijų minučių grįžusi į klasę ir vėl sugriebusi ranka I. U. už tos pačios kairės ausies ir nutempusi jį apie 8 metrus į progimnazijos rūbinę, nežymiai sutrikdė mažamečio sveikatą.

Visų pirma, šią išvadą patvirtina išsamūs nukentėjusiojo I. U. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, pagal kuriuos nustatyta, kad įvykio metu jo klasiokės D. O. mama, t. y. kaltinamoji, atėjusi į klasę, ranka suėmė jo ausį ir iš visų jėgų nutempė jį į klasės galą, taip pat klausė, kur jis padėjo D. striukę; kai kaltinamoji suspaudė nukentėjusiojo ausį, jam labai skaudėjo ir jis net apsiverkė. Po to, nukentėjusiojo teigimu, kaltinamoji išėjo iš klasės, o grįžusi po maždaug trijų minučių, nutempė jį už ausies apie 8 metrus iki klasės rūbinės; abu kartus kaltinamoji jį tempė už kairės ausies, liko stiprus patempimas, dėl to kreipėsi pas gydytojus (b. l. 34-35). Teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti šiais nukentėjusiojo parodymais, kurie iš esmės sutampa su jo paaiškinimais, duotais iš karto po įvykio, bei su nukentėjusiojo parodymais, duotais apklausos metu pas tyrėją (b. l. 12, 29-30). Juolab kad ir kiti įrodymai (tiesioginiai ir netiesioginiai) patvirtina šias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes.

Antra, nors liudytojai I. U., G. U., A. J. ir R. P. nematė įvykio, šie liudytojai tą pačią dieną, iš karto po įvykio (liudytoja A. J. – tos pačios dienos vakare) bendravo su nukentėjusiuoju, kuris jiems nurodė tokias pačias aplinkybes, kaip ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, t. y. kad kaltinamoji klasėje, suėmusi jį už ausies, tokiu būdu nutempė nukentėjusįjį į klasės galą, o po to, tokiu pačiu būdu jį nutempė iš klasės į rūbinę; nukentėjusiajam skaudėjo ausį, jis smarkiai verkė. Be to, pasak I. U., G. U. ir A. J., įvykio dieną, apie 17.00-18.00 val. nukentėjusiojo kairė ausis dar buvo raudona, o liudytoja R. P. paaiškino, kad vaikas visas buvo raudonas dėl verkimo, todėl nurodyti, ar kairė nukentėjusiojo ausis po įvykio buvo raudona, ji negalėjo (b. l. 140-141, 177-178, 188-189). Šios aplinkybės užfiksuotos ir nukentėjusiojo atstovės – mamos I. U. 2016 m. kovo 9 d. pareiškime (b. l. 1) ir liudytojos A. J. tarnybiniame pranešime, kuriame pažymėta, kad, vizualiai, iš išorės pas I. U. matyti kairės ausies išorinis paraudimas (b. l. 12). Be to, liudytojos I. P., R.V. ir N. K., kurios su nukentėjusiuoju I. U. bendravo kitą dieną po įvykio, taip pat teisme paaiškino, jog nukentėjusysis nurodė, kad D. O. mama, t. y. kaltinamoji, traukė (tempė) jam už ausies, nukentėjusiajam skaudėjo, jis verkė (b. l. 178-180). Svarbu ir tai, kad liudytoja R.V. nurodė, jog kitą dieną bendravo su nukentėjusiojo klasės draugais, mačiusiais įvykį, kurie, paklausus apie įvykį, nurodė, jog priėjo D. mama ir nusitempė I. į rūbinę. Teismas neturi pagrindo netikėti liudytojų paaiškinimais, kurie yra nuoseklūs ir sutampa tarpusavyje.

Trečia, objektyviais duomenimis, t. y. iš VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninės 2017 m. kovo 21 d. rašto ir prie jo pridėtų duomenų, taip pat šios įstaigos 2016 m. kovo 9 d. ausų – nosies – gerklės gydytojo apžiūros lapo ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. specialisto išvados nustatyta, jog nukentėjusiajam I. U. 2016 m. kovo 9 d., apie 19.30 val. buvo nustatytas išorinės kairės ausies kaušelio trauminis pažeidimas, pasireiškęs patinimu ir paraudimu, kuris galėjo būti padarytas nagrinėjamo 2016 m. kovo 9 d. įvykio metu, suspaudus ar sudavus ausies kaušelį, skirti vaistai nuo skausmo; tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (b. l. 36, 39-40, 154-159). Iš nurodyto matyti, kad nustatyti nukentėjusiojo sužalojimai galėjo būti padaryti kaltinamajai suėmus (suspaudus) nukentėjusiojo ausį ir už jos tempus.

Tuo tarpu kaltinamosios paaiškinimai, kad ji netempė nukentėjusiojo už ausies nei klasėje, nei iki rūbinės, o tiesiog jį palietė už peties, nepasitvirtino. Ši kaltinamosios versija paneigta aukščiau nurodytų įrodymų visuma ir laikytina gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, pažymėtina, kad nukentėjusiojo I. U. elgesys ir charakteristika nesudarė pagrindo smurtauti kaltinamajai prieš mažametį ir tai nėra nei jos elgesį pateisinanti aplinkybė, nei aplinkybė, šalinanti baudžiamąją atsakomybę. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog byloje esančių ir aukščiau nurodytų įrodymų visumoms užtenka, kad teismas galėtų priimti baigiamąjį aktą šioje byloje, todėl mažamečių D. Č., L. K. ir D. L. tėvams nesutikus, kad jų mažamečiai vaikai būtų apklausti kaip liudytojai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme (b. l. 13-14, 193-197), teismas nutarė neapklausti liudytojais šių mažamečių, be kita ko, atsižvelgęs ir į jų amžių bei galimą psichologinį stresą teisme.

Minėta, kad BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti atlikta tik veikiant tyčia. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 str. 2 d. 2 p.) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 str. 3 d.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kaltinamoji, suėmusi nukentėjusiajam už ausies, nutempė jį į klasės galą, po ko nukentėjusysis pradėjo verkė, tačiau kaltinamoji po šio įvykio tokiu pačiu būdu dar kartą nutempė nukentėjusįjį iš klasės į rūbinę apie 8 metrus. Įvertinus šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad kaltinamoji, nurodytu būdu smurtaudama prieš mažametį nukentėjusįjį, suvokė, kad dėl tokių jos veiksmų kils padariniai – mažametis mažiausiai patirs fizinį skausmą arba jam netgi bus padarytas kūno sužalojimas. Nors šiuo atveju yra pagrindo teigti, kad kaltinamoji nenorėjo nustatytų padarinių, akivaizdu, kad ji, du kartus iš eilės atlikdama analogiškus veiksmus, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Apibendrinant visa tai, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, kad kaltinamoji D. R. – O. savo veiksmais nežymiai sutrikdžiusi sveikatą mažamečiui, įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Dėl bausmės skyrimo

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajai D. R. – O., atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį (padarytas smurtinis nusikaltimas prieš mažametį), jo pavojingumo laipsnį ir kaltės formą (įvykdytas baigtas, nesunkus, tyčinis nusikaltimas, kurio pasekmė – nežymus mažamečio sveikatos sutrikdymas), šio nusikaltimo įvykdymo aplinkybes (nusikaltimas padarytas mokykloje, mažamečio klasiokų akivaizdoje), į tai, kad nenustatyta kaltinamosios atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat į kaltinamosios asmenybę charakterizuojančius duomenis – brandaus amžiaus, aukštojo išsilavinimo, šiuo metu studijuojanti ir dirbanti, užsiimanti visuomenine veikla, charakterizuojama teigiamai, išsiskyrusi, turinti du mažamečius vaikus, bausta administracine tvarka, tačiau galiojančių nuobaudų neturi, byloje nėra duomenų, kad anksčiau būtų gauta iškvietimų ar pranešimų apie smurtinį kaltinamosios elgesį, neteista.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajai už padarytą nusikaltimą paskyrus švelniausių BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmę, t. y. baudą, jos dydį nustatant artimą minimumui, t. y. kaltinamajai paskirtina 5 MGL (188,30 Eur) bauda.

Bylos duomenimis, kaltinamoji nebuvo laikinai sulaikyta, jai nepaskirta kardomoji priemonė ir pagrindo skirti kardomąją priemonę nėra.

Dėl civilinio ieškinio ir kitų klausimų

Šioje byloje civilinis ieškovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 12,19 Eur turtinės žalos atlyginimo dėl nukentėjusiojo I. U. gydymo. Teismui nustačius, kad kaltinamoji D. R. – O. įvykdė nusikalstamą veiką, kurios metu buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata ir dėl to buvo reikalinga kreiptis dėl gydymo paslaugų suteikimo, darytina išvada, jog pareikštas civilinis ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas. Iš kaltinamosios civilinio ieškovo Vilniaus teritorinė ligonių kasos naudai priteistina 12,19 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pripažinti D. R. – O., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, ir skirti jai 5 MGL, t. y. 188,30 Eur (vieno šimto aštuoniasdešimt aštuonių eurų trisdešimties centų), baudą.

Patenkinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir priteisti iš D. R. – O. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 12,19 Eur (dvylika eurų devyniolika centų) turtinės žalos atlyginimo.

Bauda turi būti sumokėta per 2 (du) mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą, mokėjimo pavedime nurodant baudžiamosios bylos numerį ir įmokos kodas 6801, o sumokėjimą patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti į Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamųjų bylų raštinę.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.