Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-07-05 · Civilinė byla Nr. 2S-1348-577/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-07-05
Bylos Nr.
2S-1348-577/2013
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-14310-2013-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jadvyga Mardosevič
Atsakovas
UAB „BrikSan“
Ieškovas
UAB “Mediresta“
Kategorijos
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1348-577/2013(Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14310-2013-4)Procesinio sprendimo kategorija: 122.2; 122.3;110.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. liepos 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „BrikSan“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB “Mediresta“ ieškinį atsakovui UAB „BrikSan“ dėl skolos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas UAB „Mediresta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 40 226,52 Lt skolą pagal įvykdytas statybos rangos sutartis, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą. Prašymą ieškovas motyvavo didelės reikalavimo sumos faktu.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 29 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė.

Ieškovas atskiruoju skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutarties prašė minėtą nutartį panaikinti ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Ieškovas nurodė, kad teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą, kadangi ieškinio reikalavimo suma didelė, atsakovas yra skolingas Sodrai, įmonėje dirba tik 7 darbuotojai, įstatinis kapitalas 60 000 Lt, įmonė patenka į 7 rizikos klasės sektorių, jos turtui jau yra taikytas areštas, jos atžvilgiu yra pradėtos dvi bylos, įmonė turi tik vieną krovininį automobilį, jokio kito turto neturi.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs ieškovo atskirajame skunde nurodytas aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymus apie atsakovo turtui taikytą areštą, apie jo turimą turtą bei kitas aplinkybes, sutiko su atskirojo skundo motyvais. Teismas nurodė, kad ieškinyje ir atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, pagrindus jas rašytiniais įrodymais, sudaro pagrindą išvadai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „BrikSan“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas atskirajame skunde pažymi, kad pirmos instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, visiškai neatsižvelgė į pagrįstus atsakovo interesus bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes atsakovui. Pasak apelianto, teismas padarė klaidingą išvadą, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atsakovas nurodo, kad jo atžvilgiu dabar yra taikomas tik vienas turto areštas, o ieškovas klaidina teismą tvirtindamas, kad atsakovo atžvilgiu yra taikomi du turto areštai. Taip pat apeliantas nurodo, kad UAB „BrikSan“ turi aukštą mokumo lygį, kurį patvirtina atsakovui išduotas sertifikatas, kurį išdavė Creditinfo. Be to, apeliantas teigia, kad jam ieškinio suma nėra didelė, o šiam teiginiui pagrįsti pateikia įmonės finansinius dokumentus, iš kurių matyti, kad UAB „BrikSan“ turto turi 260 755 Lt sumai, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 148 127 Lt. Remdamasis pateiktais finansiniais dokumentais, apeliantas tvirtina, kad jis yra pajėgus vykdyti teismo sprendimą, jei jis būtų palankus ieškovui. Taip pat atsakovas pažymi, kad ieškovo teiginiai, kad įmonėje dirba tik 7 darbuotojai, o įmonės įstatinis kapitalas sudaro 60 000 Lt, laikytini teisiškai nereikšmingais ir nesudaro pagrindo atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „Mediresta“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartį palikti galioti nepakeistą. Ieškovas pakartotinai pažymi, kad atsakovui yra iškeltos dvi bylos, įmonė skolinga Sodrai 1 621,10 Lt, įmonėje dirba tik 7 darbuotojai, įmonės atžvilgiu įregistruoti du areštai, įmonės įstatinis kapitalas 60 000 Lt, įmonė patenka į 7 rizikos klasės įmonių sektorių, jai užvesta 1 išieškojimo byla, įmonė turi tik vieną automobilį, kito įmonės vardu registruoto turto nėra. Ieškovas teigia, kad apelianto pateiktas Creditinfo sertifikatas išduotas 2011 metais, o įmonės balansas pateiktas už 2012 m. Iš įmonės balanso matyti, kad įmonės veiklos rezultatai yra suprastėję. Ieškovas pastebi, kad 2012 m. įmonės pelnas tebuvo tik 656 Lt. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovo nuomone, laikinosios apsaugos priemonės privalo būti pritaikytos, nes priešingu atveju bylinėjimasis netektų prasmės.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmos instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).

Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-905/2009, 2013 m. sausio 31 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-298/2013 ir kt.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis c. b. Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis c. b. Nr. 2-447/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis c. b. Nr.2-256/2012).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškinio suma – 40 226,52 Lt, pareikšta juridiniam asmeniui, vertintina kaip pakankamai didelė. Pažymėtina, kad į bylą nepateikta duomenų, kurie patvirtintų gerą, stabilią atsakovo finansinę-turtinę būklę. Iš apelianto su atskiruoju skundu pateiktų įmonės finansinių dokumentų matyti, kad įmonės įsipareigojimai sudaro daugiau kaip pusę į įmonės balansą įrašyto turto. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo vardu yra registruotas tik vienas krovininis automobilis M. B. 811, 1993 metų gamybos, o atsakovas su atskiruoju skundu nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad jo vardu būtų registruota daugiau nekilnojamojo turto. Taip pat sutiktina su ieškovo pastebėjimu, kad apelianto pateiktas 2011 metų Creditinfo sertifikatas neatspindi realios įmonės padėties, o iš 2012 m. įmonės finansinių dokumentų matyti, kad įmonės finansiniais rodikliai, juos lyginant su 2011 m., yra blogesni. Pastebėtina, kad atsakovo pelnas 2012 m. sudarė tik 656 Lt. Be to, atsakovas yra skolingas ir Sodrai 1621 Lt.

Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t .y., kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad šiuo atveju apeliantas su atskiruoju skundu nepateikė konkrečių įrodymų, kurie suponuotų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumą šioje byloje, o iš bylos medžiagos matyti, kad šiuo konkrečiu atveju egzistuoja reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, jeigu pagal ieškovo pareikštus reikalavimus egzistuoja ieškinio didelės sumos prezumpcija ir atsakovas kartu su atskiruoju skundu nepateikia įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo gerą finansinę padėtį, tai daryti išvadą, kad atsakovui ieškinio suma nėra didelė, negalima (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-567/2012).

Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto teiginiai apie jo gerą finansinę padėtį yra daugiau deklaratyvūs nei atitinkantys realią atsakovo finansinę situaciją, todėl nagrinėjamu atveju 40 226,52 Lt suma laikytina pakankamai didele atsakovo atžvilgiu.

Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeista šalių teisėtų interesų pusiausvyra, neužtikrinamos ieškovo teisės. Tokiu būdu būtų paneigta laikinųjų apsaugos priemonių instituto esmė, galimai ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti realiai neįvykdomas atsakovui bylos nagrinėjimo metu dėl vienokių ar kitokių priežasčių netekus turto, vadinasi, ir byloje įvykdytas teisingumas būtų tik deklaratyvus (Konstitucijos 109 str. 1 d., CPK 6 str.).

Pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta galimybės atsakovui, esant įstatyme nustatytam pagrindui, reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir išnyktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 146, 148, 149 str.).

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu. Apelianto atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apelianto atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Jadvyga Mardosevič