Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-07-22 · Civilinė byla Nr. 2-1084/2010

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-07-22
Bylos Nr.
2-1084/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Artūras Driukas, Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė
Kreditorius
T. N., Nordea
Civilinė byla Nr. 2-1084/2010Procesinio sprendimo kategorija 126.5 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. liepos 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus T. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutarties dalies, kuria patvirtintas kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus kreditorinis reikalavimas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Bukra“ bankroto byloje Nr. B2-3750-565/2010.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 16 d. nutartimi atsakovui UAB „Bukra“ iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Divingas“.

Bankroto administratorius 2009-07-02 pateikė teismui prašymą patvirtinti BUAB „Bukra“ kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus, tarp jų ir Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus (toliau – Bankas) 12 218 011,25 Lt dydžio finansinį reikalavimą, grindžiamą Banko ir BUAB „Bukra“ 2007-03-27 pasirašyta ilgalaike kredito sutartimi Nr. KS 07-03-11 (toliau – Kredito sutartis), pagal kurią atsakovui suteikta 23 mln. Lt paskola daugiabučių namų statybai. Administratorius nurodė, kad Bankas kreipėsi su prašymu patvirtinti 12 218 011,25 Lt dydžio finansinį reikalavimą, nors bankrutuojančios įmonės apskaitoje nustatytas 14 285 497,33 Lt negrąžintos paskolos likutis. Administratoriaus nuomone, šių sumų skirtumai atsirado dėl to, kad po bankroto bylos iškėlimo tretieji asmenys (atsakovo parduotų butų pirkėjai), atsiskaitydami su pardavėju (atsakovu), į Banko specialią sąskaitą pervedė 2 161 811 Lt. Administratorius neprieštaravo mažesnio Banko finansinio reikalavimo patvirtinimui.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 7 d. nutartimi patvirtino administratoriaus neginčijamus atsakovo 20 603 244,49 Lt dydžio kreditorinius reikalavimus, tarp jų – Banko turto įkeitimu užtikrintą 12 218 011,25 Lt, T. N. – 97 450 Lt kreditorinius reikalavimus.

Šalies argumentai

Trečiasis asmuo T. N. atskiruoju skundu prašė panaikinti šios teismo 2009 m. liepos 7 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas Banko 12 218 011,25 Lt finansinis reikalavimas, ir perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi šį atskirąjį skundą patenkino ir kreditoriaus Banko finansinio reikalavimo dydžio BUAB „Bukra“ bankroto byloje patvirtinimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Teismas sprendė, kad kreditoriaus per mažo finansinio reikalavimo dydžio tvirtinimas irgi gali pažeisti bankrutuojančios įmonės ir kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus, jeigu kreditorius, remdamasis ĮBĮ 26 straipsnio 2 dalimi, ne atsisako dalies reikalavimo, o, įsigaliojus draudimui bankrutuojančiai įmonei vykdyti finansines prievoles, priima bankrutuojančios įmonės prievolių įvykdymą, kas pažeidžia kreditorių finansinių reikalavimų vykdymo eiliškumo, tos pačios kreditorių eilės proporcingumo principus (ĮBĮ 35 str.).

Nagrinėjant klausimą iš naujo, Bankas prašė patvirtinti Banko patikslintą 12 110 031,29 Lt dydžio reikalavimą ir pateikė šio reikalavimo skaičiavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 3 d. nutartimi patvirtino dalinį kreditoriaus Banko 12 105 538,03 Lt reikalavimą, susidedantį iš 12 018 919,33 Lt negrąžinto kredito ir 86 618,70 Lt palūkanų, o bylos nagrinėjimą dalyje dėl 2 266 578 Lt kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, sustabdė iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-5393-661/2010 pagal ieškovo BUAB ,,Bukra“ ieškinį atsakovui Bankui dėl be pagrindo pasisavinto turto grąžinimo (CPK 163 str. 3 p.).

Nagrinėdamas trečiojo asmens kreditoriaus T. N. argumentus, kuriais jis prieštaravo Banko 12 105 538,03 Lt dydžio reikalavimo patvirtinimui, susijusius su PVM įskaitymu, teismas nurodė, kad pagal Kredito sutarties 11.24 punktą, Bankas, pardavęs įkeistą nekilnojamąjį turtą, kreditui grąžinti gali panaudoti ne mažiau kaip 80 procentų turto pardavimo kainos (neįskaitant PVM), tai yra minimalią, bet ne maksimalią sumą, kuri skirtina kreditui grąžinti. Remdamasis aplinkybe, kad Kredito sutartis nenumatė Bankui pareigos grąžinti atsakovui BUAB “Bukra” dalį lėšų, pervestų kreditui padengti, taip pat neįpareigojo Banko mokėti PVM už BUAB “Bukra”, teismas, atmetė kaip nepagrįstą trečiojo asmens teiginį, kad bankas be pagrindo kreditui padengti panaudojo lėšų dalį, skirtą sumokėti PVM už parduotą nekilnojamąjį turtą.

Dėl kreditorinio reikalavimo palūkanų dalyje teismas konstatavo, kad Bankas, skaičiuodamas palūkanas, pažeidė CK 1.118 straipsnio 1 dalies nuostatas, jog terminas prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos ar įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, ir konstatavo, kad į šį terminą neįskaitoma diena, kurią įvyksta įvykis, esantis termino skaičiavimo pradžia. Be to, teismas sprendė, kad pagal Kredito sutarties 6.2.2 punktą palūkanos mokamos už faktiškai paimtą ir negrąžintą kreditą, todėl termino mokėti palūkanas pradžia yra kredito sumokėjimo diena, kuri neįskaitoma į terminą, už kurį mokamos palūkanos, ir sprendė, kad Banko apskaičiuotos palūkanos mažintinos 4 493,26 Lt. Teismas atmetė, kaip nepagrįstus kreditorius T. N. teiginius, kad palūkanos mažintinos 61 709,69 Lt, nurodęs, jog kita palūkanų dalis paskaičiuota pagrįstai, nes BUAB “Bukra” naudojosi kreditu, terminas mokėti palūkanas jau buvo prasidėjęs ir nebuvo nutrūkęs.

Šalies argumentai

Trečiasis asmuo T. N. atskiruoju skundu prašo panaikinti šios teismo nutarties dalį, kuria patvirtintas kreditoriaus Banko finansinis reikalavimas ir perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Skunde rašoma:

1. Teismas netinkamai aiškino Kredito sutarties nuostatas ir nepagrįstai sprendė, kad Bankas neturėjo iš kreditui padengti pervestos sumos grąžinti atsakovui PVM už parduotą nekilnojamąjį turtą. Pagal Kredito sutarties 11.24 punktą, Bankas disponavo gautomis sumomis už parduotą turtą, išskyrus PVM. Atsakovas neturėjo finansinių išteklių sumokėti PVM, o tai iš esmės lėmė jo nemokumą. Be to, kaip matyti iš Banko pateiktų pažymų, jis PVM negrąžino 2009 m., nors 2008 m. PVM buvo grąžinamas.

2. Teismas nepagrįstai Banko kreditorinio reikalavimo dalį – palūkanas – mažino tik 4 493,26 Lt, nes Bankas paskolos ir palūkanų mokėjimo metu, kuris buvo suskirstytas į 14 mokėjimo etapų, o šie – į laikotarpius, nepagrįstai palūkanas už kiekvieną laikotarpį skaičiavo viena diena per daug. Todėl iš viso kreditorinio reikalavimo dalis, tai yra palūkanų skola, turėjo būti mažinama 61 709,69 Lt.

3. Teismas nepasisakė dėl aplinkybės, kad Bankas neteisingai skaičiuoja dienų skaičių metuose, laikydamas, kad jų yra ne 364 ar 365, o 360, o tai atitinkamai turėtų sumažinti skaičiuojamas palūkanas. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi tik Banko pateiktomis lentelėmis, nes privalėjo išreikalauti iš Banko sąskaitos, į kurią buvo mokamos lėšos Kreditui atlyginti, išrašą ir vadovautis jame esančiais duomenimis.

4. Teismas nepagrįstai priėmė dalinį sprendimą dėl dalies kreditorinio reikalavimo tvirtinimo, nes privalėjo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėta minėta civilinė byla. Neišsprendus klausimo dėl viso kreditoriaus Banko reikalavimo patvirtinimo, susidaro situacija, kai Bankas kreditorių susirinkimo metu turės teisę balsuoti ir priimti sprendimus, susijusius su minėta byla.

5. Teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 punktą, pagal kurį neleidžiamą peržengti ribas byloje pareikštų reikalavimų, sustabdė bylos nagrinėjimą dėl 2 266 578 Lt reikalavimo, nes Bankas prašė patvirtinti tik 12 110 031,29 Lt.

Trečiasis asmuo kreditorius Bankas su šiuo atskiruoju skundu nesutinka ir prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas piktnaudžiauja savo proceso teisėmis, elgiasi nesąžiningai ir siekia vilkinti bylos nagrinėjimą, kad Bankas, kuris yra pagrindinis atsakovo kreditorius, neturėtų galimybės nedalyvauti atsakovo bankroto procese. Be to, jei teismas ir laikytų teisingais trečiojo asmens paskaičiavimus, kreditorinis reikalavimas turėtų būti mažinamas tik 0,5 procentais. Banko nuomone, apelianto teiginiai dėl PVM, yra nesusiję su nagrinėjama byla, nes klausimą dėl 1 739 976,69 Lt kaip mokėtino PVM, teismas nagrinės kitoje byloje pagal ieškovo BUAB ,,Bukra“ ieškinį atsakovui Bankui dėl be pagrindo pasisavinto turto grąžinimo (bylos Nr. 2-5393-661/2010). Nurodo, kad nors neskundžia teismo nutarties, tačiau nesutinka su teismo išvada, kad kredito dalies sumokėjimo diena nėra įskaitoma į terminą, už kurį mokamos palūkanos, nes pagal Kredito sutarties 6.2.2 kredito palūkanos yra skaičiuojamos už faktiškai paimtą ir negrąžintą kredito sumą. Bankas teigia, kad įstatymai nedraudžia skaičiuoti palūkanas nustatant, kad metuose yra 360 dienos, tokios praktikos laikosi bankai.

Bankas nurodo, kad atsakovas buvo supažindintas su visomis Kredito sutarties sąlygomis, jas patvirtino ir visada palūkanas mokėjo pagal tokį paskaičiavimą ir nei atsakovas ar jo vadovai, nei su atsakovu susijęs trečiasis asmuo T. N., kuris yra pagrindinis UAB ,,Lukerta“ akcininkas, kuriai priklauso ir atsakovo akcijos, nereiškė jokių prieštaravimų. Teismas pagrįstai patvirtino reikalavimą, kuriam pakanka pagrįsti surinktų įrodymų ir įtraukė Banką į bankroto procedūras, skundžiama nutartimi neperžengė pareikštų reikalavimų, nes reikalavimo dalis, tai yra 2 266 578 Lt, nebuvo patvirtinta.

Atsiliepimas

Atsakovas BUAB ,,Bukra“ atsiliepimu prašo atskirąjį skundą patenkinti ir teismo nutartį panaikinti. Atsiliepime nurodo, kad pritaria atskirojo skundo motyvams ir teigia, kad kreditoriaus Banko finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimo nagrinėjimas turėjo būti sustabdytas iki bus išnagrinėta byla pagal ieškovo BUAB ,,Bukra“ ieškinį atsakovui Bankui.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad teismas, patvirtindamas Banko 12 105 538,03 Lt dydžio reikalavimą, iš esmės šioje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį (CPK 302 str., 263 str. 1 d.). Absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog teismas bankroto bylose privalo būti aktyvus ir ex officio išsiaiškinti bylos išnagrinėjimui svarbias aplinkybes bei gali nepaisyti atskirojo skundo ribų.

Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl teismo patvirtino Banko 12 105 538,03 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo, grindžiamo Banko ir BUAB „Bukra“ sudaryta Kredito sutartimi. Teismas nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą dalyje dėl 2 266 578 Lt kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-5393-661/2010 pagal ieškovo BUAB ,,Bukra“ ieškinį atsakovui Bankui dėl be pagrindo pasisavinto turto grąžinimo.

Apeliantas trečiasis asmuo T. N., nesutikdamas su teismo nutarties dalimi, kuria patvirtintas kreditoriaus Banko reikalavimas, teigia, kad patvirtintas nepagrįstai didelis reikalavimas. Nurodo, kad nepagrįsti teismo argumentai, jog Bankas neturėjo grąžinti atsakovui PVM už parduotą nekilnojamąjį turtą. Iš bylos medžiagos matyti, kad kitoje civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB ,,Bukra“ ieškinį atsakovui Bankui, yra nagrinėjamas ginčas dėl be pagrindo pasisavinto turto grąžinimo. Minėtoje byloje ieškovas BUAB ,,Bukra“ teigia, kad Bankas, pažeisdamas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas, kurios draudžia vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, kreditui padengti įskaitė trečiųjų asmenų (atsakovo parduotų butų pirkėjų) į Banko specialią sąskaitą pervestus 2 161 811 Lt. Be to teigia, kad Bankas neteisėtai įgijo ir pasisavino taip pat ir 1 739 976,69 Lt kaip valstybei mokėtiną PVM, kurį Bankas turėjo grąžinti BUAB ,,Bukra“. Todėl teisėjų kolegija, remdamasi šia aplinkybe, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl pareigos mokėti PVM, nes tai yra kitos bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija iš skundžiamos teismo nutarties pašalina teismo motyvus, susijusių su PVM mokėjimu, o taip pat nepasisako apelianto argumentų šiuo klausimu.

Apeliantas teigia, kad Banko kreditorinis reikalavimas palūkanų dalyje turėjo būti sumažintas ne 4 493,26 Lt, o 61 709,69 Lt, nes palūkanas už negrąžintą kreditą visuose nustatytuose kredito grąžinimo laikotarpiuose Bankas skaičiavo viena diena per daug. Kaip minėta, teismas, sumažindamas šį reikalavimą 4 493,26 Lt, nurodė, kad Bankas be pagrindo palūkanų skolą skaičiavo ne nuo kitos dienos, bet ir kredito išmokėjimo dieną. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas teisingai aiškino, jog Sutarties 6.2.2 punktas, kad palūkanos skaičiuojamos už faktiškai paimtą kreditą, apibrėžia įvykį, kuriuo prasideda terminas, už kurį mokamos palūkanos, ir ši sutarties nuostata neprieštarauja CK 1.18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai terminų skaičiavimo tvarkai. Kaip matyti iš pateiktų skaičiavimų, pavyzdžiui, skaičiuojant palūkanas laikotarpiu nuo 2007-07-20 iki 2007-07-26, priešingai nei nurodo Bankas, palūkanos turėjo būti skaičiuotos ne už 7, bet už 6 dienas ir kt. (3 t. b. 1. 192). Tačiau teismas, nustatęs, jog kreditoriaus T. N. nurodytomis dienomis terminas mokėti palūkanas jau buvo prasidėjęs ir nebuvo nutrūkęs, teisingai sprendė, jog kita dalis palūkanų paskaičiuota teisingai. Apelianto argumentai šiuo klausimu nepaneigia paminėtos teismo išvados pagrįstumo (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstą apelianto teiginį, kad Bankas, skaičiuodamas palūkanas, nepagrįstai rėmėsi tuo, jog metuose yra ne 364 ar 365, o 360 dienų. Kaip žinoma, sutartis yra dvišalis sandoris, kuriuo šalys susitaria nustatyti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius ir įsipareigoja atlikti tam tikrus veiksmus (CK 6.154 str. 1 d.). Kredito sutarties 4.1 punktu šalys susitarė, kad kredito palūkanos skaičiuojamos pagal realų kalendorinių dienų skaičių, nustatant, kad metuose yra 360 dienų. Byloje nėra duomenų, kad ši sutarties nuostata būtų nuginčyta ar yra ginčijama. Remdamasi bylos medžiaga ir išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sutinka su Banko atsiliepime nurodytais argumentais, kad UAB ,,Bukra“ kaip verslą vykdanti įmonė, pasirašė Kredito sutartį ir sutiko su joje nustatytomis sąlygomis, o be to, nei atsakovas, nei trečiasis asmuo T. N., UAB ,,Lukerta“ akcininkas, kuriai priklauso ir atsakovo UAB ,,Bukra“ akcijos, vykdant sutartį nereiškė jokių prieštaravimų ir visada mokėjo palūkanas pagal minimą tvarką. Tuo remiantis šie apelianto motyvai taip pat atmetami (CPK 178 str.).

Apeliantas teigia, kad skundžiama teismo nutartis naikintina dar ir dėl to, kad teismas, spręsdamas dėl Banko reikalavimo pagrįstumo, rėmėsi ne Banko sąskaitos išrašu, o jo pateiktais skaičiavimais ir lentelėmis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas buvo pateikęs teismui prašymą išreikalauti minėtą įrodymą, teismas jo nepatenkino, pagrįstai nurodęs, jog byloje esančių įrodymų pakanka su ginču susijusioms aplinkybėms nustatyti. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus, nes nors Kredito sutartis, kaip minėta, yra sudaryta dar 2007-03-27, bylos medžiagoje nėra duomenų, kad tarp šalių yra kilę esminiai ginčai dėl skolos ar paskaičiuotų palūkanų dydžio nustatymo, o sprendžiant nagrinėjamoje byloje iškilusius klausimus, kaip ir nurodė teismas, pakako byloje surinktų įrodymų. Tuo tarpu atskirtajame skunde taip pat neteigiama, kad neišreikalavus Banko sąskaitos išrašų, jis negalėjo įgyvendinti savo proceso teisių (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, kad teismas be pagrindo patvirtino tik dalį Banko kreditorinio reikalavimo, nes bylos nagrinėjimą privalėjo sustabdyti, kol bus išnagrinėta anksčiau minėta civilinė byla Nr. 2-5393-661/2010. Visų pirma, Bankas prašė patvirtinti 12 110 031,29 Lt dydžio reikalavimą, kurį teismas nagrinėjo bei sumažinęs 4 493,26 Lt patvirtino. Antra, Bankas atsiliepime į skundą teisingai nurodo, jog ta aplinkybė, kad kitoje byloje yra sprendžiamas minėtas ginčas, priešingai nei teigia apeliantas, lemia ne klausimo dėl viso kreditorinio reikalavimo nagrinėjimo sustabdymą, o tik patvirtina teismo išvadą, kad šie reikalavimai yra atskiri, o reikalavimas, kurį teismas mano esant pagrįstą, turi būti patvirtintas. Priešingu atveju susiklostytų situacija, kai kreditorius, kurio reikalavimų suma sudaro daugiau kaip pusę visų teismo patvirtintų atsakovo reikalavimų sumos, būtų be pagrindo eliminuotas iš atsakovo bankroto procedūros ir tuo būtų neabejotinai pažeistos jo teisės. Trečia, jei minėtoje byloje teismo priimtas sprendimas būtų palankus atsakovui BUAB ,,Bukra“, tai Banko kreditorinis reikalavimas tik padidėtų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apelianto atskirajame skunde nurodyti teiginiai neturi teisinės reikšmės nagrinėjant paminėtus klausimus, todėl dėl jų nepasisako (CPK 185 str.).

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, patvirtindamas Banko 12 105 538,03 Lt dydžio finansinį reikalavimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl atmeta apelianto atskirtąjį skundą dėl šios nutarties dalies kaip nepagrįstą (CPK 263 str. 1 d.).

Kartu teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad teismas neturėjo pagrindo sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl 2 266 578 Lt Banko reikalavimo patvirtinimo. Kaip buvo minėta, Bankas prašė patvirtinti 12 110 031,29 Lt dydžio reikalavimą. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės duomenų sistemos LITEKO, teismo sprendimas minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-5393-661/2010 dėl be pagrindo pasisavinto turto – 3 901 790,69 Lt, priteisimo dar nėra priimtas ir byloje nėra duomenų, kad administratorius būtų pateikęs teismui prašymą patvirtinti 14 285 497,33 Lt dydžio Banko reikalavimą. Dėl paminėto ši teismo nutarties dalis panaikinama (CPK 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutarties dalį, kuria bylos nagrinėjimas dalyje dėl 2 266 578 Lt kreditorinio reikalavimo tvirtinimo sustabdytas iki civilinės bylos Nr. 2-5393-661/2010 pagal ieškovo BUAB ,,Bukra“ ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui dėl be pagrindo pasisavinto turto grąžinimo išnagrinėjimo.

Kitą teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėArtūras DriukasDanutė Milašienė