- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-12
- Bylos Nr.
- e2A-558-739/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00109-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Birutė Valiulienė, Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- L. S. B.
- Suinteresuotas asmuo
- Aukštaitijos nacionalinio parko, Labanoro regioninio parko direkcijai, B. I., G. I., D. J., V. L., V. I.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Dalios Pranckienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Birutės Valiulienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. S. B. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. eA2-50-839/2020 pagal pareiškėjos L. S. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotiems asmenims Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai, B. I., G. I., D. J., V. L., V. I., kurioje atnaujintas procesas pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja L. S. B. (toliau – ir pareiškėja, ir apeliantė) kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), yra buvusi sodyba, tikslu nurodytoje vietoje ją atkurti.
1.1. Paaiškino, kad žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo 2013 m. kovo 21 d. pirkimo pardavimo sutarties pagrindu. 2014 m. rudenį, atliekant žemės sklypo sutvarkymo darbus paaiškėjo, jog jame yra galimai XX a. pradžioje buvusios sodybos liekanos, nes maždaug sklypo viduryje po velėna, keliose vietose pašalinus paviršinį velėnos sluoksnį, buvo aptiktos suneštinių akmeninio pastato ar pastatų pamatų liekanos, stačiakampės plūktos, kietos molinės aslos (grendymo), krosnies pado likučiai, keraminių indų šukės, medienos degėsių liekanos. Pareiškėja teigė, kad ten būta sodybos, nes natūraliu būdu tokiame mažame plote negali būti sunešti stambūs akmenys ir molio sąnašos aukščiausioje sklypo vietoje, kai aplinkinio grunto pagrindą sudaro smėlis ir žvyras, tad ten gali būti tik palyginti nesenos žmogaus ūkinės veiklos padarinys. Kadangi sklypas patenka į Labanoro regioninio parko teritoriją, kurioje teisės aktai riboja statybas saugomose teritorijose, susidomėjusi tokiais radiniais pareiškėja iniciavo tiriamąjį darbą, būtent archeologinius tyrinėjimus dėl visiškai naujų įrodymų surinkimo ir vertinimo, nes ankstesnis pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimu nebuvo tenkintas. Pareiškimą grindžia visiškai naujais įrodymais (nauju pagrindu), būtent kompetentingų specialistų atliktais tyrimais ir išvadomis – istorinių žemėlapių sugretinimo ir juose esančių duomenų analize, kas pareiškėjai, jos teigimu, aktualiu klausimu bendravusiai su (duomenys neskelbtini) kaimo senbuviais gyventojais, neleidžia abejoti galimai vargingos šeimos sodybos egzistavimu praeityje, kuri, pareiškėjos manymu, greičiausiai iki 1939 metų sudegė.
1.2. Tvirtino, kad jos pareiškimas nėra tapatus ankstesniam, nes teisės aktai neatima teisės galutinai išsiaiškinti, ar ten buvo sodybos statiniai. Akcentavo, kad specialistai išnagrinėjo penkis istorinius žemėlapius, sugretino juos, nustatė žemės sklypo koordinates bei surašė išvadą, kad sutartinis ženklas, kuriuo pažymėtas buvęs gyvenamasis namas, patenka būtent į pareiškėjos sklypą, bet 1939 metų žemėlapyje to ženklo nebuvo. Archeologai, atlikę kasinėjimo darbus, taip pat pateikė išvadą, kad tame sklype būta gyvenamojo namo ir galimai ūkinių pastatų. Pažymėjo, kad pareiškėja neturi dokumentų, tiesiogiai ir vienareikšmiškai patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą ir negali jų gauti kitokia, tai yra ne teismo tvarka, todėl siekia juridinio fakto nustatymo teismine tvarka.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo D. J. pateiktu atsiliepimu su pareiškimu nesutiko, laikė jį nepagrįstu ir atmestinu, kadangi jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pareiškėja esą nurodė identiškas aplinkybes kaip anksčiau teismų nagrinėtame pareiškime. Paaiškino, kad jam (duomenys neskelbtini) priklauso gretimai esantis žemės sklypas.
3. Suinteresuotas asmuo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija (toliau – ir Direkcija) atsiliepime su pareiškimu nesutiko.
3.1. Nurodė, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra Labanoro regioninio parko Aiseto kraštovaizdžio draustinyje. Ji dėl juridinio fakto nustatymo į teismą kreipėsi nebe pirmą kartą ir kaip įrodymą teikė UAB „Minorantė“ parengtą žemėlapių sugretinimą, kurį Panevėžio apygardos teismas įvertino kaip prieštaringą, todėl jis neturėtų būti laikomas patikimu įrodymu.
3.2. Direkcijos nuomone nepakanka duomenų, kad būtų nustatytas šis juridinę reikšmę turintis faktas, nes papildomai pateikti duomenys nepatikimi ir prieštaringi.
Šalies argumentai
4. Suinteresuotas asmuo V. I. su pareiškimu sutiko, bylą prašė nagrinėti jam nedalyvaujant.
Atsiliepimas
5. Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimų nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
6. 2018 m. gruodžio 10 d. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-2089-335/2018 pareiškėjos L. S.-B. pareiškimas tenkintas ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad (duomenys neskelbtini), L. S. B., priklausančiame žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra buvusi sodyba su gyvenamuoju namu ir vienu ūkiniu pastatu. Juridinis faktas nustatytas sodybos atstatymo tikslu.
7. 2019 m. kovo 5 d. teisme gautas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Prokuratūra) prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2YT-2089-335/2018. Nurodyta, kad išnagrinėjus bylą buvo gauti duomenys ir paaiškėjo naujos aplinkybės, iš kurių matyti, kad palyginus teismui pateiktą žemėlapio fotografuotą kopiją su internetiniame puslapyje http://igrek.amzp.pl/detail.php?id=11804414 esančia žemėlapio kopija, šie žemėlapiai yra identiški ir skiriasi tik tuo, kad teismui pateiktoje kopijoje yra pažymėti pastatai, o internetiniame puslapyje esančioje kopijoje pastatų žymėjimų nėra. Lietuvos istorijos instituto mokslininkai archeologo G. J. sklype 2017 m. atliktų archeologinių žvalgomųjų tyrimų išvadą, kad ,, (duomenys neskelbtini) k., esančiame sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), neabejotinai būta gyvenamojo namo ir galimai kitų ūkinių pastatų“, įvertino kaip šališką ir neadekvačią atliktų tyrinėjimų apimčiai ir rezultatams. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Mokslinė archeologų komisija įvertinusi ataskaitą konstatavo, jog XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje jokio užstatymo aptariamame sklype nebuvo. Šie duomenys atsirado teismui jau priėmus sprendimą ir negalėjo būti teismo išsamiai įvertinti. Be to, teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi 2015 m. spalio 6 d. UAB ,,Minorantė“ aiškinamuoju raštu kartu su priedais, kurie jau buvo pateikti civilinėje byloje Nr. 2-457-732/2015. Pažymėjo, kad civilinę bylą Nr.2-457-732/2015 nagrinėjant apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teisme UAB ,,Minorantė“ direktorė A. Č. pripažino, kad ji juodu stačiakampiu pažymėjo buvusios sodybos vietą 1901–1905 m. Rusijos žemėlapio ištraukoje, nes tokio ženklo žemėlapyje nebuvo. Todėl, Prokuratūros nuomone, teismo sprendime padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri turėjo įtakos priimant teismo sprendimą.
8. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi atnaujintas procesas Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2YT-2089-335/2018.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. kovo 30 d. sprendimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymas tenkintas, Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos L. S. B. pareiškimas atmestas.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėja pakartotinai 2018 metais kreipdamasi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame(duomenys neskelbtini), yra buvusi sodyba, savo pareiškimą, be Molėtų rajono apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-457-732/2015 pateiktų duomenų, grindė naujai teikiamais duomenimis, t. y. Lietuvos kartografų draugijos sudarytos komisijos, kuri sugretino ir įvertino iki 1940 metų išleistus ir archyvuose saugomus oficialius konkrečios teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, kartografinius (topografinius) žemėlapius, išvada ir UAB „Teisinga orbita“ archeologų atliktų žvalgomųjų tyrimų išvada bei išvadas parengusių asmenų parodymais.
11. Teismas taip pat nustatė, kad 2015 m. spalio 6 d. UAB ,,Minorantė“ aiškinamasis raštas kartu su priedais, antstolio L. J. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenys, liudytojų D. (buvusi T.) ir B. J. parodymai bei kiti nurodytoje byloje pateikti duomenys buvo įvertinti įsiteisėjusiame Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendime.
12. Teismas konstatavo, kad UAB „Teisinga orbita“ 2017 m. birželio 5 d. pažymoje apie atliktus žvalgomuosius archeologinius tyrimus, apibendrinant tyrimų rezultatus, pateikta išvada, nėra pakankamai pagrįsta sodybos fakto buvimui patvirtinti. Ši išvada 2019 m. vasario 19 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos mokslinės archeologijos komisijos( toliau – ir Komisija) nutarimu įvertinta kaip nepakankamai pagrįsta konstatuoti gyvenamojo namo buvimą. Teismas rėmėsi ir Komisijos vertinimu, jog turimi archeologiniai ir kartografiniai duomenys, sudaro pagrindą išvadai, kad XIX a. pabaigoje – XX pradžioje jokio užstatymo aptariamajame žemės sklype nebuvo.
13. Teismas iš žvalgomųjų archeologinių tyrimo duomenų nustatė, kad šurfai atlikti būtent pagal UAB „Minorantė“ rengtą menamų galimai buvusių pastatų schemą, tačiau iš tyrimo metu rastų kultūrinių sluoksnių, radinių aprašymo matyti, kad jų įvertinimas labiau paremtas spėjimu. Teismas sprendė, kad vertinant vien tik tyrimo duomenis (be UAB „Minorantė“ rengtos schemos su užuominomis apie galimą statinių vietą) rasti radiniai ir akmenų sankaupos iš esmės nėra tokie nuoseklūs ir išsamūs, jog leistų pagrįstai manyti, jog konkrečioje vietoje buvo sodyba su gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais ir susidaryti vaizdą apie statinių išsidėstymą. Nurodė, kad byloje pateiktos fotonuotraukos ir jose fiksuoti duomenys paremti tik pareiškėjos subjektyvia nuomone apie tai, kas jose fiksuota. Be to, nuotraukose fiksuotų duomenų interpretavimas yra nenuoseklus ir prieštaringas, fiksuotų duomenų vertinimas nėra pakankamai objektyviai pagrįstas ir taip pat labiau grindžiamas spėjimu.
14. Teismas, remdamasis liudytojo G. P. parodymais, padarė išvadą, kad žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu rasti radiniai, akmenys nepakankami sodybos buvimo faktui nustatyti, nes nėra fiksuota aiškių požymių būdingų buvusiai gyvenamai vietai nustatyti, t. y. galimoje krosnies buvimo vietoje nėra perdegusio molio, anglių, nuo karščio suskilusių akmenų; pamatų akmenys paprastai būna didesni, bet ne 20x20 cm ar panašaus dydžio. Teismas vertino, kad liudytojų G. J., kuris atliko žvalgomuosius archeologinius tyrimus, ir G. P. parodymai dėl rastų archeologinių struktūrų ir radinių įvertinimo iš esmės skiriasi, o išsamesnių objektyvių duomenų, kurie paneigtų 2019 m. vasario 19 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos mokslinės archeologijos komisijos pateiktą įvertinimą, liudytojas G. J. nenurodė.
15. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, G. J. pateikiamą radinių vertinimą iš esmės pagrindžia vien tik jo paties nuomonė, kas, atsižvelgiant į tai, jog tyrimas buvo atliekamas pareiškėjos užsakymu ir jai apmokant už paslaugas, negali būti pripažįstama kaip pakankamai patikima ir objektyviai pagrįsta. Sprendė, kad žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu gauti duomenys leidžia tik numanyti apie tirtoje vietoje buvusią žmogaus veiklą, tačiau nėra pakankamai išsamūs ir neleidžia konstatuoti sodybos buvimo faktą.
16. Teismas taip pat sprendė, kad nėra pagrindo remtis Lietuvos kartografų draugijos komisijos nustatytomis buvusių pastatų ir į sodybą vedusio kelio koordinatėmis, nes vienasmeniškai komisijos vardu pateikta A. Č. išvada ir nuomonė nėra pakankamai objektyviai pagrįsta ir negali būti vertinama kaip patikima.
17. Teismas sprendė, kad byloje atlikta teismo ekspertizė iš esmės vienareikšmiškai patvirtino, jog pareiškėjos nurodomuose galimo sodybos egzistavimo laikotarpiui aktualiuose ir pateikiamuose žemėlapiuose (internetinėse nuorodose) pareiškėjos žemės sklypo ribose nėra pažymėta sodyba ar statiniai. Ekspertizės akte pakankamai išsamiai ir aiškiai nurodyta, kokias metodais, priemonėmis ir eiga buvo padarytos ekspertizės išvados. Tai, kad ekspertizės išvados neatitinka pareiškėjos nuomonės, nesudaro pagrindo abejoti atliktos ekspertizės objektyvumu, nes vien tik teiginiai ir subjektyvūs vertinimai, nepagrindžiant jų objektyviais duomenimis, nėra pakankami ekspertizės akto išvadoms paneigti.
18. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad byloje papildomai pateikti duomenys išvestiniai ir nekonkretūs, tiesiogiai sodybos buvimo fakto neįrodo bei nepagrindžia, todėl prokuratūros pareiškimas turi būti tenkinamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
19. Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. kovo 30 d. sprendimą ir atmesti Prokuratūros prašymą, paliekant galioti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimą arba perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
19.1. Apeliantės teigimu, visų byloje minimų specialistų darbų, atliktų 2015-2018 m., reikalavo Direkcijos atstovai. Pagal Direkcijos reikalavimus šie darbai buvo atlikti, darbams atlikti buvo samdyti specialistai, kuriuos atstovavo UAB „Minorantė“ (geodeziniai tyrimai), UAB „Teisinga orbita“ (archeologiniai tyrimai). Apeliantė pabrėžia, kad UAB „Teisinga orbita“ vadovas L. G. yra atestuotas savo srities ekspertizės specialistas, kaip nurodyta Lietuvos Kultūros ministerijos (https://lrkm.lrv.lt) paskelbtame atestuotų specialistų sąraše. Nurodo, kad visi specialistai geodezininkai ir kartografai (prof. habil. dr. A. Č.) turi reikalingą kvalifikaciją ir atliko darbus pagal jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus.
19.2. Apeliaciniame skunde apeliantė abejoja Prokuratūros atstovės prokurorės S. V. nešališkumu, nes ji prieštaravo liudytojų pakartotiniam iškvietimui, raštiškai prašė nepriimti pareiškėjos įrodymus papildančių profesionalių kartografų (konkrečiai prof. habil. dr. A. Č.) skaičiavimų, prieštaravo bandymui teoriškai ir praktiškai paaiškinti, kad teismo eksperto G. P. ekspertizėje yra padaryta ypač svarbių metodikos klaidų.
19.3. Pažymi, kad prof. habil. dr. A. Č. atliko pakartotinius matavimus, skaičiavimus ir paaiškinimus, kurių rezultatai buvo pateikti teismui, ir teigia, kad ši išsami medžiaga eliminuoja bet kokios klaidos galimybę. Nurodo, kad teismo eksperto G. P. atliktoje ekspertizėje padaryta ypač grubių, netoleruotinų metodikos klaidų. Teigia, kad G. P., taikydamas programinę įrangą, nenurodė, kokį pririšimo metodą (afininį ar kitokį, o jų yra bent keli) naudojo.
19.4. Nurodo, kad teismo ekspertas G. P. ekspertizės akte naudojo istorinių žemėlapių terminą. Apeliantės teigimu, kartografijoje istoriniai ir topografiniai žemėlapiai nėra tapatūs, jie yra skirtingai apibrėžimi, kadangi vieniems ir kitiems taikomi skirtingi tikslumo reikalavimai. Sudarant topografinius žemėlapius buvo taikomi itin dideli tikslumo reikalavimai, o pagrindiniai iš jų net buvo užrašomi ant konkretaus topografinio žemėlapio, kaip yra padaryta ir eksperto G. P. ekspertizėje pirmu numeriu pažymėtame žemėlapyje. Apeliantė nurodo tai aprašiusi savo baigiamojoje kalboje, tačiau skundžiamame sprendime į jos paaiškinimus nebuvo atsižvelgta.
19.5. Taip pat nurodo, kad pareiškėja teismui buvo pateikusi Prokuratūros inicijuoto ikiteisminio tyrimo nutraukimo dokumentą, kuriame patvirtinama, kad nebuvo nustatyta nusikalstama veika, kokią bandė inkriminuoti skundais Istorijos instituto darbuotojas G. P. kartu su Direkcijos atstovais. Nurodo, kad sprendime į šio dokumento turinį nebuvo atsižvelgta.
19.6. Apeliantės manymu, skundžiamas sprendimas yra paremtas tik abiejose bylose, vykusiose 2015 m. ir 2018 m., esančių įvairių Direkcijos ir archeologo G. P. skundų, iškraipančių įrodymų esmę, pagrindu, nors dėl UAB „Minorantė“ geodezininkų atkurto buvusios sodybos plano panašumo į netoli sklypo esantį sodybos ženklą viename iš topografinių žemėlapių, G. P. sukurta ir paskleista ženklo klastojimo versija, ikiteisminiame tyrime nepasitvirtino. Nurodo, kad ginčijamuose žemėlapiuose, kaip ir visuose kituose, išleistuose po sodybos gaisro, sodybos ženklo nėra, tačiau sodybos buvimo vieta yra lengvai surandama pagal kartografų atliktus skaičiavimus ir jų nustatytas sodybos koordinates.
19.7. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad 1915 m. topografinio žemėlapio ištraukoje tiek G. P., tiek S. V., tiek eksperto G. P. pareiškėjos sklypas užbrėžtas ant statų šlaitą reiškiančių ženklų, ir padaryta taip, kad sklypo kontūrai neliestų tuo metu dar buvusios sodybos ženklo, kurioje gimė, augo ir išjos ištekėjo liudytojos O. D. močiutė L. R..
19.8. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos sprendimas yra šališkas ir neužtikrinantis pareiškėjos teisės į teisingumą, nes byloje surinkti visi įrodymai, aiškinimai, kurie yra išsamiai ir nuosekliai paremti neabejotiną kompetenciją turinčių specialistų darbais bei yra vienas kitą papildantys, paremti mokslinės literatūros šaltiniais, teismo buvo laikomi tik subjektyvia nuomone.
19.9. Apeliantė nurodo, kad G. P., kuris net nebuvo atvykęs apžiūrėti atliktų kasinėjimų, klaidingai kartu su Direkcijos atstovais šmeižikiškai apkaltino UAB „Minorantė“ ir UAB „Teisinga orbita“ darbuotojus duomenų klastojimu, falsifikavimu, sufabrikavimu bei tuo padarė nepataisomą žalą jų reputacijai. Todėl pageidauja, kad šioje byloje būtų sprendžiamas ir G. P. atsakomybės klausimas.
Atsiliepimas
20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, ginanti viešą interesą, prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
20.1. Nurodo, kad apeliacinio skundo motyvai dėl teismo sprendimo šališkumo nepagrįsti. Nagrinėjamoje byloje, atnaujinus procesą dėl naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės, įrodinėjimo dalykas nepakito, t. y. jį sudarė visų bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų viseto įvertinimas, atsižvelgiant į prašyme atnaujinti procesą nurodytą naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę.
20.2. Byloje iškilusiems prieštaravimams dėl žemėlapiuose esančių duomenų pašalinti teismas 2019 m. lapkričio 13 d. nutartimi paskyrė teismo ekspertizę. Ekspertui buvo pavesta atsakyti į klausimą, ar internetinėse svetainėse esančiuose 9 istoriniuose žemėlapiuose (kuriuos savo raštuose ir parodymuose nurodė A. Č.) yra pažymėta sodyba dabartinio sklypo ribose. Teismo ekspertizės 2020 m. sausio 14 d. akto išvadose nurodyta, kad nė viename iš žemėlapių sklypo ribose nėra pažymėta sodyba. Eksperto išvada teismui nėra privaloma, tačiau ji turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės. Teismas vertino, kad ekspertizės akte pakankamai išsamiai ir aiškiai yra nurodyta, kokias metodais, priemonėmis ir eiga buvo padarytos ekspertizės išvados, kurios vienareikšmiškai patvirtino, jog pareiškėjos nurodomuose galimo sodybos egzistavimo laikotarpiui aktualiuose ir pateikiamuose žemėlapiuose pareiškėjos žemės sklypo ribose nėra pažymėta sodyba ar statiniai.
20.3. Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, tyrė ir vertino ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir iš įrodymų visumos padarė išvadas, kad pareiškėjos pateikti duomenys nėra pakankami ir tinkami įrodymai sodybos buvimo faktui nustatyti.
20.4. Mano, kad apeliacinio skundo motyvai apie pareiškėjai išvadas teikusių specialistų kompetenciją, nepaneigia teismo išvadų dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo.
20.5. Pažymi, kad į apeliaciniame skunde keliamus klausimus dėl ekspertizės metodikos, susiejimo metodų ir kt. ekspertas atsakė 2020 m. vasario 18 d. rašytiniuose paaiškinimuose teismui, o apeliantė vėl kartoja tuos pačius argumentus, į kuriuos buvo atsakyta, nenurodydama, kodėl nesutinka su pateiktais atsakymais. Be to, nurodo, kad motyvas dėl žemėlapių vadinimo istoriniais ir topografiniais, teigiant, kad jiems nustatomi skirtingi tikslumo reikalavimai, neturi reikšmės, kadangi tiek A. Č. išvados, tiek ekspertizės išvados parengtos ištyrus tuos pačius žemėlapius.
20.6. Taip pat nurodo, kad pareiškėjos pateiktas 2020 m. vasario 7 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą (dėl dokumentų klastojimo) nesusijęs su bylos dalyku – juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymu, todėl teismas pagrįstai šio dokumento neaptarė sprendime.
21. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio direkcija prašo Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
21.1. Nurodo, kad byloje, siekiant išsiaiškinti, ar pareiškėjai priklausančiame žemės sklype buvo sodyba, buvo paskirta atlikti topografinių žemėlapių ekspertizė, kurią atlikus iš esmės vienareikšmiškai buvo patvirtina, jog pareiškėjos pateiktuose žemėlapiuose nėra pažymėta buvusi sodyba ar statiniai jai priklausančio žemės sklypo ribose. Nors apeliaciniu skundu abejojama dėl ekspertizės atlikimo priemonių, metodų, ekspertizės rezultatų teisingumo, juos lyginant su A. Č. atliktų matavimų, skaičiavimų ir paaiškinimų teisingumu, būtent ekspertizės akte yra išsamiai, nuosekliai ir aiškiai aprašyta ekspertizės (tyrimo) vykdymo eiga, tyrimo metu naudotos priemonės, tyrimo metu nustatytų duomenų pagrindu pagrįstos išvados. Todėl, Direkcijos nuomone, G. P. atliktos ekspertizės ir parengto ekspertizės akto objektyvumu ir teisingumu nėra pagrindo abejoti.
21.2. Direkcijos manymu, civilinėje byloje Nr. e2YT-2089-335/2018 egzistuojantis šalių pateiktų įrodymų prieštaringumas pagrįstai kelia dideles abejones dėl buvusios sodybos fakto pareiškėjai priklausančiame žemės sklype ir leidžia labiau spręsti dėl tokio fakto nebuvimo, juo labiau, kai pareiškėjos teismui pateikti duomenys yra išvestiniai ir nekonkretūs.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
23. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), yra buvusi sodyba, tikslu nurodytoje vietoje ją atkurti – gyvenamąjį namą ir du ūkinius pastatus, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
24. Nagrinėjamoje byloje 2018 m. gruodžio 10 d. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-2089-335/2018 pareiškėjos L. S. B. pareiškimas tenkintas ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas. Pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą dėl proceso atnaujinimo, Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi atnaujintas procesas Utenos apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2YT-2089-335/2018. Iš šios nutarties matyti, kad procesas atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktais, t. y. dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir dėl teismo padarytos teisės normos taikymo klaidos.
25. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje 2019m. gegužės 15d. nutartimi buvo atnaujintas procesas, priėmė naują sprendimą, kuriuo nustatė, kad bylos įrodymai tiesiogiai sodybos buvimo fakto neįrodo, ir nusprendė pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.
26. Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu nėra ginčijamas civilinės bylos proceso atnaujinimo pagrįstumas ir teisėtumas. Apeliantė savo nesutikimą su skundžiamu pirmosios instancijos sprendimu iš esmės grindžia teismo netinkamai atliktu įrodymų vertinimu. Apeliantė teigia, kad visi jos pasirinkti specialistai yra kvalifikuoti, todėl, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo motyvų, teismas turėjo remtis jų išvadomis, be to, apeliantė abejoja teismo ekspertizę atlikusio eksperto kompetencija ir jo pasirinktais metodais.
27. Byloje nustatyta, kad apeliantei L. S. B. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir patenkantis į Labanoro regioninio parko Aiseto kraštovaizdžio draustinį.
28. Pareiškėja siekė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai priklausančiame žemės sklype buvo sodyba, tikslu nurodytoje vietoje, vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalimi, 9 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 13 straipsnio 3 dalies 4 punktu, atkurti buvusią sodybą – gyvenamąjį namą ir du ūkinius pastatus.
29. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 5 punktą, leidžiama naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius statyti buvusios sodybos vietoje, atsižvelgiant į etnografinių regionų architektūros reikalavimus. Pagal to paties įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 4 punktą, valstybiniuose parkuose leidžiama atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus ir jų inžinerinius statinius pirminėse jų stovėjimo vietose pagal išlikusius archyvinius dokumentus: vietovės planus, pastatų ir inžinerinių statinių projektus (brėžinius), matavimų bylas, kitus dokumentus, pagal kuriuos atkuriamas buvęs pastatų vaizdas (jų fasadai, medžiagos, konstrukcijos).
30. Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalyje nurodyta, kad buvusi sodyba – vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad pagrindinis sodybos atitinkamame žemės sklype elementas yra gyvenamasis pastatas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2009).
31. Labanoro regioninio parko apsaugos reglamente, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 419 (Žin., 2012, Nr. 141-7262) 6 punkte išdėstyta buvusios sodybos sąvoka. Buvusi sodyba yra tokia sodyba kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų, arba kai sodyba pažymėta vietovės ar kituose planuose, arba kurios buvimo faktas įrodytas teismo sprendimu.
32. Pareiškėja pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo pagrindą ir reikalavimą įrodinėjo, jos teigimu, kompetentingų specialistų atliktais tyrimais ir išvadomis – istorinių žemėlapių sugretinimo ir juose esančių duomenų analize dėl sodybos egzistavimo praeityje, pripažindama, kad duomenų apie tai, kada sodyba išnyko nėra, tačiau manydama, jog sodyba galėjo sudegti iki 1939metų. Nurodė, kad specialistai išnagrinėjo penkis žemėlapius, sugretino juos, nustatė žemės sklypo koordinates bei surašė išvadą, kad sutartinis ženklas, kuriuo pažymėtas buvęs gyvenamasis namas, patenka būtent į pareiškėjos sklypą, o archeologai, atlikę kasinėjimo darbus, taip pat pateikė išvadą, kad tame sklype būta gyvenamojo namo ir galimai ūkinių pastatų.
33. Byloje esančiame Lietuvos kartografų draugijos pirmininko 2017 m. vasario 9 d. rašte nurodyta, kad šios draugijos komisija, naudodama senuosius topografinius žemėlapius, nustatė buvusių pastatų ir kelio koordinates dabartiniame nekilnojamojo turto ir kadastrinių matavimų žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini). Koordinačių skaičiavimui naudoti penki originalūs topografiniai žemėlapiai (1915 m. topografinis žemėlapis M 1:100 000; 1915 m. vokiškasis žemėlapis M 1:100 000; 1901-1902 m. carinės Rusijos karinis topografinis žemėlapis M 1:42 000; 1939 m. žemėlapis M 1:50 000 ir 1902 m. topografinis Vilniaus ir Kauno gubernijų žemėlapis M 1:126 000), kurie buvo tarpusavyje sugretinti. Iš žemėlapių buvo sprendžiama, kad juose yra užfiksuoti buvusios sodybos pastatai ir į ją vedantis kelias.
34. Pareiškėja savo reikalavimą taip pat įrodinėjo UAB „Teisinga orbita“ 2017 m. birželio 5 d. pažymoje apie atliktus žvalgomuosius archeologinius tyrimus pateikta išvada, kad (duomenys neskelbtini) esančiame sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), neabejotinai būta gyvenamojo namo ir galimai kitų ūkinių pastatų, taigi, yra buvusi sodyba. Nurodyta, kad tokias aplinkybes liudija aptiktas XIX–XX amžiais datuotas kultūrinis sluoksnis su šio laikotarpio radiniais bei pamatų ir krosnies pado liekanomis.
Dėl teismo ekspertizės išvadų ir eksperto kompetencijos
35. CPK 443–448 straipsniuose, sprendžiant bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nėra nustatytų išimčių bei ypatumų dėl įrodinėjimo priemonių taikymo, juridinę reikšmę turintis faktas teisme gali būti įrodinėjamas visomis įstatymo leidžiamomis priemonėmis (CPK 177 straipsnis). Kai abejojama tam tikrų faktų buvimu (nebuvimu) ir surinkus bei ištyrus byloje esančius įrodymus tam tikrų aplinkybių nustatymui reikalingos specialios žinios, teisme gali būti sprendžiamas ekspertizės skyrimo klausimas.
36. Pirmosios instancijos teisme nagrinėjant klausimą, ar pareiškėjai priklausančiame žemės sklype buvo sodyba, buvo nustatyti prieštaravimai dėl byloje pateiktų istorinių žemėlapių duomenų ir taikytų metodų duomenims palyginti. Dėl to pirmosios instancijos teismas 2019 m. lapkričio 13 d. nutartimi byloje paskyrė archyvinės – kartografinės medžiagos ekspertizę ir pavedė ją atlikti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įrašytam ekspertui G. P.. Teismas prašė susieti L. S. B. priklausančio žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), ribas su istorinių žemėlapių, esančių nutartyje nurodytose interneto svetainėse, duomenimis ir nustatyti, ar šio žemės sklypo ribose istoriniuose žemėlapiuose yra pažymėta sodyba. 2020 m. sausio 15 d. teisme gautas atliktos teismo ekspertizės aktas, kuriame suformuota išvada, kad nei viename ekspertui pateiktame žemėlapyje pareiškėjos sklypo ribose sodyba nebuvo nurodyta.
37. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, eksperto išvada teismui neprivaloma ir ją teismas turi įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu, kaip to reikalauja CPK 218 straipsnio nuostatos. Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą (jos dalį) gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas, arba tyrimas atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams todėl, kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2012; kt.).
38. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, teismas, nuspręsdamas atmesti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, vertino ne tik teismo ekspertizės aktą, bet ir kitus byloje esančius įrodymus: liudytojų parodymus, UAB „Teisinga orbita“ archeologų atliktų žvalgomųjų tyrimų išvadą, 2019 m. vasario 19 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos mokslinės archeologijos komisijos išvadą, įvertino visų bylos įrodymų tikrumą, leistinumą, sąsajumą bei tarpusavio ryšį ir padarė išvadas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą objektyviu įrodymų vertinimu.
39. Sprendžiant dėl apeliantės abejonių ekspertizę atlikusio į teismo ekspertų sąrašą įrašyto eksperto kompetencija pagrįstumo, pažymėtina, jog skiriant teismo ekspertizę ir ją atliksiantį ekspertą pareiškėja prieštaravimų nereiškė, kito eksperto kandidatūros nesiūlė, o susipažinusi su atlikta teismo ekspertize bei jai prieštaraudama, pakartotinės ekspertizės skirti teismo neprašė. Be to, teismo eksperto G. P. kompetenciją patvirtina duomenys, kad ekspertas nepertraukiamai dirba geodezijos mokslo–žemėtvarkos/kartografijos/topografijos, teritorijų planavimo ir nekilnojamojo turto kadastro srityse nuo 2006 m., turi matininko, geodezininko ir žemės sklypų formavimo/pertvarkymo projektų rengėjo, teismo eksperto, suteikiant teisę atlikti Žemėtvarkos darbų ekspertizę, kvalifikaciją. Kaip nurodyta ekspertizės akte, ekspertas naudojo tiek įgytas žinias, tiek licencijuotą programinę įrangą „Geomap2018“, atviro kodo programinę įrangą QGIS Desktop 3.8.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, abejoti teismo eksperto specialiosiomis žiniomis atliekant žemėlapių sugretinimą, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo.
40. Nors, apeliantės nuomone, ekspertizės aktas turi trūkumų, nes nebuvo nurodyti pasirinkti metodai, buvo naudota netinkama programinė įranga, neatsižvelgiant į tam tikrų žemėlapių sudarymo ypatumus ir kt. tačiau, nagrinėjamu atveju, pareiškėjos nurodomi teismo ekspertizės akto trūkumai nėra patvirtinti bylos duomenimis, todėl spręstina, kad apeliantė pateikia tik savo subjektyvią nuomonę dėl jai nepalankias išvadas pateikusio teismo eksperto kvalifikacijos ir darbo metodų. Teismo ekspertas, siekdamas pašalinti visus proceso dalyviams kilusius neaiškumus, susijusius su jo atlikta teismo ekspertize, 2020 m. vasario 18 d. teismui pateikė ne tik išsamius atsakymus į pareiškėjos pateiktus klausimus ir pastabas, paprastai ir aiškiai nurodydamas, kodėl vienu ir kitu atveju buvo prieita prie atitinkamų išvadų, bet ir įvertino pareiškėjos nurodytus A. Č. skaičiavimus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti eksperto, t. y. asmens, turinčio specialių žinių, paaiškinimais, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog aplinkybė, kad eksperto išvados yra ne tokios, kokių tikėjosi apeliantė, nesudaro pagrindo teigti, jog ekspertizė atlikta netinkamai.
Dėl įrodymų vertinimo
41. Kaip prieš tai nurodyta, apeliacinio skundo esmę sudaro apeliantės nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis. Pareiškėja teigia, kad tam, jog įrodytų juridinę reikšmę turinčio fakto buvimą – sodybos egzistavimo faktą, pareiškėja pasirinko kvalifikuotus specialistus, kurių atlikti darbai ir išvados patvirtina sodybos buvimo faktą jai nuosavybės teise priklausiančiame sklype.
42. Pareiškėja, civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, buvo pateikusi UAB „Teisinga orbita“ 2017 m. birželio 5 d. pažymą apie atliktus žvalgomuosius archeologinius tyrimus, kurioje suformuluota išvada, kad (duomenys neskelbtini) esančiame sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), neabejotinai būta gyvenamojo namo ir galimai kitų ūkinių pastatų, taigi, yra buvusi sodyba. Nurodyta, kad tai liudija aptiktas XIX–XX amžiais susiformavęs kultūrinis sluoksnis su šio laikotarpio radiniais bei pamatų ir krosnies pado liekanomis.
43. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai, pagal Prokuratūros prašymą atnaujinęs civilinės bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo procesą ir byloje vertindamas UAB „Teisinga orbita“ 2017 m. birželio 5 d. pažymą apie atliktus žvalgomuosius archeologinius tyrimus, be kita ko, nustatė, kad archeologiniai tyrimai atlikti remiantis UAB „Minorantė“ paruošta archyvinio žemėlapio ištrauka, kuri jau buvo įvertinta įsiteisėjusiame Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendime, taip pat vertino archeologinių tyrimu metu surinktus duomenis apie rastus radinius ir akmenų sankaupas bei sprendė, kad archeologinių tyrimų išvados nėra pakankamai objektyvios bei kad jos yra padarytos remiantis spėjimais.
44. Kaip matyti iš UAB „Teisinga orbita“ 2017 m. balandžio 5 d. tyrimų projekto, jo Priede Nr. 6 yra nurodytas būtent UAB „Minorantė“ perdarytas žemėlapis su nupieštu sodybos ženklu. UAB „Teisinga orbita“ 2017 m. birželio 5 d. pažymoje nurodoma, kad remiantis Panevėžio apygardos teismo 2016m. birželio 15d. sprendime analizuotu planu paremtomis ginčytinomis vietomis buvo ištirti penki šurfai pagal UAB „Minorantė“ rekonstruotus menamų pastatų kontūrus. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Ši teismo sprendimo galia, be kita ko, reiškia, kad bylos šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali ginčyti faktų ir teisinių santykių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimu UAB „Minorantė“ paruošta archyvinio žemėlapio ištrauka buvo pripažinta neobjektyvia, kadangi žemėlapio ištraukoje sodybą juodu stačiakampiu ženklu pažymėjo asmuo, neturintis tam reikiamų žinių Be to, prieš tai nurodytame sprendime buvo nustatyta, kad „be jokių objektyvių duomenų buvo nurodyta buvus sodybvietę konkrečioje vietoje, susidedančią iš konkrečių pastatų ir jų konkrečių išmatavimų“.
45. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad UAB „Teisinga orbita“ išvada prieštarauja Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Mokslinės archeologijos komisijos 2019 m. vasario 19 d. nutarimui, kuriame ši išvada įvertinta kaip nepakankamai pagrįsta. Kaip matyti iš Mokslinės archeologijos komisijos išvadų, komisija įvertino G. J. (UAB „Teisinga orbita“) (duomenys neskelbtini)), žemės sklypo kad. Nr. (duomenys neskelbtini) teritorijos, žvalgomųjų archeologinių tyrimų 2017 m. ataskaitą ir konstatavo, kad archeologinių tyrimų metu aptikti žmogaus veiklos pėdsakai (archeologinis sluoksnis), tačiau sprendžiant pagal tyrimų rezultatus, nebuvo pagrindo teigti, kad sklype stovėjo gyvenamasis namas (nes akmenų sankaupos nebūtinai yra pastato pamatų liekanos); šurfe Nr. 2 aptiktos struktūros (akmenų sankaupos), tyrėjo įvardytos kaip krosnies padas, kilmė, pagal turimus duomenis nėra aiški, nepadarius struktūros pjūvio, neužfiksavus degėsių, tokiai jos interpretacijai duomenų nepakanka; tyrimų metu aptikta buitinė keramika yra datuojama plačiu chronologiniu laikotarpiu. Apytikslis jos chronologinis intervalas yra XVI/XVII a. - XX a. pradžia, tačiau ataskaitoje pateikiama viršutinė keramikos chronologinė riba (XX a. pradžia) iš esmės buvo pagrindžiama kartografiniais duomenimis, kurie pasirodė esantys sufalsifikuoti, o aptiktos monetos (178? ir 1841 m.) nurodo žmogaus veiklą šioje vietoje XVIII a. pabaigoje ir XIX a. viduryje. Įvertinusi turimus archeologinius ir kartografinius duomenis, Komisija nurodė, kad XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje jokio užstatymo aptariamajame sklype nebuvo ir tikėtina, kad aptiktas archeologinis sluoksnis ir radiniai gali būti interpretuojami kaip archeologinio vertingųjų savybių pobūdžio kultūros paveldo objektas (datuojamas iki 1800 m.).
46. Teisėjų kolegija pažymi, kad UAB „Teisinga orbita“ išvada buvo įvertinta Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Mokslinės archeologijos komisijos, kuri yra ekspertinė ir patariamoji archeologijos paveldo apsaugos institucija, į jos narius skiriami mokslinius laipsnius turintys ir archeologijos srityje dirbantys mokslininkai archeologai, ši komisija, be kita ko, sprendžia klausimus, susijusius su archeologiniu paveldu ir archeologiniais tyrimais teismų ir kitų teisėsaugos institucijų prašymu. Šios komisijos išvados nagrinėjamoje byloje nebuvo paneigtos, priešingai, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia teismui labiau tikėti sodybos egzistavimo fakto nebuvus. Nors apeliantė bylos nagrinėjimo metu ir apeliaciniame skunde teigė, kad sodyba, buvusi jos sklype, sudegė 1915–1916 metais, todėl, pasak pareiškėjos, archeologo G. P. nurodomuose žemėlapiuose ir negali būti sodybos ženklo, kadangi žemėlapiai išleisti jau po sodybos gaisro, tačiau jokia bylos medžiaga, net atlikti archeologiniai tyrimai ir jų metu rasti radiniai nepatvirtina sodybos gaisro fakto – archeologinių tyrinėjimų metu nebuvo nustatyta jokių gaisro liekanų ar kažkada buvusio gaisro pėdsakų, buvusio gaisro nepatvirtino ir Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. lapkričio 20 d. teismo posėdyje liudytoju apklaustas archeologinius tyrimus atlikusios UAB „Teisinga orbita“ atstovas.
47. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek UAB „Teisinga orbita“ atliktų archeologinių tyrimų išvados, tiek Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Mokslinės archeologijos komisijos išvados iš esmės patvirtina, kad pareiškėjos sklype yra buvusios žmogaus veiklos požymių, tačiau neleidžia daryti pagrįstos, o ne remiantis prielaidomis darytinos, išvados, jog pareiškėjos sklype buvo sodyba su gyvenamuoju pastatu ir dviem ūkiniais pastatais ir kad ši sodyba sudegė XX a. pradžioje. Tokia išvada darytina ir atsižvelgus į byloje apklaustų liudytojų parodymų. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. lapkričio 20 d. teismo posėdyje liudytoja N. K. parodė, kad jos močiutė V. G., gimusi (duomenys neskelbtini) metais, su kuria ji būdama vaikas daug bendravo, niekada nėra pasakojusi apie jokią sodybą toje vietoje (pareiškėjos sklype). Nors pareiškėja įrodinėjo, kad jos sklype kadaise buvusi sodyba priklausė (duomenys neskelbtini), liudytoju teisme apklaustas E. G. (gim. (duomenys neskelbtini) m.), parodė, jog (duomenys neskelbtini) sodyba buvo šalia G. sodybos, t. y. kitoje vietoje, nei pareiškėjos sklypas. Pareiškėja jokiais leistinais įrodymais nepagrindė savo nuomonės, kad jos sklype buvo (duomenys neskelbtini) sodyba, o jai sudegus, jie persikėlė į (duomenys neskelbtini) kaimą. Iš byloje esančio (duomenys neskelbtini) kaimo žemės plotų savininkų sąrašo matyti, kad R. K. tuo metu valdė 20,75 ha, tačiau pareiškėjai priklauso tik 0,3755 ha žemės sklypas. Be to, suinteresuotas asmuo šioje byloje D. J., kuris yra gretimo žemės sklypo savininkas, atsiliepime į pareiškimą paaiškino, kad būtent jo sklype yra išlikusių buvusio statinio pamatų fragmentai, kas, pasak suinteresuoto asmens, leidžia manyti, jog suinteresuoto asmens žemės sklype galėjo stovėti buvusios sodybos gyvenamasis pastatas. Atsižvelgus į visas šias nustatytas aplinkybes, daryti išvadą, kad būtent pareiškėjos sklype stovėjo (duomenys neskelbtini) gyvenamasis namas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
48. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad išvada, jog pareiškėjai priklausančiame sklype buvo sodyba su gyvenamuoju namu, yra pagrįsta spėjimais, o ne objektyviais duomenimis, todėl atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad UAB „Teisinga orbita“ 2017 m. birželio 5 d. pažyma apie atliktus žvalgomuosius archeologinius tyrimus negali būti vertinama kaip pakankamai pagrįsta sodybos fakto buvimui patvirtinti.
49. Nors pareiškėja tiek pareiškime, tiek apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos kartografų draugijos komisijos išvada, kurioje pagal carinės Rusijos 1901 – 1902 m. bei kaizerinės Vokietijos 1915 m. topografinius žemėlapius nustatytos buvusių pastatų ir į sodybą vedusio kelio koordinatės, tačiau byloje atlikta teismo ekspertizė šias išvadas paneigė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl netinkamo žemėlapių sugretinimo yra visiškai paneigti ne tik teismo ekspertizės akto išvadomis, bet ir Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus mokslo darbuotojų 2019 m. sausio 15 d. išvadomis, kurie atlikdami kartografinį tyrimą nustatė, kad Lietuvos kartografų draugijos rašte esanti išvada, kad penkiuose žemėlapiuose yra užfiksuoti pareiškėjos sklype buvusios sodybos pastatai, akivaizdžiai prieštarauja tame pačiame rašte minimų senųjų žemėlapių duomenims, kuriuose sklypo ribose nepažymėta jokių pastatų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesiremti dviejų visiškai nepriklausomų kompetentingų institucijų ir ekspertų išvadomis, kurios paneigia pareiškėjos nurodomas aplinkybes, juo labiau, kad ir teismui aiškiai matyti, kad pareiškėjos teismui 2018 m. pateiktos 1901 m. žemėlapio ir 1915 m. žemėlapio kopijos ir Lietuvos istorijos instituto pateiktos tų pačių žemėlapių kopijos skiriasi, ir, kaip nurodyta skundžiamame sprendime, liudytojas A. Č. negalėjo paaiškinti kur rado tokius žemėlapius.
50. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl sodybos egzistavimo yra grįstos prielaidomis, šios prielaidos byloje paneigtos, dėl to pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad byloje esantys duomenys yra išvestiniai ir nekonkretūs, todėl neįrodo sodybos, konkrečiai – gyvenamojo namo, buvimo fakto, padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas.
51. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas savo padarytas išvadas pagrindė, sprendime analizavo ir įvertino ne tik visus proceso dalyvių pateiktus procesinius dokumentus ir juose esančius duomenis ir faktines aplinkybes, bet ir pareiškėjos, suinteresuotų asmenų paaiškinimus, pirmosios instancijos teismo žodinio proceso metu apklaustų liudytojų parodymus. Pirmosios instancijos teismas analizavo byloje esančius rašytinius įrodymus, juos gretino tarpusavyje, taikė įrodymų sąsajumo ir pakankamumo taisykles, paskirdamas ekspertizę šalino prieštaravimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).
52. Kiti apeliacinio skundo argumentai susiję su prokurorės šališkumu, dėl atsakomybės klausimo tam tikriems asmenims išsprendimo ar ikiteisminio tyrimo nutraukimu nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjant ginčą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, juo labiau kad 2020 m. vasario 7 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą skundžiamame sprendime buvo remtasi vertinant A. Č. išvadas, ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
53. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes ir pagrįstai Prokuratūros pareiškimą tenkino, priimdamas naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos L. S. B. pareiškimą atmetė. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalis 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.