Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 8 d. nuosprendžio dalis dėl A. J. išteisinimo ir A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda.

Šioje byloje nuteistas ir L. S., bet kasacinis skundas dėl jo nepaduotas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, ir prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad 2003 m. rugsėjo 2 d. apie 7.56 val., važiuodamas automobiliu „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje T. Kosciuškos gatve link Arsenalo gatvės pusės ir sukdamas į kairę ne sankryžoje, pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 153, 179.3 punktų reikalavimus, nepraleidęs priešinga kryptimi tiesiai artėjančio L. S. vairuojamo automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį galėjo matyti, ir važiuodamas pernelyg lėtai sudarė kliūtį šiam automobiliui ir su juo susidūrė, o dėl eismo įvykio automobilio „VW Passat“ keleiviams A. M. ir R. Č. nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Šioje byloje dėl to paties eismo įvykio pagal BK 281 straipsnio 2 dalį nuteistas ir L. S. už tai, kad minėto autoįvykio metu automobilį „VW Passat“ vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, nes jo kraujyje rasta 0,52 promilės etilo alkoholio ir nustatytas lengvas girtumo laipsnis, bei važiavo T. Kosciuškos gatve link Olandų gatvės antrąja eismo juosta neatsižvelgdamas į kelio sąlygas, viršydamas leistiną 50 kilometrų per valandą greitį bei, iškilus grėsmei eismo saugumui, laiku nesulėtino vairuojamo automobilio greičio, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 53, 172, 173 punktų reikalavimus, ir susidūrė su kliūtį jam sudariusiu A. J. vairuojamu automobiliu „Audi 100“.

Vilniaus miesto 3–ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 8 d. nuosprendžiu A. J. dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Minėtus nuosprendį ir nutartį nuteistasis L. S. ir Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas apskundė kasacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 20 d. nutartį dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų, pripažintų esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nutartyje kolegija nurodė, kad sprendžiant eismo įvykį sukėlusių asmenų kaltės klausimą, būtina nustatyti, kokias objektyvias galimybes įvertinti manevro saugumą A. J. turėjo priimdamas sprendimą atlikti kairįjį posūkį, kertant priešpriešinio eismo juostas. Šios aplinkybės išsiaiškinimui labai svarbu nustatyti matomumo sąlygas toje vietoje, kur prieš posūkio manevrą buvo sustojęs A. J. vairuojamas automobilis „Audi 100“. Kolegija pažymėjo, kad, aiškinantis šią aplinkybę, byloje 2004 m. vasario 11 d. atliktas tardymo eksperimentas ir pateikta 2005 m. lapkričio 16 d. specialisto išvada, kuriuose nustatytas matomumo atstumas skiriasi 10 metrų, todėl teismas privalo išsiaiškinti, kuriuo iš tyrimo veiksmų gauti duomenys yra patikimesni. Kolegija atkreipė dėmesį, jog sunkiai paaiškinama kodėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas rėmėsi teoriniais skaičiavimais pagrįsta minėta specialisto išvada, o ne praktinėmis priemonėmis atlikto eksperimento duomenimis, tuo pačiu griaudamas ir šio eksperimento duomenų pagrindu atliktos 2005 m. balandžio 28 d. ekspertizės akto išvadas, kuriomis grindžiamas nuosprendis ir nutartis.

Iš naujo nagrinėdama bylą apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 8 d. nutartimi pavedė Vilniaus miesto 3–ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui atlikti tardymo eksperimentą BPK 197 straipsnyje nustatyta tvarka ir nustatyti, kokiu atstumu iš „Audi 100“ automobilio vairuotojo vietos, automobiliui stovint priekiu link Arsenalo gatvės ties T. Kosciuškos gatvės namu Nr. 1 ten, kur prasideda siaura brūkšninė linija, matomas priešinga kryptimi nuo Arsenalo gatvės antrąja eismo juosta atvažiuojantis automobilis „VW Passat“. Atliekant eksperimentą nurodyta atkurti sąlygas, maksimaliai panašias į tas, kurios buvo eismo įvykio metu.

Skundžiamame nuosprendyje išvadą, jog kasatorius, prieš pradėdamas kairio posūkio manevrą, turėjo realią ir objektyvią galimybę matyti tiesiai priešpriešine eismo juosta atvažiuojantį automobilį „VW Passat“, teismas grindžia 2004 m. vasario 14 d. eksperimento rezultatais, kad jis galėjo matyti automobilio „VW Passat“ stogą 120,5 m atstumu, kėbulą 93,90 m atstumu, o visą automobilį 71,60 m atstumu; 2005 m. balandžio 28 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto 6 punktu, kad pagal 2004 m. vasario 14 d. eksperimento rezultatus ir padarytą techninį tyrimą jis objektyviai galėjo matyti automobilį „VW Passat“ ir važiuodamas per lėtai sukliudė šio automobilio eismui; 2007 m. gegužės 3 d. eksperimento rezultatais, kad kasatorius turėjo objektyvią galimybę matyti priešpriešais atvažiuojantį „VW Passat“ 64 m atstumu ir ekspertės L. L. apeliacinės instancijos teisme duotais parodymais, kad 2007 m. gegužės 3 d. eksperimento metu nustatytas 64 m matomumo atstumas nekeičia Lietuvos teismo ekspertizės centro 2005 m. balandžio 28 d. ekspertizės išvadų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. kasacinėje nutartyje, kuria ši byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu atlikta daug procesinių veiksmų renkant duomenis, reikšmingus nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Vertinant tokius duomenis, teismui svarbu nustatyti jų patikimumą, sudarantį pagrindą teisingoms išvadoms apie eismo įvykio aplinkybes ir jį sukėlusių asmenų kaltę. Pagal bylos duomenis teismai nustatė automobilių judėjimo kryptis, manevrus, eismo įvykio mechanizmą, tačiau tų duomenų nepakanka sprendžiant eismo įvykį sukėlusių asmenų kaltės klausimą, todėl būtina nustatyti, kokias objektyvias galimybes įvertinti manevro saugumą turėjo A. J., priimdamas sprendimą atlikti priešpriešinio eismo juostą kertantį kairįjį posūkį, kokios toje vietoje matomumo sąlygos. Kasatorius pažymi, kad visi proceso dalyviai sutiko, jog būtina patikrinti šias aplinkybes, nes pirmasis eksperimentas atliktas pažeidus jo atlikimo tvarką, neatkūrus eismo įvykio situacijos, neinformavus proceso dalyvių, išeiginę dieną, kai T. Kosciuškos–Arsenalo gatvėse nebuvo automobilių srautų.

2007 m. gegužės 3 d. organizuotas eksperimentas dėl matomumo abiems vairuotojams, kuriame dalyvavo visi suinteresuoti asmenys, atliktas paprastą darbo dieną, tuo laiku, kada ir įvyko eismo įvykis. Su gautais rezultatais sutiko visi dalyvavusieji eksperimente asmenys. Jo metu nustatyta, kad iš tos vietos, kur kasatorius automobiliu darė kairį posūkį, matomumas yra 64 m, o iš Arsenalo g. atvažiuojančio automobilio „VW Passat“ vairuotojui matomumas yra 61 m.

Kasatoriaus manymu, net darant prielaidą, jog jis pastebėtų link jo 79 kilometrų per valandą greičiu atvažiuojantį automobilį „VW Passat“ tarp jų likus 64 metrų atstumui, tai jis stabdytų ir sustotų priešpriešinės eismo juostos viduryje, o susidūrimo nebūtų išvengta, todėl būtina žinoti kiekvieno vairuotojo veiksmus ir jie byloje yra nustatyti. Kasatorius atvažiavo Kosciuškos gatve ir sustojo prie reguliuojamosios pėsčiųjų perėjos, užsidegus žaliam šviesoforo signalui, pavažiavo 10–20 metrų į priekį ir sustojo, ketindamas daryti kairį posūkį į Kalnų parką. Įsitikinęs, kad priešpriešinėje eismo juostoje nėra mašinų, kadangi matomumas 64 metrų atstumu, o automobilis „VW Passat“ yra už 75 metrų, nejausdamas grėsmės pradėjo manevrą ir savo veiksmais Kelių eismo taisyklių 53, 153 ir 179 punktų reikalavimų nepažeidė. Kitas eismo įvykio dalyvis vairuotojas L. S. skubėjo į darbą, kaip vidaus reikalų sistemos darbuotojas leido sau daugiau ir nebijojo viršyti greičio, buvo neblaivus, taigi drąsesnis ir tuo pat metu su sulėtėjusia reakcija, važiavo neleistinu 79 kilometrų per valandą greičiu, turėjo techninę galimybę lėtindamas greitį išvengti susidūrimo, jeigu galėjo pastebėti automobilį „AUDI 100“ likus iki jo 61 metro atstumui. Vis dėlto jis buvo neatidus, greičio nesumažino ir į kliūtį laiku nesureagavo. Dėl šių priežasčių ir atsižvelgdamas į ekspertizės akto 13 punktą, kasatorius daro kategorišką išvadą, kad eismo įvykį sukėlė būtent automobilio „VW Passat“ vairuotojas.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skundo nenagrinėtinų argumentų

Kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribos, nustatytos BPK 376 straipsnio 1 dalyje, nesuteikia šiam teismui kompetencijos byloje pačiam nustatinėti ar paneiginėti faktus, tirti bylai reikšmingas aplinkybes, iš naujo vertinti įrodymus. Skunde išdėstytas nesutikimas su teismo, priėmusio apkaltinamąjį nuosprendį, duotu įrodymų vertinimu ir argumentai, kuriais kasatorius grindžia savąją poziciją dėl įrodymų vertinimo, nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jais pirmiausia ginčijami teismo konstatuoti faktai, ir tik po to, faktinėms bylos aplinkybėms suteikus kitokią traktuotę, jos pagrindu keliami teisės taikymo klausimai. Būtent taip vertintini skundo argumentai, susiję su ekspertizės akto turinio analize; su kasatoriaus kaip automobilio vairuotojo, darančio manevrą, eismui reikšmingų aplinkybių suvokimu; su priimto sprendimo sukti link Kalnų parko pagrindimu, manevravimo automobiliu atliekant posūkį vertinimu, atstumų tarp priešpriešiais artėjusių ir susidūrusių automobilių tikslinimu, jų vairuotojų turėtomis abipusio automobilių matomumo galimybėmis; su prielaidomis, kaip įvykiai būtų susiklostę, jeigu automobilio „VW Passat“ vairuotojas būtų važiavęs leistinu greičiu, vairavęs atidžiai, laiku ir tinkamai sureagavęs į kliūtį; su eismo įvykio priežastimis, kito automobilio vairuotojo kaltumu ir kt. Savaip traktuodamas buvusio eismo įvykio faktines aplinkybes, kasatorius tvirtina, jog nepadarė jokių Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Iš to jis daro išvadą, kad BK 281 straipsnio 1 dalis, kurios taikymas nekonstatavus tokių pažeidimų nėra įmanomas dėl taikomo baudžiamojo įstatymo dispozicijos blanketinio pobūdžio, šiuo konkrečiu atveju pritaikyta neteisingai. Tokie argumentai, sudarantys didžiąją kasacinio skundo dalį, paliktini nenagrinėti.

Dėl BK 281 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius tvirtina, jog byloje pažeistas BPK 1 straipsnio reikalavimas išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Šiuo konkrečiu atveju, kasatoriaus manymu, teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė netinkamai įvertinęs surinktus įrodymus, tuo pagrindu padaręs neteisingą išvadą dėl jo kaltės ir atitinkamai suklydęs taikydamas BK 281 straipsnio 1 dalį.

Akivaizdu, jog skunde kasatorius ginčija apkaltinamąjį nuosprendį, svarbiausiu iškeldamas juo išspręstą kaltės klausimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog šioje baudžiamojoje byloje, kurioje kaip eismo įvykio kaltininkai nuteisti abu vairuotojai, kaltės įrodinėjimui tiek jos nustatymo, tiek ir paneigimo aspektais buvo skirta daug pastangų. Bylą pirmąja instancija 2006 m. vasario 8 d. išnagrinėjo Vilniaus miesto 3-sis apylinkės teismas ir kaltinamąjį A. J. išteisino kaip nepadariusį nusikalstamos veikos. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro ir kito šioje byloje nuteisto asmens skundus, juos atmetė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi apeliacinę nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK nuostatų pažeidimų. Kasacinėje nutartyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinių skundų argumentus, kuriais kritikuojamos teismų išvados dėl autoįvykio priežasčių, taip pat argumentus dėl bylos duomenų, kuriais grindžiamas A. J. išteisinimas, įrodomosios vertės. Šioje nutartyje konstatuota, kad teismai, remdamiesi bylos duomenimis, nustatė automobilių judėjimo kryptis, manevrus, autoįvykio mechanizmą, tačiau šių duomenų nepakanka sprendžiant autoįvykį sukėlusių asmenų kaltės klausimą. Šio klausimo išsprendimui būtina nustatyti, kokias A. J. turėjo objektyvias galimybes įvertinti manevro saugumą, priimdamas sprendimą atlikti kairįjį posūkį, kertant priešpriešinio eismo juostas. Šios aplinkybės išsiaiškinimui labai svarbu nustatyti matomumo sąlygas toje vietoje, kur prieš posūkio manevrą buvo sustojęs A. J. vairuojamas automobilis „Audi 100“. Aiškinantis šią aplinkybę, atliktais tyrimo veiksmais gauti skirtingi rezultatai. Teismo pareiga yra išsiaiškinti, kurio iš tyrimo veiksmų gauti duomenys yra patikimesni. Sugretinus įvykio vietoje panašiomis sąlygomis atlikto eksperimento duomenis ir specialistės išvados, grindžiamos labiau teoriniais skaičiavimais, duomenis, apeliacinės instancijos teismas pirmuosius atmetė antrųjų naudai. Kasacinės instancijos teismas, atkreipęs į tai dėmesį, išsakė argumentus, keliančius abejonių dėl tokio apsisprendimo motyvų atitikimo baudžiamojo proceso nuostatoms. Šie argumentai, būdami susiję su bylai svarbiu kaltės dėl eismo įvykio klausimu, tapo pagrindu bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka ir kartu tam tikru nurodymu, kokios bylai reikšmingos aplinkybės turėtų būti ištirtos nuodugniau.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, šią bylą iš naujo nagrinėjanti apeliacine tvarka, 2007 m. vasario 8 d. teismo posėdyje nutarė atlikti dalinį įrodymų tyrimą, užduodant klausimus nuteistajam L. S., išteisintajam A. J., nukentėjusiajam A. M. bei pavedant ikiteisminio tyrimo teisėjui organizuoti eksperimentą matomumo sąlygų nustatymui. Tą pačią dieną teisėjų kolegija priėmė nutartį, kuria pavedė Vilniaus miesto 3-jo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui organizuoti eksperimento, numatyto BPK 197 straipsnyje, atlikimą.

2007 m. gegužės 3 d. atlikto eksperimento metu nustatyta, kad iš automobilio „Audi 100 C4“, stovinčio T. Kosciuškos gatvės antroje juostoje ties namu Nr. 1, vairuotojo vietos priešpriešine eismo juosta atvažiuojantis automobilis „VW Passat“ pradedamas matyti, kai tarp jų yra 64 metrų atstumas, t.y. visiškai matoma automobilio priekinė dalis, o iš automobilio „VW Passat“, atvažiuojančio Arsenalo gatve, atitinkamas matomumas yra 61 metro atstumu. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta 2005 m. balandžio 28 d. autotechninę ekspertizę atlikusi ekspertė nurodė, kad naujo eksperimento rezultatai, t.y. sumažėjęs matomumo atstumas, nepakeičia ekspertizės išvadų, kad vairuodamas automobilį „Audi 100“ ir sukdamas į kairę A. J. turėjo objektyvią galimybę matyti tiesiai priešpriešine eismo juosta atvažiuojantį L. S. vairuojamą automobilį „VW Passat“ ir nesudaryti jam kliūties. Šie duomenys, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 4 d. nuosprendžio, aptarti ir įvertinti visų kitų surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste. Nuosprendyje padaryta argumentuota išvada, jog A. J. savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 153, 179.3 punktų reikalavimus, nes suko į kairę ne sankryžoje neduodamas kelio priešinga kryptimi tiesiai artėjančiam automobiliui „VW Passat“, vairuojamam L. S., kurį galėjo matyti, važiuodamas pernelyg lėtai sukliudė šio automobilio judėjimui, susidūrė su juo, dėl ko nukentėjo jame buvę du keleiviai. BPK nuostatos, reglamentuojančios įrodinėjimą, nepažeistos. Kasacinėje nutartyje esančios nuorodos dėl nuodugnesnio faktinių bylos aplinkybių ištyrimo įgyvendintos. Esant tokioms teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, A. J. padaryta veika tinkamai kvalifikuota taikant BK 281 straipsnio 1 dalį.

Darytina bendra išvada, jog kasaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 4 d. nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. J. kasacinį skundą atmesti.