Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje D. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Tauragėje, Lietuvos Respublikos pilietis, pagrindinio išsilavinimo, vedęs, dirbantis ekspeditoriumi UAB „(duomenys neskelbtini)“, nurodantis gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini), Vilniuje (deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), Tauragės rajone), anksčiau teistas aštuonis kartus, pirmi trys teistumai išnykę, o vėliau teistas:

2008-03-05 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, - laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams, atidedant bausmės vykdymą 1 metams ir 8 mėnesiams;2008-11-04 Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 300 straipsnio 1 dalį (penkios nusikalstamos veikos) ir 302 straipsnio 1 dalį, - laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams. Paskirtąją bausmę subendrinus su 2008-03-05 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme – laisvės atėmimas trejiems metams, atidedant bausmės vykdymą 3 metams; 2009-05-18 Vokietijos Federacinės Respublikos Amtsgerich Berlin – Tiergarten teismo nuosprendžiu dėl vagystės po neteisėto patekimo į privačią valdą - laisvės atėmimu 7 mėnesiams;2011-07-05 Lenkijos SĄD REJONOWY W SLUBICACH teismo nuosprendžiu dėl prekybos vogtomis prekėmis - laisvės atėmimu 10 mėnesiams;2015-02-02 Vokietijos Federacinės Respublikos Amtsgericht Schwedt/Oder teismo nuosprendžiu dėl prekybos vogtomis prekėmis - bauda, vienos baudos dydis - 7 €, baudų skaičius – 120,

kaltinamas nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir - BK) 235 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis D. G. pateikė melagingą pareiškimą apie nusikalstamą veiką, o būtent:

jis, 2015 m. liepos 8 d., veikdamas tiesiogine tyčia, pareiškimu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktąjį policijos komisariatą, esantį Algirdo g. 20, Vilniuje, dėl tariamai J. A. G. padarytos nusikalstamos veikos, tokiu būdu, nepagrįstai ir žinomai melagingai, kaltindamas J. A. G. savavaldžiavimu, t. y. neva už skolą neteisėtai perėmusį automobilį „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nors D. G. pats automobilį perdavė nukentėjusiajam J. A. G., kaip užstatą už skolą, taip pat pareiškime nurodydamas, jog J. A. G. jam, t. y. D. G., grasina susidorojimu, tokiu būdu, pateikė melagingą pareiškimą apie nusikalstamą veiką.

Šiais savo veiksmais kaltinamasis D. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamasis D. G. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neprisipažino. Duodamas parodymus teisme, kaltinamasis D. G. teigė, kad tuo metu jis dirbo automobilių servise „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Šio automobilių serviso klientu buvo ir nukentėjusysis J. A. G.. Kadangi kaltinamajam D. G. vienu metu skubiai prireikė pinigų, jis, pasirašydamas vekselį, iš J. A. G. pasiskolino 3000 eurų, tačiau dėl objektyvių priežasčių kaltinamasis D. G. skolos laiku grąžinti negalėjo, todėl nukentėjusysis J. A. G. pradėjo visokiais būdais reikalauti grąžinti skolą. Tuo metu kaltinamasis D. G. į automobilių serviso, kuriame dirbo, aikštelę buvo atvaręs remontuoti ir palikęs savo pažįstamam priklausantį automobilį „VW Golf“. Netrukus iš automobilio savininko kaltinamasis D. G. sužinojo, kad J. A. G. savavališkai iš serviso aikštelės pasiėmė ir išsivarė automobilį „VW Golf“, ir reikalauja, kad automobilio savininkas šį automobilį perrašytų J. A. G. vardu. Supratęs, kad nukentėjusysis J. A. G. savavališkai, be savininko ir kaltinamojo D. G. leidimo, pasiėmė svetimą automobilį, kaltinamasis D. G. pareiškimu kreipėsi į policiją. Kaltinamojo D. G. teigimu, jis nežino, kada ir kaip J. A. G. paėmė automobilį, kurio raktus kaltinamasis laikė servise, stalo stalčiuje. Taip pat kaltinamasis D. G. teismo posėdžio metu kategoriškai pareiškė, kad jis automobilio, dokumentų ir automobilio raktelių nukentėjusiajam J. A. G. neperdavė ir neleido pasiimti už skolą, todėl kaltinamojo nuomone, jo pareiškimas policijai dėl automobilio savavališko paėmimo, negali būti vertinamas kaip melagingas.

Nors kaltinamasis D. G. savo kaltės jam inkriminuojama nusikalstama veika nepripažino, jo kaltė melagingo pareiškimo apie nusikalstamą veiką pateikimu, įrodoma šiais baudžiamojoje byloje esančiais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais.

Nukentėjusysis J. A. G. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad automobilių servise „(duomenys neskelbtini)“ jis remontuodavo jo įmonei priklausančius automobilius, todėl susipažino su servise dirbusiu kaltinamuoju D. G., kuris 2015 metais paprašė J. A. G. paskolinti 3000 eurų, kurie pasak kaltinamojo, jam reikalingi verslui vykdyti. Kadangi suma yra nemaža, J. A. G. pareikalavo, kad kaltinamasis D. G. pasirašytų vekselį, ką kaltinamasis ir padarė, įsipareigodamas iki tam tikros datos grąžinti skolą, tačiau suėjus skolos grąžinimo terminui, kaltinamasis D. G. skolos negrąžino. Kai nukentėjusysis J. A. G. pradėjo kaltinamojo reikalauti grąžinti skolą, kaltinamasis D. G. kaip užstatą, kad grąžins skolą, pasiūlė pasiimti autoservise buvusį automobilį „VW Golf“ su vokiškais tranzitiniais numeriais. Tuo pačiu kaltinamasis nukentėjusiajam perdavė ir automobilio vokiškus dokumentus bei vėliau ir du komplektus raktelių. Po tam tikro laiko, norėdamas užregistruoti automobilį savo vardu, nukentėjusysis J. A. G. surado automobilio savininką D. P., tačiau šis labai nustebo, sužinojęs, kad automobilis yra ne pas D. G., o pas nukentėjusįjį ir iš karto telefonu paskambino kaltinamajam D. G.. Ką jie kalbėjo telefonu, nukentėjusysis J. A. G. pasakyti negalėjo, tačiau po telefoninio pokalbio D. P. pareiškė, jog D. G. ruošiasi kreiptis į policijos pareigūnus dėl automobilio pagrobimo. Tačiau nukentėjusysis į šiuos D. P. žodžius nekreipė dėmesio, nes nemanė, kad D. G. gali taip pasielgti, todėl po pokalbio su D. P. nukentėjusysis J. A. G. išvyko namo. Praėjus keletui dienų, nukentėjusiajam važiuojant automobiliu, jį sulaikė policijos pareigūnai ir nusivežę į policijos komisariatą pranešė, jog D. G. kreipėsi į policiją su pareiškimu dėl neva jo padarytos nusikalstamos veikos, o būtent, kad jis savavališkai pasiėmė automobilį „VW Golf“ ir grasino D. G. susidorojimu. Kadangi kaltinamasis D. G. melagingai pranešė apie neva nukentėjusiojo padarytas nusikalstamas veikas, nukentėjusysis J. A. G. savo ruoštu kreipėsi į teisėsaugos institucijas, prašydamas patraukti kaltinamąjį D. G. baudžiamojon atsakomybėn už melagingą pareiškimą. Nukentėjusiojo J. A. G. teigimu, dėl melagingo kaltinamojo D. G. pareiškimo apie neva nukentėjusiojo J. A. G. nusikalstamą veiklą, nukentėjusysis patyrė neigiamas pasekmes, nes yra suteršta jo, kaip verslininko, gera reputacija, paskleista neigiama informacija apie jį, kaip fizinį asmenį ir verslo partnerį, kas sukėlė nukentėjusiojo verslo partnerių nepasitikėjimą J. A. G.. Be to, nukentėjusiojo teigimu, kaltinamasis D. G. savo neteisėtais veiksmais pažemino patį J. A. G., tuo sukeldamas sunkius dvasinius išgyvenimus.

Liudytojas G. S., duodamas parodymus teisme, patvirtino, kad kaltinamasis D. G. buvo skolingas nukentėjusiajam J. A. G., todėl automobilis „VW Golf“, kaip užstatas buvo perduotas nukentėjusiajam. Liudytojo G. S. teigimu, jis matė, kaip D. G. perdavė nukentėjusiajam J. A. G. dokumentus ir automobilio raktelius, tačiau liudytojas G. S. manė, kad automobilis priklauso D. G.. Be to, liudytojas G. S., kuris yra automobilių serviso įmonės „(duomenys neskelbtini)“ savininkas, paneigė kaltinamojo D. G. teiginį, kad automobilį „VW Golf“ kaltinamasis D. G. į servisą buvo atvaręs remontuoti, nes liudytojo G. S. teigimu, dėl šio automobilio remonto niekas nesitarė ir priėmimo dokumentų neformino.

Kad jis asmeniškai matė, kaip kaltinamasis D. G. perdavė nukentėjusiajam J. A. G. automobilio „VW Golf“ dokumentus ir raktelius, teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytojas L. V. (L. V.). Liudytojas L. V. taip pat patvirtino, kad kaltinamasis D. G. automobilį „VW Golf“ nukentėjusiajam perdavė kaip užstatą už negrąžintą skolą.

Liudytojas D. P. (D. P.) teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad jis įsigijo automobilį „VW Golf“, kurį reikėjo remontuoti, todėl paprašė kaltinamojo D. G., tuo metu dirbusio autoservise, kad suremontuotų tą automobilį. Automobilį D. P. atvarė prie serviso, kuriame dirbo D. G. ir ten paliko. Atvaręs automobilį, liudytojas D. P. kaltinamajam D. G. perdavė ir visus automobilio dokumentus bei raktelius. Praėjus maždaug dviem mėnesiams laiko, pas liudytoją D. P. atvažiavo nukentėjusysis J. A. G. ir pasakė, kad D. P. mašina yra pas jį ir pradėjo reikalauti pinigų, tačiau kokių ir už ką, liudytojas D. P. taip ir nesuprato. Po susitikimo su nukentėjusiuoju, liudytojas D. P. telefonu paskambino D. G., norėdamas išsiaiškinti, kodėl liudytojo D. P. automobilis ne autoservise, o pas kitus asmenis, tačiau ką atsakė kaltinamasis, liudytojas D. P. paaiškinti negalėjo, tačiau teigė, kad iš kaltinamojo D. G. jis sužinojo, jog automobilis stovi Gariūnuose, todėl liudytojas D. P. atvyko į Gariūnus su policijos pareigūnais ir atsiėmė savo automobilį.

Dėl įrodymų vertinimo

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir - BPK) 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Taigi, apkaltinamasis teismo nuosprendis gali būti grindžiamas tik leistinais, BPK nustatytomis priemonėmis bei teisiamojo posėdžio metu ištirtais ir jų tikrumą patikrintais bei patikimais įrodymais, kuriuos išanalizavus ir įvertinus jų tarpusavio ryšį, padaroma išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti.

Asmens parodymai yra duomenų apie įrodinėtinas baudžiamojoje byloje aplinkybes šaltinis, o nukentėjusiojo parodymai yra viena iš parodymų rūšių, tačiau nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, turintis teisėtą interesą, kad kaltininkas būtų nuteistas ir jam (nukentėjusiajam) atlyginta nusikalstama veika padaryta žala. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ir vertinant nukentėjusiojo J. A. G. parodymus bei pripažįstant juos patikimu įrodymu, būtina jo duotus parodymus vertinti neatsiejamai nuo kitų baudžiamojoje byloje nustatytų faktų ir aplinkybių, ir tik nustačius, kad nukentėjusiojo J. A. G. parodymai yra patvirtinti kitais neabejotinais įrodymais, galima padaryti išvadą dėl įrodymų pakankamumo teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti.

Teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų G. S. ir L. V. (L. V.) parodymais patvirtinama, kad automobilį „VW Golf“, automobilio dokumentus ir raktelius kaltinamasis D. G. perdavė nukentėjusiajam J. A. G., kaip užstatą už skolą, gera valia, nieko neverčiamas, o liudytojas D. P. (D. P.) patvirtino, kad automobilį kaltinamajam D. G. jis perdavė tikėdamasis, kad kaltinamasis jį pataisys ir grąžins, ir neleido jo perduoti tretiesiems asmenims. Be to, iš liudytojo D. P. parodymų matyti, kad D. P., paskambinęs telefonu kaltinamajam D. G., norėdamas pasiteirauti, kur yra jam priklausantis automobilis, būtent iš kaltinamojo D. G. sužinojo automobilio „VW Golf“ buvimo vietą, iš kurios, pasitelkęs policijos pareigūnus, liudytojas D. P. ir atsiėmė jam priklausantį automobilį. Ši liudytojo D. P. nurodyta aplinkybė duoda pakankamą pagrindą manyti, kad kaltinamajam D. G. buvo žinoma automobilio buvimo vieta dar prieš jam kreipiantis pareiškimu dėl automobilio pagrobimo į policiją ir paneigia jo teisiamajame posėdyje nurodytą teiginį, kad nukentėjusysis J. A. G. automobilį „VW Golf“ pasiėmė savavališkai, prieš kaltinamojo D. G. valią. Be to, baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad liudytojai G. S. ir L. V., patvirtinę matę, kaip kaltinamasis D. G. perdavė automobilį, automobilio dokumentus ir raktelius nukentėjusiajam J. A. G., turi tikslą apkalbėti kaltinamąjį D. G., todėl teismas neturi pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais.

Apibendrindamas šioje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu patikrintus įrodymus, ir vertindamas juos tiek atskirai, tiek jų visumą, teismas daro išvadą, kad teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai yra nuoseklūs, patvirtinantys vienas kitą ir sudarantys nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, todėl yra pakankami teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti, kad kaltinamasis D. G., veikdamas tiesiogine tyčia ir suprasdamas, kad teisėsaugos institucijai pateikia žinomai melagingą pareiškimą apie nusikalstamą veiką ir numatydamas, jog prieš nukentėjusįjį gali būti pradėtas baudžiamasis persekiojimas, siekė šių padarinių, taip siekdamas išvengti atsakomybės už neteisėtą svetimo turto perleidimą tretiesiems asmenims, todėl kaltinamojo D. G. veika atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamojo D. G. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Skirdamas bausmę kaltinamajam D. G., teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, į kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltinamojo D. G. asmenybę, kuris anksčiau buvo teistas tiek Lietuvos Respublikoje, tiek užsienio valstybėse, ir daug kartų trauktas administracinėn atsakomybėn (b.l. 68-78), taip pat į tai, kad kaltinamasis D. G. dirba, ir mano, kad kaltinamajam D. G. skirtina BK 235 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta ir prokuroro teismui pasiūlyta bausmė – bauda.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam D. G. kardomoji priemonė nebuvo paskirta. Kardomųjų priemonių paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis).

Baudžiamoji byla yra išnagrinėta, o duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis D. G. gali daryti naujas nusikalstamas veikas ar vengti teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės įvykdymo, nėra, todėl skirti kaltinamajam D. G. kardomąją priemonę nėra pagrindo.

Nukentėjusysis J. A. G. pareiškė 3000 € dydžio civilinį ieškinį, kuriuo prašo išieškoti iš kaltinamojo D. G. jam padarytą neturtinę žalą (b.l. 48).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.250 straipsnio reikalavimais, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kt., kuri įvertinama pinigais. Neturtinės žalos dydis nustatomas, atsižvelgus į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad dėl kaltinamojo D. G. pateikto melagingo pareiškimo apie J. A. G. padarytą nusikalstamą veiką, nukentėjusysis J. A. G., anksčiau neturėjęs jokių reikalų su teisėsaugos institucijomis, patyrė pažeminimą ir didelių moralinių išgyvenimų, susijusių su dvasiniu ir emociniu sukrėtimu, be to, melagingu kaltinamojo D. G. pareiškimu apie nukentėjusiojo padarytą nusikaltimą, be jokios abejonės, buvo suteršta nukentėjusiojo, kaip verslininko, reputacija, o paskleista neigiama informacija apie J. A. G., kaip nusikaltimus galintį daryti asmenį, galėjo sukelti verslo partnerių nepasitikėjimą nukentėjusiuoju J. A. G., kas neišvengiamai sukėlė nepatogumus versle ir kasdieniame nukentėjusiojo gyvenime, ir šie neigiami gyvenimo potyriai gali paveikti nukentėjusiojo J. A. G. tolimesnį gyvenimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas mano, kad nukentėjusysis J. A. G. turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau neturtinės žalos dydžio tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas vadovaujasi įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis) numatytais neturtinės žalos nustatymo kriterijais ir atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos padarinius bei neturtinės žalos pobūdį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas daro išvadą, kad neturtinės žalos dalis išieškotina iš kaltinamojo, turi būti mažesnė, nei civiliniu ieškiniu prašo nukentėjusysis. Teismas mano, kad iš kaltinamojo D. G. nukentėjusiojo J. A. G. naudai priteistinas 1000 € dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 301 straipsnio 1 dalimi ir 302 - 308 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

D. G. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 30 (trisdešimties) MGL (1129,80 – vieno tūkstančio vieno šimto dvidešimt devynių eurų 80 centų) dydžio baudą.

Kardomosios priemonės D. G. neskirti.

Išieškoti iš D. G. nukentėjusiojo J. A. G. naudai 1000 € (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.