- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-05-30
- Bylos Nr.
- eI2-5037-535/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-10146-2023-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- J. R. R. R., Z. M. J. A. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. R. R. R., Z. M. J. A. A. ir jų nepilnamečių vaikų H. J. K. R., A. J. K. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai J. R. R. R., Z. M. J. A. A. ir jų nepilnamečiai vaikai H. J. K. R., A. J. K. R. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo priteisti jiems iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 30 000 eurų patirtai neturtinei žalai atlyginti, taip pat atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas 2024-01-30 teisėjos rezoliucija prašė iki 2024-02-14 pateikti nuomonę dėl atsakovo prašymo byloje atsakovais įtraukti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Šalies argumentai
Pareiškėjai 2024-02-19 pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad būtent Migracijos departamentui tenka pareiga užtikrinti tinkamas priėmimo sąlygas pagal Priėmimų sąlygų direktyvą (2013-06-26 E. P. ir Tarybos direktyva 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija)). Būtent Migracijos departamentui tenka atsakomybė už pažeidžiamų prieglobsčio prašytojų teisių užtikrinimą, tinkamą apgyvendinimą, teisinės pagalbos teikimą ir kitas priėmimo sąlygas. Be to, būtent Migracijos departamento sprendimai dėl judėjimo apribojimo buvo panaikinti teismo. Mano, kad Valstybei teisme turi atstovauti įgaliota institucija - Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Pareiškėjai nurodo, kad yra Irako Respublikos piliečiai. Atvyko į Lietuvos Respubliką 2022-07-12 ir paprašė tarptautinės apsaugos. Su savimi turėjo tapatybę patvirtinančiu dokumentus – asmens pasus. Jie buvo vieną mėnesį ir keturias dienas sulaikyti Druskininkų sienos perėjimo punkte, vėliau perkelti į Medininkų Užsieniečių registravimo centrą, kur praleido tris su puse mėnesio, tada buvo apgyvendinti Naujininkų pabėgėlių priėmimo centre, jų judėjimas apribotas apgyvendinimo vietai priklausiančioje teritorijoje.
Teigia, kad jie buvo sulaikyti automatiškai, be individualaus tokio apribojimo vertinimo iki 2022-02-22 Migracijos departamentas priėmė sprendimus 22S3462, 22S2221, 22S3060 ir 22S3461, kuriais judėjimo apribojimai buvo pratęsti. Šie sprendimai dėl judėjimo apribojimo buvo panaikinti kaip neteisėti Vilniaus apylinkės teismo 2022-05-05 sprendimu byloje II-343-1017/2022, teisminiame procese 4-68-3-00308-2022-8. Jų judėjimo teisė ribota nuo 2021-07-12 iki 2022-05-05. P. Z. M. J. A. A. nurodo, kad jai (duomenys neskelbtini) gimė sūnus A. J. K. R..
Pareiškėjai nurodo, kad sulaikymo metu nukentėjo nuo pareigūnų piktnaudžiavimo. 2022-05-09 Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - Policijos departamentas) Imuniteto valdybos Korupcijos tyrimų skyriaus vyriausiasis tyrėjas priėmė sprendimą atsisakyti pradėti tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį. Piktnaudžiavimas pagal tyrimo medžiagą M-2-01-00018-22, kurioje pateiktas vaizdo įrašas, darytas 2021-11-08 Medininkų Užsieniečių registracijos centre kilusių neramumų metu. Vaizdo įrašuose matyti kaip pareigūnas praeidamas šalia migrantų gyvenamosios patalpos papurškia ašarinių dujų link atviro lango, kuriame tuo metu stovi filmuojantis telefonu asmuo, bei mažametis vaikas. Pareigūnas reikalauja atiduoti telefoną, bei grasina, vėliau purškia ašarines dujas. Kitame vaizdo įraše – moteris vaikui šluosto akis. Piktnaudžiavimo faktas atmestas argumentuojant pareigūno paaiškinimais, kad dujos buvo purškiamos į sieną, tai buvo būtina. Šie paaiškinimai akivaizdžiai prieštarauja vaizdo įraše užfiksuotoms aplinkybėms. Nutraukus tyrimą pareiškėjams nebuvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba apskųsti sprendimą, ginti 3 metų pareiškėją H. J. K. R. nuo pareigūnų nepagrįstai panaudoto smurto. Tinkamai netiriant pareigūnų smurto prieš vaiką pažeistos pareiškėjų teisės į apsaugą nuo kankinimų ir žiauraus elgesio, kartu su Konvencijoje įtvirtinta teise į veiksmingą gynybos priemonę.
Galiojančių teisės normų pažeidimai lėmė jų laisvės apribojimą be teismo, be galimybės apskųsti pareigūnų veiksmus, nežinomybę dėl jų teisinės padėties ir taikomų procedūrų, neigiamus išgyvenimus, pagilino dvasinį sukrėtimą dėl kilmės valstybėje patirto persekiojimo ir priverstinio išvykimo, sukėlė emocinę depresiją, kuri turi įtakos jų vaikų vystymuisi (pareiškėjų vaikai iki šiol nekalba), pakenkė bendrai pareiškėjų psichologinei būsenai. Šie dvasiniai išgyvenimai ir fizinės kančios yra tiesioginė neteisėtų Lietuvos valstybės institucijų veiksmų pasekmė, t. y. tarp neteisėtų institucijų veiksmų ir žalos jiems egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodo, kad jiems judėjimo laisvė buvo atimta neteisėtai, neįvertinus tokio laisvės apribojimo pagrįstumo, prioritetinių vaikų ir pažeidžiamo asmens interesų ir nesuteikiant galimybės ginčyti tokio sprendimo teisėtumą. Pareigūnų veiksmais, apgyvendinant pareiškėjus be teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į asmens laisvę, Konvencijos 13 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingas apsaugos priemones, taikytos Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos.
Pareiškėjai jiems taikytą judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje nesuteikimą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis, Konstitucinio Teismo išaiškinimais, Konvencijos nuostatomis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, Vaiko teisių konvencija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) išaiškinimais.
Šalies argumentai
Pareiškėjai teigi, kad Migracijos departamento taikytas jų apgyvendinimas nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje Valstybinės sienos apsaugos tarnybos Druskininkų pasienio užkardoje, Medininkų užsieniečių registravimo centre ir vėliau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Naujininkų Pabėgėlių priėmimo centre nepriimant individualių administracinių sprendimų, atsižvelgiant į juo pažeistas aukščiau nurodytas asmens teises ir laisves bei aukščiau nurodytą Konstitucinio teismo išvadą, buvo neteisėtas valstybės institucijų aktas, neteisėtu aktu laikytinas ir nepagrįstas ašarinių dujų naudojimas prieš vaiką. Vėlesnio pareiškėjų laisvės apribojimo Migracijos departamento sprendimu nepagrįstumas nustatytas Vilniaus apylinkės teismo 2022-05-05 sprendimu.
Žemesnės instancijos teismas
Neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai prasidėjo nepagrįstai apribojus jų laisvę, pažeidžiant Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nepriėmus jokio sprendimo, kurį pareiškėjai būtų galėję ginčyti teisme ar kitoje aukštesnėje, tokių sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą patikrinti įgaliotoje valstybės institucijoje. Jie buvo sulaikyti neįvertinus, individualios vaikų ir nėščios pareiškėjos situacijos, vėliau neteisėtai taikius prievartos priemones prieš pareiškėjus ir nesuteikus galimybės jas skųsti, bei priėmus sprendimą toliau apriboti pareiškėjų judėjimo laisvę Migracijos departamento sprendimu, kurio neteisėtumą pripažino teismas. Šie neteisėti veiksmai tiesiogiai susiję su pareiškėjams padaryta neturtine žala.
Asmens sulaikymas savaime sukelia psichologines kančias. Šios kančios ir moralinė žala išauga dešimteriopai, kai sulaikomi vaikai ir pažeidžiami asmenys, šiuo atveju, besilaukianti pareiškėja, kurios laisvė buvo ribojama visą nėštumo laikotarpį.
Be to, jų prieglobsčio prašymai laisvės ribojimo metu nebuvo tinkamai nagrinėjami. Jų apeliacinį skundą išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022-07-27 sprendimu byloje Nr. eA-3370-815/2022 panaikino Migracijos departamento sprendimą nesuteikti prieglobsčio, nurodydamas, kad Departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų jų prašymui suteikti prieglobstį teisiškai reikšmingų aplinkybių, todėl Departamento sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).
Sulaikymo metu jie tiesiogiai nukentėjo nuo pareigūnų smurto. Nors jiems nebuvo sudaryta galimybė patikrinti priimto sprendimo nepradėti tyrimo teisėtumą, medžiagoje M-2-01-00018-22 nustatytų aplinkybių, pakanka konstatuoti padarytą moralinę žalą sulaikymo vietoje, patvirtina jų fizines ir moralines kančias.
Laisvės ribojimas, neobjektyvus prieglobsčio prašymo nagrinėjimas, apribota prieiga prie teisinės pagalbos, smurtiniai pareigūnų veiksmai prisidėjo prie jų patiriamo fizinio skausmo, bendravimo galimybių apribojimo, vaikų vystymosi sutrikimų. Šie dvasiniai išgyvenimai ir fizinės kančios yra tiesioginė neteisėtų Lietuvos valstybės institucijų veiksmų juos sulaikant ir apribojant judėjimo laisvę pasekmė, t. y. tarp neteisėtų institucijų veiksmų ir žalos pareiškėjams egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodo, kad laisvės apribojimas sukėlė fizinį skausmą, nepasitikėjimą visuomene ir valstybės institucijomis, bendravimo galimybių apribojimą, sukėlė psichologines kančias ir baimę dėl savo bei vaikų ateities, ribojo vaikų lavinimą, kalbos įgūdžius ir gebėjimą integruotis visuomenėje. Šie dvasiniai išgyvenimai ir fizinės kančios yra tiesioginė neteisėtų Lietuvos valstybės pareigūnų juos sulaikant ir apribojant judėjimo laisvę, veiksmų pasekmė.
Teigia, kad prašoma priteisti 30 000 eurų piniginė kompensacija atitinka ir EŽTT jurisprudencijoje priteisiamam teisingam atlyginimui. B. J. prieš Jungtinę Karalystę (28455/95) 10 000 svarų sterlingų kompensacija priteista už 3 mėn. neteisėtą laisvės atėmimą. B. S. ir kiti prieš Makedonijos Respubliką (78241/13) pareiškėjui priteistas 20 000 eurų atlyginimas už neteisėtą sulaikymą ir sužalojimą sulaikius. 2022 m. sprendime B. V. ir Bogdanov prieš Russia (52241/14 ir 74222/14) Teismas nustatė 5 000 eurų kompensaciją už 119 dienų viršytą sulaikymo terminą. Pažymi, kad prašoma kompensaciją apima ir moralinę žalą, kurią patyrė du vaikai, patyrę pareigūnų smurtą laisvės apribojimo metu ir besilaukianti pareiškėja.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėjai skunde nurodo, kad neturtinės žalos priteisimo reikalavimą jie grindžia aplinkybe, kad jų judėjimo laisvė buvo neteisėtai apribota nuo 2021-07-12 iki 2022-05-05. Nors pareiškėjai skunde ir teigia, kad jų laisvė buvo apribota be jokio individualaus sprendimo, tačiau, pagal tuo metu galiojusio Įstatymo 5 straipsnio nuostatas Migracijos departamentas ir neturėjo teisinio pagrindo priimti kokį nors sprendimą. Pareiškėjų (išskyrus pareiškėją A. J. K. R.) prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (toliau - MIGRIS) buvo užregistruotas 2021-10-20. Taigi, iki to laiko pareiškėjai nebuvo Migracijos departamento žinioje ir Migracijos departamentas neturėjo teisinio pagrindo priimti kokius nors sprendimus pareiškėjų atžvilgiu. Užregistravus pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį MIGRIS, Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų pateiktą informaciją, nusprendė jų prašymą suteikti prieglobstį nagrinėti iš esmės skubos tvarka pagal Įstatymo 76 straipsnio 4 dalį. Pažymi, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, jeigu užsienietis, būdamas pasienio kontrolės punkte, tranzito zonoje ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo pateikia prašymą suteikti prieglobstį, per 48 valandas nuo tokio prašymo pateikimo momento Migracijos departamentas priima sprendimą įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką, išskyrus prieglobsčio prašytojus, kuriems taikytina šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalis arba 77 straipsnio 1 dalis. Atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamentas nusprendė nagrinėti pareiškėjų prašymą iš esmės skubos tvarka pagal Įstatymo 76 straipsnio 4 dalį, klausimas dėl pareiškėjų įleidimo į Lietuvos Respubliką nebuvo sprendžiamas. Šiuo apsektu, nors pareiškėjai skunde ir nurodo, kad LVAT panaikino Migracijos departamento sprendimą dėl prieglobsčio jiems nesuteikimo, atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nebuvo konstatavęs, kad pareiškėjų prašymas dėl prieglobsčio suteikimo yra pagrįstas ir nebuvo įpareigojęs Migracijos departamento sutekti pareiškėjams prieglobstį Lietuvos Respublikoje, bet buvo įpareigojęs išnagrinėti jų prašymą iš naujo, įvertinus papildomai teismo nurodytus aspektus. Tačiau pareiškėjai šio LVAT sprendimo nesulaukė ir iš Lietuvos Respublikos pasišalino. Taigi, pareiškėjų skundo teiginiai, neva būtent dėl Migracijos departamento tariamai neteisėtų veiksmų pareiškėjai neturėjo galimybės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, neatitinka tikrovės, nes Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, iki 2022-02-17 - 2022-02-22 nesprendė ir neturėjo teisinio pagrindo spręsti pareiškėjų apgyvendinimo klausimų.
Atsiliepimas
Atsakovas teigia, kad Migracijos departamento tariamai neteisėtų veiksmų pareiškėjų atžvilgiu nepatvirtina ir jų cituojamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2023-06-07 nutarimas Nr. KT53-A-N6/2023. Kaip minėta, Migracijos departamentas nesprendė pareiškėjų įleidimo į Lietuvos Respubliką klausimo, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatomis, o šios nuostatos minėtu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiuo aspektu pažymi ir tai, kad Migracijos departamentas neturi įgaliojimų priimti Lietuvos Respublikos įstatymus, dar daugiau, vadovaujantis Migracijos departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000-10-06 įsakymu Nr. 388 „Dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų ir administracijos struktūros patvirtinimo“, 10.25 papunkčiu, Migracijos departamentas net neturi įgaliojimų rengti įstatymų projektus. Pažymi, kad argumentų ar įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjų laisvė buvo ribojama būtent dėl Migracijos departamento neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pareiškėjai skunde nepateikė.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad Migracijos departamentas, laikydamas pareiškėjus faktiškai sulaikytus nežmoniškomis sąlygomis, pažeidė jų teises ir sukėlė jiems reikšmingą neturtinę žalą, pareiškėjai patyrė smurtą Medininkų užsieniečių registracijos centre 2021-11-08 vykusių riaušių metu.
Pažymi, kad iki 2022-02-17 - 2022-02-22 Migracijos departamentas neturėjo nei teisinio pagrindo, nei faktiškai buvo apribojęs pareiškėjų judėjimo laisvę Lietuvos Respublikoje. Tačiau, praėjus 6 mėnesiams po pareiškėjų užregistravimo MIGRIS ir per šį laiką nepriėmus galutinio sprendimo dėl pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Įstatymo 140⁸ straipsnio 5 ir 6 dalimis, 2022-01-31 ir 2022-0201 priimtais sprendimais nusprendė įleisti pareiškėjus į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti juos laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje (kaip jau minėta, pareiškėjo A. J. K. R. atžvilgiu Migracijos departamentas tokio sprendimo nebuvo priėmęs). Nors Lietuvos teismas šiuos Migracijos departamento sprendimus panaikino dalyse dėl pareiškėjų judėjimo laisvės ribojimo, šiuose sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės, o būtent tai, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjai gali pasislėpti ir bandyti išvykti iš Lietuvos Respublikos, pasitvirtino - pareiškėjai, turėdami judėjimo laisvę Lietuvos Respublikoje, nelaukdami LVAT sprendimo dėl jų prieglobsčio prašymo, pasišalino iš Lietuvos Respublikos ir išvyko į Vokietiją. Jokių kitų sprendimų dėl pareiškėjų judėjimo laisvės ribojimo Migracijos departamentas nebuvo priėmęs, jų nenurodo ir pareiškėjai skunde. Taigi, Migracijos departamento sprendimai dėl pareiškėjų apgyvendinimo, nesuteikiant jiems teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis, o pareiškėjų skundo deklaratyvūs teiginiai, kad jie dėl Migracijos departamento tariamo neveikimo ar neteisėtų veiksmų buvo faktiškai sulaikyti ir patyrė reikšmingą neturtinę žalą, nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis ir nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą.
Dėl teiginių, neva pareiškėjai patyrė smurtą riaušių Medininkų užsieniečių registracijos centre metu, pirma, pažymime, kad Medininkų registracijos centras nėra ir nebuvo pavaldus Migracijos departamentui, Migracijos departamento tarnautojai ar darbuotojai šiame centre nedirbo, atitinkamai, Migracijos departamentas nėra atsakingas už šiame centre dirbusių pareigūnų veiksmus. Pareiškėjų nurodytų riaušių metu Migracijos departamentas nebuvo priėmęs jokių sprendimų dėl pareiškėjų apgyvendinimo, t. y. pareiškėjai Medininkų užsieniečių registracijos centre buvo apgyvendinti ne Migracijos departamento sprendimų pagrindu (Migracijos departamentui priimant sprendimus dėl pareiškėjų apgyvendinimo, jie gyveno jau Vilniaus pabėgėlių priėmimo centre). Įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjai patyrė kokią nors žalą, gyvendami Medininkų užsieniečių registracijos centre, arba įrodymų, patvirtinančių, kad jie patyrė neteisėtus pareigūnų veiksmus (pažymi, kad ne Migracijos departamento darbuotojų ar tarnautojų, bet centre dirbusių pareigūnų) pareiškėjai nepateikė, o vien deklaratyvūs skundo teiginiai nesudaro pagrindo skundui pagrįsti.
Mano, kad nagrinėjamoje byloje jokie pareiškėjų skundo teiginiai nepatvirtina tariamų Migracijos departamento neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Migracijos departamentas nebuvo apgyvendinęs pareiškėjų Druskininkų pasienio užkardoje arba Medininkų užsieniečių registracijos centre, jokie Migracijos departamento darbuotojai ar tarnautojai nenaudojo prieš pareiškėjus smurto, nors Migracijos departamentas 2022-02-17 - 2022-02-22 priėmė sprendimus apgyvendinti pareiškėjus su judėjimo laisvės ribojimu, o teismas šiuos sprendimus panaikino, šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad Migracijos departamentas sprendimus dėl pareiškėjų apgyvendinimo priėmė be individualaus vertinimo.
Pareiškėjai nepagrindė būtinų neturtinės žalos atlyginimo sąlygų, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo tenkinti aukščiau nurodytą pareiškėjų reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjos dėl neva neteisėtų jų atžvilgiu priimtų veiksmų prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai (išskyrus pareiškėją A. J. K. R., kurio atžvilgiu Migracijos departamentas neturėjo jokio pagrindo priimti ir nebuvo priėmęs jokio sprendimo) 2021-10-20 pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjų prieglobsčio prašymą ir 2021-12-27 priėmė sprendimą Nr. 21M56921, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjams J. R. R. R., Z. M. J. A. A., H. J. K. R. ir A. J. K. R. prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėjus J. R. R. R., Z. M. J. A. A., H. J. K. R. ir A. J. K. R. iš Lietuvos Respublikos į Irako Respubliką, uždrausti pareiškėjams J. R. R. R. ir Z. M. J. A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus ir įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjams J. R. R. R. ir Z. M. J. A. A. 3 metus. Pareiškėjai minėtą sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2022-06-16 sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies - pareiškėjų skundą dalyje dėl prieglobsčio nesuteikimo atmetė, tačiau sutrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę terminus. Pareiškėjai minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2022-07-27 sprendimu jų apeliacinį skundą tenkino, panaikino Migracijos departamento sprendimą Nr. 21M56921 ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nustatė, kad pareiškėjai savavališkai pasišalino iš Pabėgėlių priėmimo centro, kuriame buvo apgyvendinti, ir išvyko iš Lietuvos Respublikos, todėl 2022-09-16 sprendimu Nr. 22M31675 nusprendė nutraukti jų prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą.
2022-02-17 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 22S2221, kuriuo nusprendė įleisti pareiškėją Z. M. J. A. A. į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti ją Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas) 1408 straipsnio 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jai teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos.
2022-02-21 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 22S3060, kuriuo nusprendė įleisti pareiškėją H. J. K. R. į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti ją Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jai teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos.
2022-02-22 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 22S3461, kuriuo nusprendė įleisti pareiškėją A. J. K. R. į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti jį Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos.
2022-02-22 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 22S3462, kuriuo nusprendė įleisti pareiškėją J. R. R. R. į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti jį Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos.
Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą administracinėje byloje Nr. 11-343-1017/2022, 2022-05-05 sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir panaikino Migracijos departamento sprendimų Nr. 22S2221, Nr. 22S3060, Nr. 22S3461 ir Nr. 22S3462 dalis dėl pareiškėjų judėjimo Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojimo.
Pareiškėjai savo skundą iš esmės motyvuoja tuo, kad neturtinė žalą patyrė dėl jų judėjimo laisvės neteisėto apribojimo nuo 2021-07-12 iki 2022-05-05.
Pagal Įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, jeigu užsienietis, būdamas pasienio kontrolės punkte, tranzito zonoje ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo pateikia prašymą suteikti prieglobstį, per 48 valandas nuo tokio prašymo pateikimo momento Migracijos departamentas priima sprendimą įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką, išskyrus prieglobsčio prašytojus, kuriems taikytina šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalis arba 77 straipsnio 1 dalis.
Konstatuotina, kad nors pareiškėjai skunde ir teigia, kad jų laisvė buvo apribota be jokio individualaus sprendimo, tačiau, pagal tuo metu galiojusio Įstatymo 5 straipsnio nuostatas Migracijos departamentas ir neturėjo teisinio pagrindo priimti kokį nors sprendimą. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjų (išskyrus pareiškėją A. J. K. R.) prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (toliau - MIGRIS) buvo užregistruotas 2021-10-20. Taigi, iki to laiko pareiškėjai nebuvo Migracijos departamento žinioje ir Migracijos departamentas neturėjo jokio teisinio pagrindo priimti kokius nors sprendimus pareiškėjų atžvilgiu. Užregistravus pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį MIGRIS, Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų pateiktą informaciją, nusprendė jų prašymą suteikti prieglobstį nagrinėti iš esmės skubos tvarka pagal Įstatymo 76 straipsnio 4 dalį.
Taigi, pareiškėjų skundo teiginiai, neva būtent dėl Migracijos departamento tariamai neteisėtų veiksmų pareiškėjai neturėjo galimybės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, neatitinka tikrovės, nes Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, iki 2022-02-17 - 2022-02-22 nesprendė ir neturėjo teisinio pagrindo spręsti pareiškėjų apgyvendinimo klausimų.
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-05-05 sprendimo, kuriuo buvo pakeistas Migracijos departamento sprendimas ir leista pareiškėjams judėti Lietuvos Respublikoje, pažymėtina, kad teismo sprendime nebuvo konstatuoti Migracijos departamento neteisėti veiksmai, tačiau kitaip įvertintos aplinkybės dėl pareiškėjų judėjimo Lietuvos Respublikoje. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai 2022-07-14, nelaukdami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo galutinio sprendimo byloje, kurioje pareiškėjai skundė Migracijos departamento sprendimą nesuteikti jiems prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, pasišalino iš Pabėgėlių priėmimo centro Vilniuje, kuriame buvo apgyvendinti, ir išvyko iš Lietuvos Respublikos (kaip matyti iš pareiškėjų pateiktame skunde nurodytos jų dabartinės gyvenamosios vietos, darytina išvada, kad pareiškėjų išvykimo tikslo valstybė buvo Vokietija).
Pareiškėjai taip pat teigia, kad Migracijos departamentas laikydamas juos faktiškai sulaikytus nežmoniškomis sąlygomis pažeidė jų teises ir sukėlė jiems reikšmingą neturtinę žalą, pareiškėjai patyrė smurtą Medininkų užsieniečių registracijos centre 2021-11-08 vykusių riaušių metu.
Kaip minėta, iki 2022-02-17 - 2022-02-22 Migracijos departamentas neturėjo nei teisinio pagrindo, nei faktiškai buvo apribojęs pareiškėjų judėjimo laisvę Lietuvos Respublikoje. Tačiau, praėjus 6 mėnesiams po pareiškėjų užregistravimo MIGRIS ir per šį laiką nepriėmus galutinio sprendimo dėl pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Įstatymo 140⁸ straipsnio 5 ir 6 dalimis, 2022-01-31 ir 2022-0201 priimtais sprendimais nusprendė įleisti pareiškėjus į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti juos laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje (kaip jau minėta, pareiškėjo A. J. K. R. atžvilgiu Migracijos departamentas tokio sprendimo nebuvo priėmęs). Nors Lietuvos teismas šiuos Migracijos departamento sprendimus panaikino dalyse dėl pareiškėjų judėjimo laisvės ribojimo, pažymime, kad šiuose sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės, o būtent tai, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjai gali pasislėpti ir bandyti išvykti iš Lietuvos Respublikos, pasitvirtino - pareiškėjai, turėdami judėjimo laisvę Lietuvos Respublikoje, nelaukdami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo dėl jų prieglobsčio prašymo, pasišalino iš Lietuvos Respublikos ir išvyko į Vokietiją. Jokių kitų sprendimų dėl pareiškėjų judėjimo laisvės ribojimo Migracijos departamentas nebuvo priėmęs, jų nenurodo ir pareiškėjai skunde.
Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad Migracijos departamento sprendimai dėl pareiškėjų apgyvendinimo, nesuteikiant jiems teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis, o pareiškėjų skundo deklaratyvūs teiginiai, kad jie dėl Migracijos departamento tariamo neveikimo ar neteisėtų veiksmų buvo faktiškai sulaikyti ir patyrė reikšmingą neturtinę žalą, nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis.
Teismas pažymi, kad Medininkų registracijos centras nėra ir nebuvo pavaldus Migracijos departamentui, Migracijos departamento tarnautojai ar darbuotojai šiame centre nedirbo, atitinkamai, Migracijos departamentas nėra atsakingas už šiame centre dirbusių pareigūnų veiksmus. Be to pareiškėjų nurodytų riaušių metu Migracijos departamentas nebuvo priėmęs jokių sprendimų dėl pareiškėjų apgyvendinimo, t. y. pareiškėjai Medininkų užsieniečių registracijos centre buvo apgyvendinti ne Migracijos departamento sprendimų pagrindu (Migracijos departamentui priimant sprendimus dėl pareiškėjų apgyvendinimo, jie gyveno jau Vilniaus pabėgėlių priėmimo centre).
Pareiškėjai įrodymų, patvirtinančių, kad patyrė kokią nors žalą, gyvendami Medininkų užsieniečių registracijos centre, arba įrodymų, patvirtinančių, kad jie patyrė neteisėtus pareigūnų veiksmus pareiškėjai nepateikė, o vien deklaratyvūs skundo teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų Migracijos departamento veiksmų ar neveikimo.
Teismas, įvertinęs ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamento pareigūnai teisės aktų nustatyta tvarka tinkamai vykdė jiems pavestas funkcijas, vadovaudamiesi Įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatomis, neteisėtai neribojo pareiškėjų asmens laisvės ir jokiais veiksmais nesukėlė jiems moralinių ar fizinių kančių, t. y. nepadarė neturtinės žalos, o jų atstovo teiginiai neatitinka faktinių aplinkybių.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta pareiškėjų nurodomų neteisėtų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento, veiksmų ar neveikimo. Nenustačius institucijos neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo kilti viešajai civilinei atsakomybei, todėl kitų sąlygų civilinei atsakomybei kilti egzistavimas plačiau nenagrinėtinas.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl juos atmeta. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011-11-14 LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).
Pareiškėjai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjų naudai, todėl nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjų J. R. R. R., Z. M. J. A. A. ir jų nepilnamečių vaikų H. J. K. R., A. J. K. R. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.