Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Zita Romanovaitė Baudž. byla Nr. 1A-267-174/2014 Teisminio proceso Nr. 1-33-1-01269-2013-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.14.1.2.1.; 1.2.4.5.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuTARTis

2014 m. balandžio 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteitojo R. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 2 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – dvejų metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta bausmė – dveji metai ir trys mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – treji metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo dienos.

Kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus, – panaikinti.

Nuosprendžiu priteista iš R. L. civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 350,09 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. nuteistas už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą, tai yra jis 2013 m. liepos 17 d., apie 19.00 val., prie (duomenys neskelbtini) g. 7 namo, Klaipėdoje, J. Š. paprašęs paskolinti dviratį, o nukentėjusiajam nesutikus, atsisėdęs ant dviračio „Montana“ sėdynės nustūmė J. Š. nuo dviračio ir iš įvykio vietos pasišalino. Tokiu būdu jis atvirai pagrobė svetimą J. Š. priklausantį turtą – 400 Lt vertės dviratį „Montana“.

Be to, R. L. 2013 m. liepos 17 d., apie 19.30 val., prie (duomenys neskelbtini) g. 18 namo, Klaipėdoje, konflikto tarp jo ir J. Š. metu sulenkta per alkūnę ranka apglėbė J. Š. kaklą, palenkė galvą žemyn ir vieną kartą smogė į veidą kumščiu ir ne mažiau kaip du kartus spyrė į veidą, tokiu būdu padarydamas J. Š. nosies sumušimą su minkštųjų audinių patinimu, poodinę kraujosruvą, nosies kaulų lūžimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo nuosprendyje nurodoma, kad: „<...> J. Š. nurodė, kad jam tik pasirodė, jog dviratis iš jo pavogtas, kad jis pats davė jį kaltinamajam, tokie nukentėjusiojo parodymai kelia pagrįstų abejonių, kadangi pačio nukentėjusiojo pozicija nėra tvirta <...>“. Tačiau nuteistasis pažymi, jog jis jokiais veiksmais nedarė įtakos nukentėjusiajam, kad šis duotų jam palankius parodymus, o apklausiamas ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė tikrąsias įvykio aplinkybes, t. y. paaiškino, kad neturėjo jokio tikslo nei slapta, nei atvirai pagrobti svetimą turtą – J. Š. priklausantį dviratį ir, kaip matyti iš bylos medžiagos, dviratį grąžino J. Š..

Dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistasis R. L. nurodo, kad jis iš tiesų susistumdė su J. Š., kai šis susinervinęs puolė jį mušti, o jis, stengdamasis išsivaduoti, galėjo pastarajam padaryti kūno sužalojimus, tačiau tai buvo savigynos veiksmai, tyčia J. Š. jis nesužalojo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 p. nurodyta, kad nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Šio nutarimo 3.1.7 p. nurodyta, kad apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys, o 3.1.8. p. nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apelianto R. L. teigimu, minėtų apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų teismas nesilaikė ir padarė bylos duomenų neatitinkančias išvadas dėl jo kaltės atvirai pagrobus svetimą turtą ir nesunkiai sužalojus nukentėjusįjį J. Š..

Nuteistasis R. L. ir jo gynėja A. Matiukienė prašo nuteistojo R. L. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė ir įvertino tinkamai ir pagrįstai R. L. nuteisė pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis atvirai pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam J. Š. priklausantį dviratį, ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo J. Š. sveikatą. Nuteistojo R. L. versija, kad jis nepadarė jam inkriminuotų nusikaltimų, kad pats nukentėjusysis sutiko paskolinti dviratį, o kilus konfliktui dėl to, kad tą pačią dieną R. L. dviračio negrąžino, nes, jo teigimu, jis, pradūręs padangą, nenorėjo grąžinti netvarkingo dviračio, dėl to kilus konfliktui ir J. Š. trenkus jam, jis pastarajam sudavė gindamasis, neatitinka tikrovės, pirmosios instancijos teismo yra motyvuotai, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu.

Nuteistojo R. L. kaltę dėl svetimo turto pagrobimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo įrodo nukentėjusiojo J. Š., liudytojo S. Š. parodymai, 2013-07-17 protokolas – pareiškimas, iš kurio matyti, kad J. Š. pranešė apie dviračio „MONTANA“ vagystę bei sumušimą, 2013-10-04 nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolas, 2013-09-09 specialisto išvada Nr. G 1934/13(03).

Tai, kad R. L. pagrobė iš nukentėjusiojo J. Š. jam priklausantį dviratį ir jį sumušė, patvirtina nukentėjusiojo J. Š. 2013-07-17 protokolas – pareiškimas policijai, kuriame J. Š. nurodė, kad 2013-07-17, apie 19.00 val., prie Strėvos g. 5 namo, Klaipėdoje, iš matymo pažįstamas asmuo, vardu Remigijus, pavartojęs fizinę jėgą, pagrobė mėlynos spalvos dviratį „Montana“ ir pasišalino, o vėliau, J. Š. norint susigrąžinti dviratį, R. L. dar kartą jį sumušė (b. l. 1). Nors apklausiamas teisme nukentėjusysis teigė, kad R. L. dviratį paskolino gera valia, tačiau ikiteisminio tyrimo metu J. Š. nurodė priešingai, t. y. tiek savo pareiškime policijai (b. l. 1), tiek apklausiamas kaip liudytojas (b. l. 11–12, 20–21, 22–23) J. Š. nurodė, kad jis dviračio R. L. nedavė, šis jį atėmė, nustumdamas jį nuo dviračio, o vėliau, kilus konfliktui dėl pagrobto dviračio, sumušė nukentėjusįjį, padarydamas jam 2013-09-09 specialisto išvadoje Nr. G 1934/13(03) (b. l. 32) konstatuotus sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apie dviračio vagystę J. Š. papasakojo savo tėvui S. Š. ir tą pačią dieną jie kartu nuvyko į policiją, kur nukentėjusysis parašė pareiškimą dėl dviračio vagystės bei jo sumušimo. Kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas nukentėjusiojo tėvas S. Š. parodė, kad 2013-07-17 vakare grįžęs namo sūnus J. Š. pasakė, kad pažįstamas Remigijus pavogė dviratį, jie kartu bandė jo ieškoti dviračio, tačiau nerado. Vėliau sūnus vienas tęsė dviračio paiešką, apie 19.30 val. J. Š. grįžo kruvina nosimi, pasakė, kad susitiko Remigijų, jis buvo be dviračio, o kilus konfliktui, pastarasis jį sumušė. Nurodė, kad dėl dviračio vagystės jis sūnų nuvežė į policiją, kur jis parašė pareiškimą dėl dviračio vagystės ir sumušimo, po to nuvežė sūnų į ligoninę, kur jam buvo suteikta pirmoji pagalba (b. l. 47, 118). Nors apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi šio liudytojo parodymais, nes jis įvykio aplinkybių tiesiogiai nematė, tačiau liudytojas S. Š. patvirtino, kad pats sūnus jam papasakojo, kad dviratį iš jo pagrobė pažįstamas Remigijus, todėl jie abu ieškojo dviračio, tačiau nerado, vėliau sūnus vienas tęsė dviračio paiešką, o kai jis grįžo į namus, matė, kad sūnus yra sumuštas, pastarasis jam parodė, kad jį sumušė Remigijus, dėl to jie iš karto kreipėsi į policiją bei į medikus.

Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis J. Š., skirtingai nei nurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, jog jam tik pasirodė, kad dviratį iš jo R. L. pavogė, bei aiškino, kad jis pats davė jį R. L., tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino ir nesirėmė šiais nukentėjusiojo J. Š. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, pažymėdamas, jog paties nukentėjusiojo pozicija nėra tvirta, tuo labiau, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė priešingai, t. y. teigė, kad dviratį iš jo pagrobė R. L., nustumdamas jį nuo dviračio sėdynės, jam nesutikus paskolinti, o parodymų pakeitimo teisme įtikinamų argumentų nukentėjusysis nenurodė.

Pažymėtina, jog pats nuteistasis R. L. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė: „Aš paprašiau J., kad paskolintų man savo dviratį, <...> J. nenorėjo man dviračio skolinti, todėl aš priėjau jam iš nugaros ir atsisėdau ant dviračio sėdynės, krūtine pastumdamas, kad jis nuo dviračio nuliptų. J. nuo dviračio nulipo ir nieko nesakęs aš jo dviračiu nuvažiavau. <...> nesakiau, kad dviratį gražinsiu.“ (b. l. 53–54). Iš pacituotų R. L. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų akivaizdu, jog jis pats pripažino, kad dviratį iš J. Š. paėmė prieš jo valią, jam nesutikus paskolinti dviračio. Apklausiamas teisme R. L. neneigė, jog negrąžino dviračio J. Š. tą pačią dieną, tai padarė tik kitą dieną, sužinojęs, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nukentėjusiojo pareiškimą policijai (b. l. 54), tai, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, patvirtina, kad R. L. turėjo tikslą pavogti J. Š. dviratį, o ne jį pasiskolinti. Nors R. L. tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek savo apeliaciniame skunde teigia, kad tą patį vakarą dviračio R. L. negrąžino, nes sprogo galinė padanga ir nenorėjo grąžinti netvarkingo dviračio J. Š., tačiau tokia R. L. versija yra neįtikinama ir nelogiška, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo R. L. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus vertino kaip jo pasirinktą gynybos versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes, jeigu, kaip teigia nuteistasis R. L., jis būtų ketinęs iš tiesų remontuoti dviratį, nebūtų jo palikęs, kaip pats nurodė, krūmuose, o nukentėjusiajam paprašius grąžinti dviratį, nebūtų sumušęs J. Š., padarydamas jam specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus. Be to, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu J. Š. nurodė, kad dviratis nebuvo sugadintas, tik kai R. L. jį grąžino, galinėje padangoje nebuvo oro, jis ją pripūtė ir oras laikosi iki šiol (b. l. 21).

Remdamasis aptartų duomenų visuma, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog R. L. atvirai pagrobė dviratį „MONTANA“ iš nukentėjusiojo J. Š., nustumdamas jį nuo dviračio. Tokie R. L. veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip atviroji vagystė pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Nuteistasis R. L. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę ir dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo, tvirtindamas, kad J. Š. 2013-09-09 specialisto išvadoje Nr. G 1934/13(03) (b. l. 32) konstatuotus sužalojimus, sukėlusius pastarajam nesunkų sutrikdymą, padarė gindamasis nuo nukentėjusiojo J. Š. prieš jį pavartoto smurto. Tokie apelianto skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Kolegija negali sutikti su nuteistojo R. L. apeliacinio skundo argumentais, jog jis sudavė smūgius nukentėjusiajam J. Š. esant būtinosios ginties situacijai.

Nors byloje neginčijamai nustatyta, kad įvykio metu tarp nukentėjusiojo J. Š. ir R. L. kilo konfliktas, kurio metu jie susikibo dėl to, kad R. L. negrąžino dviračio J. Š. ir pastarasis neneigia sudavęs vieną smūgį R. L., tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad dėl nukentėjusiojo J. Š. veiksmų kilo realus pavojus R. L. gyvybei ir sveikatai ir kad jis turėjo gintis. Nors nukentėjusysis J. Š. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad būdamas susinervinęs, pirmas sudavė smūgį R. L., tačiau pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu jis teigė priešingai, t. y. nurodė, kad smūgį R. L. jis sudavė gindamasis nuo pastarojo prieš jį pavartoto smurto, t. y. nurodė: „R. L. <...> su sulenkta ranka per alkūne apglėbė man kaklą palenkė galvą žemyn ir spyrė ne mažiau du kartus į veidą, man pradėjo iš nosies bėgti kraujas, besigindamas aš taip pat jam sudaviau vieną kartą kumščių į galvą. Muštynes pirmas pradėjo R. L..“ (b. l. 11). Tokie nukentėjusiojo parodymai nekelia abejonių, nes, kaip matyti iš 2013-09-09 specialisto išvados Nr. G 1934/13(03), J. Š. buvo nustatytas nosies sumušimas su minkštųjų audinių patinimu, poodine kraujosruva, nosies kaulų lūžimu (b. l. 32), tai atitinka pacituotus nukentėjusiojo parodymus dėl jo sužalojimo mechanizmo. Be to, nukentėjusysis J. Š. iš karto po įvykio dėl jo sumušimo kreipėsi į policiją ir medikus, tuo tarpu R. L. nei į policiją, nei į medikus nesikreipė. Be to, jeigu ir būtų neginčijamai nustatyta, kad pirmas smūgį sudavė nukentėjusysis, tačiau pažymėtina, jog sprendžiant, ar buvo sąlygos, atitinkančios būtinosios ginties situaciją, turi būti vertinamos visos įvykio aplinkybės, ne tik tai, kas pirmas sudavė smūgį. Nuteistasis R. L. neneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad jis vieną kartą smogė kumščiu J. Š. į veidą ir ne mažiau kaip du kartus spyrė į jam į veidą, padarydamas jam anksčiau minėtus specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad dėl nukentėjusiojo smurtinių veiksmų R. L. būtų padaryti kokie nors sužalojimai. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad R. L. nebuvo pagrindo suduoti tiek smūgių J. Š., dėl kurių būtų padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pagal J. Š. padarytus sužalojimus, kitas nustatytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad R. L. sveikatai realus pavojus negrėsė, nes, kaip teigia nuteistasis, jam vieną smūgį sudavęs nukentėjusysis J. Š. neturėjo jokių grėsmingų įrankių, o R. L., būdamas vyresnis ir galėjęs bei privalėjęs adekvačiai vertinti susidariusią situaciją, pasielgė priešingai – nesant objektyviai egzistuojančios grėsmės be pagrindo pavartojo fizinę jėgą – sudavė 3 smūgius, t. y. smogė kumščiu J. Š. į veidą ir ne mažiau kaip du kartus spyrė į jam į veidą, nuo kurių J. Š. buvo sulaužyta nosis. Taigi byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad dėl nukentėjusiojo J. Š. veiksmų kilo realus pavojus R. L. sveikatai ir kad šis, reaguodamas į agresyvius nukentėjusiojo veiksmus, turėjo gintis. Esant šiems duomenims nuteistojo R. L. versija, kad jis nukentėjusįjį sužalojo gindamasis vertintina kaip pastarojo gynybos versija, siekiat išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kurių pagrindu darytina neabejotina išvada, kad nuteistasis R. L. atvirai pagrobė svetimą turtą ir nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. Š. sveikatą. Nuteistojo R. L. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Priimdamas R. L. apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, neperžengiant nuteistojo R. L. apeliacinio skundo ribų, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo nuteistojo apeliacinio skundo argumentais naikinti apkaltinamojo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio ir R. L. priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. L. apeliacinį skundą atmesti.