Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal D. B. atstovės advokatės O. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutarimo, kuriuo D. B. pripažintas katu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d. ir nubaustas 1000 (vieno tūkstančio) litų bauda be neteisėtos veiklos įrankių ir pajamų konfiskavimo, o D. B. atstovės advokatės O. D. prašymas atlyginti jai 1000 litų atstovavimo išlaidas netenkintas;

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. Vilniaus miesto apylinkės tesimo nutarimu pripažintas kaltu už tai, kad vykdė individualią veiklą už atlygį, teikė taksi paslaugas, tačiau nustatyta tvarka neturėjo įsigijęs leidimo, suteikiančio teisę vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi, t.y. laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 03 d. iki 2013 m. vasario 23 d. automobiliu Citroen Evasion, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vykdė individualią taksi veiklą – vežė keleivius už atlygį pagal Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. rugsėjo 26 d. individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. 188889, naudodamasis UAB „(duomenys neskelbtini)“ paslaugomis – priimdamas užsakymus keleivių vežimui per raciją iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ dispečerio iškvietimus, tačiau neturėjo nustatyta tvarka įgijęs leidimo vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi, iš vykdytos veiklos gavo 1917 litus pajamų, kurias registravo gyventojo individualios veiklos pajamų apskaitos žurnale, pajamoms registruoti naudojo prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitus, kuriuose fiksuojama automobilio nuoma su vairuotoju. Tokiais savo veiksmais D. B. pažeidė 1996-11-19 Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 18 str. 12 d., Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakymų patvirtintų „Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių“ 3 p., Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-01-27 įsakymu patvirtintų „Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių“ 2 punkto nuostatas bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog taksi veiklai būdingų atributų naudojimas kitose veiklose nėra draudžiamas įstatymais ir nesudaro pagrindo automatiškai pripažinti, kad dėl šių aplinkybių yra vykdoma ne automobilio nuomos su vairuotojo paslauga veikla, o taksi veikla. Draudimas naudotis dispečerių pagalba veikloje prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. l d. įtvirtintai asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos nuostatai.

Pažymima ir tai, jog operatyvinio patikrinimo metu nebuvo atliktas joks kontrolinis užsakymas ar važiavimas, kuris galėtų patvirtinti, kokio pobūdžio paslaugas realiai jis teikė. Buvo tik nustatyta, kad šiai veiklai naudoja jam asmenybės teise priklausantį automobilį Citroen Evasion, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir paimti dokumentai patvirtinantys veiklos vykdymo laikotarpį bei gautas iš veiklos pajamas.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jokie byloje surinkti įrodymai neginčijamai nepatvirtina, kad vykdydamas individualią veiklą, teikė būtent taksi paslaugas, o ne automobilio nuomos su vairuotoju paslaugas. Priešingą išvadą teismas padarė nemotyvuotai ir nepagrįstai. Byloje surinktų įrodymų pagrindu negalėjo būti konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Minėtą veiklos formą pasirinko ne siekdamas išvengti kokių nors mokesčių ar specialių reikalavimų, bet siekdamas suteikti paslaugą, kurios taksi teisinis reglamentavimas suteikti neleidžia. Byloje surinktų įrodymų pagrindu galima daryti tik prielaidą, kad galėjo būti padarytas teisės pažeidimas, tačiau to tikrai nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą.

Apeliaciniame skunde nurodama, kad nors D. B. nepateikė operatyvinio patikrinimo metu rašytinių sutarčių, tai neįrodo fakto, kad tokių sutarčių nesudarydavo. Jo parodymų, kad tokias sutartis sudarydavo, tačiau paprasčiausiai jų po sutarties įvykdymo nebesaugodavo, nepaneigia jokie byloje surinkti įrodymai.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, D. B. teikiamos paslaugos savo turiniu atitiko keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, kurios esmė yra sudaryti klientui galimybę pagal jo nurodytą maršrutą būti nuvežtam automobiliu iš vienos vietos į kitą už tam tikrą mokestį.

Institucija sutinka, kad teismas pagrįstai pripažino D. B. padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d. ir priėmė motyvuotą teismo nutarimą.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d., vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu - užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki trijų tūkstančių litų su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu.

Teismų praktikoje, aiškinant Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius, laikomasi nuomonės, jog kvalifikuojant veiką pagal minėtą normą, būtina nustatyti, ar veika atitinka šiuos požymius: 1) ar ji patenka į licencijuojamų ūkinės, komercinės, finansinės, profesinės veiklos sričių kategoriją, 2) ar ją vykdantis subjektas neturėjo nustatyta tvarka išduotos licencijos, 3) ar veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų.

Pagal Kelių transporto kodekso 18 str. 12 p., keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas. Leidimus vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduoda, galiojimą sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymą ar leidimo galiojimą naikina savivaldybės, kurios teritorijoje keleiviai bus vežami lengvaisiais automobiliais taksi, vykdomosios institucijos Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka. Leidimai išduodami vežėjams, pageidaujantiems verstis keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikla ir turintiems lengvuosius automobilius, atitinkančius Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus. Kiekvienam lengvajam automobiliui išduodamas atskiras leidimas <...>. Analogišką reglamentavimą nustato Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-01-27 įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės, kurių 2 p. numato, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi; Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 p. numato, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami galiojantį leidimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. B. leidimo vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi neturėjo, o nuo 2012-10-01 jis vykdė individualią automobilio su vairuotoju nuomos veiklą pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą, kuriai toks leidimas nereikalingas.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantas vertėsi ne taksi veikla, bet teikė automobilio su vairuotoju nuomos paslaugas, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad siekiant atriboti taksi veiklą ir automobilio nuomos su vairuotoju veiklos, būtina įvertinti Lietuvos Respublikos CK 6.512 str., nuostatas, kuriose numatyta, kad pagal transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartį, nuomotojas įsipareigoja perduoti nuomininkui laikinai naudotis už užmokestį transporto priemonę ir suteikti tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.513 str. nuostatas, transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartis, nepaisant jos termino, turi būti rašytinė. Lietuvos Respublikos CK 6.515 str. 3 d. įtvirtinta, kad asmenys, vairuojantys išnuomotą transporto priemonę, yra nuomotojo darbuotojai. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad D. B. niekada nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoju, o nuo 2012-10-01 vykdė individualią veiklą pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymėjimą. Iš bendradarbiavimo sutarties, pasirašytos tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir administracinėn atsakomybėn traukiamo D. B. (b. l. 12-13) matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo apeliantui gavus užsakymą, ryšio priemonėmis perduoti informaciją apie gautą užsakymą, tuo tarpu D. B. įsipareigojo už teikiamas paslaugas mokėti įmonei mėnesinį atlygį – po 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) litų. Be to, bylos medžiaga nustatyta, kad veiklą D. B. vykdė jam nuosavybės teise priklausančiu automobiliu, o ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančia transporto priemone. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įvertinus šios sutarties sąlygas, tokia bendradarbiavimo sutartis negali būti laikoma darbo sutartimi, pasirašyta tarp D. B. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos Respublikos darbo kodekso prasme.

Abejonių apelianto pateikta versija dėl jo teikiamų paslaugų pobūdžio kelia ir tai, jog byloje nėra automobilio nuomos su vairuotoju sutarčių, kurios galimai patvirtintų D. B. teikiamų paslaugų kaip automobilio su vairuotoju nuomos, o ne taksi veiklos pobūdį. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad šių sutarčių apeliantas nesaugojo, tačiau jos buvo pasirašomos su kiekvienu automobiliu vykstančiu klientu, apeliacinės instancijos teismas šį apelianto argumentą vertina kritiškai. Byloje yra pateikti prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitai, todėl, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, apeliantas, pasirašydamas nuomos sutartis, kaip atsakingas ir rūpestingas asmuo, tinkamai vykdantis savo individualią veiklą bei besilaikantis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų, privalėjo saugoti ir automobilio nuomos su vairuotoju sutartis, patvirtinančias minėtų prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvituose nurodytų pinigų sumų pagrįstumą.

Vienas iš pagrindinių taksi veiklos ir automobilio su vairuotoju nuomos atribojimo kriterijų – asmuo, vykdydamas taksi veiklą, atlygį už jos atlikimą skaičiuoja pagal nuvažiuotus kilometrus, t.y. pagal atstumą, kurį asmuo, vykdydamas taksi veiklą nuvežė keleivius, tuo tarpu pagal automobilio su vairuotoju nuomos sutartį atlygis skaičiuojamas pagal su klientu sugaištą laiką.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas administracinėn atsakomybėn traukiamas D. B., paaiškino, kad jis turi individualios veiklos pažymą, užsiima automobilio nuomos su vairuotoju samdymu paslaugomis, o ne taksi veikla. Jis vairuoja automobilį, turi šaukinį, turi bendradarbiavimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, jie duoda jam darbo, jis jiems per mėnesį moka 150 Lt, mėnesinį mokestį nustato UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė. Kai klientas nori nuvažiuoti iš taško A į tašką B, jam reikia pervežimo paslaugos, jis skambina UAB „(duomenys neskelbtini)“, atsiliepia dispečeris, jie sutaria dėl kelionės tikslo ir kainos. Dispečeris kainą pasako jam per radijo ryšį ir klientui telefonu. Jis kainų nenustato, pagal bendradarbiavimo sutartį jis negali nustatyti kelionės kainos. Jis nuvažiuoja į vietą ir duoda klientui pasirašyti sutartį, sutarčių pasirašo du egzempliorius. Jis sutartį sudaro kaip privatus asmuo su privačiu asmeniu. Į sutartį įrašo dispečerio nurodytą kainą ir nuveža klientą į reikiamą tašką. Neprisimena, ar sutartyje yra techninės priežiūros teikimo klausimai. Kai klientas nenori pasirašyti sutarties, jis to kliento neveža, nes jei nėra sutarties, jis negali vežti. Kliento asmens dokumentų jis netikrina. Automobilyje skaitliuko neturi, pats negali nustatyti kelionės kainos. Nežino, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ nustato kainą. Visi pinigai, kuriuos jis gauna iš klientų, atskaičius mėnesinį mokestį UAB „(duomenys neskelbtini)“, lieka jam.

Sprendžiant iš byloje pateiktų įrodymų visumos, D. B. vykdyta veikla visiškai atitiko taksi veiklos požymius: buvo vykdomas keleivių vežimas lengvuoju automobiliu, kurio poreikis klientams buvo skubus ir momentinis, dažniausiai trumpalaikei kelionei iš vienos miesto vietos į kitą, t.y. automobilio poreikis ne tam tikram laikui, bet tam tikram maršrutui, keleiviai užsakymus pateikdavo skambindami trumpuoju telefonu, užsakymai buvo skubiai perduodami radijo ryšio priemonėmis ne vienam, bet keliems radijo ryšį turintiems vairuotojams, tarp kliento ir vairuotojo buvo vykdomas dispečerinės tarpininkavimas. Tai, kad D. B. savo veiklai suteikė automobilio nuomos su vairuotoju formą, jokiais būdais nekeičia teikiamos paslaugos turinio, kuris nagrinėjamu atveju visiškai atitinka taksi veiklos turinį.

Siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d., be viso ko, būtina nustatyti jo vykdytos veiklos sistemingumą ir aplinkybę, jog už vykdytą veiklą asmuo gavo tam tikras pajamas. Bylos medžiaga nustatyta, kad D. B. laikotarpiu nuo 2012-10-03 iki 2013-02-23 vykdė taksi veiklą, neturėdamas privalomo leidimo ir per minėtą laikotarpį gavo 1917 Lt pajamų, kurias apskaitė gyventojo individualios veiklos pajamų apskaitos žurnale.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, kurių pagrindų priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarimą apeliacinio skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutarimą palikti nepakeistą ir D. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.