Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme devyneriems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš M. J. priteista nukentėjusiajai O. Č. – 80 000 neturtinei ir 2809,6 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 27 d., nuo 22.00 iki 23.00 val., tikslus laikas nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu, kilus tarpusavio konfliktui, sudavė A. Č. rankomis ir kojomis apie 70 kartų į galvą, kaklą, veidą, krūtinę, pilvą, šlaunis, kairį ir dešinį petį, kelius bei kitas kūno vietas ir tokiu būdu A. Č. padarė trauminę kraujo išląją po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje pusėje (130 ml), povoratinklinę kraujosruvą, muštinę žaizdą viršutinės lūpos kairėje pusėje, kraujosruvas veide ir kairiame momenyje, trauminį storųjų žarnų pasaito plyšimą, nubrozdinimus veide, kairės ausies lezgelyje, dešiniame petyje, alkūnėse, dešiniame dilbyje, kraujosruvas dešinės ausies kaušelyje, kakle, krūtinės kairėje ir dešinėje pusėje, nugaroje, pilvo srityje, juosmenyje, kairiame sėdmenyje, šlaunyse, kairio kelio išoriniame paviršiuje, kairėje blauzdoje, dešinėje pėdoje, kairiame ir dešiniame petyje, žastuose, dešiniame dilbyje, plaštakose, ir taip tyčia nužudė A. Č., nes nuo trauminės kraujo išlajos po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje pusėje, sukėlusios galvos smegenų spaudimą, ir nuo trauminio žarnų pasaito plyšimo, sukėlusio kraujo išsiliejimą į pilvo ertmę, A. Č. mirė.

Nuteistasis M. J. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirta bausme, teigia, kad prokuroras jam pažadėjo minimalią bausmę už tai, kad jis prisipažins. Be to, prokuroras jam pažadėjo, jog išsiaiškins nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kilmę. Tačiau nuteistasis iki šiol nežino, kelintą valandą mirė A. Č.. Apelianto nuomone, prokuroras, nurodęs, kad M. J. neprisimena sudavęs nukentėjusiajam 65 smūgius, turėjo jam (M. J.) paskirti psichiatrinę ekspertizę. Nuteistasis teigia, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką yra labai griežta.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo M. J. padaryto nusikaltimo juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje baudžiamojoje byloje esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, t. y. jų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuosprendis priimtas remiantis prielaidomis bei prieštaringais liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį atsižvelgė ne tik į paties nuteistojo prisipažinimą ikiteisminio tyrimo metu, bet ir į kitus byloje surinktus bei teisiamajame posėdyje ištirtus ir tinkamai įvertintus įrodymus – liudytojų O. S., R. K. parodymais, specialistų išvadomis.

Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjantis teismas dėl įrodymų tyrimo reikalingumo sprendžia atsižvelgdamas į tai, ar pirmosios instancijos teisme visi bylos įrodymai ištirti, ar jų tyrimas išsamus, siekiant išaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, pašalinti prieštaravimus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą nutarė įrodymų tyrimo neatlikti, kadangi prieštaravimų nei liudytojų O. S., R. K., nukentėjusiosios O. Č. parodymuose, nei specialisto išvadoje nenustatyta. Įvertinusi teismo ištirtus įrodymus, pripažinusi nuosprendį teisėtu ir pagrįstu, teisėjų kolegija atsakydama į apelianto skundo argumentą dėl byloje esančių prieštaravimų, sprendžia, jog visi reikšmingi bylos duomenys buvo įvertinti ir šių duomenų pakanka M. J. kaltei pagrįsti. Baudžiamajame procese galiojantis įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad įrodinėjimas negali tęstis iki begalybės.

Skundžiamu Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu S. J. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Pagal šį BK specialiosios dalies straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Atsakomybė už šį nusikaltimą kyla tada, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jų atsirandantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi, o žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama atsižvelgus į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: gyvybės atėmimo būdą, sužalojimų kiekį ir pobūdį, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat – prieš jį ir po nusikaltimo padarymo, kitas aplinkybes.

Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusysis A. Č. mirė nuo trauminės kraujo išlajos po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje pusėje, sukėlusios galvos smegenų suspaudimą, ir nuo trauminio žarnų pasaito plyšimo, sukėlusio kraujo išsiliejimą į pilvo ertmę. Tyrimo metu ant A. Č. lavono rasti daugybiniai sužalojimai įvairiose kūno vietose. Specialistas padarė išvadą, kad sužalojimai padaryti bukais kietais daiktais, 70 smūginių poveikių pasekoje. Specialisto išvadoje konstatuota, kad A. Č. mirtis galėjo įvykti apytikriai prieš 2,5-3 paras iki jo kūno tyrimo pradžios 2013 m. rugpjūčio 30 d. 9 val. (1 t. 22-24 b. l.). Taigi, nuteistojo apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog jis iki šiol nežino, kada mirė A. Č.. Deklaratyvus ir apelianto skundo teiginys, jog viso proceso metu jis buvo klaidinamas dėl nukentėjusiojo mirtį sukėlusių sužalojimų. Iš bylos duomenų matyti, jog pastarasis jo paties prašymu 2013 m. lapkričio 13 d. buvo supažindintas su specialisto išvada Nr. M 466/13(04) dėl nukentėjusiojo mirties priežasties nustatymo (1 t. 122 b. l.). Be to, 2013 m. lapkričio 25 d. nuteistasis buvo supažindintas su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis, tarp jų ir su minėta specialisto išvada (2 t. 11 b. l.). Duomenų apie tai, kad nuteistajam buvo pateikiami kitokie duomenys, byloje nėra.

Neatitinka bylos aplinkybių nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, jog teisiamojo posėdžio metu duoti liudytojų parodymai skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nuteistasis liudytojų parodymus vertina iškraipydamas jų prasmę arba nurodydamas neteisingus parodymų teiginius. Vertinant liudytojų O. S., R. K. parodymus, matyti, jog šių liudytojų parodymai viso proceso metu buvo vienodi, nuoseklūs, nekintantys, esminėse detalėse sutapo. Be to, jie atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes.

Bylos įrodymai nepatvirtina nuteistojo M. J. apeliacinio skundo teiginių, kad nuo jo (M. J.) suduotų 5 smūgių nukentėjusysis negalėjo numirti, o kitų 65 smūgių nukentėjusiajam jis nesudavė. Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistojo parodymai dėl suduotų smūgių skaičiaus viso proceso metu buvo nenuoseklūs. Pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis M. J. neigė mušęs ar stumdęs nukentėjusįjį (1 t. 96-97 b. l.). Papildomai apklaustas kaip įtariamasis M. J. parodė, jog nukentėjusiajam sudavė kumščiu du kartus į veido sritį, nuo ko pastarasis nugriuvo ant lovos. Po to nuteistasis gulinčiam nukentėjusiajam vieną kartą įspyrė į šoną ir vieną kartą iš viršaus įspyrė į krūtinę arba į galvą (1 t. 100-101 b. l.). Parodymų patikrinimo vietoje metu M. J. parodė kaip du kartus sudavė nukentėjusiajam į veidą, kaip pastarasis nugriuvo, taip pat parodė kaip pusiau gulinčiam A. Č. iš viršaus koja spyrė į veidą, po to spyrė į peties, kaklo, krūtinės sritis ir vieną kartą į galvą (1 t. 106-119). Dar kartą papildomai apklaustas kaip įtariamasis M. J. parodė, jog nukentėjusiajam sudavė du kartus į veidą, vieną kartą gulinčiam iš viršaus spyrė į veidą, ir vieną kartą spyrė į peties ir kaklo sritį bei vieną kartą iš viršaus spyrė į krūtinę, ir paskutinį kartą spyrė į veidą (1 t. 123 b. l.). Vėlesnės apklausos metu M. J. taip pat parodė, jog nukentėjusiajam sudavė kumščiu du kartus į veidą ir ne mažiau tris kartus koja spyrė į galvą ir krūtinę (1 t. 125 b. l.). Akivaizdu, jog tikslaus suduotų smūgių skaičiaus negali nurodyti nei pats nuteistasis, nei tiesiogiai įvykį mačiusi liudytoja O. S., kuri be kita ko parodė, jog nukentėjusysis galimai buvo mušamas 5-10 minučių.

Todėl, nustatydamas nusikalstamos veikos apimtį (sužalojimų skaičių) pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi abejonių nekeliančia specialisto išvada.

Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad iš nuteistojo buvo išgautas prisipažinimas. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog M. J. buvo apklausiamas dalyvaujant gynėjui ir, nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog į akistatą su O. S. atvyko neblaivus gynėjas, bylos duomenys patvirtina, jog nuteistojo teisė į gynybą viso proceso metu buvo užtikrinta tinkamai. Apelianto samprotavimai apie tai, kad jis pasitikėjo prokuroru, kad tapo ,,atpirkimo ožiu”, yra niekuo nepagrįsti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių apelianto skundo teiginius, jog ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo gauti neteisėtais būdais ar, kad jam buvo daromas neteisėtas poveikis.

Kaip minėta, atlikto tyrimo metu nustatyta, jog A. Č. mirtis įvyko nuo trauminės kraujo išlajos po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje pusėje, sukėlusios galvos smegenų suspaudimą, ir nuo trauminio žarnų pasaito plyšimo, sukėlusio kraujo išsiliejimą į pilvo ertmę. Ir nors teismo medicinos ekspertas nurodytiems sužalojimams padaryti suskaičiavo 70 smūginių poveikių bukais kietais daiktais ir nurodė, kad rastų kūno sužalojimų visuma nėra būdinga griuviminei traumai, akivaizdu, jog kai kurie pavieniai nubrozdinimai (pvz. dešiniajame petyje, alkūnėse, dešiniajame dilbyje) ar kraujosruvos (pvz. kairiajame sėdmenyje, šlaunyse, kairio kelio išoriniame paviršiuje ir pan.) galėjo būti padaryti ir nukentėjusiajam griūnant ar velkant pastarąjį atgal į kambarį.

Bylos įrodymai nepatvirtina ir apelianto keliamų versijų apie tai, kad A. Č. galėjo būti nužudytas kitų asmenų po to, kai jis (M. J.) su O. S. išėjo iš nukentėjusiojo namų. Specialisto išvadoje dėl nukentėjusiojo mirties priežasties nustatymo nurodyta, jog A. Č. kūno sužalojimai padaryti prieš mirtį. Duomenų, kad po to, kai M. J. ir O. S. išėjo iš nukentėjusiojo buto, pas pastarąjį kas nors buvo atėję, byloje nėra. Šią aplinkybę iš dalies patvirtino ir liudytoja R. K., parodžiusi, jog ji negirdėjo, kad pas nukentėjusįjį kažkas grįžo. Taigi, įvertinus specialisto išvados turinį bei liudytojos parodymus, darytina išvada, kad nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog mirtini sužalojimai A. Č. galėjo būti padaryti vėliau. Apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo nuomone, būtent smurtiniai M. J. veiksmai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Priežastingumo negali paneigti apelianto nurodyta aplinkybė, kad po įvykio pas A. Č. rastas vyno butelis ,,Pastogė”, nors jiems (M. J. ir O. S.) išėjus nukentėjusysis vyno neturėjo. Iš įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, jog vyno butelis ,,Pastogė” rastas ne nukentėjusiojo, o liudytojos O. S. bute, kurį, pasak liudytojos, 2013-08-27 iš A. Č. buto paėmė M. J. (1 t. 57 b. l.).

Nuteistojo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nepaneigia apeliaciniame skunde akcentuojami liudytojos R. K. ir nukentėjusiosios O. Č. parodymų neatitikimai dėl muzikos. Neatmetama galimybė, jog nukentėjusysis sumažino klausomos muzikos garsą, kurio kaimynystėje gyvenanti liudytoja paprasčiausiai negirdėjo. Nustatant nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, neturi įtakos apeliacinio skundo argumentai dėl akistatos su O. S.. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Baudžiamojo proceso įstatyme nėra numatyta sąlyga įtariamajam iš anksto pranešti apie planuojamus ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, tarp jų ir apie akistatą. Apklausiant į akistatą suvestus asmenis, turi būti laikomasi Baudžiamojo proceso kodekse numatytų bendrųjų liudytojo ir įtariamojo apklausos taisyklių (BPK 190 straipsnio 2 dalis, BPK 188 straipsnis). Taip pat atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, jog nuosprendyje nėra padaryta išvada, kad kitus smūgius nuteistasis sudavė apimtas įniršio ir neatsimena.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka patikrinti visi byloje esantys duomenys paneigia nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytas versijas ir leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad būtent nuteistojo sąmoningai padaryta veika, o ne kokios nors kitos aplinkybės sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Akivaizdu, jog tarp objektyviais bylos duomenimis nustatytų nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, kuris suponuoja pareigą smūgius sudavusiam asmeniui atsakyti už kito žmogaus nužudymą. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad M. J. veikė netiesiogine tyčia, t. y. suduodamas smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvą, kaklą, krūtinę, pilvą M. J. suprato, jog tokiais veiksmais gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes, ir nors tokių pasekmių nesiekė, tačiau sąmoningai leido šioms pasekmėms kilti. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. J. kaltu dėl A. Č. nužudymo ir nuteisė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis M. J. nesutinka su jo padarytos nusikalstamos veikos juridine kvalifikacija ir prašo ją kvalifikuoti pagal kitus baudžiamojo įstatymo straipsnius.

Apeliantas, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir prašydamas jo veiką kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį tvirtina, kad jis smūgius nukentėjusiajam sudavė dėl pastarojo įžeidinėjimų, t. y. dėl provokuojančio nukentėjusiojo elgesio. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 130 straipsnį tik nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka dispozicijoje aprašytas sąlygas. Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad tarp M. J. ir nukentėjusiojo įvyko žodinis konfliktas dėl muzikos, tačiau byloje nėra nustatytas joks išskirtinis nukentėjusiojo asmens neteisėtas poelgis, galėjęs sukelti M. J. staigų labai didelį susijaudinimą. Iš paties M. J. parodymų matyti, kad jis A. Č. sudavė po to, kai pastarasis pasakė kelis keiksmažodžius. Toks nukentėjusiojo elgesys tikrai nebuvo tokio pobūdžio, kad būtų galėjęs sukelti M. J. staigaus didelio susijaudinimo būseną, nepažeidė nuteistojo garbės ar orumo bei neprivedė kaltininko prie fiziologinio afekto būsenos, juo labiau, kad ir pats M. J. neneigė, jog keikėsi jie abu. Apklausta įvykio liudytoja taip pat nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą apie tokios situacijos realų susidarymą. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog jis nukentėjusiojo beviltiškoje būsenoje nepaliko, iš jo nesityčiojo, paprašytas išeiti nedelsiant išėjo, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Tokiu būdu kaip nepasitvirtinęs atmetamas M. J. prašymas jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį.

Atmetamas ir nuteistojo M. J. apeliaciniame skunde nurodytas prašymas jo veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 3 dalį. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 straipsnio 3 dalį kyla asmeniui, kuris dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Šį nusikaltimą apibūdina keturi esminiai požymiai: 1) veika (pirmiau nurodytas taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), 2) padariniai (kito žmogaus žūtis), 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, 4) kaltė (neatsargumas, galintis pasireikšti dviem formomis – nusikalstamu pasitikėjimu ir nusikalstamu nerūpestingumu). Kvalifikuojant veiką pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti visų trijų objektyviųjų požymių buvimą, taip pat kaltę – neatsargumą, pasireiškiantį nusikalstamu nerūpestingumu arba nusikalstamu pasitikėjimu. Taigi pagal šį straipsnį nusikalstama veika gali būti kvalifikuojama tik tuo metu, kai bet kurioje veiklos sferoje dėl to, kad neatsargiai buvo pažeistos oficialiai patvirtintos bendrosios ar žinybinės elgesio saugumo taisyklės, žūva bent vienas žmogus. Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo požymių nuteistojo M. J. veikoje nenustatyta. Taip pat negali būti nustatyta ir veiklos sfera dėl kurių būtų priimtos ir oficialiai patvirtintos bendrosios ar žinybinės elgesio saugumo taisyklės, nes nusikalstama veika padaryta nukentėjusiojo bute įvykus žodiniam konfliktui tarp apsvaigusių nuo alkoholio asmenų. Nors nuteistasis teigia, kad sudavęs A. Č. 5 smūgius negalėjo tikėtis, jog jie sukels pastarojo mirtį, tačiau byloje nustatyta, kad jis sąmoningai pasirinko tokį veikimo būdą – sudavė rankomis ir kojomis apie 70 smūgių, kai kurie iš tų smūgių buvo suduoti į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvą, krūtinę, pilvą, todėl sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo akivaizdi. Kaip minėta, nors M. J. ir nenorėjo nukentėjusiojo mirties, tačiau sąmoningai leido tokiam padariniui kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

Netenkinamas ir nuteistojo prašymas bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba perduoti prokurorui. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje dėl apskųsto nuosprendžio priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama prokurorui kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktai). Nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos minėtos sąlygos dėl kurių būtų pagrindas panaikinti skundžiama nuosprendį. Minėtų sąlygų nenurodė ir pats nuteistasis apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais dėl jam paskirtos per griežtos bausmės. Vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendis priimtas nepažeidžiant BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų, įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes, t. y. M. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, tyčios turinį ir kitas aplinkybes. Nuosprendį priėmęs teismas įvertino tai, kad M. J. anksčiau buvo teistas, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas neigiamai. Nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo veiksmams. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad M. J. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Neatitinka tikrovės nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog jis nepagrįstai charakterizuotas neigiamai. Iš bylos medžiagos matyti, jog M. J. praeityje ne kartą teistas (septynis kartus), nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, pateiktame tarnybiniame pranešime dėl charakterizuojančios medžiagos nurodyta, kad M. J. turi galiojančių administracinių nuobaudų, policijos nuovadoje penkių mėnesių laikotarpyje dėl jo gauti trys skundai (1 t. 188 b. l.). Ir nors nuteistasis iki sulaikymo dirbo, visgi nurodytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja pastarojo asmenybę.

BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų. Įvertinęs pirmiau minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismas pagrįstai sprendė, kad M. J. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytinas mažesnis, nei šio BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, ji atitinka tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek nuteistojo asmenybę, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Todėl nėra pagrindo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.