- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-13
- Bylos Nr.
- 2A-2552-345/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-16030-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- E. P.
- Ieškovas
- V. K.
- Kategorijos
- 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Henrichas Jaglinskis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovei E. P. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareikštu ieškiniu ieškovė V. K. prašė priteisti iš atsakovės E. P. 900 Lt žalą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė paaiškino, kad pagal internete rastą skelbimą iš atsakovės už 900 Lt nupirko vaikišką vežimėlį. Gavusi vežimėlį ieškovė pastebėjo, kad jo rėmas sulūžęs. Su atsakove ieškovė susitarė dėl vežimėlio ir pinigų grąžinimo, tačiau atsakovė pakeitė vežimėlio sulūžusią detalę ir atsiuntė vežimėlį atgal ieškovei. Kadangi ieškovė tuo metu jau buvo įsigijusi naują vežimėlį, atsakovė turėtų grąžinti sumokėtus 900 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.
Teismas nustatė, kad šalys susitarė dėl vaikiško vežimėlio pardavimo už 900 Lt. Įvertinęs byloje įrodymus, įskaitant šalių elektroninį susitarinėjimą, teismas laikė labiau tikėtiną ieškovės pateikiamą versiją, kad jai buvo atsiųstas su sulūžusia dalimi bei įskilusiu rėmu. Įvertinęs tai, kad prekė ieškovei buvo perduota su defektu, apie kurį ieškovė informavo atsakovę nedelsiant po prekės gavimo, šalys susitarė dėl sutarties nutraukimo ir dalies pinigų grąžinimo, kurio atsakovė nesilaikė, teismas pripažino ieškovės reikalavimus pagrįstais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė E. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus pripažinęs, jog ieškovė pateikė elektroninio susirašinėjimo, vykusio su atsakove, medžiagą. Teismas nesiėmė jokių veiksmų ištirti šio susirašinėjimo tikrumą, o tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė ir pati ieškovė, teismas taipogi tinkamai neįvertino fakto, kad visas elektroninis susirašinėjimas buvo sukurtas pačios ieškovės. Ieškovės pateiktų įrodymų nepatikimumą patvirtina aplinkybė, jog ieškovė po teismo reikalavimo dėl prieigos suteikimo prie jos elektroninio pašto duomenų teisme daugiau nesirodė.
2. Į bylą pateiktos nuotraukos nėra patikimi įrodymai, nes nėra aišku, ar tai yra atsakovės ieškovei parduotas vežimėlis. Teismui atsakovė paaiškino, kad vežimėlis išsiuntimo ieškovei metu buvo be defektų, bei nurodė asmenis, kurie organizavo vežimėlio gabenimą, tačiau teismas jų kaip liudytojų neapklausė. Teismas neatsižvelgė, kad prekės priėmimo metu ieškovė jokių pretenzijų vežėjui dėl jos trūkumų nepareiškė.
3. Iš teismo sprendimo nėra aišku, koks yra šalių sudarytos vežimėlio pirkimo – pardavimo sutarties likimas, taip pat nepasisakyta dėl vežimėlio. Teismas neatsižvelgęs į kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2011) ignoravo faktą, jog ieškovė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, nes pirkimo – pardavimo sutartis galėjo būti nutraukta tik kaip paskutinė ieškovės teisių gynimo priemonė. Ieškinys galėjo būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu būtų buvę įrodyta, kad vežimėlio dėl defektų negalima naudoti pagal paskirtį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė V. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė paaiškina, kad teismo sprendimas priimtas tinkamai pritaikius įrodymų vertinimo taisykles ir tinkamai bei visapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad ieškovė būtų davusi melagingus parodymus ar, kad elektroninio susirašinėjimo tarp ieškovės ir atsakovės medžiaga būtų suklastota. Ieškovė į vieną teismo posėdį atvyko tik todėl, kad būdama nėščia ir gyvendama Klaipėdoje neturėjo galimybių vykti į Vilnių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindai suponuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas keliais aspektais – netinkamu įrodymų vertinimu bei materialiosios teisės normų, reglamentuojančių pirkėjo teisių gynybą įgijus netinkamos kokybės daiktą, taikymu. Pirmosios instancijos teismo sprendimo analizė šių aspektų kontekste ir sudaro šio apeliacinio proceso objektą.
Remiantis kasacinio teismo praktika dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo esmės koreliacijos su faktine bylos medžiaga teisingumu nėra.
Iš bylos medžiagos, įskaitant ir apeliacinį skundą, akivaizdu, jog tarp šalių nėra ginčo, kad tarp jų susiklostė pirkimo – pardavimo santykiai, t.y. ieškovė pirko iš atsakovės vaiko vežimėlį. Byloje pateikti įrodymai – elektroninio susirašinėjimo medžiaga (t. 1, b. l. 33-36), mokėjimo nurodymas (t. 1, b. l. 37), šalių teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai (t. 1, b. l. 131-132), Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2013 m. sausio 29 d. nutarimas atmesti ieškovės prašymą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal LR BK 182 str. 1 d. (t. 1, b. l. 190-192), patvirtina, kad yra labiau tikėtina nei netikėtina, jog atsakovė ieškovei pardavė vaiko vežimėlį su defektu. Nors į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kurie techniškai patvirtintų, jog elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) naudojasi atsakovė, tačiau byloje esančių duomenų visuma suponuoja, jog minėtas elektroninis paštas iš tiesų priklauso atsakovei ir į bylą buvo pateiktas būtent tarp ieškovės ir atsakovės vykusio elektroninio susirašinėjimo išrašas (CPK 185 straipsnis). Ši išvada darytina atsižvelgiant į vežimėlio pirkimo, nuotraukų padarymo ir elektroninio susirašinėjimo datų nuoseklumą, faktą, jog atsakovei buvo persiųstas vežimėlis, o pastaroji jį vėliau grąžino ieškovei. Taigi byloje surinktų įrodymų pakanka padaryti išvadai, kad ieškovės pateikti įrodymai patvirtina ieškinio faktinį pagrindą. Atkreiptinas atsakovės dėmesys, kad jos kritiškas atskirų dokumentų vertinimas nepaneigia į bylą surinktų įrodymų faktinių ryšių bei to, jog būtent jų visuma sudarė prielaidas pirmosios instancijos teismui prieiti išvadų, kad atsakovė pardavė ieškovei nekokybišką prekę, vėliau jos susitarė dėl sutarties nutraukimo bei abipusės restitucijos taikymo, tačiau atsakovė šio susitarimo nesilaikė. Tai, kad šios išvados yra nepalankios atsakovei nereiškia jų nepagrįstumo, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo kvestionuoti jų teisingumo.
Taigi byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog ieškovė turėjo teisę ginti savo teises CK 6.334 straipsnyje nurodytais būdais. Sutiktina su atsakovės apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, jog pagal kasacinio teismo praktiką pirkėjas, įgijęs netinkamos kokybės daiktą, savo teises gali ginti remdamasis CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t.y. atsisakyti sutarties ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą, tuo atveju, kai kitų CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytų gynimo būdų nepakanka pažeistoms pirkėjo teisėms apginti. Ar pirkėjas pagrįstai savo teises gina remdamasis CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktu yra fakto klausimas, t.y. šiais atvejais būtina nustatyti, ar CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta teisinė priemonė yra vienintelis efektyvus pirkėjo teisių gynybos būdas. Bylos medžiaga patvirtina, kad šalys buvo susitariusios dėl sutarties nutraukimo bei vežimėlio ir pinigų grąžinimo, tačiau atsakovė vienašališkai susitarimą pakeitė – pašalino daikto trūkumus ir daiktą grąžino ieškovei. Įvertinus tai, kad ieškovė vežimėlio trūkumų šalinimo metu įgijo kitą vežimėlį, ji neturėjo pagrindo abejoti šalių susitarimo dėl sutarties nutraukimo įvykdymo realumu, akivaizdu, kad ieškovės teisės efektyviai gali būti apgintos tik CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu būdu – grąžinant jai už įgytą daiktą sumokėtą kainą.
Išdėstyto pagrindu spręstina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei objektyviai ištyrė byloje pateiktus įrodymus bei tinkamai kvalifikavo byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl keisti ar naikinti atsakovės skundžiamo sprendimo nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nors aptariamu atveju ieškovė ieškinio dalyką suformulavo kaip reikalavimą priteisti patirtą žalą, tačiau faktinis ieškinio pagrindas patvirtina, jog ginčas turėjo būti sprendžiamas taikant pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio santykius reglamentuojančias teisės normas. Kadangi ieškovės ir atsakovės sudaryta pirkimo – pardavimo de jure nutrūko šalims pasiekus susitarimą dėl prekės ir pinigų grąžinimo, pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad toks reikalavimas nebuvo pareikštas, siekdamas tarp šalių atkurti teisinę taiką turėjo savo iniciatyva išspręsti vežimėlio grąžinimo atsakovei klausimą (CK 6.222, 6.334 straipsniai). Proceso koncentracijos tikslu šis klausimas išsprendžiamas šia nutartimi – įpareigojant atsakovę savo lėšomis atsiimti iš ieškovės vežimėlį per 30 dienų nuo apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Papildyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimo rezoliucinę dalį, pareigojant atsakovę E. P. per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atsiimti iš ieškovės V. K. vežimėlį P. P..