- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-06-18
- Bylos Nr.
- eA-462-525/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00347-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- G. R.
- Trečiasis asmuo
- Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. R. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija) dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja G. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti: 1) Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Utenos valdybos Ignalinos aplinkos apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2023 m. kovo 21 d. privalomąjį nurodymą Nr. (17.2)-PN-212 (toliau – ir Privalomasis nurodymas); 2) Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2023 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. AD5-7498, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėja nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas Nr. 2). Pareiškėja 2022 m. liepos 7 d. el. paštu gavo Inspekcijos raštą Nr. AD5-12816 „Dėl paaiškinimo pateikimo“ (toliau – ir Raštas), kuriame nurodyta, kad Inspekcija 2022 m. birželio 14 d. gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus (toliau – ir NŽT) raštą, jog 2022 m. birželio 13 d. atliekant žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas Nr. 1), besiribojančio su pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiu Žemės sklypu Nr. 2, naudojimo patikrinimą vietoje nustatyta, kad ties sklypais iškasta Svylos upės pakrantės apsaugos juosta. Rašte taip pat nurodyta, kad 2022 m. birželio 15 d., atlikus Žemės sklypo Nr. 1 apžiūrą ties Svylos upės krantu, nustatyta, jog ties pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiu Žemės sklypu Nr. 2 pakeista Svylos biosferos poligone (Svylos upės slėnis, Natura2000-PAST) tekančios Svylos upės krato linija, ties sklypu ją praplatinant ir sunaikinant Svylos upės pakrantės apsaugos juostą, paverčiant ją vandenimis. Raštu pareiškėjai buvo nustatytas terminas iki 2022 m. rugpjūčio 1 d. pateikti paaiškinimą, kas ir kada organizavo ir vykdė Svylos upės kranto linijos keitimo darbus ties pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiu Žemės sklypu Nr. 2, pateikti turimus leidimus / suderinimus ar kitus dokumentus.
3. Pareiškėja teigė 2022 m. liepos 27 d. el. paštu pateikusi Inspekcijai paaiškinimą, kuriame nurodė, kad ji jokių darbų dėl Svylos upės pakrantės Žemės sklype Nr. 2 neužsakinėjo ir neatliko, Žemės sklype Nr. 2 esančioje sodyboje lankosi retai. Praėjus beveik 6 mėnesiams pareiškėja gavo Inspekcijos 2023 m. vasario 22 d. raštą Nr. AD5-3134 „Kvietimas atvykti į Ignalinos aplinkos apsaugos inspekciją“, kuriuo pareiškėjai buvo nurodyta 2023 m. kovo 21 d. atvykti į Inspekciją, kad būti pateiktas paaiškinimas ir įteikti procesiniai dokumentai. Pareiškėja, atvykusi į Inspekciją, pateikė rašytinius paaiškinimus dėl esamos situacijos ir pareiškėjai buvo įteiktas Privalomasis nurodymas, kuriuo iki 2023 m. balandžio 22 d. nustatytas terminas Žemės sklype Nr. 2 sunaikintai upės Svylos pakrantės apsaugos juostai parengti Aplinkos priemonių atkūrimo planą, vadovaujantis Aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo bei išankstinio pritarimo gavimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), ir pagal Aprašo 31¹ ir 33 punktus parengtą planą, prieš teikiant Inspekcijai, suderinti su Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija (toliau – ir Direkcija, trečiasis suinteresuotas asmuo).
4. Pareiškėja, manydama, kad surašytas Privalomasis nurodymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nepraleisdama Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir AAVKĮ, Įstatymas) 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto termino, pateikė Departamentui skundą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo. Departamentas ginčijamu Sprendimu paliko galioti Privalomąjį nurodymą. Taip pat Inspekcija 2023 m. balandžio 28 d. surašė Tarnybinis pranešimas Nr. BDR-1517 „Dėl 2023 m. kovo 21 d. privalomojo nurodymo Nr. (17.2)-PN-212“, kuriame nurodė, kad pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui nebuvo gautas pareiškėjos parengtas sunaikintos Svylos upės pakrantės apsaugos juostos Aplinkos priemonių atkūrimo planas, todėl vertinama, kad pareiškėja Privalomojo nurodymo neįvykdė.
5. Pareiškėja, nesutikdama su Departamento Sprendimu, nurodė, kad atsakovas neįvertino visų jos skunde nurodytų argumentų ir teisinių motyvų, turinčių esminę reikšmę sprendžiant Privalomojo nurodymo panaikinimo klausimą, todėl Departamentas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintą gero administravimo principą.
6. Pareiškėja pažymėjo, kad tiek Sprendimas, tiek Privalomasis nurodymas turi būti panaikinti, nes Inspekcija neturėjo teisės vadovautis patikrinimo metu nustatytais duomenimis, kurie buvo surinkti pažeidžiant tokiam patikrinimui taikomus procedūrinius reikalavimus, t. y. į pareiškėjos Žemės sklypą Nr. 2 Inspekcijos pareigūnai pateko, pažeisdami AAVKĮ 17 straipsnio reikalavimus, nes neturėjo teritorijos savininko leidimo ir nedalyvaujant liudytojui. Pareiškėjos teigimu, Privalomasis nurodymas yra abstraktaus pobūdžio ir neatitinka privalomųjų nurodymų turiniui taikomų įstatymo reikalavimų, Privalomajame nurodyme nėra aiškiai apibrėžti veiksmai, kuriuos pareiškėja privalo atlikti, taip pat Privalomajame nurodyme nurodyta klaidinga apskundimo tvarka. Nors Privalomajame nurodyme konstatuota, kad Svylos upės kranto linijos keitimo darbai vykdyti 2015–2017 metų laikotarpyje, tačiau Inspekcija rėmėsi vėliau priimto įstatymo, t. y. 2019 m. birželio 6 d. priimto Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo Nr. XIII-2166, nuostatomis, siekdama pagrįsti aplinkybę, kad pareiškėjos neva atlikti veiksmai yra draudžiami. Privalomasis nurodymas neatitinka jo turiniui taikomų įstatymo reikalavimų, nes pareiškėja nepagrįstai pripažinta asmeniu, atsakingu už Svylos upės pakrantės apsaugos juostos sunaikinimą, o Sprendime išdėstytų argumentų visuma per se (savaime) šių faktų jokia forma ir būdu nepaneigia. Pripažįstant pareiškėją asmeniu, atsakingu už Svylos upės pakrantės apsaugos juostos sunaikinimą, nebuvo vertinamos kitos aplinkybės, o tik faktas, kad Svylos upės dalis, kurioje sunaikinta pakrantės apsaugos juosta, yra saugomoje teritorijoje; Inspekcija nevertino informacijos apie Svylos upės krantų erozijos procesus.
7. Pareiškėjos vertinimu, nesant visapusiškai ir objektyviai surinktų ir įvertintų duomenų, nėra jokio teisinio ir / ar faktinio pagrindo konstatuoti, kad būtent dėl pareiškėjos neteisėtų veiksmų (kurių pareiškėja teigia neatlikusi) buvo sunaikinta Svylos upės pakrantės apsaugos juosta. Nenustačius jokių pareiškėjos neteisėtų veiksmų buvimo fakto, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėja privalo atkurti aplinkos būklę, remiantis Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 2 punktu, pagal kurį atsakomybė tenka tik tiems subjektams, kurie padarė žalą aplinkai.
Atsiliepimas
8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai priklausančiu Žemės sklypu Nr. 2 tekanti upė Svyla patenka į saugomą teritoriją – Svyros biosferos poligoną ir Europos ekologinio tinklo „Natura2000“ paukščių apsaugai svarbią teritoriją LTSVEB001 „Svylos upės slėnis“. Atsakovas gavo NŽT 2022 m. birželio 14 d. raštą Nr. 39SD-2298-(14.39.137 E.), kuriame buvo nurodyta, jog atlikus Žemės sklypo Nr. 1 patikrinimą vietoje nustatyta, kad tiek tikrintame žemės sklype, tiek gretimame – pareiškėjai priklausančiame Žemės sklype Nr. 2, iškasta Svylos upės pakrantės apsaugos juosta. Atsakovo pareigūnai 2022 m. birželio 15 d. atliko faktinių aplinkybių apžiūrą vietoje ir surašė apžiūros aktą Nr. 17.2-TVR-4162 (toliau – ir Apžiūros aktas), kuriame užfiksavo, kad galbūt 2015–2017 metų laikotarpiu buvo atlikti Svylos upės kranto linijos keitimo darbai, praplatinant ir sunaikinant Svylos upės pakrantės apsaugos juostą, paverčiant ją vandeniu. Atsakovas teigė, kad pareigūnai prie Svylos upės kranto, esančio pareiškėjos Žemės sklype Nr. 2, pateko eidami Svylos upės apsaugos juosta. Žemės sklypui Nr. 2 nuo 2006 metų nustatytas servitutas, užtikrinantis gyventojų teisę prieiti prie paviršinio vandens telkinio apsaugos juostos, todėl atliekant pakrantės apsaugos juostos patikrinimą, nedalyvaujant pareiškėjai ar liudytojui, nebuvo pažeistos pareiškėjos teisės.
10. Atsakovo vertinimu, ginčijami Privalomasis nurodymas ir Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 ir 6 dalių reikalavimus, nes yra aiškūs ir suprantami, motyvuoti ir pagrįsti objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis, nurodyta tinkama jų apskundimo tvarka.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Direkcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pagal viešai prieinamo Geoportal.lt ortofoto nuotraukas matyti, jog upės Svyla kranto tvarkymo darbai buvo atlikti ne Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijai priskirtoje teritorijoje, o šalia jos. Pagal Aplinkos ministerijos saugomų rūšių informacinės sistemos (SRIS) duomenimis, Žemės sklype Nr. 2 nėra registruota saugomų rūšių radaviečių. Upės vaga yra „Natura 2000“ teritorija – paukščių apsaugai svarbi teritorija, tačiau upės krantas į šią teritoriją nepatenka.
13. Direkcija negalėjo atsakyti, ar vykdant Privalomąjį nurodymą atsiras neigiami padariniai aplinkai, ar bus padaryta didelė žala biologinei įvairovei. Svylos upės pakrantės apsaugos juostos atstatymo darbai būtų vykdomi artimoje į „Natura 2000“ teritorijai aplinkoje, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo ir Planų ar programų ir planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimo poveikio įsteigtoms ar potencialioms „Natura 2000“ teritorijoms reikšmingumo nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. D1-255, nuostatomis, yra numatyta pareiga prieš rengiant projektą atlikti planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimo poveikio įsteigtoms ar potencialioms „Natura 2000“ teritorijoms reikšmingumo nustatymą. Pakrantės atstatymo darbai nurodytoje valdoje turi būti vykdomi, vadovaujantis Paviršinių vandens telkinių tvarkymo aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. D1-1038 „Dėl paviršinių vandens telkinių reikalavimų aprašo patvirtinimo“.
II.
14. Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmai 2024 m. vasario 13 d. sprendimu tenkino pareiškėjos G. R. skundą – panaikino Inspekcijos Privalomąjį nurodymą ir Departamento Sprendimą.
15. Teismas, atsižvelgdamas į bylai aktualų teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad atsakomybė už žalos aplinkai padarymą kyla asmeniui, atlikusiam neteisėtus veiksmus, t. y. asmeniui, padariusiam aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimą. Pagal AAVKĮ 12 straipsnio 1 dalies 15 punktą, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę, gavę pranešimą ir (ar) informaciją apie galimus aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimus, imtis priemonių, kad pažeidimas būtų išaiškintas ir nustatyti pažeidėjai, o jeigu patys to padaryti negali, informuoti kompetentingą valstybės instituciją, kad ši imtųsi priemonių pažeidimui išaiškinti ir pažeidėjui nustatyti.
16. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nurodė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai nėra pakankami tvirtinti, jog pareiškėja yra aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą padaręs asmuo. Visų pirma, nors Svylos upės pakrantės apsaugos juostos pokytis fiksuotas dvejuose žemės sklypuose, nėra rasti ir apklausti gretimo žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)) savininkai. Atsakovo pareigūnai taip pat nesiaiškino aplinkybių, susijusių su kaimo maudyklos įrengimu ginčo vietoje, jos įrengimo laikotarpiu, kokią įtaką ši aplinkybė galėjo turėti upės pakrantės pokyčiui, kas atliko maudyklos priežiūros darbus (seniūnija, privatūs asmenys) ir kt. Atsakovas atsiliepime pateikė duomenis, jog Žemės sklypui Nr. 2 jau nuo 2006 m. rugpjūčio 31 d. nustatytas servitutas – užtikrinti gyventojų teisę prieiti prie paviršinio vandens telkinio apsaugos juosta, sklypas nėra užtvertas. Teismo vertinimu, pareiškėjai nuosekliai neigiant padarius pažeidimą, atsakovas nebuvo pakankamai aktyvus ir nesiėmė visų galimų priemonių atsakingam asmeniui nustatyti, o negalėdamas to padaryti, neinformavo kompetentingos valstybės institucijos, kad ši imtųsi priemonių pažeidimui išaiškinti ir pažeidėjui nustatyti.
17. Teismas sutiko su pareiškėjos argumentais, kad iš Privalomojo nurodymo turinio nėra aišku, kokio turinio Aplinkos atkūrimo priemonių planą pareiškėja įpareigota pateikti. Teismo posėdžio metu tiek atsakovo, tiek trečiojo suinteresuoto asmens atstovai negalėjo tiksliai įvardinti, kokios atkūrimo priemonės nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomos ir ar jas taikyti išvis yra tikslinga. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad pačiam atsakovui kilo abejonė dėl upės Svylos kranto atstatymo darbų tikslingumo, nes kranto linijos keitimo darbai vykdyti 2012–2013 metais ir nėra aišku, ar upės kranto atstatymo darbai nepadarys didesnės žalos per 10 metų susiformavusiai aplinkai (ekosistemai). Todėl Privalomuoju nurodymu pareiškėjai suformuluotas reikalavimas pateikti Aplinkos atkūrimo priemonių planą, neįvertinus būtinų atlikti atstatymo darbų tikslingumo, teismo vertinimu, pažeidžia proporcingumo principą.
18. Teismas pažymėjo, kad pagal byloje pateiktus duomenis, atsakovas 2022 m. birželio 22 d. raštu Nr. AD5-11972 „Dėl informacijos suteikimo“ kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūrą, prašydamas pateikti įvertinimą, ar padarytas reikšmingas neigiamas poveikis paviršiniam vandens telkiniui, ir gavo Aplinkos apsaugos agentūros atsakymą (2022 m. liepos 4 d. raštas Nr. (25)-A4E-7818). Tačiau pagal Aprašo 31¹ punktą, neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumo įvertinimą atlieka Regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir RAAD), o ne Aplinkos apsaugos agentūra, kuri įgaliota tik pateikti atsakovui prašomus duomenis ar informaciją. Pats atsakovas tokio vertinimo šiuo atveju neatliko.
19. Teismas akcentavo, kad pagal Aprašo 33 punktą, prireikus RAAD Aplinkos atkūrimo priemonių planą teikia derinti suinteresuotoms institucijoms, t. y. žalą aplinkai padariusio ūkio subjekto pateiktą Aplinkos atkūrimo priemonių planą derinti teikia ne ūkio subjektas, o pats atsakovas. Teismo vertinimu, atsakovas, Privalomuoju nurodymu įpareigodamas pareiškėją parengtą planą prieš teikiant Inspekcijai suderinti su Direkcija, pažeidė galiojantį teisinį reglamentavimą. Teismas sprendė, kad ginčijamo Privalomojo nurodymo turinys neatitinka AAVKĮ jam keliamų reikalavimų ir prieštarauja ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Aprašo normoms.
20. Teismas sutiko su pareiškėja, kad atsakovo pareigūnai nesilaikė patekimo į privačias teritorijas reikalavimų, t. y. prieš atliekant Žemės sklypo Nr. 2 patikrinimą nenustatė šio sklypo savininko ir apie planuojamą atlikti patikrinimą jo neinformavo, atliekant patikrinimą nedalyvavo joks liudytojas. Atsakovo nurodyti argumentai, kad paviršinio vandens telkinio apsaugos juosta gali vaikščioti visi pageidaujantys asmenys, teismo vertinimu, nepaneigia aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų pareigos laikytis AAVKĮ 17 straipsnio reikalavimų. Šiuo atveju aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, tikrindami pareiškėjos Žemės sklypą Nr. 2, vykdė savo pareigas, o ne vaikščiojo pakrante kaip privatūs asmenys, todėl privalėjo vadovautis ne bendrosiomis teisės normomis, o jų veiklą, teises ir pareigas reglamentuojančiu AAVKĮ.
Žemesnės instancijos teismas
21. Teismas, nustatęs, jog Privalomojo nurodymo turinys neatitinka AAVKĮ ir Aprašo reikalavimų, taip pat konstatavęs grubų procedūrinį pažeidimą, panaikino Privalomąjį nurodymą kaip neteisėtą iš esmės. Taip pat teismas panaikino ir ginčijamą Sprendimą, kuriuo Privalomasis nurodymas paliktas nepakeistas.
III.
22. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmesti.
Atsiliepimas
23. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikė teisės aktų normas. Atsakovas pažymi, kad teismas neatsižvelgė į faktinę situaciją, jog pačios pareiškėjos veiksmai parodo, kad neleistini darbai buvo atlikti būtent dėl pareiškėjos gerovės. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad žala aplinkai padaryta pakrantės teritorijoje pareiškėjos sklype. Atsakovo nuomone, joks kitas asmuo negalėjo pakeisti Svylos upės kranto linijos, ją praplatinant ir sunaikinant Svylos upės pakrantės apsaugos juostą, paverčiant ją vandeniu be pačios pareiškėjos žinios. Tiriant šias aplinkybes pareiškėjos buvo klausiama, kas galėjo pakeisti Svylos upės kranto liniją, tačiau ji neįvardijo asmenų. Be to, iš prie Departamento atsiliepimo pateikiamų geoportal.lt duomenų matyti vykdomi Svylos upės kranto linijos keitimo darbai.
24. Atsakovas pažymi, kad teismas sprendime tik bendrai nurodė, jog Svylos upės pakrantės apsaugos juostos pokytis fiksuotas dvejuose žemės sklypuose ir nėra rasti bei apklausti gretimo žemės sklypo savininkai, tačiau, kokią įtaką kaimyninio sklypo savininkų apklausa turėtų duotam Privalomajam nurodymui, teismas nedetalizavo.
25. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Departamentui nėra žinomas toks faktas, jog Žemės sklype Nr. 2 yra įrengta kaimo maudyklą, taip pat teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys, kad minėtame žemės sklype yra įrengta ir prižiūrima maudykla. Departamentui, tiriant pažeidimo aplinkybes, pareiškėjos buvo klausiama, kas galėjo pakeisti Svylos upės kranto liniją, tačiau pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad buvo įrenginėjama maudykla, taip pat nenurodė asmenų, kas galėjo įrengti ir prižiūrėti maudyklą.
Atsiliepimas
26. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad iš Privalomojo nurodymo turinio nėra aišku, kokio turinio Aplinkos atkūrimo priemonių planą pareiškėja įpareigota pateikti. Teismas neteisingai vertino ir nepagrįstai nurodė, jog pagal Aprašo 31¹ punktą neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumo įvertinimą atlieka RAAD, o ne Aplinkos apsaugos agentūra, kuri įgaliota tik pateikti atsakovui prašomus duomenis ar informaciją. Byloje nėra sprendžiamas ginčas dėl Aplinkos apsaugos agentūros Departamentui pateikto reikšmingumo vertinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Aplinkos apsaugos agentūros 2022 m. liepos 4 d. raštas Nr. (25)-A4E-7818 nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių ir (ar) neturi jokios įtakos jos teisėms ir pareigoms.
27. Atsakovo teigimu, teismas, pasisakydamas dėl pareigūnų patekimo į privačias teritorijas, ignoravo faktą, kad Departamentas yra aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdanti institucija (AAVKĮ 6 straipsnis). Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teisės nustatytos AAVKĮ 12 straipsnyje. Pareiškėjos žemės sklypui nustatytas servitutas, o patikrinimo metu atsakovo pareigūnai vyko ne per pareiškėjos Žemės sklypą Nr. 2, o Svylos upės, ties pareiškėjai priklausančiu sklypu.
28. Atsakovas pažymi, kad prevencijos tikslais duodamas privalomasis nurodymas nėra nuobauda ar sankcija, nes prevencijos esmė yra išvengti pažeidimo ar žalos, o ne bausti, kai tai jau yra nutikę. Asmens, kuriam privalomasis nurodymas surašomas prevencijos tikslu, kaltės įrodinėjimas dėl galimo aplinkos apsaugos pažeidimo padarymo nėra būtina sąlyga prevenciniam privalomajam nurodymui surašyti.
29. Pareiškėja G. R. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
30. Pareiškėja sutinka su teismo sprendimu, nes teismas tinkamai ištyrė ir išnagrinėjo byloje nustatytas faktines aplinkybes ir juos patvirtinančius įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Šalies argumentai
31. Pareiškėjos teigimu, atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo padarytos išvados, kad pareiškėja nėra aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą padaręs asmuo.
32. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad atsakovas nurodo prieštaringus argumentus, nes, viena vertinus, jis įrodinėja, jog pareiškėja yra subjektas, sukėlęs žalą aplinkai, tačiau, kita vertus, teigia, kad Privalomasis nurodymas surašytas prevencijos tikslais, kai dar nėra pažeidimo arba neaišku, ar jis tikrai padarytas ir kas jį padarė, t. y. siekiant išvengti pareiškėjos kaltės (teisės aktų pažeidimo) įrodinėjimo pareigos.
33. Pareiškėja laikosi pozicijos, jog atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių, kad atliekant patikrinimą buvo pažeisti tokiam patikrinimui taikomi procedūriniai reikalavimai ir kad Privalomajame nurodyme nurodyti veiksmai nėra aiškiai apibrėžti, dėl to Privalomasis nurodymas objektyviai negali būti įgyvendintas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl maudyklos įrengimo taip pat pagrindžia Privalomojo nurodymo neteisėtumą.
34. Pareiškėjos vertinimu, teismas tinkamai aiškino ir taikė Aprašo nuostatas, susijusias su neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumo įvertinimo atlikimu.
Atsiliepimas
35. Trečiasis suinteresuotas asmuo Direkcija atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.
36. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Direkcijai nėra žinomas faktas, kad Žemės sklype Nr. 2 yra įrengta maudykla, taip pat teismui nebuvo pateikti jokie šį faktą pagrindžiantys įrodymai. Kuo rėmėsi teismas, darydamas tokią išvadą, nėra aišku, nes bylos medžiagoje ir teismo proceso metu tokios faktinės aplinkybės nebuvo pateiktos ir nagrinėjamos.
37. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad iš nekilnojamojo turto registro išrašo duomenų matyti, jog Žemės sklypui Nr. 2 yra nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, tokios kaip paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos, paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos. Pagal viešai prieinamo Geoportal.lt ortofoto nuotraukas matyti, kad Svylos upės kranto tvarkymo darbai buvo atlikti ne Direkcijai priskirtoje teritorijoje, o šalia jos. Ginčo žemės sklypuose nėra registruota saugomų rūšių radaviečių. Upės vaga yra „Natura 2000“ teritorija – paukščių apsaugai svarbi teritorija (PAST), tačiau upės krantas į šią teritoriją, nepatenka. Direkcija negali atsakyti, ar vykdant Privalomąjį nurodymą ir Sprendimą atsiras neigiami padariniai aplinkai, ar bus padaryta didelė žala biologinei įvairovei.
38. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, teismas sprendimo motyvas, kad atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovai nenurodė, kokios atkūrimo priemonės nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomos ir ar jas taikyti iš viso yra tikslinga, nėra pagrįstas, nes Aplinkos atkūrimo priemonių plano parengimas nepriskirtas Direkcijos kompetencijai. Rengiant Aplinkos atkūrimo priemonių planą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo bei Planų ar programų ir planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimo poveikio įsteigtoms ar potencialioms „Natura 2000“ teritorijoms reikšmingumo nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. D1-255, nuostatomis, turi būti atlikta planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimo poveikio įsteigtoms ar potencialioms „Natura 2000“ teritorijoms reikšmingumo nustatymo procedūra. Tai atliktų Direkcija, į kurios administruojamą teritoriją ir patenka sklypas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas pareiškėjos G. R. skundas ir panaikinti Inspekcijos 2023 m. kovo 21 d. privalomasis nurodymas Nr. (17.2)-PN-212 bei Departamento 2023 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. AD5-7498, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, pagrįstumo ir teisėtumo.
20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
40. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas 2022 m. birželio 14 d. gavo NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus pranešimą (DBSIS Nr. AD4-15004), jog 2022 m. birželio 13 d., atliekant sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypas Nr. 1), naudojimo patikrinimą vietoje, nustatyta, kad iškasta Svylos upės pakrantės apsaugos juosta. Gretimame tikrintam žemės sklypui, pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypas Nr. 2), yra iškasta Svylos upės pakrantės apsaugos juosta. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Utenos valdybos Ignalinos aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnai atliko pranešime nurodytų aplinkybių patikrinimą. Apžiūros metu nustatyta, kad ties Žemės sklypu Nr. 2 pakeista Svylos biosferos poligone (Svylos upės slėnis, Natura2000-PAST) tekančios Svylos upės kranto linija, ją praplatinant ir sunaikinant Svylos upės pakrantės apsaugos juostą, paverčiant ją vandenimis.
41. Byloje ginčijamame Privalomajame nurodyme atsakovas konstatavo, jog buvo pažeistas Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo šešto skirsnio 7 punktas, kuris draudžia reguliuoti (tvenkti (patvenkti) ir kitais būdais keisti vandens lygį, gylį ir (arba) krantų liniją) upes, ežerus ir tarpinius vandenis, išskyrus įstatyme numatytus atvejus. Privalomajame nurodyme, remiantis Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsniu, pareiškėja įpareigota iki 2023 m. balandžio 22 d. Žemės sklype Nr. 2 sunaikintai upės Svylos pakrantės apsaugos juostai parengti Aplinkos priemonių atkūrimo planą, vadovaujantis Aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo bei išankstinio pritarimo gavimo tvarkos aprašu bei, vadovaujantis šio Aprašo 31¹ ir 33 punktais, parengtą planą, prieš teikiant Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Utenos valdybos Ignalinos aplinkos apsaugos inspekcijai, suderinti su Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija.
42. Byloje surinktais įrodymais, taip pat viešaisiais duomenimis nustatyta, kad Svylos upė patenka į saugomas teritorijas ir yra priskiriama Svylos biosferos poligonui bei Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ paukščių apsaugai svarbią teritoriją LTSVEB001 „Svylos upės slėnis“ (Saugomų teritorijų valstybės kadastras, https://stvk.lt/ ; https://www.geoportal.lt/map/ ). Svylos upės kranto linija ir šio vandens telkinio apsaugos juosta ties ginčo Žemės sklypu Nr. 2 2012–2017 metais buvo pakeista, vandens telkinio apsaugos juosta sunaikinta, išplatinant upės vagą į minėto žemės sklypo gilumą (https://www.geoportal.lt/map/).
43. Žemės sklypas Nr. 2 nuo 2006 m. lapkričio 2 d. nuosavybės teise priklauso pareiškėjai.
44. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnis įtvirtina žemės savininkų ir kitų naudotojų pareigas. Įstatymas įpareigoja žemės savininkus ir kitus naudotojus laikytis konkrečiam žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų.
45. Aktualus Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas su istorija patvirtina, kad Žemės sklypui Nr. 2 yra įregistruotos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, tame tarpe ginčui aktualios specialiosios sąlygos – paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos. Šios specialiosios žemės naudojimo sąlygos žemės sklypui įregistruotos nuo 2006 m. rugsėjo 27 d. ir su pakeitimais, padarytais dėl teisės aktų, reglamentuojančių specialiąsias žemės naudojimo sąlygas pasikeitimų, galioja iki šios dienos, t. y. buvo galiojančios ir tuo laikotarpiu, kai buvo keičiama Svylos upės pakrantės linija.
46. Paminėtina, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusios Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, draudė reguliuoti natūralias upes ir keisti jų vagą bei ežerų natūralų vandens lygį (124.1 punktas), draudė vykdyti upių vagose valymo, krantų tvirtinimo ir kitus darbus be Aplinkos ministerijos leidimo (124.3 papunktis), ardyti velėnas (126.4 punktas). Iš esmės analogiški draudimai šiuo metu yra nustatyti nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme (98 straipsnio 7 punktas, 100 straipsnio 5 punktas). Apibendrinant pažymėtina, kad per visą laikotarpį nuo 2006 m. lapkričio 2 d., kai nuosavybės teises į Žemės sklypą Nr. 2 įgijo pareiškėja, teisės aktai draudė keisti upės vagą bei tuo pačiu naikinti upės pakrantės apsaugos juostą.
47. Aplinkybė, kad ginčo Privalomajame nurodyme atsakovas remiasi Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatomis, t. y. teisės aktu, kuris buvo priimtas ir įsigaliojo po Svylos upės kranto linijos pakeitimo, nelaikytinas esminiu Privalomojo nurodymo trūkumu, nes, kaip minėta, iš esmės analogiški draudimai 2012–2017 metais buvo įtvirtinti tuo metu galiojusiose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintose Specialiosiose sąlygose, apie ką pareiškėjai detaliai buvo išaiškinta atsakovo 2023 m. balandžio 20 d. sprendime Nr. AD5-7498.
48. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neigia keitusi Svylos upės kranto liniją, o pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra įrodyta, jog pareiškėja yra aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą padaręs asmuo.
49. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, o pareiškėjos paaiškinimus vertina kritiškai.
50. Svylos upės kranto linijos pakeitimas ties Žemės sklypu Nr. 2 yra daugiau nei akivaizdus, nes vandenimi paversta žymi dalis pareiškėjai priklausančio 20 arų ploto žemės sklypo, kuriame pagal aktualų Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą vandens telkinio iš vis neturėtų būti, t. y. pareiškėjos valdomas Žemės sklypas Nr. 2 žymia dalimi sumažėjo. Toks žemės sklypo ribų pasikeitimas pareiškėjos negalėjo likti nepastebėtas net ir tuo atveju, jei ji šiame sklype lankėsi retai. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėja būtų teikusi kompetentingoms institucijoms pranešimus apie neteisėtą jos turimo Žemės sklypo Nr. 2 sumažinimą ar kitokią neteisėtą veiklą jos žemės sklype, ardant Svylos upės kranto liniją ir užliejant vandeniu jos nuosavybę. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog Svylos upės kranto linijos pakeitimas buvo vykdomas pareiškėjos valia ir jos interesais, o tai reiškia, jog pareiškėja yra atsakingas asmuo už aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą.
51. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdantys pareigūnai pažeidė Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 17 straipsnio reikalavimus, nes prieš atliekant Žemės sklypo Nr. 2 patikrinimą, nenustatė šio sklypo savininkės ir apie planuojamą atlikti patikrinimą jos neinformavo, atliekant patikrinimą nedalyvavo joks liudytojas.
52. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su nurodytu pirmosios instancijos teismo vertinimu iš esmės sutinka, tačiau sprendžia, kad atsakovo patikrinimo metu nustatytais duomenimis bei kitais byloje surinktais įrodymais atsakovas pagrįstai grindė byloje ginčijamą Privalomąjį nurodymą.
53. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ginčo Žemės sklypas Nr. 2 atitinka Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą privačios teritorijos sąvoką. Tai reiškia, kad aplinkos apsaugos pareigūnai, atlikdami patikrinimo veiksmus Žemės sklype Nr. 2, turėjo laikytis teisės aktuose įtvirtintos privačios teritorijos patikrinimo tvarkos ir sąlygų.
54. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatos suteikia teisę valstybinės kontrolės pareigūnui patekti į privačią teritoriją, tačiau tokia teisė nėra absoliuti, o teisės aktai nustato tokios teisės įgyvendinimo sąlygas. Pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą, valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę netrukdomi patekti (įeiti, įvažiuoti) į privačias teritorijas ir jose esančius objektus (statinius, įrenginius, patalpas ir kt.) ir atlikti patikrinimo veiksmus, pateikę tarnybinį pažymėjimą. To paties įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad į privačias teritorijas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę patekti (įeiti ar įvažiuoti) su teritorijos savininku, valdytoju ar jų įgaliotu atstovu.
55. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalis įtvirtina sąlygas, kurias nustačius ir esant būtinybei, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai gali patekti į privačią teritoriją bei vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę ir be tokios teritorijos savininko ar valdytojo: i) kai privačios teritorijos savininko arba valdytojo rasti negalima; arba ii) kai privačios teritorijos savininkas arba valdytojas atsisako dalyvauti patikrinime ir vengia skirti įgaliotą atstovą; arba iii) kai privačios teritorijos savininkas arba valdytojas atsisako įleisti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnus į privačią teritoriją. Pagal minėto straipsnio nuostatas, atliekant privačios teritorijos patikrinimą be savininko ar valdytojo, turi dalyvauti liudytojas, apie kurio dalyvavimą įrašoma patikrinimo akte ir liudytojas šį aktą pasirašo.
56. Teisėjų kolegija nustatė, kad 2022 m. birželio 15 d. atliekant Žemės sklypo Nr. 2 patikrinimą sklypo savininkės (pareiškėjos) minėto patikrinimo metu nebuvo. Atsakovas šios aplinkybės neginčija. Atsakovas taip pat nepateikė duomenų, kad egzistavo Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, kurių pagrindu patikrinimas be savininko ar valdytojo galėjo būti atliktas. Patikrinimo akte nėra pastabų, pagal kurias būtų galima nustatyti, kad žemės sklypo savininkė būtų atsisakiusi dalyvauti atliekant patikrinimo veiksmus ar įleisti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnus į žemės sklypo teritoriją. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė aplinkybės, kad prieš atliekant patikrinimus atsakovas negalėjo rasti žemės sklypo savininkės.
57. Vis dėlto, teisėjų kolegija nurodyto procedūrinio pobūdžio teisės normų pažeidimo nevertina kaip esminio ar galėjusio lemti neteisingus Žemės sklypo Nr. 2 patikrinimo rezultatus. Pažymėtina, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės veiksmai turi būti vykdomi efektyviai ir tokiu būdu, jog vykdomi aplinkos apsaugos pažeidimai bei teisės aktų reikalavimus pažeidę asmenys būtų identifikuoti ir atsakomybė jiems pritaikyta laiku (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 4 straipsnio 4 punktas, 12 straipsnio 1 dalies 15 punktas). Akcentuotina, kad pareiškėja 2022 m. liepos 7 d. raštu Nr. AD5-12816 buvo informuota apie atliktą patikrinimą ir jo rezultatus bei pateikė savo paaiškinimus. Nei teikdama savo paaiškinimą, nei vėliau pareiškėja nenurodė jokių argumentų, susijusių su netinkamai atliktu patikrinimu ar neteisingai jame užfiksuotomis aplinkybėmis, nepageidavo, kad būtų atliktas pakartotinis ar papildomas patikrinimas. Be to, pažymėtina, kad asmenys, nesutikdami su patikrinimo veiksmais, vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 straipsnio 1 dalimi, turi teisę apskųsti valstybinių saugomų teritorijų pareigūnų veiksmus (neveikimą), tačiau byloje nėra duomenų, kad tokia teise pareiškėja būtų pasinaudojusi. Taigi, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad tokiomis aplinkybėmis atlikto patikrinimo rezultatais byloje negalėjo būti grindžiamas Privalomasis nurodymas, tuo labiau, kad patikrinimo akte užfiksuotas aplinkybes patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai (žr. šio sprendimo 42, 50 punktai).
58. Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 19 punkte nustatyta, kad aplinkos atkūrimo priemonės, tai bet kurie veiksmai, įskaitant žalą sumažinančias bei laikinąsias priemones, kuriomis nustatyta tvarka atkuriama iki pradinės būklės pažeista aplinka, jos elementai ir (arba) pablogėjusios jų funkcijos arba įgyvendinamos lygiavertės tiems aplinkos elementams ir (arba) jų funkcijoms alternatyvos. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 32¹ straipsnio 5 dalį, aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo ir išankstinio pritarimo gavimo tvarką nustato aplinkos ministras, kuris 2006 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. D1-228 patvirtino Aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo bei išankstinio pritarimo gavimo tvarkos aprašą, (toliau – Tvarkos aprašas) reglamentuojantį aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo bei išankstinio pritarimo gavimo procedūras.
59. Tvarkos aprašas yra taikytinas visais atvejais, kai žala padaryta paviršinio vandens ekologinei, cheminei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam potencialui (2.2 papunktis). Tvarkos aprašo 9¹.3.1 punktas numato, kad padarytas neigiamas poveikis paviršiniam vandens telkiniui laikomas reikšmingu kai upė, kurioje atliktas upės vagos reguliavimas, ar jos dalis yra saugomoje teritorijoje. Pagal Tvarkos aprašo 10 punktą, žala aplinkai, susijusi su vandeniu, mišku, kraštovaizdžiu, saugomomis rūšimis ar natūraliomis buveinėmis, ištaisoma atkuriant pirminę aplinkos būklę, pasirenkant šiuos aplinkos atkūrimo būdus: pirminį, papildomą ir kompensuojamąjį.
60. Įvertinus Tvarkos aprašo 27, 29, 31, 31¹ punktuose pateiktą norminį reglamentavimą konstatuotina, kad nustačius žalą aplinkai, ją padariusį subjektą, atlikus poveikio aplinkai reikšmingumo įvertinimą, atsakovas įpareigotas nuspręsti, kokios aplinkos atkūrimo priemonės turi būti taikomos (Tvarkos aprašo 27 punktas). Ūkio subjektas, šuo atveju pareiškėja, nustato galimas aplinkos atkūrimo priemones ir raštu pateikia atsakovui aplinkos atkūrimo priemonių planą (Tvarkos aprašo 29 punktas). Atsakovas, išnagrinėjęs pateiktą planą, motyvuotu sprendimu pritaria arba atsisako pritarti ūkio subjekto (pareiškėjos) pateiktam aplinkos atkūrimo priemonių planui.
61. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog Privalomojo nurodymo turinys prieštarauja ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Tvarkos aprašo normoms, iš Privalomojo nurodymo turinio nėra aišku, kokio turinio aplinkos atkūrimo priemonių planą pareiškėja įpareigota pateikti. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka, nes pagal Tvarkos aprašo 29 punktą būtent ūkio subjektas (nagrinėjamu atveju pareiškėja), vadovaudamasis šio Tvarkos aprašo IV ir V skyrių nuostatomis, nustato galimas aplinkos atkūrimo priemones ir raštu pateikia RAAD aplinkos atkūrimo priemonių planą. Jame turi būti nurodytos aplinkos atkūrimo priemonės, numatyti darbai bei jų vykdymo terminai ir kiti, ūkio subjekto manymu, reikšmingi duomenys.
62. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumo įvertinimą atlieka RAAD, o ne Aplinkos apsaugos agentūra. Pagal Tvarkos aprašo 31¹ punkto nuostatas atsakovas įpareigotas raštu kreiptis į Tvarkos aprašo III skyriuje nurodytas institucijas dėl neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumo vertinimo atlikimo, duomenų ar informacijos pateikimo. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumas yra įvertintas Aplinkos apsaugos agentūros 2022 m. liepos 4 d. rašte Nr. (25)-A4E-7818.
63. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais ginčijamo Privalomojo nurodymo trūkumu įvardijama tai, jog atsakovas nesiaiškino dėl gretimo Žemės sklypo Nr. 1 savininkų. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pareiškėjai duoto Privalomojo nurodymo, o ne dėl kitiems asmenims taikytų poveikio priemonių, todėl nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, kas yra gretimo žemės sklypo savininkas. Taip pat kritiškai vertintini pirmosios instancijos argumentai, kad atsakovas nesiaiškino dėl (duomenys neskelbtini) kaimo maudyklos. Akcentuotina, jog byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad šiame kaime egzistuotų oficialiai įrengta maudykla, todėl pirmosios instancijos argumentai dėl kaimo maudyklos nėra racionalūs ir reikšmingi sprendžiamam ginčui.
64. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas atsakovo Privalomasis nurodymas yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti, atitinkamai nėra pagrindo naikinti ir atsakovo 2023 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. AD5-7498, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris, tenkinant atsakovo apeliacinį skundą, yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjos skundą atmesti.
65. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 147 straipsniu, 40 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.
Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos G. R. skundą dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Utenos valdybos Ignalinos aplinkos apsaugos inspekcijos 2023 m. kovo 21 d. privalomojo nurodymo Nr. (17.2)-PN-212 ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2023 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. AD5-7498 panaikinimo atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.