Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-09-05 · Administracinė byla Nr. A-556-747-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-09-05
Bylos Nr.
A-556-747-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Birutė Janavičiūtė (pirm.), Romanas Klišauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
akcinės bendrovės ,,Lietuvos geležinkeliai”
Atsakovas
Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus teritorinei muitinei
Advokatai
Laimundas Baršauskas
Kategorijos
  • 10.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A17 – 747/2007Procesinio sprendimo kategorija 10.8.2(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovams Ievai Grabskytei, advokatui Laimundui Baršauskui,atsakovų atstovams Janinai Meškevič, Linui Ramanauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal akcinės bendrovės ,,Lietuvos geležinkeliai” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės ,,Lietuvos geležinkeliai” skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas akcinė bendrovė ,,Lietuvos geležinkeliai” (toliau – ir pareiškėjas, AB ,,Lietuvos geležinkeliai”) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2-5), prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2006 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 1A-4.14-418 bei Vilniaus teritorinės muitinės 2006 m. birželio 29 d. sprendimus Nr. 16KP-08-156, Nr. 16KP-08-157, Nr. 16KP-08-159.

Pareiškėjas nurodė, kad Muitinės departamentas 2006 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 1A-4.14-418 patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės 2006 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 16KP-08-156, kuriuo pareiškėjui įregistruota 680 Lt muito ir 3 184 Lt pridėtinės vertės mokesčių (toliau – ir PVM) mokestinė prievolė, sprendimą Nr. 16KP-08-157, kuriuo įregistruota mokėti 176 Lt muito ir 825 Lt PVM, ir sprendimą Nr. 16KP-08-159, kuriuo pareiškėjai už krovinio trūkumą apskaičiavo mokėtinus mokesčius - 260 Lt muito ir 1 217 Lt PVM. Pareiškėja šiuos sprendimus laiko nepagrįstais ir neteisėtais. Paaiškino, kad 2006 m. vasario 1 d. pareiškėjas per Kenos geležinkelio postą vagone Nr. 61128039 pagal SMGS važtaraštį Nr. G0139218 įvežė krovinį – 68 450 kg ferochromo, gabenamo iš Kazachstano Respublikos. Supaprastinta muitinio tranzito procedūra užbaigta 2006 m. vasario 2 d. Klaipėdos teritorinės muitinės Molo jūrų uosto poste. Krovinys buvo iškrautas, pasvertas ir nustatytas 6 750 kg ferochromo perteklius. Tuo tarpu 2006 m. vasario 23 d. Vilniaus teritorinė muitinė pranešimu apie galimą muitinio tranzito procedūros pažeidimą gabenant prekes geležinkeliu transportu nurodė, kad Klaipėdos teritorinės muitinės Molo jūrų uosto poste nustatytas 6 750 kg ferolydinių trūkumas. Jokios žymos, kad važtaraštyje nurodytas krovinio perteklius yra klaidingas, ar kad būtų daryti taisymai, nėra. Įrašas važtaraštyje padarytas Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūno, o tikrinant prekes dalyvavo terminalo svėrėja, dėl ko netikėti važtaraštyje nurodytu įrašu nėra pagrindo. Kadangi šiuo atveju prekių trūkumo nebuvo, pareiškėjas tinkamai įvykdė savo įsipareigojimą pateikti paskirties muitinės įstaigai visas prekes, gabentas taikant tranzito procedūrą, todėl skola muitinei negalėjo atsirasti. Vilniaus teritorinė muitinė mokėtinus mokesčius apskaičiavo pagal SMGS važtaraštį Nr. G0139218. Kadangi trūkumo nebuvo, atvirkščiai, užfiksuotas perteklius, pagrindo skaičiuoti muito ir PVM mokesčius nėra. Dėl faktinių aplinkybių, susijusių su Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu Nr. 16KP-08-157, paaiškino, kad 2006 m. vasario 4 d. per Kenos geležinkelio postą vagonu Nr. 62220710 pagal SMGS važtaraštį Nr. G0139343 pareiškėjas įvežė krovinį – 68 900 kg ferochromo, gabenamo iš Kazachstano. 2006 m. vasario 6 d. krovinys pasvertas Klaipėdos teritorinės muitinės Molo jūrų uosto poste, kur nustatytas 1 750 kg trūkumas. Dėl faktinių aplinkybių, susijusių su Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu Nr. 16KP-08-159 pareiškėjas paaiškino, kad 2006 m. vasario 10 d. per Kenos geležinkelio postą vagonu Nr. 62840848 pagal SMGS važtaraštį Nr. G0139488 įvežė 64 280 kg ferochromo, gabenamo iš Kazachstano. 2006 m. vasario 12 d. krovinys iškrautas ir pasvertas Klaipėdos teritorinės muitinės Molo jūrų uosto poste, kur nustatytas 2 580 kg trūkumas. Pagal šiuos važtaraščius prekės į Klaipėdos paskirties geležinkelio stotį buvo atvežtos atviraisiais vagonais iš Kazachstano įmonės ,,Aktiubinskij zavod ferosplavov”. Kadangi vagonai buvo tvarkingi, vizualiai patikrinus vagonus nenustatyta jų gedimo ar prekių galimo trūkumo požymių, pagal SMGS važtaraščių duomenis buvo įformintos supaprastintos muitinio tranzito procedūros. Tas faktas, kai nustatomi prekių svorio neatitikimai (pertekliai ar trūkumai) mažesnis jų kiekis viename vagone dar neįrodo, kad prekės buvo prarastos Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje. AB ,,Lietuvos geležinkeliai” raštu Nr. 2-1177 informavo Vilniaus teritorinę muitinę apie bandomuosius svėrimus, kuriame matoma, kad, netgi pasvėrus ferolydinių krovinius pradedant supaprastintą muitinio tranzito procedūrą, paskirties muitinės įstaigoje svėrimo duomenys nesutampa. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad kiekvienų vidutinės tikslumo klasės vagonų svarstyklių, kuriomis krovinys buvo sveriamas išsiuntimo stotyje ir Klaipėdos teritorinės muitinės Molo jūrų uosto poste, paklaida yra apie 200 kg. Tai yra normali komercinė praktika, patvirtinta ne tik papročiais, bet ir įtvirtinta teisės norminiuose aktuose. Remiantis Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (SMGS) 24 straipsniu, už tokio pobūdžio krovinio praradimą taikytina 0,5 proc. natūralaus sumažėjimo norma. Tais atvejais, kai paskirties įstaigoje nustatomas krovinio trūkumas, nereiškia, jog prekės prarastos tranzito procedūros vykdymo metu. Tai patvirtina ir analogiškais atvejais gauti Transporto policijos pranešimai apie vykdomus tyrimus pagal trūkumo faktą, tačiau nenustačius, kad prekės galėjo būti prarastos Lietuvos Respublikoje, tyrimai nutraukiami. AB ,,Lietuvos geležinkeliai”, deklaruodama svorį pagal SMGS važtaraštį, muitinės tranzito procedūros vykdytojui keliamus reikalavimus pažeidė tik formaliai. Atsakomybė tranzito procedūros vykdytojui pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio a punktą kyla už prievolių, susijusių su muitinio tranzito procedūromis, nevykdymą ar netinkamą vykdymą, tačiau į paskirties įstaigą prekės buvo pristatytos per nustatytą terminą ir tokio pat pavidalo, kokio jos buvo muitinio tranzito procedūros įforminimo metu. Pareiškėjas pažymėjo, kad išankstinė muitinei pateiktų prekių apžiūra yra bendrovės teisė, o ne pareiga. Deklaruoti kitą įvežtų prekių kiekį būtų galima, jei būtų nustatyta, kad prekių kiekis neatitinka vežamam, ko šiuo atveju nebuvo. Trūkumas paaiškėjo tik prekes iškrovus ir pasvėrus Klaipėdos teritorinėje muitinėje. Pretenzijų pareiškėjui dėl krovinio trūkumo niekas nepareiškė. Pareiškėjas visus įsipareigojimus, susijusius su muitinio tranzito procedūromis, įvykdė. Trūkstamas krovinys nebuvo įvežtas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ir nebuvo joje prarastas. Pareiškėjas vadovaujasi Vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A11-17/2005. Nurodė, kad importo skola muitinei atsiranda neįvykdžius bent vienos iš prievolių, reglamentuotų Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsnyje, tačiau, pareiškėjo manymu, visas prievoles įvykdė tinkamai ir laiku, tuo labiau, kad nei Vilniaus teritorinė muitinė, nei Muitinės departamentas savo administraciniuose aktuose nenurodė, už kokių būtent prievolių muitinei neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą pareiškėjui kilo pareiga mokėti muito ir pridėtinės vertės mokesčius.

Atsiliepimas

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 54-55) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad prekės pagal Vilniaus teritorinės muitinės sprendimuose nurodytus SMGS važtaraščius į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos per Kenos geležinkelio postą ir vadovaujantis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 37 straipsniu, nuo jų įvežimo momento tapo muitinės prižiūrimos. Vadovaujantis 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB), nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, 416 straipsnio 2 dalimi, valstybės narės, per kurios teritoriją prekės įvežamos į Bendriją, geležinkelio įmonė (AB ,,Lietuvos geležinkeliai”) laikoma operacijų, atliekamų su prekėmis, priimtomis vežti trečiosios šalies geležinkeliu, vykdytoju. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalies b punktu, išorinio Bendrijos tranzito procedūros vykdytojas atsako už nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, laikymąsi. Taigi bendrovė, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 38 straipsnio 1 dalies a punktu, tapo atsakinga už visų prekių, įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją pagal nurodytus SMGS važtaraščius, pristatymą į muitinės nustatytą įstaigą. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsnio 1 dalies 4 punktu importo skola muitinei atsiranda neįvykdžius bent vienos iš prievolių, susijusių su importo muitais apmokestinamų prekių laikinuoju saugojimu arba joms įformintos muitinės procedūros taikymu. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad skola muitinei atsiranda tuo momentu, kai nustojama vykdyti prievolę (nagrinėjamu atveju pristačius į uostą ne visas SMGS važtaraščiuose deklaruotas prekes), o vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 215 straipsnio 1 dalimi skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje įvykdomi jos atsiradimą lemiantys veiksmai, o jeigu tos vietos nustatyti negalima, toje vietoje, kurioje muitinė prekes pripažino esant tokioje padėtyje, kuriai susidarius atsiranda skola muitinei. Taigi atsižvelgiant į tai, kad prekių trūkumas nustatytas Bendrijos muitų teritorijoje, Vilniaus teritorinė muitinė savo sprendimais pagrįstai bendrovei už prekių trūkumą pagal SMGS važtaraščius įregistravo mokestinę prievolę muitinei. Atsakovas pažymėjo, kad dokumentų, pagrindžiančių, jog prekių trūkumas atsirado ne Bendrijos muitų teritorijoje, bendrovė nei teritorinei muitinei, nei Muitinės departamentui, nei teismui nepateikė. Paaiškino, kad pareiškėjo nurodyta Vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11-17/2005 šiuo atveju netaikytina, nes šiuo atveju vagonai iš pakrovimo vietos išvyko neplombuoti ir Bendrijos muitų teritoriją atvyko neplombuoti.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 86-88) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ne visas prekes, nurodytas SMGS važtaraščiuose, pristatė į Klaipėdos teritorinės muitinės Molo jūrų uosto postą. Teigė, kad tai patvirtina prekių tikrinimo aktai. Vilniaus teritorinė muitinė raštais informavo AB ,,Lietuvos geležinkeliai” apie galimą skolos muitinei atsiradimą už nustatytą prekių trūkumą, nurodydama galimybę pateikti dokumentus, įrodančius, kad prekių trūkumas atsirado ne Europos Bendrijos muitų teritorijoje. AB ,,Lietuvos geležinkeliai” atsakydama į muitinės raštus teigė, kad bendrovė prekes į nustatytą muitinės įstaigą pristatė laiku, tokio pat pavidalo, kokio jos buvo muitinio tranzito procedūrų įforminimo metu, t. y. bendrovė tranzito procedūros vykdytojo įsipareigojimus įvykdė tinkamai. Bendrovė nepateikė pakankamų įrodymų, kad prekės, kurioms buvo nustatytas trūkumas, nebuvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją. Šiuo atveju, jeigu prekių trūkumas būtų atsiradęs iki įvažiavimo į Bendrijos muitų teritoriją bendrovė, vadovaudamasi SMGS 18 straipsnio 1 paragrafu, turėjo įforminti komercinį aktą ir SMGS važtaraštyje padaryti atžymą apie prekių trūkumą. Pažymėjo, kad pagal SMGS susitarimo 22 straipsnį geležinkelio įmonė, priėmusi pagal SMGS važtaraštį vežti krovinį, atsako už sutarties vykdymą visame kelyje nuo išvykimo įstaigos iki krovinio pateikimo paskirties įstaigai. Kiekviena sekanti geležinkelio įmonė, priimdama vežti krovinį su SMGS važtaraščiu, įsipareigoja vykdyti krovinio pervežimo sutartį. Pareiškėjas yra SMGS susitarimo dalyvis, todėl solidariai su šio Susitarimo dalyviais atsako už krovinių gabenimą. Kroviniai į Lietuvos Respubliką buvo tranzitu atgabenti per Kenos geležinkelio postą, o galimi krovinių trūkumai buvo nustatyti atlikus vagonų svėrimą tik paskirties muitinės įstaigoje - Klaipėdos teritorinėje muitinėje. Pažymėjo, kad vadovaujantis Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų 349 straipsniu prekės, kurios yra arba turi būti pakrautos į vieną transporto priemonę ir gabenamos iš vienos išvykimo įstaigos į vieną paskirties įstaigą, turi būti deklaruojamos vienoje tranzito deklaracijoje. Vadovaujantis Muitinės departamento direktoriaus 2003 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1B-37 patvirtintų Supaprastintų muitinio tranzito procedūrų, taikomų gabenant prekes geležinkelio transportu su SMGS arba CIM važtaraščiais, atlikimo taisyklių 3 punktu, SMGS važtaraštis laikomas lygiaverčiu bendrojo dokumento tranzito rinkiniui. Šiais atvejais prekės buvo deklaruotos ne viename SMGS važtaraštyje, todėl pareiškėjo argumentai, kad ferochromo trūkumai vienuose vagonuose išlyginamas pertekliumi kituose, yra nepagrįsti. Paaiškino, kad yra padaryta techninė klaida SMGS važtaraštyje Nr. 0139218, teisingi duomenys patvirtinami Klaipėdos teritorinės muitinės Molo jūrų uosto posto 2006 m. vasario 2 d. Prekių tikrinimo akte Nr. PTA A049896.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimu (b. l. 135-142) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies - panaikino Muitinės departamento 2006 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo ,,Dėl AB „Lietuvos geležinkeliai” 2006 m. liepos 14 d. skundo Nr. 2(DK)-960” dalį, kuria patvirtintas Vilniaus teritorinės muitinės 2006 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. 16KP-08-156. Teismas panaikino Vilniaus teritorinės muitinės 2006 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 16KP-08-156 ,,Dėl mokestinės prievolės įregistravimo”. Kitus AB „Lietuvos geležinkeliai” skundo reikalavimus atmetė.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Muitinės departamento direktoriaus 2003 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 1B-37 patvirtintų Supaprastintų muitinio tranzito procedūrų, taikomų gabenant prekes geležinkeliu transportu su SMGS arba CIM važtaraščiais, atlikimo taisyklių 2, 3, 37 punktais, Muitinės departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1B-239, 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamentu (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 199, 416 straipsniais, Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsniu, SMGS susitarimo 2, 18 straipsniais, Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, pakeisto (Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2787/2000, 2000 m. gruodžio 15 d., iš dalies pakeičiantis Reglamentą (EEB) Nr. 2454/93 dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų) 349 straipsniu. Teismas konstatavo, kad Vilniaus teritorinės muitinės 2006 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. 16KP-08-156 priimtas neįvertinus visų aplinkybių ir nepašalinus dokumentų prieštaravimų. Teismas nurodė, kad įrašas SMGS originale, nustatantis krovinio perteklių, nenuginčytas ir neištaisytas, o SMGS kopija (kuri lieka muitinėje) turi atitikti originalą, nes kitaip tai nėra kopija. Vilniaus teritorinės muitinės nepagrįstai teigia, kad šiuo atveju trūkumo buvimą įrodo ir Vilniaus teritorinės muitinės 2006 m. vasario 23 d. pranešimas pareiškėjui Nr. 2B-18.8/10-5975 (b. l. 93). Šis dokumentas paremtas prekių tikrinimo aktu, kuris prieštarauja įrašui SMGS originale, todėl šis dokumentas taip pat neįrodo, kad SMGS originale padarytas įrašas tėra techninė klaida. Mokestinio ginčo nagrinėjimo metu šie prieštaravimai nebuvo pašalinti. Kadangi SMGS Nr. G0139218 dokumentų komplekte yra nepašalinti prieštaravimai dėl prekių pertekliaus ar trūkumo, pareiškėjui priskaičiuoti pagal šiuos prieštaringus dokumentus mokesčius galimybės nėra. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas deklarantu, tapo atsakingas už krovinio kiekio, nurodyto SMGS važtaraščiuose, pristatymą į muitinės paskirties įstaigą. Pareiškėjas neteikė muitinės įstaigoms jokių dokumentų, įrodančių, kad SMGS važtaraštyje krovinio svoris siuntėjo buvo nurodytas klaidingai, arba, kad trūkumas atsirado iki įvežant krovinį į Bendrijos muitų teritoriją, nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė tokius įrodymus teikti. Vilniaus teritorinė muitinė visais atvejais informavo pareiškėją pranešimais (2006 m. vasario 24 d. ir 2006 m. vasario 28 d.) apie galimą muitinio tranzito procedūros pažeidimą, kadangi nustatytas prekių trūkumas (b. l. 104, 113), ir prašė iki nurodytos datos teikti dokumentus, įrodančius, kad importo skola muitinei neatsirado. Be to, AB „Lietuvos geležinkeliai“ dar 2005 m. gegužės 27 d. Muitinės departamento raštu Nr. 3B-17.17/18-6121 buvo informuota dėl galimybės patikrinti įvežtas į Bendrijos teritoriją prekes, jeigu tai reikalinga muitinės sankcionuotiems veiksmams atlikti, šiame rašte detaliai išaiškinta tokios procedūros tvarka ir ją reglamentuojantys teisės aktai. Teismas nurodė, kad Prekių tikrinimo aktuose matyti, kad prekė vežama neplombuotose vagonuose, krovinys vežamas atviruose vagonuose, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog bendrovė neturėjo jokios priežasties patikrinti krovinio kiekį iki deklaracijos pateikimo muitinei ir tuo pačiu nepagrįstai remiasi Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-17/2005. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas deklaruoja krovinį vagonais, teikdamas kiekvienam vagonui atskirus SMGS važtaraščius, kurie yra muitinės deklaracija, ir būtent už šios deklaracijos teisingumą pilnutinai atsako tranzito procedūros vykdytojas. Be to, pareiškėjas neteikė jokių įrodymų, kad viso sąstato krovinio svoris atitinka deklaracijose nurodytam bendram svoriui. Dėl svėrimo paklaidų, pareiškėjo atstovai nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad svarstyklės sveria su jų nurodyta paklaida, nors neneigė, jog svarstyklės yra AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuosavybė. Tokiu atveju pareiškėjas dar muitinės įstaigoms galėjo pateikti prašymą dėl skolos muitinei apskaičiavimo atsižvelgiant į paklaidą, kurią įrodyti turėjo teikdami svarstyklių metrologinės patikros ar kitus dokumentus. Šiuo atveju Vilniaus teritorinė muitinė krovinį pasvėrė, surašė Prekių tikrinimo aktus, t. y. pateikė įrodymus dėl prekių svorio, o šiuos aktus nuginčyti privalėjo pareiškėjas. Taip įrodinėjimo našta paskirstyta Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnyje. Dėl pareiškėjo argumentų, jog turėjo būti taikoma 0,5 procentų natūralaus sumažėjimo norma, kadangi tai nustatyta Vyriausybės 1997 m. birželio 26 d. nutarime Nr. 677 „Dėl geležinkeliais vežamų krovinių svorio nuostolių (natūralaus sumažėjimo) normų patvirtinimo“ bei SMGS susitarime, teismas nurodė, kad Vyriausybės nutarime tiesiogiai pasakyta, kad juo patvirtintos normos netaikomos apskaičiuojant Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus mokesčius. Pareiškėjui, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsniu ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 13 dalimi, papildomai nustatyti muito mokesčiai ir PVM, t. y. apskaičiuotas krovinio trūkumas tiesiogiai susijęs su mokėtinais papildomai mokesčiais, todėl krovinio trūkumui netaikytinos natūralaus sumažėjimo normos, nustatytos minėtu Vyriausybės nutarimu. Teismas pažymėjo, kad SMGS susitarimo 2 straipsnyje nustatyta, jog susitarimas galioja tik geležinkeliams, krovinių siuntėjams ir gavėjams, taigi muitinės įstaigos natūralaus nuostolio negali skaičiuoti ir pagal šį susitarimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teismai nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 147-149) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo reikalavimai ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2006 m. birželio 29 d. sprendimus Nr. 16KP-08-156, 16KP-08-157, 16KP-08-159 bei Muitinės departamento 2006 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 1A-4.14-418. Taip pat prašo atlyginti apelianto pirmojoje bei apeliacinėje instancijoje turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo manymu, muitinė plečiamai aiškina Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnį.

2. Pareiškėjas Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnyje reglamentuotas prievoles įvykdė tinkamai, todėl teismo argumentas dėl šio straipsnio yra nepagristas ir prieštaraujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai.

3. Pareiškėjas prievoles, susijusias su išorinio Bendrijos tranzito procedūra įvykdė tinkamai, todėl nesutinka su tuo, kad Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsnio pagrindu bendrovei atsirado importo skola muitinei.

4. Kadangi prievolė pagal Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsnį apskaičiuoti importo muitus už tariamą ferolydinių trūkumą neatsirado, negalėjo atsirasti ir prievolė apskaičiuoti importo PVM pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 13 punktą.

5. Pareiškėjas nesutinka, kad pagal Komisijos reglamento Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalį jam gali kilti atsakomybė už SMGS važtaraštyje nurodyto prekių kiekio pristatymą į paskirties muitinės įstaigą, kadangi šioje straipsnio dalyje yra reglamentuota deklaranto atsakomybė už (a) informacijos teisingumą, (b) dokumentų tikrumą bei (c) visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą.

6. Teismo argumentas, kad pareiškėjas visam geležinkelio transporto sąstatui galėjo įforminti vieną tranzito deklaraciją, tuomet tikrinant prekių kiekį būtų pasverta, kiek svorio yra deklaruota visame sąstate, negali būti taikomas, kadangi vagonai su ferolydinių kroviniais į Klaipėdos uostą nevažiuoja ištisais sąstatais, dažniausiai viename sąstate vyksta po 1 ar keletą vagonų su šiuo kroviniu.

Atsiliepimas

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 158‑159) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, išdėstytais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 160-162) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, išdėstytais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, esmę šioje byloje sudarė Vilniaus teritorinės muitinės sprendimų, kuriais buvo įregistruotos mokestinės prievolės pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pareiškėjas nesutiko su šiais sprendimais, nes manė, kad mokestinės prievolės pareiškėjui buvo įregistruotos nepagrįstai ir neteisėtai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus teritorinė muitinė 2006 m. vasario 23 d. pranešimu (b. l. 93), 2006 m. gegužės 12 d. pranešimu (b. l. 96) pranešė pareiškėjui apie galimą muitinio tranzito procedūros pažeidimą (nustatytą prekių trūkumą) pagal SMGS važtaraštį Nr. G0139218. Vilniaus teritorinė muitinė 2006 m. vasario 24 d. (b. l. 104) ir 2006 m. gegužės 11 d. pranešimais (b. l. 105) pranešė pareiškėjui apie galimą muitinio tranzito procedūros pažeidimą (nustatytą prekių trūkumą) pagal SMGS važtaraštį Nr. G0139343. Vilniaus teritorinė muitinė 2006 m. vasario 28 d. pranešimu (b. l. 113), 2006 m. gegužės 12 d. pranešimu (b. l. 114) pranešė pareiškėjui apie galimą muitinio tranzito procedūros pažeidimą (nustatytą prekių trūkumą) pagal SMGS važtaraštį Nr. G0139488. Vilniaus teritorinė muitinė paminėtais pranešimais taip pat paprašė, kad pareiškėjas pateiktų įrodymus, kad importo skola muitinei neatsirado. Atsakydamas į dalį paminėtų pranešimų, pareiškėjas 2006 m. gegužės 17 d. rašte (b. l. 94-95) nurodė, kad tais atvejais, kai paskirties įstaigoje nustatomas krovinio trūkumas, nereiškia, jog prekės prarastos tranzito procedūros vykdymo metu. Šiame rašte taip pat pažymėta, kad pareiškėjas muitinės tranzito procedūros vykdytojui keliamus reikalavimus pažeidė tik formaliai. Jokių pretenzijų dėl prekių muitinio tikrinimo nepareikšta.

2006 m. birželio 29 d. sprendimais (b. l. 89-91, 100-102, 109-111) Vilniaus teritorinė muitinė įregistravo mokestines prievoles pareiškėjui. Sprendimuose nurodoma, kad gabenant prekes pagal SMGS važtaraščius Nr. G0139218, Nr. G0139343, Nr. G0139488, paskirties muitinės įstaigoje pasvėrus prekes, nustatytas jų trūkumas. Šiuose sprendimuose, be kita ko, aiškiai įvardinti prekių tikrinimo aktų numeriai ir datos, pabrėžta, kad netikėti svėrimo rezultatais nėra jokio pagrindo. 2006 m. liepos 14 d. skundu (b. l. 60-61) pareiškėjas kreipėsi į Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) ir prašė panaikinti paminėtus Vilniaus teritorinės muitinės sprendimus. Skunde, be kita ko, buvo teigiama, kad svorio trūkumas dar nereiškia, kad prekės buvo prarastos Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje, atkreipiamas dėmesys į galimas svarstyklių paklaidas, natūralaus sumažėjimo normas. Tačiau jokių pretenzijų dėl prekių muitinio tikrinimo atlikimo sąlygų, numatytų 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatai arba Įgyvendinimo nuostatai), 239-252 straipsniuose, krovinių svėrimo metodo nepareikšta. Muitinės departamentas 2006 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

2006 m. rugsėjo 26 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo skundas (b. l. 2-5) dėl paminėtų Muitinės departamento 2006 m. rugpjūčio 31 d. ir Vilniaus teritorinės muitinės 2006 m. birželio 29 d. sprendimų panaikinimo. Pareiškėjo skundas iš esmės buvo grindžiamas argumentais, nurodytais aukščiau minėtuose 2006 m. gegužės 17 d. pareiškėjo rašte ir skunde Muitinės departamentui. Skunde pažymima, kad tranzito procedūra buvo tinkamai įvykdyta, trūkstamas krovinys nebuvo įvežtas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ir nebuvo joje prarastas. Tačiau jokių pretenzijų dėl prekių muitinio tikrinimo atlikimo sąlygų, numatytų Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 239-252 straipsniuose, krovinių svėrimo metodo nepareikšta. Tokios pretenzijos nepareikštos ir teismo posėdžio (b. l. 129-131) pirmosios instancijos teisme metu. Jos nepareikštos ir apeliaciniame skunde (teismui pateiktas 2007 m. sausio 3 d.). Apeliaciniame skunde (b. l. 147-149) apeliantas iš esmės nesutinka su tuo, kad jam gali kilti atsakomybė už SMGS važtaraštyje nurodyto prekių kiekio pristatymą į paskirties muitinės įstaigą.

2007 m. rugpjūčio 10 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas dėl administracinių bylų sujungimo ir teismo sudėties. Šiame prašyme pareiškėjas laiko ginčui aktualius prekių svėrimo rezultatus niekiniais, nes: (i) paskirties muitinės įstaigoje prekės buvo sveriamos neleistinu metodu, (ii) prekių muitinis tikrinimas buvo neteisėtas, nes nesilaikyta jo atlikimo sąlygų, numatytų Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 239-252 straipsniuose. Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu pareiškėjas prašė tenkinti jo apeliacinį skundą inter alia ir 2007 m. rugpjūčio 10 d. prašyme paminėtais pagrindais.

V.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktai reikalauja, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, tinkamai suformuluotų savo reikalavimą (skundo dalyką) ir nurodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo faktinį pagrindą). Tinkamas skundo dalyko ir pagrindo suformulavimas yra būtina procesinė teisės kreiptis į teismą sąlyga. Tik tinkamai suformulavus skundo dalyką ir pagrindą teismas gali spręsti dėl skundo priėmimo. Be to, būtent skundo dalykas ir pagrindas iš esmės apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1832/2005). Administracinis teismas, net ir turėdamas pareigą būti aktyvus nagrinėjant administracines bylas (ABTĮ 81 straipsnis), paprastai neturi teisės keisti reikalavimo pagrindą arba dalyką savo iniciatyva ir, nagrinėjant bylą, išeiti iš reikalavimo ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A4-506/2003). Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad įstatymas leidžia pareiškėjui keisti skundo dalyką arba pagrindą bylos nagrinėjimo metu. ABTĮ 52 straipsnis nustato, kad “pareiškėjas turi teisę atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo, taip pat tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį”.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos Rec 2004(20) dėl administracinių aktų teisminio peržiūrėjimo 4 punktas numato, kad administracinių aktų teisminio peržiūrėjimo procesas turėtų vykti užtikrinant teisę į sąžiningą teismo procesą. Bylos nagrinėjimo laikas turėtų būti protingas, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Šalims turėtų būti suteiktos vienodos galimybės procese. Procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu. Taigi administracinių bylų procesas turėtų vykti taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų vilkinti bylų nagrinėjimą, sprendimų priėmimą ir vykdymą, būtų užkirstas kelias proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis, nebūtų pažeistos inter alia proceso šalies, sąžiningai dalyvaujančios nagrinėjant bylą, teisės. Šie reikalavimai iš dalies atsispindi ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme, pavyzdžiui, ABTĮ 53 straipsnio 3 dalis nustato, kad proceso šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Atsižvelgiant į šiuos reikalavimus turėtų būti aiškinamos ir atitinkamos proceso normos.

Neapskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimai įsiteisėja pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui, o jeigu sprendimas yra apskundžiamas ir nėra panaikinamas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą. Teismo sprendimas, priimtas bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, įsiteisėja nuo naujo sprendimo priėmimo dienos (ABTĮ 96 straipsnio 1 – 3 dalys). Išvardintų taisyklių pagrindu darytina išvada, kad į priimtą teismo sprendimą gali įsiterpti apeliacinės instancijos teismas jį panaikindamas ir priimdamas naują sprendimą, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduodamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukdamas arba skundą palikdamas nenagrinėtą (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 2 – 5 punktai). Tokia intervencija būtų negalima, jei dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo suinteresuotas asmuo (proceso dalyvis) nepaduotų apeliacinio skundo.

ABTĮ 130 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde, išskyrus aiškiai apibrėžtą išimtį, negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. ABTĮ 138 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti šalių paaiškinimų teikimą apeliacinės instancijos teisme, kai byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nustato, kad teismas įspėja proceso dalyvius, jeigu kalbų turinys neatitinka pateiktų procesinių dokumentų turinio. Pastebėtina, kad ABTĮ III skyriuje kaip proceso dalyvių procesiniai dokumentai minimi tik apeliacinis skundas, atsiliepimas į jį ir prisidėjimas prie apeliacinio skundo. Jokie kiti dokumentai neminimi.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtus principus ir normas, taip pat sistemiškai įvertinus ir kitas apeliacinį procesą apeliacinės instancijos administraciniame teisme reglamentuojančias normas, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Tad proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar papildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Priešingas teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinio netikrumo ir neaiškumo būseną, nes šalis niekada, net prieš pat teismo posėdį apeliacinės instancijos teisme, negalėtų būti tikra, kad kita šalis jai nepateiks siurprizo, pakeisdama savo skundo pagrindą, nurodydama naujas, anksčiau nenurodytas aplinkybes, iš esmės paneigtų proceso pirmosios instancijos teisme prasmę ir reikšmę, nes šalys nebūtų suinteresuotos pateikti visus savo argumentus pirmosios instancijos teisme ir siektų tik kuo greičiau perkelti bylos nagrinėjimą į apeliacinės instancijos teismą. Dar daugiau, proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai yra iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai atliekama net po apeliacinio skundo priėmimo.

Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad aukščiau suformuluota taisyklė negali būti taikoma pernelyg formaliai. Pastebėtina, kad ji neužkerta kelio proceso dalyviui apeliaciniame skunde detalizuoti savo argumentų, jau iškeltų pirmosios instancijos teisme, juos išplėtoti, taip pat atitinkamai reaguoti į pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytą teisinį ir faktinį vertinimą. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti pateisinamas visiškai nemotyvuotas ir nepagrįstas kokybiškai naujų faktinių aplinkybių ir argumentų nurodymas, t. y. skundo faktinio pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, kokybiškas pakeitimas (papildymas) apeliacinės instancijos teisme.

VI.

Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, nei savo paaiškinime muitinės įstaigoms, nei savo skunde Muitinės departamentui, nei savo skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nei savo apeliaciniame skunde, įstatymų nustatyta tvarka priimtame Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, pareiškėjas iš esmės nekėlė klausimo dėl prekių svėrimo paskirties muitinės įstaigoje metodo bei prekių muitinio tikrinimo atlikimo sąlygų. Tai bei sisteminė bylos medžiagos analizė patvirtina, kad savo reikalavimus grįsti aplinkybėmis, susijusiomis su svėrimo paskirties įstaigoje metodu bei prekių muitinio tikrinimo atlikimo sąlygomis, numatytomis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 239-252 straipsniuose, pareiškėjas pradėjo tik apeliacinės instancijos teisme. Beje, tai padaryta net po apeliacinio skundo priėmimo. Šių aplinkybių tyrimas apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegijos nuomone, be kita ko, reikalautų naujų įrodymų priėmimo, tyrimo ir vertinimo, pirmosios instancijos teismo netirtų ir šioje instancijoje šalių neįrodinėtų aplinkybių tyrimo ir vertinimo. Tai iš esmės reikštų bylos nagrinėjimo iš esmės, kuris turėtų būti atliekamas pirmosios instancijos teisme, atnaujinimą apeliacinės instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teismo išėjimą už tų ribų, kuriose byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Tad, teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtų aplinkybių nurodymas reiškia kokybiškai naujų faktinių aplinkybių ir argumentų nurodymą apeliacinės instancijos teisme, t. y. bandymą apeliacinės instancijos teisme kokybiškai pakeisti (papildyti) faktinį skundo pagrindą, suformuluotą ir išnagrinėtą pirmosios instancijos teisme. O tai, kaip minėta, yra iš esmės neleistina.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad dar 2006 m. vasario mėnesį pareiškėjas buvo informuotas apie nustatytą prekių trūkumą, atlikus jų muitinį tikrinimą paskirties muitinės įstaigoje. Taigi iki kreipimosi į pirmosios instancijos teismą jis turėjo apie pusę metų laiko, kad galėtų kristalizuoti ir išsiaiškinti tas aplinkybes, kuriomis grįs savo skundą teismui, bei surinkti tai patvirtinančius įrodymus. Be to, pirmosios instancijos teisme pareiškėją atstovavo du advokatai, t. y. asmenys, kuriems keliami itin aukšti kvalifikacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė priežasčių, kurios pateisintų paminėtų klausimų iškėlimą tik apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs proceso taisykles bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nesiimdamas savo iniciatyva aiškintis ir nagrinėti aplinkybes, kurias pareiškėjas konkrečiai nurodė tik apeliacinės instancijos teisme, t. y. neišeidamas už pareiškėjo pirmosios instancijos teisme suformuluoto skundo pagrindo ribų. Pastebėtina, kad pareiškėjui negalėjo būti nežinoma Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies nuostata, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

Dėl paminėtų priežasčių ir aplinkybių, teisėjų kolegija šioje byloje nevertina pareiškėjo nurodomų faktinių aplinkybių ir įrodymų, susijusių su krovinio svėrimo paskirties įstaigoje metodo tinkamumu bei prekių muitinio tikrinimo atlikimo sąlygomis, numatytomis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 239-252 straipsniuose.

VII.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (SMGS) 2 straipsnyje nustatyta, kad jis yra privalomas ir galioja geležinkeliams, krovinių siuntėjams bei gavėjams (vežimo sutarties dalyviams). Be to, su prekių natūralia netektimi (natūraliu sumažėjimu) susiję klausimai inter alia yra reguliuojamai 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Muitinės kodeksas), 206 straipsnyje, Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 862-864 straipsniuose. Todėl taikyti Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (SMGS) nuostatas dėl natūralaus krovinio sumažėjimo normų, muitinei apskaičiuojant mokėtinus muitus ir mokesčius, nėra pagrindo. Muitinės departamento ir pareiškėjo 2006 m. rugpjūčio 22 d. papildomas susitarimas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 8 d. nutarimas Nr. 809 “Dėl geležinkelių transportu atvirais vagonais tranzitu vežamų krovinių nuostolio (natūralaus sumažėjimo) normų” nagrinėjamu atveju netaikytini, nes negaliojo ginčui aktualiu laikotarpiu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. 677 “Dėl geležinkeliais vežamų krovinių svorio nuostolio (natūralaus sumažėjimo) normų patvirtinimo” taip pat netaikomas, nes jame buvo nustatyta, kad nurodytosios normos netaikomos apskaičiuojant Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus mokesčius. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad krovinio svoris sumažėjo dėl natūralių priežasčių (natūralaus sumažėjimo), pareiškėjas nepateikė.

VIII.

Pagal Muitinės kodekso 37 straipsnio 1 dalį į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo yra muitinės prižiūrimos. Jų muitinį tikrinimą galima atlikti vadovaujantis galiojančiomis nuostatomis. Toks tikrinimas ir buvo atliktas, kur 2006 m. vasario 6 d. Klaipėdos teritorinės muitinės Molo jūrų uosto poste nustatytas 1750 kg ferochromo trūkumas, o 2006 m. vasario 12 d. 2580 kg ferochromo trūkumas.

Muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas. Jis atsako už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą deramai prižiūrint, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės, bei už nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, laikymąsi. Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsnio 1 dalies a punkte yra nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neįvykdžius bent vienos iš prievolių, susijusių su importo muitais apmokestinamų prekių laikinuoju saugojimu arba su joms įformintos muitinės procedūros taikymu. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad skolininku laikomas asmuo, kuris esamomis aplinkybėmis turi vykdyti prievoles, susijusias su importo muitais apmokestinamų prekių laikinuoju saugojimu arba su joms įformintos muitinės procedūros taikymu.

Įgyvendinimo nuostatų 416 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės, per kurios teritoriją prekės įvežamos į Bendriją, geležinkelio įmonė laikoma operacijų, atliekamų su prekėmis, priimtomis vežti trečiosios šalies geležinkelių, vykdytoju. Šiuo atveju akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ laikoma operacijų vykdytoju nuo prekių patekimo į Lietuvos Respubliką (Bendrijos muitų teritoriją). Neturi teisinės reikšmės apelianto argumentas, jog krovinys įvažiavęs į Europos Bendrijų (Lietuvos Respublikos) teritoriją iš trečiosios ne Europos Bendrijų šalies teritorijos nebuvo iš karto pasvertas ir tai padaryta tik prieš šio krovinio išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Įgyvendinimo nuostatų 416 straipsnio 2 dalis yra imperatyvi ir negali būti aiškinama taip, kad įvežus prekes į Lietuvos Respublikos teritoriją iki jų pasvėrimo operacijų vykdytoju dar nėra Lietuvos geležinkeliai ir jiems nekyla atsakomybė dėl atsiradusio prekių trūkumo.

Pareiškėjui įvežus prekes į Lietuvos Respubliką (Bendrijos muitų teritoriją), šios prekės tapo muitinės prižiūrimos (Muitinės kodekso 37 str. 1 d.). Muitinės kodekso 42 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad muitinei sutikus, jai pateiktos prekės gali būti apžiūrimos arba kitaip patikrinamos, imami jų pavyzdžiai, kad būtų įmanoma joms įforminti muitinės sankcionuotus veiksmus. Tačiau minėtoji norma nedraudžia operacijų vykdytojui pačiam tikrinti prekes iš karto joms įvažiavus į Lietuvos Respublikos teritoriją ir iki pateikiant jas muitinei ar pačiai muitinei nusprendus jas patikrinti.

Prekių trūkumas buvo nustatytas Klaipėdos teritorinės muitinės Molo jūrų uosto poste. Pareiškėjas nepateikė įrodymų kur atsirado prekių trūkumas ir nepateikė faktinių duomenų, kad į Lietuvą ferochromo buvo įvežta mažiau negu nurodyta važtaraščiuose. Pagal Muitinės kodekso 215 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje įvykdomi jos atsiradimą lemiantys veiksmai. Pagal antrąją įtrauką, jeigu tos vietos nustatyti negalima, toje vietoje, kurioje muitinė prekes pripažino esant tokioje padėtyje, kuriai susidarius atsiranda skola muitinei. Nagrinėjamoje byloje nėra galimybės nustatyti, kurioje vietoje įvykdyti skolos atsiradimą lemiantys veiksmai (įrodymų, kad šie veiksmai įvyko ne Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nepateikė), todėl atsakovas pagrįstai nustatęs prekių trūkumą pagal Muitinės kodekso 215 straipsnio 1 dalies antrąją įtrauką pripažino skolą muitinei atsiradus Lietuvos Respublikoje.

Dėl išdėstytų priežasčių teigtina, kad apeliacinio skundo argumentai netinkamai interpretavus Europos Bendrijos muitinės kodekso 96, 204 straipsnius, Muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatas bei jas taikius niekuo neparemti. Skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Birutė JanavičiūtėRomanas KlišauskasArūnas Sutkevičius