- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-09
- Bylos Nr.
- 1A-236-327/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-00053-2014-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danutė Giačaitė, Kęstutis Dargužis
- Nuteistasis
- S. K.
- Kategorijos
- 1.2.19.3Papirkimas (BK 227 str.)
Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-236-327/2015
Teisėja Diana Atajeva Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00053-2014-4
2015 m. balandžio 9 d.
Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas), Danutės Giačaitės ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant vertėjai V. R., prokurorui Jaunučiui Vailioniui, nuteistajam S. K., jo gynėjai advokatei Elenai Gylienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 str. 2 d. ir nuteistas 75 MGL (9750,00 Lt/2823 Eur) dydžio baudą nustatant baudą sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie finansų ministerijos, per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 65 str. 1 d. 2 p. a pap., 66 str. į S. K. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. sausio 16 d..
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. K. nuteistas už tai, kad jis, 2014 m. sausio 14 d. 16.20 val. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Jotvingių g. 8, Alytus, tarnybinėse patalpose, kabinete Nr. 311, tiesiogiai davė kyšį valstybės tarnautojui – Alytaus AVPK Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniajam tyrėjui R. A., siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus, palikęs žurnale „Top Gear“ voką su atvirute, kurioje buvo 1000 Lt ir sakydamas žodžius „tikiuosi, kad tyrimas bus atliktas gerai“ ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame viena iš proceso dalyvių yra jo žmona K. K., siekė jai palankaus procesinio sprendimo.
Šalies argumentai
Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus, t. y. pažeidė šiame kodekse įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 str.) – byloje buvo nustatytos klaidingos faktinės aplinkybės, turinčios reikšmės teisingai išspręsti bylą, o po to jas teismas neteisingai įvertino ir dėl to netinkamai aiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Jis negalėjo būti nuteistas pagal BK 227 str. 2 d., kadangi jokių nusikalstamų veiksmų nepadarė. Turi būti išteisintas, o baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 d. 1 p.). Teismas vadovavosi tik tais įrodymais, kurių pagrindu galėjo priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kitų įrodymų nevertino, juos nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė.
Apeliantas nurodo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu jis iš esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir tik 2014 m. spalio 29 d. teisme apžiūrint daiktinius įrodymus, pirmą kartą pamatė atvirutę ir voką, kuriuose buvo neva jo duotas pareigūnui kyšis. Teismas, vadovaujantis BPK 20 str., iš esmės jo parodymų netikrino, jų nesulygino su kita bylos medžiaga, nenurodė, kokie konkretūs byloje esantys įrodymai paneigia jo teiginius. Jo parodymų nevertino byloje esančių įrodymų visumos kontekste ir tuo pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, nuosprendyje išdėstydamas liudytojo R. A. parodymus, naudoja jų tik tą dalį ir juos esminiai iškraipo ir interpretuoja taip, kad būtų galima priimti tik apkaltinamąjį nuosprendį. Taip teismas elgiasi ne tik esminėse aplinkybėse, bet ir smulkmenose. Pvz., teismas, išdėstydamas liudytojo R. A. parodymus, nurodo, kad liudytojas parodė, jog „Pabendravus su kaltinamuoju ir advokatu, kaltinamasis išėjo, o jis dar pakalbėjo su advokatu“. Bylos faktiniais duomenimis nustatyta, kad jis išėjo iš kabineto R. A. nurodymu, o po kurio laiko R. A. vėl buvo pakviestas į kabinetą. Kitaip nuteistasis nebūtų sugrįžęs į jo kabinetą. Taip pat teismas nuosprendyje nurodo, kad R. A. paliudijo, jog „Išeidamas S. K. ant stalo paliko rankose laikytą žurnalą.“ Tokio sakinio R. A. parodymuose nėra, R. A. pastebėjo, kad ant stalo guli apelianto pamirštas žurnalas būdamas koridoriuje. Teismas nesugretino R. A. parodymų, duotų teisme ir 2014 m. sausio 14 d. ikiteisminio tyrimo metu, nepašalino prieštaravimų. Pvz. 2014 m. sausio 14 d. parodymuose liudytojas parodo, kad nuteistasis jam neva pasakė „tikiuosi, kad tyrimas bus atliktas gerai“. Teismo posėdžio metu jis parodė, kad „ko jis norėjo nesupratau, bet galvoju, kad būtų gerai sutvarkyta byla dėl jo žmonos“. Taip pat teismas cituoja R. A. parodymus: „Jam tai sukėlė įtarimą ir sugrįžęs į kabinetą pažiūrėjo žurnalą, kuriame rado... “. Tokio turinio parodymų liudytojas nedavė. Šių esminių liudytojo parodymų prieštaravimų teismas nepašalino.
Teismas nepagrįstai nurodo, kad liudytojas Č. Ž., susitikdamas su apeliantu 2014 m. sausio 14 d., jau žinojo, jog K. K. dalyvauja dviejuose ikiteisminiuose tyrimuose: viename kaip nukentėjusioji, o kitoje kaip įtariamoji. Pastebėtina, kad jis tą dieną tokios informacijos neturėjo ir negalėjo turėti. K. K. 2014 m. sausio 14 d. nebuvo pripažinta nukentėjusiąja, jai nebuvo pareikšti įtarimai. Apie D. K. skundą ji negalėjo žinoti, nes buvo jo sumušta ir gydėsi. Teismas šių aplinkybių nevertino priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
Teismas nuosprendyje BPK 20 str. tvarka nevertino liudytojo G. K. parodymų, nepašalino parodymuose esančių prieštaravimų. Teismas nevertino šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. G. K. nurodė, kad R. A. suradęs žurnale buvusius pinigus padarė išvadą, kad pinigai skirti kaip atlygis už palankaus sprendimo priėmimą, nes apeliantas R. A. išeidamas neva pasakė „tikisi, jog tyrimas bus atliktas gerai“ (ikiteisminio tyrimo metu taip pasakė R. A. G. K.), „tikiuosi tyrimo gero baigties“ (teisme taip pasakė R. A. G. K.). Prašymo turinys esminiai skiriasi, tačiau teismas to nevertino. Pastebėtina, kad jis nuo pirmo savo surašyto paaiškinimo tvirtino, kad jis apie tyrimo baigtį su R. A. nekalbėjo, nes jo tikslas buvo paprašyti pareigūną K. K. ligos metu su ja neatlikti procesinių veiksmų. Teismas, bylos nagrinėjimo metu neišsiaiškino ir nuosprendyje nepasisakė, ko jis prašė pas R. A.. Ar, kad tyrimą atliktų objektyviai, ar kad žmonos naudai baigtųsi tyrimas. Taip pat teismas nenustatė, kokioje žmonos byloje jis to siekė: ar toje, kurioje ji yra nukentėjusioji, ar toje, kurioje ji kažkada bus patraukta įtariamąja.
Teismas netiksliai nuosprendyje aiškina K. K. parodymus. Nors ji pirmos apklausos teisme metu nenurodė savo draugės pavardės, nes nenorėjo, jog ji sužinotų apie šią šeimos teisminę problemą. Vėliau paprašė, kad ji atvyktų į teismo posėdį paliudyti, tačiau teismas ją apklausti atsisakė. Teismas liudytojos K. K. parodymų nevertino, nesugretino su kitais bylos įrodymais, tokiu būdu pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, nurodydamas, kad jie yra nenuoseklūs, turėjo nuosprendyje atskleisti jų nenuoseklumą. Parodymų papildymą negalima laikyti nenuoseklumu. Teismas nurodo, kad jos parodymai prieštarauja „byloje surinktiems įrodymams“, tačiau nenurodė kokiems. Teismas neteisėtai atmetė K. K. parodymus, dėl to padarė esminę klaidą įvertindamas bylos įrodymų visumą.
Teismas nuosprendyje nurodo, kad tiki policijos pareigūnų parodymais, kad jie yra patikimi, nes jie su S. K. nėra pažįstami, jų parodymai yra nuoseklūs, vieni kitus papildantys, neprieštarauja bylos esmei ir esantiems rašytiniams įrodymams, policijos pareigūnai nėra šališki. Su tokia teismo išvada negalima sutikti. Kaip matosi iš nuosprendžio teksto, teismas kiekvieno pareigūno parodymus atskirai ir juos visumoje nevertino, nesugretino su kitais byloje esančiais įrodymais, neatskleidė jų prieštaringumo. Šios bylos tyrimo šališkumas pasireiškė ir tuo, kad ikiteisminį tyrimą atliko Alytaus AVPK to paties skyriaus pareigūnai, kuriame dirba R. A..
Teismas kaltę grindžia teisminio bylos nagrinėjimo metu neištirtu įrodymu – DVD kompaktinėje plokštelėje esančiu vaizdo įrašu. Šis įrašas teismo posėdžio metu nebuvo peržiūrėtas, todėl teismas neturėjo teisės juo grįsti nuosprendį. Teismas jo kaltę taip pat grindžia specialisto išvadomis, AB „Swedbank“ pateikta informacija ir bankomato nuotraukomis. Byloje esančių įrodymų visuma neleidžia padaryti išvados, kad jis suprato, jog žurnale yra vokas, o jame atvirutė su 1000 litų, kurie, kaip teismas teigia, skirti kyšiui. Liudytojo R. A. parodymai šioje dalyje atmestini, kadangi pareigūnas R. A. turėjo galimybę jį pasivyti laiptinėje ir pranešti apie jo pamirštą žurnalą arba pranešti budinčiajam, kad neišleistų nuteistojo iš policijos komisariato patalpų.
Liudytojas G. K. parodė, kad R. A. apie nuteistojo paliktą žurnalą su pinigais jam pranešė apie 18.30 valandą, kad jis davė nurodymą pradėti tyrimą. Byloje nėra jokio dokumento patvirtinančio šį liudytojo teiginį. Byloje pirmas ikiteisminio tyrimo dokumentas yra 2014 m. sausio 14 d. apžiūros protokolas, pradėtas specialisto R. L. rašyti 16.30 val., ir užbaigtas surašyti 16.50 valandą. Apžiūra pradėta daryti tuo metu, kai pas R. A. kabinete dar buvo ir advokatas Č. Ž., kai dar nebuvo jo paliktas šiame kabinete žurnalas su pinigais. Šių duomenų prieštaringumas teismo nebuvo pašalintas. G. K. patvirtino, kad informaciją apie žurnalą su pinigais R. A. kabinete iš šio pareigūno gavo tik apie 18.30 val. Liko neišaiškinta, kodėl R. A. nesiėmė priemonių jį surasti ir sulaikyti; kodėl nuo 17 val. iki 18.30 val. jis nepranešė G. K. apie žurnalą, kuriame pareigūnas R. A. aptiko pinigus; kodėl 16.30 val. ir kieno iniciatyva buvo pradėta kabineto, žurnalo, voko, atviruko ir pinigų apžiūra ir fotografavimas, jeigu G. K. tokį nurodymą davė tik 18.30 valandą. Apžiūra negalėjo būti daroma apžiūros protokole nurodytu laiku, tačiau dėl to tyrimas neatliktas.
Apeliantas taip pat pažymi, kad 2014 m. sausio 15 d., apie 14 val., jam paskambino R. Z. ir pakvietė atvykti Alytaus AVPK pokalbiui, o jam atvykus apie 16 val. buvo sulaikytas. Nesiaiškinta, kas šiam pareigūnui davė tokius nurodymus, kodėl jis buvo kviečiamas ne iš ryto, kokie procesiniai veiksmai šioje byloje buvo atliekami iki 14 val. ir t.t. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas G. K. paliudijo, jog R. A. atėjęs į jo kabinetą pasakė, kad jis tik „radęs pinigus suprato, kad jie kaip atlygis už palankaus sprendimo priėmimą“. Teisme liudytojas G. K. pasakė, kad R. A., atėjęs į jo kabinetą jam pasakė „palikdamas žurnalą pasakė – tikiuosi tyrimo gero baigties“. Šie liudytojo parodymų prieštaravimai nepašalinti.
Taip pat negalima laikyti įrodymu ir apžiūros protokolo, nes jis, tikėtina, yra suklastotas – dėl nenustatytų aplinkybių jis surašytas sekančią dieną, o per tą laiką iš voko dingo 1000 litų, nes jame buvo 2000 litų. Nuosprendžio išvadą, kad surasti pinigai žurnale buvo kyšio dalykas paneigia liudytojo D. U. parodymai, jog „jaunesnysis vyras (S. K.) atsinešė, žurnalą, kuris buvo susuktas į ruloną „ir pasidėjo jį ant stalo taip jį išskleisdamas iš susukto ritinio“. Panaudotas žodis „išskleisdamas “ parodo, kad žurnalas laisvai išsiskleidžia ir guli. Tai rodo, kad jis nežinojo, jog žurnalo viduje yra vokas su pinigais, ir nebijo, kad pašaliniai asmenys (liudytojai D. U. ir Č. Ž.) gali pastebėti šį voką su pinigais, skirtais R. A. papirkti. Liudytojos K. K. parodymus patvirtina 2014 m. vasario 10 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog ant kalėdinės atvirutės, kurioje buvo įdėti pinigai, yra paliktas K. K. nykščio atspaudas. Jeigu jis būtų banke nuimtus pinigus pats dėjęs į atvirutę, tai specialistai būtų nustatę bent vieną ir jo pirštų atspaudą. Tvirtino, kad išeinant iš kabineto tokių žodžių „tikiuosi, kad tyrimas bus atliktas gerai“ nesakė, tai ne jo terminologija, nes jis nesimokė lietuviškoje mokykloje. Nurodyta frazė yra R. A. sukonstruota iš jų pokalbio visumos.
Byloje nėra duomenų, kad 2014 m. sausio 14 d. iki pietų K. K. būtų žinojusi apie pradėtą jos atžvilgiu ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto, legaliai laikomo, ginklo panaudojimo. Apie šį tyrimą nežinojo ir S. K.. Apie šį tyrimą 2014 m. sausio 14 d. nekalbėjo ir tyrėjas R. A.. Todėl šie faktiniai duomenys leidžia padaryti išvadą, jog apeliantas negalėjo siekti R. A. neteisėto veikimo ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat negalima daryti išvados, kad jis siekė R. A. palankios neteisėtos veiklos ir ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), nes pats R. A. pokalbio pradžioje pasakė, jog ši byla yra ne pas jį, kad jam buvo pavesta tik telefonu iškviesti K. K. procesinių veiksmų atlikimui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais.
Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo S. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Pagal BK 227 str. 2 d. atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus.
Papirkimo sudėtis formalioji, todėl, padarius bet kurią iš nurodytų alternatyvių nusikalstamų veikų, kvalifikuojama pagal BK 227 str. 2 d. kaip baigtas nusikaltimas (kasacinės nutartys 2K- 53/2008, Nr. 2K-P-181/2008, Nr. 2K-7-48/2009 ir kt.). Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo duodamo kyšio nepriima dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo papirkėjo valios, papirkėjo veika taip pat kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas. Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia tai, kad kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklą vykdant įgaliojimus (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-181/2008). Darant papirkimą kaltininko veiksmai pasireiškia tik tiesiogine tyčia, tai yra jis supranta, kad būtent valstybės tarnautojui ar jam prilyginamam asmeniui pasiūlė, pažadėjo duoti ar davė kyšį kaip neteisėtą atlygį, už jo (kyšio davėjo) pageidaujamą minėtų asmenų neteisėtą veikimą ar neveikimą, vykdant įgaliojimus, tai yra, suprasdamas savo veikos pavojingumo pobūdį, kaltininkas siekė atlikti tokią veiką. Pagal formuojamą teismų praktiką papirkimui, kaip baigtai nusikalstamai veikai kvalifikuoti neturi reikšmės, kam priklauso siūlomas, pažadamas ar duodamas kyšis ir kieno (savo ar kitų asmenų) interesais kaltininkas veikia, taip pat neturi reikšmės papirkimo motyvas bei tikslas.
Skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad buvo nustatytos klaidingos faktinės aplinkybės, o teismas neteisingai įvertino ir dėl to priėmė nepagrįstą nuosprendį, t. y. nuteistasis nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu, ginčija savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Tiek tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu bei skunde apeliantas teigia, jog jokio nusikaltimo jis nepadarė ir pareigūnui kyšio nedavė. Tačiau S. K. parodymai byloje yra paneigti liudytojų R. A., D. U., G. K. parodymais bei kitais teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais – apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 5-6), fotolentelėmis (t. 1, b. l. 7-14), 2014 m. sausio 27 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 29-30).
Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai, kad apylinkės teismas iškraipė liudytojo R. A. parodymus, nes analizuojant bylos medžiagą, akivaizdu, kad liudytojo nurodytos įvykio aplinkybės tiek tarnybiniame pranešime, tiek apklausoje ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir teisme yra iš esmės tos pačios. Apeliantas teigė, kad nesakė žodžių „tikiuosi, kad tyrimas bus atliktas gerai“, tačiau šią aplinkybę paneigė liudytojai R. A., D. U., G. K., kurių parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija neįžvelgia prieštaravimų liudytojo R. A. parodymuose, kad liudytojui G. K. tvirtino tik aptikęs žurnale pinigus suprato, kad tai atlygis už palankaus sprendimo priėmimą, nes iki to R. A. galėjo nevienaprasmiškai vertinti išeinančio S. K. frazę, kad jis tikisi geros tyrimo baigties. Pažymėtina, kad nedideli neatitikimai liudytojų R. A., D. U., G. K. parodymuose nėra esminiai, apeliantas be pagrindo įvardija juos prieštaravimais ir plačiai interpretuoja. Teisėjų kolegijos nuomone, šie neatitikimai galėjo atsirasti dėl laiko, praėjusio tarp šių parodymų davimo, dėl šių parodymų fiksavimo skirtumų, jie nesudaro esminės reikšmės nusikaltimo kvalifikavimui. Be to , byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šie liudytojai būtų priešiškai nusiteikę nuteistojo atžvilgiu, turėtų motyvą ir dėl to siektų jį apkalbėti. Tokio pagrindo nenurodė ir pats apeliantas.
Nepagrįstais apeliacinio skundo argumentais laikytina ir tai, kad nuteistasis žurnalą su voku viduje pamiršo policijos pareigūno kabinete, o pareigūnas galėjo pasivyti ir panešti apie neva pamirštą žurnalą, kadangi iš bylos medžiagos nustatyta, kad R. A., pastebėjęs paliktą žurnalą, išeinančiam S. K. šūktelėjo, tačiau šis pasiimti palikto žurnalo negrįžo liudytojo teigimu, nurodydamas, kad „nežinau, gal jis ne mano“. Pažymėtina, kad nuteistasis paaiškinime (t. 1, b. l. 113), įtariamojo apklausos protokole (t. 1, b. l. 116-117) bei teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 21-26) patvirtino, kad R. A. sušuko dėl palikto žurnalo, tačiau stovėdamas tarpduryje tarp laiptinės ir koridoriaus, turėjo galimybę grįžti pasiimti, bet to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas sugretinęs šiuos nuteistojo parodymus su visais kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, šių S. K. veiksmų negali vertinti kitaip, kaip sąmoningų, patvirtinančių jo valią palikti kabinete žurnalą su pinigais.
Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvada dėl DVD kompaktinės plokštelės, kuri jo nuomone, nebuvo teismo peržiūrėta ir ištirta. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad DVD įrašas buvo ištirtas teismo posėdyje (t. 2, b. l. 25), ištiriant šio DVD įrašo apžiūros protokolą (t. 1, b. l. 45-46), kuriame atlikta trijų failų apžiūra, t. y. 3a fojė.ast, fojė bd.asf, laiptinė3a.asf. Proceso metu nei kaltinamasis, nei jo gynėjas, nei kiti proceso dalyviai nepageidavo peržiūrėti įrašą, prieštaravimų dėl apžiūros protokolo nepateikta. Jei teismo posėdžio metu proceso dalyviams sutinkant įrašas nebuvo peržiūrėtas, nereiškia, kad teismas jo neperžiūrėjo ir negali remtis nuosprendyje kaip įrodymu. Be to, nuteistasis S. K. neneigia fakto, kad 2014 m. sausio 14 d. buvo atvykęs į policijos pastatą, kad atsinešė susuktą žurnalą, kas ir matyti iš DVD įrašo apžiūros protokolo.
S. K. nuomone, teismas posėdyje neapklausė liudytojos M. K. dėl to, kad neapsisunkintų priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad apelianto gynėjas 2014 m. spalio 6 d. teismo posėdyje prašė apklausti M. K., kuriai buvo neva ruoštas vokas Kalėdoms (t. 2, b. l. 31). Teismas priėmė nutartį ir prašymą dėl liudytojos M. K. apklausos atmetė, motyvuodamas, kad M. K. dalyvavo ankstesniame teismo posėdyje, ji turėjo visas galimybes susisiekti tiek su kaltinamuoju, tiek su liudytoja K. K., kas gali turėti įtakos jos parodymų teisingumui (t. 2, b. l. 32-33). Aukštesnysis teismas vertina, kad minėtoje nutartyje teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė kokiu pagrindu šis prašymas buvo atmestas, todėl tokį apeliacinio skundo argumentą laiko nepagrįstu.
Apelianto argumentai dėl kabineto ir žurnalo su pinigais apžiūros momento vertintini kaip nepagrįsti, nes iš apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 5-6) matyti, kad atliekant apžiūrą dalyvavo tik R. A.. Nei nuteistasis, nei Č. Ž. apžiūros metu R. A. kabinete nebuvo. Paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, pareigūnas pagal savo kompetenciją ėmėsi visų įstatymo nustatytų priemonių, t. y. iki ikiteisminio tyrimo pradžios buvo pranešta apie nusikalstamos veikos požymius skyriaus viršininkui G. K. bei operatyvinei grupei, kuri apžiūrėjo įvykio vietą bei nustatė pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą. Šiomis bylos aplinkybėmis netikėti nėra pagrindo, visi veiksmai atlikti bylos baigtimi nesuinteresuotų asmenų, kurie tinkamai įgyvendino baudžiamojo proceso paskirtį.
Apeliacinio skundo motyvas, kad voke buvo ne 1000 Lt, bet 2000 Lt, kad 1000 Lt dingo, teismo neįtikino, nes ikiteisminio tyrimo pradžioje – 2014 m. sausio 21 d., liudytoja K. K. konkrečios pinigų sumos, jos tvirtinimu skirtos dovanai, galimai buvusios voke, nenurodė (t. 1, b. l. 104-105). Kitoje apklausoje – 2014 m. birželio 9 d., K. K. tvirtino, kad voke buvo 1000 Lt (t. 1, b. l. 106). Vėliau nuteistasis ir liudytoja K. K. parodė, kad voke buvo 2000 Lt. Teisėjų kolegija nemato pagrindo netikėti liudytojo R. A. parodymais apie voke aptiktus ir apžiūros protokole užfiksuotus 1000 Lt. Šių ir kitų byloje esančių įrodymų kontekste nuteistojo ir liudytojos K. K. parodymus teismas laiko nenuosekliais ir prieštaraujančiais tarpusavyje, ir jais netiki.
Apeliacinės instancijos teismas neabejoja, kad S. K. savo veiksmais policijos pareigūnui pateikė pasiūlymą dėl 1000 Lt kyšio davimo, ir šie jo veiksmai pagal BK 227 str. 2 d. kvalifikuoti teisingai.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 str. 2 d. nustatyta, jog teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba, o to paties straipsnio 3 d. nurodyta, kad asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją. Įgyvendinant šias nuostatas, BPK 8 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine kalba. Lietuvių kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka. Visais šiais atvejais, taip pat susipažindami su bylos medžiaga, proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis BPK nustatyta tvarka (BPK 8 str. 2 d.). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. „e“ punkte įtvirtinta kaltinamo nusikaltimo padarymu asmens teisė nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu jis nesupranta ar nekalba teismo procese vartojama kalba, kuri yra viena iš kaltinamo nusikaltimo padarymu asmens teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalių. Pagrindinė šios teisės paskirtis užtikrinti kaltinamo nusikaltimo padarymu asmens veiksmingą dalyvavimą bylos procese. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad savo ranka teikdamas paaiškinimą (t. 1, b. l. 113) ir apklausų metu (t. 1, b. l. 116-117, 119, 123, 125) S. K. pareiškė, kad lietuvių kalbą moka ir parodymus duos lietuvių kalba. Nuo paskesniojo įtarimo pareiškimo momento nuteistasis turėjo gynėją (t. 1, b. l. 121), kuris jo interesus gynė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir pirmos instancijos teisme. Prašymų dėl vertėjo dalyvavimo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos teisminio nagrinėjimo metu S. K. nebuvo pateikęs. Apeliacinės instancijos teisme teisėjų kolegija užtikrino nuteistojo teisę turėti vertėją. Įvertinusi šias aplinkybes kolegija pripažįsta, kad veiksmingam nuteistojo dalyvavimui bylos nagrinėjimo procese užtikrinti buvo sudarytos visos įstatymo numatytos sąlygos, teisė gauti vertimą žodžiu ir raštu nebuvo pažeista.
Nepagrįstas apelianto argumentas, kad tyrimas buvo atliktas šališkai. Pažymėtina, kad šališkumas yra susijęs būtent su išankstinės nuomonės turėjimu. Tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė.
Atsižvelgus į anksčiau paminėtas aplinkybes darytina išvada, kad nuteistojo S. K. apeliacinio skundo argumentai, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, prieštarauja byloje esantiems ir teisiamojo posėdžio metu ištirtiems įrodymams, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Visi įrodymai, patvirtinantys arba paneigiantys aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, yra išnagrinėti, patikrinti ir įvertinti teisingai (BPK 20 str. 3 d.), todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Kauno Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą Nr. TP-7-(2.10)-947 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimo. Pažymoje nurodyta, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos S. K. išlaidos sudaro 59,87 Eur. Šios išlaidos laikytinos procesinėmis išlaidomis, susijusiomis su advokato darbo apmokėjimu, susidariusiu dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo. Paduodamas apeliacinį skundą kaltinamas asmuo įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties. Todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš apelianto gali būti laikomas ribojančiu jo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Įvertinus šią aplinkybę, taip pat atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka skiriant advokatą apeliantui būtų išaiškinta, jog dėl būtino gynėjo dalyvavimo teisme susidariusios antrinės teisinės pagalbos išlaidos gali būti iš jo priteistos, į tai, kad byloje nėra duomenų apie jo pajamas ir turtinę padėtį, ir jo turtinės padėties atitikimo įstatymo nuostatoms teismas tinkamai patikrinti galimybės neturi, todėl išlaidos advokato pagalbai apmokėti iš S. K. apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.