Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų U. A. (U. A.) ir U. I. (U. I.) apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

U. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 14 metų ir 3 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

U. I. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – 13 metų ir 9 mėnesiams;

pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – 2 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 13 metų ir 9 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. M. (A. M.) nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

U. A. bei U. I. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su A. M. neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu – 318,706 g heroino ir 5,094 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, o būtent:

2009 m. rugsėjo 30 d. (duomenys neskelbtini) jie susitarė su I. B. keisti turimą narkotinę medžiagą – heroiną į I. B. surastus ir U. A., A. M. bei U. I. tinkamus automobilius ir išplatino I. B. labai didelį kiekį, t. y. 10,713 g, narkotinės medžiagos – heroino, perduodami pastarajam šią narkotinę medžiagą kaip avansą už ateityje surastus automobilius; tęsdami nusikalstamą veiką, U. A., U. I. ir A. M. 2009 m. gruodžio 11 d. vykusio susirašinėjimo trumposiomis žinutėmis mobiliojo ryšio telefonu su I. B. metu ir tą pačią dieną įvykusio susitikimo prie VĮ „Regitra“ (duomenys neskelbtini), metu susitarė su I. B., jog iškeis pastarojo surastą automobilį „Volvo C 70“ į heroiną, taip pat duos jam dalį heroino avansu už ateityje surastus automobilius, ir 2009 m. gruodžio 12 d. apie 14 val. (duomenys neskelbtini) esančių garažų, U. I. bei A. M., vykdydami U. A. nurodymą, išplatino I. B. labai didelį kiekį, t. y. 75,351 g, narkotinės medžiagos – heroino, išmainydami dalį šios narkotinės medžiagos į I. B. surastą automobilį „Volvo C 70“, o kitą dalį šios narkotinės medžiagos perduodami I. B. kaip avansą už ateityje pastarojo surastus keitimui automobilius; taip pat U. I. ir A. M., vykdydami U. A. nurodymą išplatinti I. B. labai didelį narkotinės medžiagos – heroino kiekį, 2010 m. sausio 26–27 d. (duomenys neskelbtini) pasiūlė I. B. pirkti labai didelį heroino kiekį, 2010 m. vasario 9 d. apie 13.07 val., vykdydami U. A. nurodymą, susitiko su I. B., veikusiu pagal 2010 m. vasario 5 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro patvirtintą nusikalstamos veikos imitavimo modelį (toliau – ir NVIM, modelis), kavinėje „Baku“, esančioje (duomenys neskelbtini), kur aptarė narkotinės medžiagos – heroino įsigijimo, atsiskaitymo ir perdavimo aplinkybes, o 2010 m. vasario 10 d. automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gatvėmis bei automagistrale Vilnius–Klaipėda gabeno labai didelį narkotinės ir psichotropinės medžiagų kiekį: po minėto automobilio galine sėdyne paslėptus 232,334 g narkotinės medžiagos – heroino ir 5,094 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, taip pat A. M. kelnių kišenėje laikomus 0,308 g narkotinės medžiagos – heroino, kol šias medžiagas rado ir išėmė Kauno r., automagistralės Vilnius–Klaipėda 121 kilometre, 9.45 val. atliktos A. M. asmens kratos bei apie 10.05 val. atliktos automobilio kratos metu.

Be to, U. I. pripažintas kaltu laikęs šaunamąjį ginklą ir šešis savadarbius šovinius.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų U. A. ir U. I. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo teisėtumo

Nuteistasis U. I. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi NVIM panaudojimo metu gautais duomenimis, nes NVIM taikytas neteisėtai.

Toks apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Operatyvinio tyrimo pagrindai nustatyti Operatyvinės veiklos įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos tyrimo metu, 9 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje aktualus šio straipsnio 1 punktas, leidžiantis atlikti operatyvinį tyrimą tais atvejais, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie šiame punkte nurodytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 3-iosios valdybos teikimas dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio šioje byloje pateiktas Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui (toliau – Generalinis prokuroras) tvirtinti 2010 m. vasario 5 d. ir tą pačią dieną sankcionuotas (5 t., 29–30 b. l.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareigūnai turėjo pirminių duomenų, leidusių patvirtinti NVIM, kadangi nustatė, jog U. I. nuolat ieško asmenų, kuriems galėtų tiekti narkotines ir psichotropines medžiagas.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką teismai tikrina ir vertina tik tą valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos dalį, su kuria gali būti supažindinti visi nagrinėjimo teisme dalyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-2/2009). Su išslaptinta informacija proceso dalyviai susipažino, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, jog NVIM sankcionavimo metu pareigūnai turėjo pirminės operatyvinės informacijos apie U. I. galimai daromus ar rengiamus daryti sunkius nusikaltimus. Šiuo aspektu NVIM sankcionuotas teisėtai.

Nuteistasis U. I. apeliaciniame skunde teigia, kad NVIM negalėjo sankcionuoti Generalinis prokuroras, nes ikiteisminis tyrimas jau buvo pradėtas 2009 m. gruodžio 12 d.

Su tokiu apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti, nes apeliantas painioja ikiteisminius tyrimus, kurie buvo atliekami skirtingose bylose.

2009 m. gruodžio 12 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl I. B. nusikalstamų veiksmų. Šio ikiteisminio tyrimo metu asmenys, realizavę I. B. heroiną, dėl kurio jis nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. liepos 27 d. nuosprendžiu, nebuvo nustatyti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog, vadovaujantis minėto įstatymo norma, Generalinis prokuroras turėjo teisinį pagrindą sankcionuoti NVIM.

Tačiau tam, kad teismas pripažintų NVIM realizavimo metu surinktus duomenis įrodymu byloje, nepakanka, jog NVIM būtų sankcionuotas nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų. NVIM teisėtu daro ne tik jo sankcionavimo pagrindų teisėtumas, bet ir jo realizavimo teisėtumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-549/2006, 2K-7-315/2009, 2K-7-86/2011 ir kt.). Net ir esant Operatyvinės veiklos įstatyme numatytiems operatyvinio tyrimo pagrindams, taikant NVIM negalima asmens provokuoti padaryti nusikaltimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinkti duomenys neduoda pagrindo padaryti išvadą, jog U. I. ir A. M. buvo provokuojami padaryti nusikalstamą veiką.

Iš liudytojo I. B. viso proceso metu duotų parodymų matyti, kad dar iki NVIM sankcionavimo U. I. ir A. M. skambindavo jam, ragindami surasti pirkėją. Kol buvo tvarkomi NVIM sankcionavimui reikalingi dokumentai, jie daug kartų skambino, rašė SMS žinutes ragindami susitikti. Po tokių veiksmų NVIM sankcionavimas akivaizdžiai rodo, jog modelio dalyviai prisijungė prie jau rengiamos nusikalstamos veikos.

Šios byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad U. I. tyčia daryti nusikalstamą veiką buvo susiformavusi dar prieš NVIM sankcionavimą. Jei policijos pareigūnai nebūtų prisijungę prie U. I. organizuojamos nusikalstamos veiklos, jis vis tiek būtų ieškojęs asmenų, galinčių dalyvauti tokioje veikloje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog NVIM patvirtintas, nepažeidus įstatymų reikalavimų. Teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, su modelio pagalba surinktus duomenis pagrįstai pripažino įrodymais ir jais pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl nuteistųjų neteisėto disponavimo labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu

Abu apeliantai neprisipažino kaltais ir apeliaciniuose skunduose prašo juos išteisinti, tačiau jų kaltę įrodo byloje surinktų bei teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų visetas.

Nuteistojo U. I. operatyvinį sekimą, 2010 m. sausio 26 d. jo ir A. M. važiavimą į Klaipėdą susitikti su I. B. bei 2010 m. sausio 27 d. grįžimą į Kauną, 2010 m. vasario 9 d. susitikimą su I. B. kavinėje ,,Baku“, 2010 m. vasario 10 d. U. I. kartu su A. M. važiavimą automobiliu ,,(duomenys neskelbtini) į Klaipėdą, automobilio ,,(duomenys neskelbtini) sulaikymą, jo apžiūros ir narkotinės medžiagos suradimo automobilyje aplinkybes patvirtina liudytojų A. V., I. B. bei nuteistojo A. M. parodymai.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstė liudytojų A. V., I. B. ir nuteistojo A. M. parodymus, todėl šiame nuosprendyje jie detaliai nekartojami.

Teisėjų kolegija byloje nenustatė jokių duomenų, patvirtinančių apeliantų skundų teiginį, jog A. M. ir I. B. turėjo motyvą juos apkalbėti.

Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs A. M. ir I. B. viso proceso metu duotų parodymų turinį, palyginęs juos su liudytojų A. V., S. G. bei kaltinamųjų U. A. ir U. I. parodymais, rašytine bylos medžiaga, padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas dėl jų patikimumo.

Liudytojo I. B. parodymai apie narkotinės medžiagos (heroino) keitimo į automobilius aplinkybes nuoseklūs viso proceso metu. Juos patvirtina liudytojo A. V., nuteistojo A. M. parodymai, kiti byloje ištirti rašytiniai įrodymai. Tai teismui leido I. B. parodymus vertinti kaip patikimus.

Tai, kad kai kuriuose savo parodymuose liudytojas supainiojo apeliantų tautybę (vienu atveju teigė, kad jie kazachai, kitu – kirgizai), jo parodymų nedaro nepatikimų.

Apeliantai, ginčydami liudytojo I. B. parodymus, nenurodė nė vienos aplinkybės, dėl kurios būtų galima juos pripažinti nepatikimais.

Galima sutikti su apeliantų skundų argumentu, jog nuteistasis A. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo visiškai nuoseklus, tačiau byloje nustatyta, kad jam ir jo artimiesiems Kirgizijoje buvo daromas poveikis, grasinama. Dėl to teismas jo parodymų keitimo pagrįstai nevertino kaip aplinkybės, kuri leistų abejoti nuteistojo A. M. parodymų patikimumu.

Nuteistasis U. A. apeliaciniame skunde teigia teisme A. M. paneigus, jog buvo daromas poveikis.

Su tokiu skundo argumentu negalima sutikti.

Taigi išdėstyti A. M. parodymai nepaneigia buvus poveikį.

Nepagrįstas nuteistojo U. I. apeliacinio skundo teiginys, kad A. M. pats prisipažino, jog priverstas policijos pareigūnų apkalbėjo apeliantą.

Liudytojas A. V. neneigė bendravęs su A. M., kai šis buvo suimtas, tačiau tai nereiškia, kad taip buvo siekiama daryti įtaką A. M. parodymų turiniui. Priešingai, nei apeliantas teigia skunde, A. M. niekada neužsiminė apie pareigūnų jam daromą spaudimą.

Negalima sutikti su nuteistojo U. A. apeliacinio skundo teiginiu, jog teismas selektyviai pasirinko jam tinkamus A. M. parodymus ir jais vadovavosi.

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. M. parodymus vertino kitų įrodymų kontekste, juos lygino su liudytojų A. V., I. B. parodymais, operatyvinių veiksmų protokolų duomenimis, kitais rašytiniais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tais A. M. parodymais, kurie neprieštaravo minėtiems įrodymams ir pagrįstai juo įvertino kaip patikimus.

Nuteistasis U. A. bando sumenkinti nuteistojo A. M. parodymus teigdamas, kad, įkalbėtas pareigūnų ir siekdamas gauti kuo mažesnę bausmę, jis galėjo apeliantą apkalbėti.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog prisipažinimas ir bylai reikšmingų parodymų davimas savaime nedaro parodymų neteisėtai gautais ir nepatikimais.

Baudžiamasis įstatymas (BK 59 straipsnis) numato nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Be kitų minėtame straipsnyje nurodytų aplinkybių, yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba pagalba išaiškinant šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Taigi net jei tyrėjas ar prokuroras būtų įtikinęs A. M. duoti parodymus, taip padedant išaiškinti tiriamą nusikaltimą ir jame dalyvavusius asmenis, nurodydami, kad už tai jam gali būti pritaikytos įstatyme numatytos lengvatos, tai nebūtų neteisėtas parodymų gavimo būdas, kadangi už prisipažinimą ir pagalbą tiriant bylą įstatymas iš tiesų numato galimybę palengvinti nuteistojo atsakomybę.

Kita vertus, nuteistasis, suprasdamas, jog nuosprendį priima ir bausmes skiria tik teismas, turėjo pats apsispręsti dėl prisipažinimo ir parodymų davimo bei tikėtis, kad teismas į tai atsižvelgs. Tokiu būdu duoti parodymai vertinami kaip teisėtai gauti duomenys, ir teismas gali juos pripažinti įrodymais.

Aptariamų duomenų patikimumas bei įrodomoji reikšmė nustatyta juos tikrinant, t. y. vertinant juos kitų įrodymų kontekste. Būtent taip pirmosios instancijos teismas ir vertino nuteistojo A. M. parodymus.

Taigi nuteistojo A. M. bei liudytojo I. B. parodymai apie narkotinės medžiagos platinimo schemą sutampa, jie atitinka kitus byloje surinktus ir skundžiamame teismo nuosprendyje įvertintus įrodymus, dėl to apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti.

Be jau aptartų įrodymų, apeliantų kaltę patvirtina skundžiamame nuosprendyje išdėstyti objektyvūs bylos duomenys, užfiksuoti asmens kratos, kratos protokoluose, specialistų išvadose, operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose ir kt.

Nuteistasis U. A. apeliaciniame skunde teigia, jog kratos metu jo nuomojamame bute paimti daiktai (medicininės kaukės, guminės pirštinės) yra ne jo, tačiau nepateikė jokio įtikinamo paaiškinimo, kodėl minėti daiktai buvo jo nuomojamame bute.

Priešingai apelianto teiginiui, bylos duomenys rodo, kad aptariami daiktai buvo naudojami sveriant narkotines medžiagas. Specialisto išvados Nr. 140-(3110)-IS1-3154 duomenys (2 t., 121–122 b. l.) patvirtina, jog ant trijų medicininių kaukių ir dviejų vienkartinių guminių pirštinių, 2010 m. balandžio 21 d. kratos metu rastų U. A. naudojamose patalpose (duomenys neskelbtini), rasta narkotinės medžiagos – heroino pėdsakų.

Dėl to nerealu bei neįtikinama, kad svetimi asmenys galėjo atnešti ir palikti bute minėtus daiktus. Šiame bute jokie kiti asmenys negyveno, todėl logiška išvada, jog aptariamais daiktais naudojosi U. A., o kiti asmenys tai galėjo daryti tik su jo žinia.

Specialisto išvados Nr. 140-(3136)-IS1-3364 duomenys (2 t., 141–142 b. l.) įrodo, kad ant fluoroplastinių filtrų esančiose mikrodalelėse nuo U. A. kelnių kišenių ir jo striukės išorinių kišenių paviršių, paimtose 2010 m. balandžio 21 d., rasta narkotinės medžiagos – heroino pėdsakų.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu U. A. kategoriškai neigė kada nors vartojęs narkotikus ir negalėjo logiškai paaiškinti, kaip ant jo kelnių bei striukės atsirado heroino pėdsakų (3 t., 51–52 b. l.).

Tiesa, vėliau U. A. ėmė teigti, jog prieš atvykdamas į Lietuvos Respubliką jis savo namuose Kirgizijos Respublikoje vartojo narkotinę medžiagą – heroiną, todėl jo pėdsakų galėjo likti ant rankų bei drabužių.

Teisėjų kolegija tokius apelianto parodymus atmeta, nes jie priderinti prie byloje surinktų objektyvių įrodymų.

Kita vertus, sunku patikėti, kad nuo išvykimo iš Kirgizijos Respublikos apeliantas gana ilgą laiką nesiprausė, nesiplovė rankų.

Teisėjų kolegija atmeta kaip neįtikinamą ir kitą nuteistojo U. A. apeliacinio skundo argumentą, jog striukę, ant kurios rasta heroino pėdsakų, tardymo izoliatoriuje ar areštinėje jis išmainė su kitu suimtuoju į cigarečių pakelį.

Išdėstyti įrodymai rodo, kad U. A. neteisėtai disponavo narkotine medžiaga.

Nuteistasis U. I. apeliaciniame skunde teigia, jog ant maišelio ,,Eurokos“ jo piršto pėdsakas atsirado tada, kai A. M. prašomas jam padavė tą maišelį.

Taigi apeliantas bando įtikinti teismą, kad plastikinis maišelis su užrašu ,,Eurokos“ priklausė A. M.

Priešingai apelianto teiginiui, bylos duomenys rodo, jog ant plastikinio maišelio su užrašu ,,Eurokos“ nerasta A. M. priklausančių pėdsakų (1 t., 62–63 b. l.).

Galima sutikti su nuteistojo U. I. apeliacinio skundo argumentu, kad narkotikų pėdsakai galėjo likti ant jo rankų, kai jis lietė svarstykles, kuriomis, kaip paaiškėjo, buvo sveriami narkotikai.

Tačiau šis skundo argumentas nepaneigia apelianto kaltės, nes specialisto išvados Nr. 140-(1093)-IS1-3036 duomenys (2 t., 144–145 b. l.) nėra vienintelis apelianto kaltės įrodymas.

Iš byloje esančio operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo ir pokalbio suvestinės (1 t., 21–35 b. l.) matyti, jog 2010 m. vasario 9 d. kavinėje ,,Baku“ U. I. ir A. M. susitiko su vyru vardu Igoris (Igor), pokalbio metu aptarinėjo narkotinių medžiagų įsigijimo ir atsiskaitymo galimybes.

Tiesa, pokalbyje nuteistieji tiesiogiai neįvardijo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, nes kalbėjo atsargiai, užkoduotais terminais. Tačiau pokalbių turinį susiejus su kitais byloje esančiais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais bei įvertintais įrodymais, daroma neabejotina išvada, kad kalbama ne apie auksą ar kitą prekę, bet apie narkotinę medžiagą.

Liudytojas I. B. patvirtino, jog susitikimo metu buvo sutarta dėl 1 kg heroino pirkimo. Heroinas vadintas ,,preke“. Jokių pokalbių apie auksą niekada nebuvo, jie nesiūlė aukso keisti į automobilius. Nuteistasis U. I. ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 33–34 b. l.) taip pat teigė supratęs, kad kavinėje A. M. su Igoriu kalbėjo apie narkotikus.

Nors nuteistasis U. A. susitikime kavinėje ,,Baku“ nedalyvavo, tačiau byloje nustatyta, jog narkotinės medžiagos – heroino platinimo schemos, t. y. keitimo į automobilius aplinkybės, jam buvo žinomos.

Tai, kad U. A., U. I. ir A. M. disponavo narkotine medžiaga, turėdami tikslą ją platinti kartu kaip bendrininkai, įrodo protokolai dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, liudytojų A. V., I. B., nuteistojo A. M. parodymai.

Vertindamas šiuos įrodymus narkotinių medžiagų laikymo ir gabenimo faktų kontekste, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą tiek dėl nuteistųjų veikos, tiek dėl jų tyčios disponuojant narkotine medžiaga bendrumo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai susiejo surastą narkotinę medžiagą su visais kaltininkais ir vertino jų veiką kaip padarytą bendrininkaujant.

Kvalifikuojant veiką neturi reikšmės, jog nusikalstamai veikai padaryti ne visi kaltininkai atliko vienodus veiksmus. Svarbu tai, kad jie visi kartu sutartiniais veiksmais siekė bendro rezultato.

Nuteistasis U. I. apeliaciniame skunde nurodo, jog byloje nebuvo aiškinamasi, iš kur atsirado narkotikai, kas juos atvežė, kur slėpė, kas paėmė, saugojo, pakavo, kas konkrečiai juos perdavė I. B.

Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų.

Aptariamo Baudžiamojo kodekso straipsnio dispozicijoje nusikalstamos veikos požymiai nurodyti alternatyviai, todėl baudžiamajai atsakomybei atsirasti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šių veikų.

Byloje įrodyta, jog visi nuteistieji bendru sutarimu neteisėtai disponavo, t. y. laikė, gabeno ir platino narkotinę medžiagą heroiną, o psichotropinę medžiagą amfetaminą gabeno.

Dėl pastarosios medžiagos jokių skundų argumentų nėra, todėl teisėjų kolegija dėl jos išsamiau nepasisako, tik konstatuoja, kad 5,094 g psichotropinės medžiagos amfetamino rasta automobilyje ,,BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo 2010 m. vasario 10 d. U. A. nurodymu U. I. ir A. M. važiavo į Klaipėdą susitikti su I. B. (1 t., 7–8 b. l.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kaltinamajame akte ir nuosprendyje vietoje psichotropinės medžiagos ,,amfetaminas“ klaidingai nurodyta psichotropinė medžiaga ,,metamfetaminas“.

Teisėjų kolegija tai vertina kaip akivaizdų rašymo apsirikimą, neturintį įtakos kaltinimo teisingam suvokimui ir nepažeidžiantį teisės į gynybą, nes visi nuteistieji susipažino su bylos medžiaga, įskaitant automobilio ,,BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kratos protokolą (1 t., 7–8 b. l.) ir specialisto išvadą Nr. 140-(1083)-IS1-1189 (1 t., 40–41 b. l.), kurioje aiškiai parašyta, kad cheminiam tyrimui pateikti baltos spalvos milteliai yra psichotropinė medžiaga amfetaminas.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintų ,,Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ lentelėje nurodyta, jog labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu laikomas didesnis nei 10 g heroino kiekis.

Bylos duomenys įrodo, kad nuteistieji disponavo 318,706 g narkotinės medžiagos heroino kiekiu. Taigi byloje nustatytas BK 260 straipsnio 3 dalies inkriminavimui būtinas veikos požymis – narkotinės medžiagos labai didelis kiekis.

Nuteistojo U. I. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (dėl narkotinės medžiagos įgijimo, slėpimo, pakavimo ir kt.) neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, nes jos nebuvo jam inkriminuotos.

Skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose išdėstyti bei aptarti įrodymai patvirtina, jog apeliantai U. A. ir U. I., turėdami tikslą platinti, neteisėtai disponavo narkotine medžiaga heroinu, todėl teismas pagrįstai juos pripažino kaltais.

Dėl U. I. neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija naikina skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria U. I. pripažintas kaltu dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, nes pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų. Dėl šios veikos priimamas naujas nuosprendis (duomenys neskelbtini) straipsnio 4 punktas).

(duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad esminiais pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas padaro šio Kodekso 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį pažeidimą, išskyrus pažeidimus, numatytus (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose, vadovaujantis (duomenys neskelbtini) straipsnio 4 punktu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis.

Teisėtas nuosprendis yra tada, kai jis priimtas ir surašytas, laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų ir kitų teisės normų reikalavimų. Savo forma bei turiniu nuosprendis privalo atitikti BPK 302–307 straipsniuose išdėstytų reikalavimų nuostatas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši skundžiamo nuosprendžio dalis surašyta, pažeidžiant (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą, t. y. nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišdėstytos pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės).

Taigi pirmosios instancijos teismas, pripažindamas U. I. kaltu ir nuteisdamas jį pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, nesuformulavo tos nuosprendžio aprašomosios dalies, iš kurios būtų aišku, kokiomis aplinkybėmis kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką.

Be to, apkaltinamajame nuosprendyje, be paties kaltinamojo parodymų, turi būti išdėstyti ir kiti įrodymai, kuriais grindžiama išvada dėl kaltės įrodytumo.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ištyrė ir įvertino liudytojo I. B. parodymus, tačiau nuosprendyje neišdėstė jų turinio.

Nurodyti pirmosios instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai pripažįstami esminiais, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą nuosprendį.

Įvertinusi pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, įrodančių U. I. kaltę neturint leidimo neteisėtai laikius civilinėje apyvartoje uždraustą savadarbį šaunamąjį ginklą ir šešis savadarbius šaudmenis, todėl dėl šios veikos priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė ir pripažįsta įrodytu, kad U. I. neturėdamas leidimo 2010 m. vasario 10 d. prie savęs neteisėtai laikė trumpąjį, pusiau automatinį, civilinėje apyvartoje draudžiamą ir į kategorijas neskirstomą savadarbį šaunamąjį ginklą, pagamintą savadarbiu būdu perdirbant 8 mm kalibro dujinį 2003 modelio pistoletą ,,BLOW MINI“ Nr. 102554, skirtą šaudyti 8 mm kalibro dujiniais bei garsiniais šoviniais (ginkle yra panaikinta pertvara), bei šešis tinkamus šaudyti savadarbius šaudmenis, pagamintus panaudojant 8 mm kalibro garsinius pistoletinius šovinius, iš dalies pašalinant iš jų kamščius ir įstatant kulką, pritaikytus šaudyti iš 8 mm kalibro savadarbių lygiavamzdžių ginklų bei minėto savadarbio pistoleto, kuriuos automobiliu ,,BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabeno Kauno miesto gatvėmis ir automagistrale Vilnius–Klaipėda, kol šis savadarbis pistoletas su šešiais savadarbiais šaudmenimis buvo rasti ir paimti Kauno rajone, automagistralės Vilnius–Klaipėda 121 kilometre, apie 9.45 val. atliktos U. I. asmens kratos metu.

Byloje esančio asmens kratos protokolo duomenys (2 t., 41 b. l.) įrodo, jog, be kitų daiktų, pas U. I. rastas ir paimtas pistoletas su užrašu ,,BLOW MINI MOD 2003“ bei apkaba su šešiais šoviniais.

Specialisto išvados Nr. 140-(1197)-IS1-1304 duomenys (1 t., 70–72 b. l.) patvirtina, kad tirti pateiktas pistoletas yra šaudyti tinkamas, trumpasis, pusiau automatinis, savadarbis šaunamasis ginklas. Jis pagamintas savadarbiu būdu perdirbant 8 mm kalibro dujinį 2003 modelio pistoletą ,,B. M.“ Nr. 102554, skirtą šaudyti 8 mm kalibro dujiniais bei garsiniais (signaliniais) šoviniais (ginkle yra panaikinta pertvara). Šis savadarbis šaunamasis ginklas civilinėje apyvartoje draudžiamas ir į kategorijas neskirstomas. Tirti pateikti šeši šoviniai yra savadarbiai šaudmenys, pagaminti panaudojant 8 mm kalibro garsinius pistoletinius šovinius, iš dalies pašalinant iš jų kamščius ir įstatant kulką. Šie šoviniai pritaikyti šaudyti iš 8 mm kalibro savadarbių lygiavamzdžių ginklų, pvz. perdirbtų 8 mm kalibro dujinių pistoletų (su pašalinta pertvara). Šoviniai yra tinkami šaudyti.

Apklausiamas pirmą kartą U. I. teigė, jog dujinį pistoletą U. A. nusipirko iš Igorio (I. B.). Kaip pistoletas atsirado pas A. M., nežino (2 t., 33–34 b. l.).

Vėlesnių apklausų metu ikiteisminiame tyrime (2 t., 36–37 b. l.; 5 t., 69–73 b. l.) ir pirmosios instancijos teisme U. I. teigė, kad asmens kratos metu pas jį rastas pistoletas priklauso A. M.

Šią nuteistojo versiją paneigia nuteistojo A. M. ir liudytojo I. B. parodymai.

Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. M. parodė dar iki sulaikymo pas U. I. matęs dujinį pistoletą (1 t., 145–146, 151–152, 155–156 b. l.; 3 t., 26–27 b. l.).

Teisme A. M. pakeitė parodymus ir teigė, jog ginklas, kurį jis įsigijo iš Igorio (I. B.), priklauso jam. Sulaikymo metu jis ginklą padavė U. I.

Bylą grąžinus ikiteisminiam tyrimui papildyti ir dar kartą prokuroro apklaustas kaip įtariamasis bei apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, A. M. patvirtino ankstesnius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus paaiškinęs, kad teisme pakeitė savo parodymus, nes to prašė jo artimieji. Papildomai parodė žinąs, jog U. I. ginklą pirko iš Igorio ankstesnių susitikimų metu. Taip pat suprato, kad U. I. norėjo pirkti pistoletą ,,Makarov“ (5 t., 51–56, 61–63 b. l.).

Pirmosios instancijos teisme A. M. nurodė analogiškas aplinkybes.

Dėl nuteistojo A. M. parodymų patikimumo jau pasisakyta anksčiau, todėl nekartojama.

Liudytojas I. B. ikiteisminio tyrimo metu teigė U. I. pardavęs dujinį pistoletą, kuris laisvai parduodamas ginklų parduotuvėje. Parodžius specialisto išvadą Nr. 140-(1197)-IS1-1304, jis patvirtino, jog nuotraukoje yra tas pats pistoletas, kurį jis pardavė U. I. Parduodant ginklas buvo be šovinių. Vėlesnių susitikimų metu U. I. pasakė, kad minėtą ginklą jis perdirbo ir dabar ginklas gali šaudyti šoviniais. 2010 m. vasario 9 d. pokalbio metu U. I. klausė, ar liudytojas gali jam gauti ,,Makarov“ modelio pistoletą, kurį jis iškeistų į savo turimą perdirbtą pistoletą (5 t., 7–11 b. l.).

Pirmosios instancijos teisme I. B. parodė neprisimenantis, kuris iš nuteistųjų paėmė ginklą, tačiau iš jo ginklas buvo paimtas. Už ginklą paliko 10 g heroino, bet kuris asmuo sumokėjo, neprisimena.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama liudytojo I. B. parodymų visumą, konstatuoja, jog jie savo esme nuoseklūs, o aplinkybės, kad jis teisme neprisiminė, kuris iš nuteistųjų paėmė ir sumokėjo už ginklą, vertinamos kaip nereikšmingos, kurioms įtakos turėjo laikas, praėjęs nuo apklausos ikiteisminio tyrimo metu iki teisiamojo posėdžio, kuriame jis vėl davė parodymus. Tai apeliacinės instancijos teismui leidžia liudytojo parodymus vertinti kaip patikimus.

Taigi išdėstyti nuteistojo A. M. ir liudytojo I. B. parodymai paneigia apelianto versiją, jog ginklas priklausė ne jam.

Beje, nuteistasis U. I. apeliaciniame skunde iškraipė liudytojo I. B. parodymus teigdamas, kad pokalbio kavinėje „Baku“ metu apeliantas nebūtų jo klausęs, kur galima įsigyti dujinį pistoletą, jeigu jau turėjo iš jo įsigijęs tokį ginklą ir jį perdirbęs į šaunamąjį ginklą.

Iš jau aptartų liudytojo I. B. parodymų akivaizdu, jog U. I. norėjo iš I. B. įsigytą ir perdirbtą šaudyti šoviniais dujinį pistoletą iškeisti į ,,Makarov“ modelio pistoletą. Tai reiškia, kad jis norėjo savadarbiu būdu perdirbtą ginklą iškeisti į fabrikinės gamybos ginklą.

Nuteistasis U. I. apeliaciniame skunde teigia, jog nebuvo aiškintasi, kur ir kada I. B. pardavė ginklą, ar tai buvo jau perdirbtas ginklas.

Atkreipiamas dėmesys, kad BK 253 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka nustatyti bent vieną iš jų.

Taigi apelianto nurodytos aplinkybės neturi reikšmės, nes jam kaltinimas pareikštas tik dėl šaunamojo ginklo neturint leidimo neteisėto laikymo, jam neinkriminuotas nei šaunamojo ginklo pagaminimas, nei jo įgijimas.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs visus ištirtus įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje bei įvertinęs jų visumą, pripažįsta nepagrįsta ir atmeta U. I. versiją, jog ginklas priklausė A. M.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad U. I. veika neteisėtai laikius civilinėje apyvartoje uždraustą savadarbį šaunamąjį ginklą ir šešis savadarbius šaudmenis atitinka BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Dėl bausmių

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nuteistajam U. I. skirdama bausmę dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, atsižvelgia, jog jis padarė apysunkį (BK 11 straipsnio 4 dalis) nusikaltimą; jis neteistas, nebaustas administracine tvarka; nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Įvertinus šias aplinkybes, nuteistajam skiriama mažesnė nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas kaltininkams bausmes dėl neteisėto disponavimo narkotine bei psichotropine medžiagomis, atsižvelgė, kad U. A. ir U. I. padarė labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimą; įvertino kaltininkų asmenybes: abu nuteistieji yra užsienio piliečiai, anksčiau Lietuvoje neteisti, nebausti administracine tvarka.

Dėl to nėra pagrindo dar kartą atsižvelgti į tas pačias aplinkybes (neteistas, nebaustas), kaip to prašo apeliaciniame skunde nuteistasis U. I..

Teismas atsižvelgė į kiekvieno kaltininko vaidmenį darant nusikalstamą veiką.

Teismas nenustatė apeliantų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, jog jie nusikalto, veikdami bendrininkų grupe.

Nuteistojo U. I. skunde nurodyta aplinkybė, kad jis augina du nepilnamečius vaikus, negali turėti esminės reikšmės bausmei, pakeičiant jos dydį, nes skiriant bausmę pirmiausia atsižvelgiama į bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų visumą, numatytą BK 54 straipsnyje.

Įvertinęs visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui, teismas už neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu bei psichotropine medžiaga U. A. ir U. I. paskyrė didesnes nei vidutinio dydžio bausmes.

Teisėjų kolegijos nuomone, U. A. ir U. I. paskirtos bausmės, nors griežtos, tačiau atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisingos.

Dėl iš U. A. paimtų pinigų

Nuteistasis U. A. teisus, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl jo asmens kratos metu rastų ir paimtų pinigų.

Iš asmens kratos protokolo (3 t., 56–57 b. l.) matyti, kad U. A. sulaikius asmens kratos metu, be kitų daiktų, rasti ir paimti pinigai.

Asmens kratos metu pas U. A. rasti ir paimti pinigai: dvidešimt vienetų 100 JAV dolerių kupiūrų, viena 5 JAV dolerių kupiūra, viena 1 JAV dolerio kupiūra, viena 1 000 Rusijos rublių kupiūra, 80 Rusijos kapeikų, dvi 50 Kazachstano tenge monetos, viena 50 Kirgizijos tyjyn kupiūra, viena 10 Kirgizijos tyjyn kupiūra, šešios 1 Kirgizijos tyjyn kupiūros, viena 5 Latvijos latų kupiūra, 2 Latvijos latai ir 49 santimai monetomis, 227 litai ir 78 centai, perduoti saugoti Lietuvos kriminalinės policijos biuro Finansų skyriui (3 t., 59 b. l.).

Byloje nenustatyta, jog šie pinigai yra Baudžiamojo kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Dėl to jiems netaikomos BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatos ir jie turi būti grąžinti U. A..

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 4 punktu, 329 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį dėl U. I. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį ir dėl šios veikos priimti naują nuosprendį:

U. I. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę ir skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinę subendrintą bausmę U. I. paskirti laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų ir 9 (devyniems) mėnesiams, ją nustatant atlikti pataisos namuose.

U. A. grąžinti: 20 vienetų 100 JAV dolerių kupiūrų, vieną 5 JAV dolerių kupiūrą, vieną 1 JAV dolerio kupiūrą, vieną 1 000 Rusijos rublių kupiūrą, 80 Rusijos kapeikų, dvi 50 Kazachstano tenge monetas, vieną 50 Kirgizijos tyjyn kupiūrą, vieną 10 Kirgizijos tyjyn kupiūrą, šešias 1 Kirgizijos tyjyn kupiūras, vieną 5 Latvijos latų kupiūrą, 2 Latvijos latus ir 49 santimus monetomis, 227 litus ir 78 centus, saugomus Lietuvos kriminalinės policijos biuro Finansų skyriuje.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.