Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Daliaus Jocio,

sekretoriaujant Eglei Rinkevičiūtei, Ainai Kuprijanovienei, Jolantai Kližentytei ir Jūratei Dužinskienei,

viešame teisiamajame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, prieš suėmimą dirbęs (duomenys neskelbtini), nevedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas 1996 10 01 Klaipėdos apygardos teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 146 str. 2 d., 271 str. 2 d., 271 str. l d., 273 str. l d., 312 str. l d., 312 str. 2 d., 207 str. l d. laisvės atėmimu 5 metams ir 450 Lt bauda, 1997 11 24 Kaišiadorių r. apylinkės teismo nutartimi remiantis LR BK 54-2 str. paleistas lygtinai 2 m. 4 mėn. ir 26 d., kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 16 str. 2 d. ir 104 str. (1993 06 10 įstatymo Nr. I-180 redakcija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. 1999 m. balandžio 6 d., apie 12 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinės aikštelėje, dėl kilusių nesutarimų su L. K. ir jo pažįstamais, turėdamas tikslą nužudyti, iš šaunamojo ginklo - 7,62 mm pistoleto „TT“ 7,62 mm kalibro „Tokarevo“ šoviniais tyčia penkis kartus iššovė į L. K. ir pasikėsino jį nužudyti: padarė L. K. daugybinius šautinius kulkinius kiaurinius sužalojimus - du šautinius (liečiamuosius) sužalojimus krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje dešinėje ir kairėje pusėje didžiojo krūtinės raumens srityje, šautinį kiaurinį kairės plaštakos sužalojimą, šautinį kiaurinį pilvo sužalojimą pažeidžiant plonąsias ir storąsias žarnas, žarnyno pasaitą bei viršutinę pasaitinę veną bei sukeliant masyvų nukraujavimą į pilvo ertmę, dėl ko nukentėjusiajam buvo išsivystęs sunkus trauminis-hemoraginis šokas, tai atitinka sunkų pavojingą gyvybei kūno sužalojimą. Savo nusikalstamos veikos V. M. nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes L. K. gyvybė buvo išgelbėta laiku jam suteikus kvalifikuotą medicininę pagalbą.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis V. M. kaltu neprisipažino ir parodė, kad įvykio dieną iš ryto M. M. paskambino jam ir pasakė, kad laukia prie pieno parduotuvės. Susitikus su juo, M. M. liepė sėstis į automobilį. M. M. šnekėjo, kad turės pastovėti „ant šukerio“, nes jam reikia sutvarkyti vieną reikaliuką. M. M. iš po sėdynės išsitraukė ginklą. Iš baimės vykdė visus jo nurodymus. M. M. padavė kepurę, iš automobilio išsitraukė peilį. Per vokiečių kapines einant takeliu jis peiliu pripjaustė šakelių ir padavė jam. Kai jie priėjo prie L. K. namo, M. M. liepė stebėti aplinką. Stovėjo ir laukė. Matė, kaip M. M. klausėsi prikišęs ausį prie durų, ar yra kas viduje. Pasinaudodamas tuo, kad nėra jo įtakoje, pradėjo eiti Pušyno gatvės link, ten gyveno jo draugai. Vis galvojo, kaip pasišalinti iš įvykio vietos su M. M. pritarimu. Perėjęs geležinkelio bėgius, pamatė policijos mašiną. Susimąstęs, kad M. M. padarys nusikaltimą, nusprendė grįžti ir perspėti jį. Grįžęs įėjo į namą ir pakilo laiptais. M. M. nerado. Kai jis pasirodė, jam pasakė, kad reikia dingti, nes netoliese yra policija. M. M. pradėjo vynioti ginklą, ir pabėgo į rūsį. Tuo tarpu laukines duris atidarė moteris. M. M. neprieštaravo pasitraukti, jis paprašė tik palaukti, kol viskas nurims. Su M. M. išsiskyrė ties Pušyno gatve. Kitą dieną grįžęs iš Panevėžio sužinojo, kad buvo šaudoma į L. K.. Sutikęs jį M. M. aiškino, kad tai ne jo darbas, kad jis pasiėmė ginklą ir išėjo. M. M. teigė, kad įvyko susišaudymas tarp L. K. ir grupuotės. M. M. sakė, kad pasisaugotų, jog neitų į darbovietę. Jis siūlė neiti namo, pagyventi pas jį. M. M. aiškino, jeigu jį sulaikys, niekas nepatikės jų nekaltumu. Kai vyko į Latviją, vadovo pavedimu darbo reikalais, norėjo pabėgti į Latviją, bet buvo sulaikytas pasienio poste.

Motyvuojamoji dalis

Nepaisant kaltinamojo V. M. neprisipažinimo, jo kaltė dėl pasikėsinimo nužudyti L. K. yra įrodyta.

Nukentėjusysis L. K. parodė, kad į jį buvo šauta jo namo laiptinėje.Nematė, kas į jį šaudė, matė tik nubėgantį žmogų, kurio nepažino.

Medicinine ekspertize (b.l.50-53, t.1) yra nustatyta, kad L. K. buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas, į jį buvo šauta keturis kartus.

Liudytoja A. Š. parodė, kad grįžusi namo laiptinėje pamatė pašalinį žmogų, kurį vėliau atpažino kaip V. M.. V. M. stovėjo laiptinės apačioje, prie įėjimo durų kairėje pusėje, ir laikė puokštę šakelių, kuriomis buvo šiek tiek prisidengęs veidą. Nuėjo į savo butą ir po kurio laiko laiptinėje pasigirdo šūviai. Po įvykio kaltinamąjį buvo dar kartą sutikusi jų namo laiptinėje. Jis buvo dar su vienu vyru, stovėjo 2 aukšte, kuriame gyvena L. K., ir rūkė. Su L. K. apie įvykį yra daug kartų kalbėję. L. K. yra jai sakęs, kad dėl įvykio suėmė V. M.. L. K. yra klausęs jos, ar ji negalėtų pakeisti parodymus. Jam atsakė, kad to padaryti neįmanoma, nes parodymus jau davė, o V. M. atpažino. Suprato, kad pats L. K. nori, jog ji pakeistų parodymus.

Atpažinimo metu A. Š. atpažino V. M. kaip laiptinėje prieš pasikėsinimą į L. K. matytą asmenį, apie kurį yra davusi parodymus. (t.1, b.l. 79-80, 111-112, 114).

Liudytojas M. M. parodė, kad apie 7.30 val. paskambino V. M. ir paklausė, ar gali jį pavežti. Jis sutiko. V. M. įsėdus, paklausė, kur yra jo automobilis. V. M. paaiškino, kad sugedo, paprašė važiuoti Miško kvartalo link. V. M. sakė, kad reikės kažką sutvarkyti. V. M. jam liepė palaukti lauke. V. M. įėjo į namą. Po vienos valandos ar pusantros V. M. išėjo iš laiptinės ir nusiskynė „kačiukų“ nuo šalia namo augančių krūmelių. Tada jis vėl įėjo atgal į laiptinę. Praėjo dar viena valanda ir nusprendė eiti pažiūrėti, kur yra V. M.. Atidarius laiptinės duris, pamatė V. M., iškėlusį ranką su pistoletu ir šaudantį, bei pamatė žmogų, nubėgantį į viršų. V. M. iššovė 4 ar 5 kartus. Jis šaudė kelių metru atstumu. Ginklą laikė viena ranka. Uždarius duris iškart išėjo ir V. M.. Paklausė V. M., kas buvo, o jis atsakė, kad jį norėjo „pavaryti“ tas žmogus. Pasuko pro parką, sūpynes, per kapines, įsėdo į jo automobilį ir pradėjo važiuoti. Matė, kad V. M. buvo sugipsuoti vienos rankos keli pirštai. Važiuojant jis išsitraukė TT markės pistoletą. Kitą rytą laikraštyje perskaitė, kad nukentėjo L. K.. Pats dalyvavo, kai prie baro „Bolero“ buvo sumušti du vaikinai ir atimti jų automobiliai „Mercedes“. Muštynėse dalyvavo E. M., R. M., V. M., D. J., V. M.. Kai tie vaikinai išlipo iš automobilio, nieko nelaukus buvo sumušti, suspardyti. Po to D. J. apkabino vieną, o V. M. – kitą vaikiną ir kalbėjo, kad reikia mokėti į bendrą kasą, o mokėti reikia D. J.. V. M. buvo jam prasitaręs, kad L. K. užstojo tuos vaikinus. L. K. pasakė, kad jie nemokės, ir liepė grąžinti automobilius, todėl, jo manymu, ir buvo pasikėsinta į L. K..

Liudytojas R. P. parodė, kad G. D. jį ir I. N. nusivežė į Sportininkų gatvę. G. D. nuėjo pasišnekėti ir po to liepė jiems išlipti. Jie išlipo nieko neįtardami ir juos sumušė. Nematė, kas mušė, nes buvo tamsu. Mušė juos lazdom ar metaliniais strypais. Juos sumušę įmetė į automobilį ir G. D. pareikalavo automobilio raktelių. Jiems liepė mokėti duoklę 1000 ar 2000 JAV dolerių. Po įvykio kitą dieną atvažiavo G. D. ir V. M. ir liepė automobilį perrašyti. Privažiavo J. C. ir L. K. ir jie pradėjo bartis su V. M. ir G. D.. Iš L. K. girdėjo, kad V. M. šovė į jį dėl jų automobilių.

Liudytojas I. N. ikiteisminio tyrimo teisėjui (b.l.80-81, t.3) parodė, kad po to, kai iš jo buvo atimtas „Mercedes- Benz“ automobilis, jis šį automobilį atsitiktinai aptiko Debreceno g., ir dalyvaujant L. K., J. C. bei S. G. atsiėmė bei netrukus po to išvažiavo iš Klaipėdos. Be to, jis patvirtino iš R. P. girdėjęs apie susitikimą Melnragėje, kuriame, be kitų asmenų, dalyvavo ir V. M., kuris iš visų nurodytų asmenų elgėsi agresyviausiai. Grįžęs iš J. C. sužinojo, kad yra peršautas L. K., be to, iš J. C. sužinojo, kad L. K. matė, kad į jį šovė V. M.. Tai buvo padaryta dėl to, kad V. M. pagalvojo, jog L. K. slepia automobilį ir nenori jo grąžinti V. M.. Be to, L. K. pats jam patvirtino, kad atpažino V. M., kaip šovusį į jį asmenį.

Liudytojas A. K. parodė, kad 2000 m. rugsėjo-spalio mėn. konspiraciniame išnuomotame bute vyko pokalbiai ir A. D. sakė, kad V. M. šaudė į L. K., o M. M. stebėjo aplinką. Tuo metu vyko konfliktai ir buvo sužalotas R. P., pavogti automobiliai ir vyko aiškinimasis su L. K.. Buvo nutarta jį pašalinti. Pas V. M. ne kartą matė ginklą, taip pat ir pistoletą TT su apkaba. Tarp V. M. ir L. K. santykiai po įvykio buvo įtempti, o po to juos norėta užglaistyti. 2004 m. V. M. pasiūlė L. K. 500 eurų, kad pagerintų santykius.

VSD Klaipėdos skyriaus pareigūnas D. N. parodė, kad M. M. kreipėsi į prokurorą norėdamas susisiekti su VSD darbuotoju. Jis kalbėjo su M. M. dėl neišaiškintų nusikaltimų. M. M. paminėjo, kad V. M. buvo pasikėsinimo į L. K. vykdytojas.

Liudytojas S. G. parodė, kad Melnragėje pas asmenį, kuris vadinamas „Šernu“, atvažiavo G. D. su V. M. pasikalbėti su J. C.. Kalba ėjo apie automobilius. Tarp J. C. ir V. M. kilo konfliktas.

Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas „P.“ parodė, kad atimant mašinas dalyvavo V. M. ir G. D. bei kiti asmenys, kurių nepažįsta. Mašinos buvo atimtos dėl to, jog I. ir „Šernas“ buvo skolingi. Jie buvo sumušti ir iš jų buvo atimti du „Mercedes 190“ markės automobiliai. Su vienu iš atimtų automobilių važinėjo G. D. (su „Šerno“ automobiliu), o su I. automobiliu važinėjosi M. ir V. M.. I. ir „Šernas“ pradėjo ieškoti draugų, kurie paveiktų, jog būtų grąžinti atimti automobiliai. Kiek jam žinoma, tokių susitikimų, kuriuose buvo reikalaujama grąžinti automobilius, buvo ne vienas. Visuose tuose susitikimuose iš V. M. buvo reikalaujama grąžinti paimtus automobilius, o V. M. atsisakydavo. Paskutinis susitikimas įvyko Melnragėje. Ten vykusio pokalbio metu V. M. nesutiko grąžinti automobilio, apsisuko ir nuėjo. Po kelių dienų I. pamatė savo automobilį prie „Žardės“ prekybinio centro. Jis turėjo antrus automobilio raktus ir taip I. susigrąžino savo automobilį. Po to V. M. iš karto pradėjo ieškoti I., skambindavo jam telefonu ir reikalavo grąžinti automobilį, nes kitaip šis turės problemų. I. pasislėpė, nes nežinojo, ką reikia daryti. Jam žinoma, kad L. K. pranešė V. M., jog automobilis yra pas I. ir I. V. M. nėra skolingas, prašė toliau jam neskambinėti. V. M. skambindavo L. K. ir reikalavo grąžinti automobilį, kitaip L. K. turės problemų. Po to jam žinoma, jog V. M. pradėjo ieškoti, kur gyvena L. K.. Po tų pokalbių, kai buvo atsisakyta grąžinti automobilį, V. M. įsigijo pistoletą „TT“. Tuo metu jis ant rankos buvo užsidėjęs gipso langetę. Jam teko girdėti, jog savo draugams V. M. sakė, jog jis šovė į L. K., tačiau L. K. pasisekė, jog liko gyvas.

Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas „Airida“ parodė, kad vieną kartą po pasikėsinimo, po to, kai L. K. išėjo iš ligoninės, jie dalyvavo eilinėje puotoje ir L. K. pasakė, kad jį peršovė V. M., o pasikėsinimo dieną jis atpažino V. M.. Jie sprendė klausimą, ką reikia tokiu atveju daryti, tačiau L. K. nutarė palaukti momento ir nesiimti jokių veiksmų. L. K. atpažino jį, bandžiusį nušauti V. M., neabejojo, jog būtent V. M. į jį šovė. Be to, jam yra žinoma, jog apie tai, kad į jį pasikėsino V. M., L. K. pasakė dar būdamas ligoninėje po pasikėsinimo. L. K. pasakojo, jog į jį buvo pasikėsinta dėl to, kad iš L. K. draugų buvo atimti automobiliai „Mercedes“. L. K. draugas automobilį atsiėmė, todėl ir buvo pasikėsinta nužudyti L. K..

Atliekant A. Š. ir L. K. naudojamų abonentų telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę bei įrašų darymą buvo nustatyta, kad L. K. pokalbių su A. Š. metu pažada pastarajai suorganizuoti susitikimą su V. M. ir šiai nurodo, kad jam reikia, kad ji pakeistų savo duotus parodymus. Be to, kaip matyti iš užfiksuotų pokalbių su V. M. sesers vyru Ž. Č., pastarojo prašo, kad šis suorganizuotų susitikimą su V. M., kurį pokalbių metu vadina „lituokliu“ ( b.l. 30-39, t.3 ).

Kaltinamasis V. M. ikiteisminio tyrimo metu neigė dalyvavęs pasikėsinant į L. K., tačiau teismo posėdžio metu pripažino, jog visgi jis kartu su M. M. buvo apsilankęs L. K. name, tačiau teigia, jog jis į L. K. nešaudė. Susiduriame su situacija, kai M. M. dėl pasikėsinimo į L. K. kaltina V. M., o pastarasis atvirkščiai - M. M..

M. M. buvo kaltinamas už kitus itin sunkius nusikaltimus ( b.l.78-94, t.4). Savaime suprantama, kad dėl to M. M. parodymai turi būti vertinami itin atsargiai. Tai, kad M. M. yra linkęs apkalbėti kitus asmenis, teismui parodė liudytojai R. Š. ir A. D., psichiatrinės ekspertizės akte ( b.l.152-153, t.4) pažymima, jog M. M. yra linkęs kaltinti kitus asmenis ar nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes, todėl jo parodymais gali būti vadovaujamasi tik tuo atveju, jeigu juos patvirtina ir kiti duomenys. Bylos duomenys, sugretinant ir palyginant juos tarpusavyje duoda pagrindą teigti, jog M. M. parodymais priimant apkaltinamąjį nuosprendį remtis galima.

Parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 158-162, t. 3) M. M. užtikrintai nurodė vietą, kur buvo pasikėsinta į L. K., kur V. M. nuskynė šakeles, taip pat nurodė, kad L. K. po šūvių nubėgo laiptais į viršų. Šios aplinkybės sutampa su įvykio vietos apžiūros, kurios metu namo laiptinėje rastos šovinių tūtelės ir užfiksuoti kulkų palikti pėdsakai sienoje (b.l.16-28, t.1), duomenimis, nukentėjusiojo L. K. parodymais apie šaudymo į jį vietą. V. M. teigia, jog M. M. duoti tokius parodymus vertė ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. M. apie pasikėsinimą į L. K. prabilo ne ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, o VSD pareigūnui D. N. dar 2002 m. balandžio 24 d. Šio pokalbio metu (b.l. 173-197, t. 4) M. M. pasakojo ne vien apie pasikėsinimą į L. K., bet ir apie kitus neišaiškintus nusikaltimus ( A.Karpavičiaus ir V.Beriozkino nužudymus). Parodymų patikrinimo vietoje metu M. M. nurodė, kad V. M. nupjovė šakeles nuo krūmo, augančio šalia namo. Filmuotoje medžiagoje, kurioje yra užfiksuoti M. M. parodymai vietoje, kolegija matė šalia namo augančius krūmus. Liudytoja V. Š., atpažinusi V. M. namo laiptinėje, taip pat jo rankose matė šakeles. V. M. tvirtina, kad šakeles nupjovė ir jam įteikė M. M., tačiau būtent po 1999 06 10 sulaikymo iš V. M. asmens kratos metu buvo paimtas peilis ( b.l. 96, t. 1), vadinasi, jis turėjo galimybę šakeles nusipjauti. V. M. teigia, jog kol M. M. sutvarkys reikalą, jis tarsi atliko saugotojo – panašų į nusikaltimo padėjėjo - vaidmenį, tačiau tokiu atveju tampa visai nesuprantama, kam jam reikėjo eiti į namo vidų, o dar keisčiau ir išvis nelogiškai atrodo tai, kad jis į namo vidų įėjo ant galvos užsidėjęs kepurę ir su šakelėmis rankose. Tokiu atveju bet koks pašalinis žmogus į tokias detales tikrai atkreiptų dėmesį ir asmenį atpažintų, tad tokia saugotojo išvaizda yra visai nesuprantama. Beje, būtent taip šiuo atveju ir atsitiko - namo gyventoja A. Š. atpažino V. M., jos parodymų pagrindu buvo sudarytas įtariamojo fotorobotas su kepure (b.l.68, t.1). Prieštarauja logikai ir tai, kad V. M., neva perspėjęs M. M. apie netoliese pasirodžiusius policijos pareigūnus, pasišalino iš įvykio vietos ir lyg niekur nieko išvyko į Panevėžį. Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad V. M. iki įvykio buvo susilaužęs kairę ranką. Suteikiant medicininę pagalbą V. M. prisistatė ne savo, o V. N. pavarde (b.l.121, t. 1). Įtikinamų motyvų, kam reikėjo meluoti medikams, suteikusiems jam medicininę pagalbą, kolegija iš V. M. neišgirdo, o tai rodo, kad V. M. nenorėjo, jog ši aplinkybė išaiškėtų. Byloje yra duomenų ( b.l. 91-94, t. 4), kad prieš pasikėsinimą į L. K. 1999 m. žiemą buvo nužudytas S. B., nužudymas įvykdytas panašiomis aplinkybėmis, prieš tai tykojant aukos namo laiptinėje. S. B. nužudymu buvo apkaltintas M. M., bet V. M. parodė, kad jis kartu su M. M. laukė, kol sugrįš S. B.. Tokiu atveju nėra suprantamas V. M. elgesys: žinodamas, kad būtent M. M. nužudė S. B., užuot atsisakęs dalyvauti kėsinantis į L. K. gyvybę, kartu važiavo su M. M. ir net, kaip jis pats aiškina, saugojo aplinką.

M. M. niekas įvykio vietoje nematė, tuo tarpu V. M. matė liudytoja A. Š.. Įslaptintas liudytojas „P.“, liudytojas A. K. parodė, kad V. M. turėjo pistoletą, šiems liudytojams taip pat buvo žinoma, kad būtent V. M. šaudė į L. K.. A. K. taip pat yra nuteistas už sunkius nusikaltimus, V. M. teigia, jog ir šiuo atveju yra apkalbamas, tačiau abu tvirtina, jog nuo vaikystės jie buvo geriausi draugai, tad A. K. nėra jokio motyvo apkalbėti V. M..

Liudytojų I. N., R. P., M. M., „P.“ parodymais buvo nustatyta, kad I. N. ir R. P. prie baro „Bolero“ buvo sumušti, iš jų atimti automobiliai, šiame įvykyje dalyvavo ir V. M., nors jis šią aplinkybę neigia. Po to iš V. M. buvo reikalaujama grąžinti automobilius, tačiau V. M. susitikime Melnragėje atsisakė tai padaryti. Kaip nustatyta liudytojų S. G. ir „P.“ parodymais, susitikimas baigėsi konfliktiškai. I. N. automobilį vairuojantį V. M. matė liudytojas „P.“. I. N. pritariant L. K. susigrąžino automobilį pats. Taigi V. M. turėjo motyvą keršyti už tai L. K.. V. M. žinojo, kur gyveno L. K.. Jau po pasikėsinimo V. M. vėl buvo užėjęs į L. K. namą, ten jį pastebėjo ta pati liudytoja A. Š.. Tai, kad V. M. ieškojo kontaktų su L. K., nustatyta ir slapto sekimo medžiaga.

Būtent A. Š. per V. M. ir L. K. buvo veikiama tam, kad ji pakeistų parodymus: nurodytų, jog namo laiptinėje prieš pasikėsinant į L. K. matė ne V. M..

2005-02-11 slapto sekimo A. Š. namuose užfiksuoto pokalbio su L. K. metu (b.l.165, t. 2) šis A. Š. nurodo, kad nėra tikras, ar tikrai V. M. į jį šaudė ( „Man, aš ir taip žmogaus nenoriu pažinti, nes aš neįsitikinęs, ar tikrai V.is šaudė ar tasai šaudė“). L. K. jai nurodė, kad jam yra nenaudinga, jog V. M. sėstų ( „Išvis man yra nenaudinga yra, kad V. sės, nenaudinga man. Bet dabar yra tavo parodymai duoti...“ ). Be to, pokalbio metu jis pripažįsta, kad buvo susitikęs su V. M., kuris jo prašęs, kad liudytoja A. Š. jo nebeatpažintų ( „Jis prašė pašvelninti...jisai man ir sako, tu parodymus duok ant to“). Šiame pokalbyje L. K. nurodė, kad jis pats apklausos metu nurodys, jog į jį šaudęs ne V. M., o kitas asmuo, kuris, jo žiniomis, šiuo metu duoda parodymus ( „... pasakysiu, man dabar panašus tas antras, kuris prisipažįsta ir aš tuo įsitikinęs, kad jis šaudė. Ir viskas. O kaip ten išsirutulios, man jau, man nebeturi skirtumo. Kiek aš galėsiu, jam padėsiu...“). Būtent A. Š., atpažinusiai V. M., parodymai buvo itin nenaudingi V. M., todėl ji per L. K. buvo veikiama juos pakeisti.

Beje, kolegija nesiremia kito slapto sekimo duomenimis, kurie buvo surinkti Klaipėdos VPK tyrėjui Vitalijui Timofejevui tarnybinėse patalpose bendraujant su nukentėjusiuoju L. K. jau po anksčiau paminėtų slapto sekimo veiksmų, kartu slaptai filmuojant pokalbį ( b.l.2-8, t.3). Toks veiksmas prieštarauja BPK 160 str. numatytai slapto sekimo paskirčiai.

Kaip parodė liudytojas A. K., po pasikėsinimo V. M. ieškojo kontaktų su L. K., buvo jam pažadėjęs kompensaciją. Tuo galima paaiškinti L. K. nenorą nurodyti V. M. kaip šovusį į jį asmenį, tačiau įslaptintas liudytojas „Airida“ patvirtino tai, jog pats L. K. sakė, kad į jį šovė V. M.. Tai, kad būtent V. M. šovė į L. K., parodė ir liudytojas „P.“. Kaltinamasis tvirtina, kad įslaptintų liudytojų parodymais negalima vadovautis, nes jie taip sakyti yra įkalbėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad jie ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti dar 2001 metais, kai dar nebuvo gauti nei M. M., nei A. K. parodymai, o 2001 m. birželio 13 d. parengtinis tardymas net buvo sustabdytas nenustačius asmens, kuris padarė nusikaltimą ( b.l. 118, t. 2), todėl kolegijai liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymai atrodo patikimi ir jais galima remtis.

Savaime suprantama, jog kaltinamasis turi teisę duoti parodymus, gali jų ir neduoti, tokią teisę jam suteikia įstatymas ( BPK 272 str. 1 d.), tačiau kaltinamojo parodymų evoliucija taip pat yra reikšminga vertinant juos kitų įrodymų kontekste. Kaip jau buvo minėta, apie savo vaidmenį pasikėsinant į L. K. gyvybę V. M. parodė nagrinėjant bylą teisme, beje, tai padarė tik tada, kai buvo ištirti visi įrodymai. Kolegijos paklaustas, kodėl jis apie įvykio aplinkybes parodė tik nagrinėjant bylą teisme, kaltinamasis atsakė, kad nepasitikėjo bylą tyrusiu prokuroru M. Navicku.

2006-01-24 papildomos apklausos metu ( b.l.182-184, t. 3) V. M. atsakydamas į prokuroro užduotus konkrečius klausimus nurodė, kad su L. K. nebendraudavo, taip pat nurodė, kad po to, kai išėjo iš laisvės įkalinimo vietos, jis nebendravo ir su M. M., o tai neatitinka tikrovės. Be to, įtariamasis V. M. apklausos metu atsisakė atsakinėti į klausimą, ar buvo 2001 m. atvažiavęs pas L. K. į namus, tačiau būtent jį prie L. K. buto durų matė liudytoja A. Š.. V. M. atsisakė atsakinėti į klausimus, susijusius su byloje esančių liudytojų - I. N. bei R. P. - turto prievartavimu, dėl ko, kaip buvo paminėta anksčiau, buvo kilęs konfliktas su L. K. bei jo pažįstamais. Akcentuotina tai, kad apklausoje dalyvavo jo gynėjas.

Pabrėžtina ir tai, kad prokuroro leidimu vieną kartą V. M. dalyvaujant jo gynėjui rašė savo parodymus savarankiškai ( b.l. 187-188, t. 3), tačiau ir jame nė žodžiu neužsimenama apie tai, ką jis pasakė teisme. V. M. nenurodė įvykio aplinkybių net tada, kai ikiteisminio tyrimo teisėjai sprendė jo suėmimo klausimą.

Tai, kad V. M. po pasikėsinimo į L. K. tą pačią dieną išvyko į Panevėžį, rodo, jog nusikaltimas iš anksto buvo planuojamas, tam buvo kuriama alibi, siekiant parodyti, jog nusikaltimo padarymo dieną V. M. Klaipėdoje nebuvo. Kolegija patikrino V. M. nurodytus faktus ir gavo iš Panevėžio viešbučio atsakymą, jog V. M. iš tikrųjų ten nurodytu laiku buvo užsisakęs kambarį ir sumokėjo už du asmenis ( b.l 17, 124-126, t. 6). Tokiu atveju iškyla klausimas, kodėl apie tai V. M. nepranešė ikiteisminio tyrimo metu. Tai, kad kaltinamasis yra susijęs su pasikėsinimu į L. K. gyvybę, rodo ir tai, kad jis tuoj po pasikėsinimo ilgam išvyko į Latvijos Respubliką tarsi verslo reikalais ir tik 1999 06 09 buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos pasienyje (b.l. 95, t.1).

Remiantis duomenų apie buvusius įvykius analize ir logiškai įvertintų įrodymų visetu darytina išvada, kad būtent V. M. šovė į L. K.. V. M. parodymai apie tai, kad ne jis šovė į L. K., o galbūt tai padarė M. M., prieštarauja nustatytiems bylos duomenims, skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Kolegijos nuomone, jie yra sukonstruoti tam, kad ištyrus įrodymus būtų galima juos pritaikyti sau palankia linkme ir taip išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl kolegija juos atmeta.

V. M. šovė į L. K. keturis kartus į krūtinės sritį, tai rodo, kad jis turėjo tikslą jį nužudyti, tačiau L. K. pasveiko tik dėl to, jog jam buvo suteikta kvalifikuota medicininė pagalba, todėl kaltinamojo veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 16 str. 2 d. ir 104 str. (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) – pasikėsinimą įvykdyti tyčinį kito žmogaus nužudymą.

Asmuo, kurio tyčiniais nusikalstamais veiksmais buvo padaryta žala kito asmens sveikatai, privalo atlyginti privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidas, išleistas nukentėjusiųjų sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti (CK 6.263 str.), todėl tenkinamas Klaipėdos apygardos prokuroro civilinis ieškinys.

Kaltinamojo V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Kaltinamojo atsakomybę sunkina tai, kad darant nusikaltimą buvo panaudotas šaunamasis ginklas.

Skirdamas kaltinamajam V. M. bausmę, teismas atsižvelgia į tai, kad V. M. anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, nusikaltimą padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, darant nusikaltimą buvo panaudotas šaunamasis ginklas, todėl jam skirtina ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė. Kita vertus, nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nukentėjusysis liko gyvas. Atsižvelgdama į visus nurodytus argumentus, kolegija skiria V. M. bausmę, kuri yra artima sankcijos vidurkiui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 301-302 str., 308 str., teismas

nusprendžia:

V. M. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 16 str. 2 d. ir 104 str. (1993 06 10 įstatymo Nr. I-180 redakcija), ir jį nubausti laisvės atėmimu 8 ( aštuoneriems) metams 6 ( šešiems) mėnesiams. Remiantis BK 64 str. 1 d., 3 d. prie paskirtos bausmės iš dalies pridėti 1996 10 01 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį ir nustatyti subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 9 ( devyneriems ) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 1999 06 10 iki 1999 06 21, nuo 2001 05 12 iki 2001 06 01.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2005 11 15.

Kardomąją priemonę palikti suėmimą.

Iš V. M. priteisti Valstybinei ligonių kasai 6823,38 Lt gydymosi išlaidų.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą. Nuteistasis turi teisę nuosprendį apskųsti per 20 dienų nuo nuosprendžio kopijos gavimo dienos.