- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-18
- Bylos Nr.
- 1A-186-238/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Ramūnas Antanavičius, Algirdas Remeika
- Nuteistasis
- D. M.
- Nukentėjusysis
- I. F.
- Advokatai
- Irena Sabaitienė
Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-186-238/2016;
Teisėja: Sigita Meškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00244-2014-5;
2016 m. kovo 18 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Džiuljetai Grigienei, nuteistajam D. M., jo gynėjai advokatei Irenai Sabaitienei, nukentėjusiajam I. F., vertėjai Veronikai Rybalčenko, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 178 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis LR BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams, šiuo laikotarpiu įpareigojant D. M. neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo I. F. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš D. M. priteista 10 149 Eur (dešimt tūkstančių vienas šimtas keturiasdešimt devyni eurai) nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. M. pagal LR BK 178 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 26 d., apie 18.50 val., laisvalaikio ir prekybos centre „Mega“, esančiame Kaune, Islandijos pl. 32, parduotuvėje „Takko Fashion“ persirengimo kabinoje pagrobė didelės vertės svetimą I. F. priklausantį turtą – 9999 Eur grynųjų pinigų sumą ir 150 Eur vertės rankinę „Mont Blant“, iš viso 10149 Eur vertės turtą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) nuteistasis D. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi veika pagal LR BK 178 straipsnio 3 dalį yra kvalifikuota neteisingai. Pripažįsta, kad paėmė svetimą vyrišką piniginę, kurioje buvo daugiau nei 2000 rublių, įvairių čekių ir kortelių, tačiau nepripažįsta, kad piniginėje buvo didelis kiekis grynųjų pinigų – eurų. Teismui nenustačius, kad nukentėjusysis iš tiesų turėjo su savimi vyriškoje rankinėje visą kaltinamajame akte paminėtą turtą, pripažino, kad jis turėjo 9999 eurus. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pasielgė šališkai, iš dalies palaikydamas nukentėjusiojo nepagrįstus, nevienodus parodymus. Nukentėjusiojo parodymai nuo pat pradžių nebuvo nuoseklūs, kiekvienoje apklausoje jis vis didino pagrobtų daiktų kiekį, pinigų sumą. 2014 m. vasario 26 protokole–pareiškime nukentėjusysis nurodo, kad rankinėje buvo ir jo bei jo draugės Z. V. pasai, automobilio „Hyundai Solaris“ dokumentai, dvi „Swedbank” kortelės, išduotos I. F. vardu, du „Swedbank“ kodų generatoriai, viena DNB banko kortelė, išduota I. F. vardu, viena DNB banko kortelė, išduota įmonės vardu, du DNB banko generatoriai, grynųjų pinigų rubliais ir eurais. Kyla klausimas, kodėl nukentėjusysis iš karto konkrečiai nenurodo, kokia pagrobta pinigų suma. Peršasi išvada, kad jis vėliau nutarė nurodyti didelę pinigų sumą, nors tiek eurų piniginėje ir neturėjo. Liudytojas R. S. parodė, kad 2014 m. vasario mėnesio pabaigoje į apsaugos tarnybą kreipėsi rusakalbis nukentėjusysis, kuris sakė, kad iš persirengimo kabinos buvo pagrobta jo rankinė su 50000 eurų, kuomet liudytojas L. V., dirbantis ten pat, į kurį pirmą kreipėsi nukentėjusysis, parodė, kad jis minėjo, jog pavogė piniginę su 10000 eurų. Vėlesnėse ikiteisminio tyrimo apklausose ir savo ieškinyje nukentėjusysis nurodo, kad pasigedo 17500 eurų. Taigi, iš tokių skirtingų parodymų sunku padaryti išvadą, kiek gi iš tiesų eurų turėjo nukentėjusysis, kyla pagrįstų abejonių nukentėjusiojo parodymais. Byloje esanti DNB banko sąskaitos operacijų ataskaita patvirtina tik tą faktą, kad 2014 m. sausio 8 d. iš nukentėjusiojo I. F. sąskaitos išgryninta 3000 eurų, taip pat iš banko „Swedbank“ sąskaitos išrašo matyti, kad tą pačią dieną išgryninta 12600 eurų. Iš 2014 m. sausio 8 d. skolos raštelio matyti, kad R. G. dvejiems mėnesiams iš nukentėjusiojo I. F. pasiskolino 17500 eurų. Taigi, 2014 m. sausio 8 d. jis išsigrynina 15600 eurų ir tą pačią dieną 17500 eurų paskolina. 2014 m. vasario 26 d. skolos raštelis patvirtina, kad R. G. minėtą pinigų sumą grąžino. Pinigų grąžinimo faktas dar neleidžia teigti, kad nukentėjusysis juos vežėsi per sieną į Lietuvą. Iš jo parodymų matyti, kad jis dažnai įvairiais reikalais važinėdavo į Lietuvą ir žinojo muitinės taisykles. Suprasdamas, kad jis teisėtai turėtus savo pinigus vežasi į kitą šalį, kaip jis aiškino, pirkti brangų automobilį, būtų pinigus deklaravęs. Šiuo atveju nėra objektyvių įrodymų, todėl kyla abejonių, kad turėtus pinigus jis atsivežė į Lietuvą. Taip pat kyla abejonių dėl 2014 m. vasario 26 d. sutarties, sudarytos tarp UAB „Namų teisininkas“ ir I. F., ar tikrai galėjo nukentėjusysis suspėti ją pasirašyti tą pačią dieną. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, įvykis buvo 18.50 val., kuomet nukentėjusysis iš pasienio važiavo pro prekybos centrą „Mega“. Vargu ar jis suspėjo po to atvykti tą pačią dieną į Vilnių ir sudaryti šią sutartį. Mano, kad nei vienas įrodymas, patikrintas teisme, nepatvirtina jo kaltės padarius sunkų nusikaltimą, nepatvirtina buvus piniginėje 9999 eurų, o tik 2150 Rusijos rublių, nepatvirtina pagrobto turto didelės vertės, kadangi jie turi būti vertinami bendrame bylos duomenų kontekste, o visos abejonės turi būti pripažįstamos jo naudai. Pripažįsta, kad 2014 m. vasario 26 d., apie 18.50 val. laisvalaikio ir prekybos centre „Mega“, esančiame Islandijos pl. 32, Kaune, parduotuvėje „Takko Fashion“ persirengimo kabinoje pagrobė vyrišką rankinę apie 200 litų (šiuo metu 57,92 Eur) vertės su joje buvusiais 2150 Rusijos rubliais oficialiu kursu 151, 63 Lt (šiuo metu 43,91 Eur). Iš viso padarė žalos už 351,63 litų (101,84 Eur). Šiuose jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. Pagal 2014 m. vasario 26 d. galiojusio LR BK 190 str. redakciją jo veiksmai galėjo būti kvalifikuoti kaip baudžiamasis nusižengimas (LR BK 178 str. 4 d.), nes pagrobtas nedidelės vertės turtas, kai jo vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL dydžio sumos. Šiuo metu pagal 2014-12-18 įstatymu Nr. XII-1481 pakeistą šio straipsnio redakciją nedidelės vertės turtas yra tada, kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos. Teigia, kad jo pagrobto turto vertė sudaro 101,83 Eur, ši suma neviršija 3 MGL, todėl jis negali atsakyti pagal LR BK straipsnius, nes veika nesudaro nusikaltimo sudėties. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams jis perdavė pavogtus 2150 Rusijos rublių, sutinka atlyginti nuostolius dėl dingusios piniginės. Jo duoti parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme yra nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštaraujantys bei neprieštaraujantys kitai baudžiamosios bylos medžiagai, todėl jais netikėti nėra pagrindo. Mano, kad grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik nukentėjusiojo parodymais, kurie yra prieštaringi ir kelia objektyvių abejonių, negalima.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino D. M. kaltu padarius LR BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai.
Pagal LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
LR BK 178 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta atsakomybė asmeniui, kuris pagrobė didelės vertės svetimą turtą. LR BK 190 straipsnyje nustatyta, kad šiame skyriuje numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, t. y. 9415 Eur.
Apeliaciniame skunde nuteistasis D. M. ginčija pagrobto turto vertę ir nurodo, kad jo pagrobtoje piniginėje nebuvo didelio kiekio grynųjų pinigų – eurų, teigdamas, kad piniginėje buvo tik daugiau nei 2000 rublių, įvairių čekių ir kortelių. Teigia, kad jo pagrobto turto vertė sudaro 101,83 Eur, ši suma neviršija 3 MGL, todėl jis negali atsakyti pagal LR BK straipsnius, nes veika nesudaro nusikaltimo sudėties.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje pakanka objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog D. M. pagrobtoje piniginėje, kuri priklausė nukentėjusiajam I. F., buvo didelis kiekis grynųjų pinigų – ne mažiau kaip 9999 Eur.
Nukentėjusysis I. F. 2014 m. vasario 26 d. protokole–pareiškime nurodė, jog 2014 m. vasario 26 d. apie 18.50 val. jis PLC „Mega“ esančioje parduotuvėje „Takko Fashion“ drabužių matavimosi kabinoje paliko savo rankinę su asmens dokumentais, pinigais, bankų kortelėmis, auksiniu žiedu, auksiniu pinigų suspaudėju. Kai rankinės pasigedo, grįžęs jos nerado. Pareiškime taip pat nurodė, jog apie padarytą žalą informuos papildomai. Vėliau nukentėjusysis I. F., apklausiant jį 2014 m. vasario 28 d., patikslino, jog rankinėje buvo grynųjų pinigų – 17500 Eur kupiūromis po 100 ir 500 eurų, po to šią sumą jis nurodė tiek viso ikiteisminio tyrimo metu, tiek reikšdamas civilinį ieškinį, tiek nagrinėjant bylą teisme, todėl nesutiktina su apelianto argumentu, jog nukentėjusiojo parodymai nuo pat pradžių nebuvo nuoseklūs. Liudytas R. S. nurodė, kad nukentėjusysis jam sakė, jog iš jo buvo pavogta apie 50000 Eur, o liudytojas L. V. nurodė, kad nukentėjusysis jam sakė, jog piniginėje buvo apie 10000 Eur. Skirtingai, nei nurodo apeliantas, šių liudytojų parodymai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų nuoseklumo, kadangi nukentėjusysis pareiškė civilinį ieškinį dėl 122024 Lt turtinės žalos atlyginimo (kas atitinka apie 35000 Eur), o liudytojui L. V. jis nurodė ne bendrą, o apytikslę pavogtų grynųjų pinigų sumą. Pažymėtina, kad nukentėjusysis protokolo–pareiškimo rašymo metu tiksliai negalėjo įvardinti patirtos žalos, ją apskaičiavo tik vėliau, todėl liudytojų nurodomi neatitikimai vėlesniems nukentėjusiojo parodymams nesudaro pagrindo manyti, kad jo pateikiamos pinigų sumos yra nerealios ar išgalvotos. Faktą, kad nukentėjusysis realiai galėjo šią sumą turėti grynaisiais pinigais, patvirtina ir tai, jog į Lietuvos Respubliką jis buvo atvykęs pirkti automobilio, 2014 m. sausio 8 d. iš nukentėjusiojo I. F. sąskaitos, esančios DNB banke, išgryninta 3000 Eur, 2014 m. sausio 8 d. iš nukentėjusiojo I. F. sąskaitos, esančios banke „Swedbank“, išgryninta 12600 Eur, o iš 2014 m. vasario 13 d. transporto priemonės rezervavimo sutarties, sudarytos tarp I. F. ir UAB „My Dreamhome“ matyti, jog UAB „My Dreamhome“ įsipareigoja iki 2014 m. vasario 27 d. rezervuoti transporto priemonę (automobilį „Mercedes Benz S3204 4MATIC“, 2008 m., kurio pardavimo kaina 60500 Lt) pirkėjui I. F.. Negana to, iš 2014 m. vasario 26 d. skolos raštelio matyti, jog R. G. grąžino I. F. skolą – 17500 Eur, kuriuos buvo pasiskolinęs 2014 m. sausio 8 d., o iš banko „Sberbank Rosiji“ pažymos matyti, jog nukentėjusiojo I. F. sąskaitoje yra 340000 Eur. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusysis realiai galėjo turėti jo nurodomą pinigų sumą, o nukentėjusiojo parodymai atitinka kitus bylos duomenis, todėl jais abejoti ar netikėti teismas neturi jokio pagrindo. Nukentėjusysis viso proceso metu teigė, kad iš jo buvo pavogta 17500 Eur grynųjų pinigų, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tiek pinigų jis įsivežti į Lietuvos Respubliką negalėjo, todėl jo pareikštą civilinį ieškinį sumažino, tuo pačiu sumažindamas ir D. M. pavogtų grynųjų pinigų sumą. Nepaisant to, kad teismas nepriteisė iš nuteistojo D. M. visos 17500 Eur sumos, tai savaime nereiškia, jog nukentėjusiojo parodymai dėl šios sumos yra neteisingi – pirmosios instancijos teismas šios sumos nepriteisė ne dėl to, kad nepatikėjo nukentėjusiuoju, o tik nusprendęs, jog tokios sumos jis negalėjo įvežti nedeklaravęs muitinei. Šios aplinkybės nukentėjusysis neginčija, apeliacinio skundo dėl to nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl tikslios nukentėjusiojo turėtos pinigų sumos nepasisako, tačiau sprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad nukentėjusysis I. F. 2014 m. vasario 26 d., apie 18.50 val., laisvalaikio ir prekybos centre „Mega“, esančiame Kaune, Islandijos pl. 32, su savimi turėjo ne mažiau kaip 9999 Eur.
Byloje neginčytinai nustačius, kad D. M. 2014 m. vasario 26 d., apie 18.50 val., laisvalaikio ir prekybos centre „Mega“, esančiame Kaune, Islandijos pl. 32, parduotuvėje „Takko Fashion“ persirengimo kabinoje pagrobė didelės vertės svetimą I. F. priklausantį turtą – 9999 Eur grynųjų pinigų sumą ir 150 Eur vertės rankinę „Mont Blant“, iš viso 10149 Eur vertės turtą, jo veika pagal LR BK 178 straipsnio 3 dalį buvo kvalifikuota teisingai.
Skirdamas nuteistajam D. M. bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis padarė vieną sunkų, baigtą nusikaltimą, jo kaltės forma – tiesioginė tyčia, anksčiau administracine tvarka baustas, neteistas, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas įvertino šių aplinkybių visumą ir skyrė vienintelę sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, bausmės dydį parinkdamas sankcijos ribose, artimą vidurkiui. Teismas pagrįstai sprendė, kad kaltinamajam skirtinos bausmės – laisvės atėmimo vykdymas gali būti atidėtas, nes yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo.
Konstatuojama, kad nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, įstatyminio pagrindo jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.