Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2010-07-22 · Administracinė byla Nr. A-502-802-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-07-22
Bylos Nr.
A-502-802-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Virgilijus Valančius
Pareiškėjas
Z. T.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A502-802/2010Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. liepos 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjo Z. T. atstovei adv. Kristinai Balevičienei,atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui V. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. T. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Z. T. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) 2009 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 11SP-202 „Dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimo nutraukimo Z. T.“ (toliau – ir 2009 m. sausio 22 d. sprendimas);

2) panaikinti atsakovo VRM 2009 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 1D-2030 „Dėl skundo“ (toliau – ir 2009 m. kovo 18 d. sprendimas) dalyje, kurioje buvo atsisakyta nutraukti permokos valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo, iki pareigūnas įgys teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją, (toliau – ir priedas) dalies išskaičiavimą bei nuspręsta atnaujinti priedo mokėjimą nuo 2009 m. sausio 27 d., o ne nuo 2009 m. sausio 1 d.

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, idant šis ištirtų, ar Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 7 dalis (2004 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-67 redakcija, įsigaliojusi 2005 m. sausio 1 d.; Žin., 2004, Nr. 188-6999), kuri vėlesnėse šio įstatymo redakcijose tapo 16 straipsnio 6 dalimi, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai sustabdyti 2009 m. sausio 22 d. sprendimo 2 punkto bei 2009 m. kovo 18 d. sprendimo dalyje, kurioje buvo atsisakyta nutraukti permokos priedo dalies išskaičiavimą, galiojimą.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 1965 m. iki 1992 m. gruodžio 2 d., t. y. iki išėjimo į pensiją, dirbo VRM sistemoje. Teigė, jog 2008 m. rugsėjo 5 d. jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą su prašymu dėl priedo mokėjimo, kadangi buvo įsitikinęs, kad buvęs jo darbdavys uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) atleido jį iš darbo darbuotojo prašymu nuo 2008 m. liepos 1 d., kaip jis ir prašė. Nurodė, kad, remdamasi šiuo pareiškėjo prašymu, VRM nuo 2008 m. liepos 2 d. pradėjo jam mokėti priedą – 360 Lt per mėnesį.

Vertino, kad tiek 2009 m. sausio 22 d. sprendimas, tiek ir 2009 m. kovo 18 d. sprendimas dalyse, kuriose nuspręsta išskaičiuoti iš pareiškėjo permokėtą pensijos sumą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 2 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., yra neteisėti ir nepagrįsti. Pažymėjo, jog minėtuose sprendimuose nurodoma, kad priedas pareiškėjui neturėjo būti mokamas, nes jis yra Z. T. individualios įmonės (toliau – ir Įmonė) savininkas. Akcentavo, kad nuo 2002 m. balandžio 11 d. Įmonė turėjo likviduojamos įmonės statusą, o 2009 m. sausio 26 d. buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Teigė, jog iš Įmonės veiklos jis niekada negavo jokių pajamų, nes Įmonė jokios veiklos nevykdė. Pabrėžė, kad 2008 m. rugsėjo 5 d. prašyme dėl priedo skyrimo pareiškėjas nenurodė jokios klaidinančios informacijos, susijusios su buvimu individualios įmonės savininku, o tik nurodė, kad nebedirba pagal darbo sutartį.

Rėmėsi Pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad jo, kaip individualios įmonės savininko, statusas atsirado 1997 m. liepos 22 d., kai buvo įregistruota Įmonė, todėl vienu iš asmenų, išvardintų Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, pareiškėjas tapo žymiai anksčiau, nei pateikė 2008 m. rugsėjo 5 d. prašymą dėl priedo mokėjimo. Laikėsi pozicijos, jog ši aplinkybė VRM turėjo būti ir buvo žinoma, tačiau priedas pareiškėjui vis tiek buvo paskirtas ir mokamas. Be to, Pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies formuluotė turi būti aiškinama taip, kad apie tapimą vienu iš Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose išvardintų asmenų reikia pranešti tais atvejais, kai, jau gaunant priedą, pasikeičia asmens statusas, o ne tada, kai dar gerokai iki priedo skyrimo asmuo tampa individualios įmonės savininku.

Manė, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalis apskritai prieštarauja Konstitucijai, nes negali būti sukuriama tokia situacija, kai asmuo, pasirinkęs teisę verstis verslu, dėl to prarastų teisę gauti priedą, kurį turėtų teisę gauti kitu atveju.

Atsiliepimas

Atsakovas VRM atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui Pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje numatytas priedas buvo išmokėtas tam nesant teisinio pagrindo, todėl, paaiškėjus, kad pareiškėjas yra individualios įmonės savininkas, priedo mokėjimas buvo nutrauktas pagrįstai ir teisėtai, o neteisėtai pareiškėjui priskaičiuotas ir išmokėtas pinigines sumas buvo nutarta iš jo išieškoti. Akcentavo, jog tada, kai pareiškėjas Įmonę išregistravo, priedo mokėjimas jam buvo atnaujintas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2008 m. rugsėjo 5 d. prašyme dėl priedo mokėjimo pareiškėjas nenurodė, jog savo vardu turi individualią įmonę, kuri iš Juridinių asmenų registro nėra išregistruota. Rėmėsi Pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi ir 11 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, jog atsakovas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2009 m. sausio 8 d. gavo dirbančiųjų pensininkų sąrašus (2008 m. III ketvirtis), kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjas yra Įmonės savininkas. Dėl to 2009 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjui priedo mokėjimas nuo 2009 m. sausio 1 d. buvo nutrauktas, o permokėta suma turėjo būti išskaičiuojama iš pareiškėjo gaunamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos po 20 proc.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jis neprivalėjo informuoti atsakovo apie tai, kad jis turi savo vardu įregistruotą individualią įmonę, nes ji dar nuo 2002 m. turėjo likviduojamos įmonės statusą, jokios veiklos nevykdė, pareiškėjas iš to pajamų negavo. Vertino, kad atitinkamai nepagrįsta ir pareiškėjo pozicija, jog priedo mokėjimas jam buvo nutrauktas nepagrįstai ir neteisėtai. Nurodė, kad iš byloje esančio VRM 2002 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. 11734 „VRM pensininkui Z. T.“ matyti, jog iš pareiškėjo pensijos buvo išskaičiuota ir išieškoma po 20 proc. būtent dėl to, kad jis 1997 m. tapo individualios įmonės savininku ir apie tai VRM nepranešė. Atkreipė dėmesį į tai, jog pirmiau minėto sprendimo pareiškėjas neskundė. Padarė išvadą, kad pareiškėjas žinojo, jog jis, būdamas individualios įmonės savininku, neturi teisės gauti priedo ir būtent dėl to jis apie tai nerašė savo 2008 m. rugsėjo 5 d. prašyme atsakovui.

Nurodė, kad pareiškėjas savo skundą motyvuoja ir tuo, kad Įmonė buvo likviduojama, iš jos veiklos pajamų jis neturėjo. Vertino, jog su tokia pareiškėjo pozicija būtų galima sutikti tuo atveju, jeigu jis savo prašyme dėl priedo mokėjimo būtų šias aplinkybes nurodęs, t. y. kad jis turi individualią įmonę, kad ji nuo 2002 m. turi likviduojamos įmonės statusą, kad iš šios įmonės veiklos jis negauna jokių pajamų, – atsižvelgęs į tai, atsakovas būtų nusprendęs mokėti priedą. Sprendė, kad tokiu atveju išieškoti iš pareiškėjo jam išmokėtas sumas būtų buvę nepagrįsta ir neteisėta. Pažymėjo, jog atsakovas galėjo ir nežinoti, kad Įmonė per tiek metų dar nelikviduota, nes likviduojamos įmonės statusą ji turėjo nuo 2002 m.

Pabrėžė, jog pareiga pensininkui asmeniškai pranešti apie tai, kad jis yra vienas iš asmenų, išvardintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, yra nustatyta Pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje bei Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo ir mokėjimo nutraukimo vidaus tarnybos sistemoje tvarkos ir pensijos bylos aprašo, patvirtinto vidaus reikalų ministro 2007 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. IV-294, (toliau – ir Aprašas) 21¹ punkte. Pažymėjo ir tai, kad Pensijų įstatymas nenustato jokių išlygų asmenims, kurie iš savo individualios įmonės negauna pajamų ar tokia įmonė turi likviduojamos įmonės statusą.

Atsižvelgęs į pirmiau išdėstytą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui Pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje numatytas priedas buvo paskirtas ir išmokėtas tam nesant teisinio pagrindo, nes pareiškėjas iki 2009 m. sausio 26 d. (iki išregistravo Įmonę iš Juridinių asmenų registro) buvo vienas iš asmenų, įvardintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte (buvo individualios įmonės savininkas).

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nes byloje ginčas iš esmės kilo dėl Pensijų įstatymo taikymo, o ne dėl jo konstitucingumo. Atitinkamai buvo atmestas ir prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų patenkintas, taip pat jis prašo patenkinti jo prašymus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą bei reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalį, nes, vertindamas, ar pareiškėjas priklauso asmenų, nurodytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, kategorijai, jis visiškai neatsižvelgė į bendrą šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies formuluotę. Pareiškėjas, kaip likviduojamos individualios įmonės savininkas, pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nebuvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, tačiau pirmosios instancijos teismas to nevertino.

2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas turėjo pareigą informuoti atsakovą apie tai, jog yra individualios įmonės savininkas, ir kad pareiškėjas, būdamas individualios įmonės savininku, žinojo, jog neturi teisės gauti priedo, yra nepagrįsta byloje surinktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi VRM 2002 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 11734, nes jo pagrindu buvo išieškoma permoka dėl to, kad pareiškėjas 1997 m. turėjo draudžiamųjų pajamų, o ne todėl, kad jis buvo individualios įmonės savininkas. Be to, tuo metu galiojo kitoks teisinis reguliavimas dėl priedo apskaičiavimo ir mokėjimo. Pareiškėjas neginčijo minėto sprendimo, nes nežinojo apie jo egzistavimą. Galiausiai į bylą buvo pateiktas ne vienas dokumentas, kuris patvirtina, jog atsakovas žinojo tą aplinkybę, kad pareiškėjas buvo Įmonės savininkas.

3. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad atsakovas nėra kaltas dėl priedo permokos, todėl nagrinėjamu atveju turi būti taikoma Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 3 dalis.

4. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nemotyvavo, kodėl atmetė prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra analogiški jo skundo ir prašymų pirmosios instancijos teismui argumentams.

Atsiliepimas

Atsakovas VRM atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, jog neturėjo informacijos apie tai, kad Įmonė nuo 2002 m. vis dar nebuvo likviduota. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jis nieko nežinojo apie VRM 2002 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 11734. Akcentuoja, jog atitinkamą pareigą informuoti apie pasikeitusią situaciją pensininkui nustato Aprašo 30 punktas. Atkreipia dėmesį į tai, jog blanko, kurį pildė pareiškėjas, 9 punkte nurodoma, kad aplinkybės, turinčios įtakos pensijos mokėjimui, turi būti nurodomos, kadangi, priešingu atvejus, susidariusi permoka bus išieškoma iš pensijos. Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.237 straipsniu ir vertina, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. sausio 27 d. išmokėtas priedas laikytinas nepagrįstai įgytu turtu, kadangi pareiškėjas veikė nesąžiningai. Tokiu atveju, pagal CK 6.241 straipsnį, pagrįstai ir teisėtai buvo nuspręsta susidariusią permoką išieškoti. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nagrinėjamu atveju ginčas kilo ne dėl atitinkamos Pensijų įstatymo nuostatos konstitucingumo, o jos aiškinimo ir taikymo.

Kiti atsakovo VRM atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą argumentai yra analogiški atsakovo VRM atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Administracinis ginčas kilo dėl atsakovo 2009 m. sausio 22 d. ir 2009 m. kovo 18 d. sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2008 m. liepos 2 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai buvo mokamas priedas (VRM 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. 11SP-3599, b. l. 24). 2009 m. sausio 22 d. sprendimu, remiantis Pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, 16 straipsnio 6 dalimi bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2009 m. sausio 8 d. pateiktais dirbančiųjų pensininkų sąrašais, buvo nuspręsta: 1) nuo 2009 m. sausio 1 d. nutraukti priedo mokėjimą pareiškėjui ir 2) išieškoti iš pareiškėjui mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priedo permoką už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 2 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Į bylą minėti atsakovui Valdybos 2009 m. sausio 8 d. pateikti dirbančiųjų pensininkų sąrašai pateikti nebuvo, tačiau, kaip galima spręsti iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2009 m. sausio 23 d. rašto Nr. 11D-306(P) (b. l. 7-8), juose nurodoma, kad pareiškėjas iš darbo Bendrovėje 2008 m. III ketvirtį atleistas dar nebuvo ir kad jis yra Įmonės savininkas. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl pirmojo aspekto nagrinėjamoje byloje ginčo nėra, kadangi pareiškėjas pateikė įrodymus, jog jis iš darbo Bendrovėje buvo atleistas 2008 m. liepos 1 d. (b. l. 51-55).

Pareiškėjo 2008 m. rugsėjo 5 d. prašymo Tarnybai (b. l. 45) padavimo ir ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad pareigūno ar kario valstybinės pensijos gavėjas privalo pranešti jam pensiją mokančiai institucijai apie tai, kad jis tapo vienu iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, taip pat ūkininku ar jo partneriu pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymą, per 10 dienų nuo šio statuso atsiradimo dienos; tuo atveju, jeigu apie tai laiku nepranešama ir dėl to permokama pensija, permokėtos pensijos suma išieškoma iš pensijos gavėjo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. To paties įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje buvo įtvirtina, jog pensininkui, kuris nėra vienas iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, taip pat nėra ūkininkas ar jo partneris pagal Ūkininko ūkio įstatymą, prie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, iki jis įgis teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją; kai pensininkas įgyja šią teisę, šioje dalyje nurodytas priedas nebemokamas, neatsižvelgiant į valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, nuo tos dienos, nuo kurios jis tapo vienu iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, arba ūkininku ar jo partneriu.

Pareiškėjo 2008 m. rugsėjo 5 d. prašymo padavimo Tarnybai ir ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte inter alia buvo numatyta, kad valstybiniu socialiniu pensijų draudimu privalomai draudžiami individualių įmonių savininkai. 2008 m. rugsėjo 5 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 5 punkte inter alia buvo numatyta, jog savarankiškai dirbantys asmenys, taigi ir individualių įmonių savininkai, socialinio draudimo įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai šių asmenų pajamų metinė suma, apskaičiuota 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, yra mažesnė už 12 minimaliųjų mėnesinių algų sumą, ir šie asmenys yra įregistravę likviduojamos individualios įmonės statusą Juridinių asmenų registre, o visi individualios įmonės darbuotojai atleisti iš darbo (šios nuostatos minėtame įstatyme nebeliko 2009 m. sausio 1 d.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo prašymo padavimo Tarnybai dieną (2008 m. rugsėjo 5 d.) Įmonė Juridinių asmenų registre buvo įregistruota kaip likviduojama (nuo 2002 m. balandžio 11 d., b. l. 12) ir jokios veiklos nevykdė, t. y. iš jos veiklos pajamų nebuvo gaunama bei joje nedirbo jokie darbuotojai (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. birželio 2 d. pažyma Nr. 4-1-919, b. l. 86).

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas, kaip individualios įmonės savininkas, nuo 2008 m. liepos 2 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. valstybiniu socialiniu pensijų draudimu nebuvo draudžiamas, taigi jis šiuo laikotarpiu negali būti laikomas asmeniu, nurodytu Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte. O tai atitinkamai reiškia, kad jo atžvilgiu neturėjo būti taikoma Pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostata ir jam nekilo to paties įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga pranešti apie tai, kad jis tapo asmeniu, įvardytu Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Taigi nėra pagrindo referuoti ir į 2008 m. rugsėjo 5 d. galiojusios redakcijos Aprašo 30 punktą, pagal kurį pensijos gavėjas yra atsakingas už tai, kad Tarnybai būtų laiku pateikiami dokumentai, susiję su aplinkybėmis, turinčiomis įtakos jo pensijos dydžiui ir mokėjimui, ir teigti, kad pareiškėjas nenurodė visų priedui skirti ir mokėti reikšmingų duomenų. Be to, pildydamas Aprašu patvirtintą tipinę prašymo formą, pareiškėjas inter alia įsipareigojo ne vėliau kaip per 10 dienų pranešti apie verslo liudijimo įgijimą, įmonės ar ūkininko ūkio įregistravimą, ūkininko partnerio sutarties sudarymą ir kt., o ne nurodyti, kad yra likviduojamos individualios įmonės savininkas, t. y. jo įsipareigojimas buvo nukreiptas į ateitį. Taigi atsakovas, gavęs informaciją apie tai, kad pareiškėjas yra individualios įmonės savininkas, prieš priimdamas atitinkamą sprendimą, turėjo patikrinti, ar ta individuali įmonė nėra likviduojama ir kitas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas aplinkybes, turinčias reikšmės vertinant, ar asmuo, kaip individualios įmonės savininkas, yra draudžiamas valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Nagrinėjamu atveju tas nebuvo padaryta, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas 2009 m. sausio 22 d. sprendimas, nes laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 2 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas turėjo teisę gauti priedą ir jam išmokėta 2 105,81 Lt suma apskritai nelaikytina priedo permoka. Todėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė ir 2009 m. sausio 22 d. sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu nepagrįstai.

Pareiškėjas taip pat ginčija 2009 m. kovo 18 d. sprendimą, kuriame buvo nuspręsta ir toliau iš pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos išskaičiuoti priedo permoką už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 2 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. bei nuo 2009 m. sausio 27 d. atnaujinti priedo mokėjimą pareiškėjui. Pirmuoju aspektu taikytini tie patys argumentai, kaip ir pripažįstant 2009 m. sausio 22 d. sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu. Antruoju aspektu pareiškėjas nesutinka su atsakovo pozicija, nes mano, kad jam priedo mokėjimas turėjo būti atnaujintas nuo 2009 m. sausio 1 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad faktinės bylos aplinkybės nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 26 d. nepasikeitė, nes Įmonė iš Juridinių asmenų registro buvo išregistruota 2009 m. sausio 26 d. (b. l. 12), tačiau valstybinio socialinio pensijų draudimo klausimu pasikeitė teisinis reguliavimas. Nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijoje nebeliko nuostatos dėl likviduojamų individualių įmonių. Šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje inter alia buvo numatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, taigi ir individualių įmonių savininkai, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims. To paties įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje inter alia buvo įtvirtinta, jog tokių asmenų socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo praėjusiais metais gautų pajamų metinės sumos: individualios įmonės savininko pajamų metinę sumą sudaro įmonės apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymą, ir mokestinių metų pelno mokesčio skirtumas. Taigi šioje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijoje atitinkamų individualių įmonių savininkų socialinio draudimo įmokų mokėjimas buvo siejamas su jų gaunamomis pajamomis. Kaip jau buvo minėta, Įmonė nagrinėjamu laikotarpiu veiklos nevykdė ir pelno negavo, taigi ir tokių socialinio draudimo įmokų mokėti nebuvo iš ko. Tą aplinkybę, kad aptariamu laikotarpiu pareiškėjas, kaip individualios įmonės savininkas, nemokėjo socialinio draudimo įmokų, patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. birželio 2 d. pažyma Nr. 4-8-6839 (b. l. 85). Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad ir naujos redakcijos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo prasme pareiškėjas negali būti laikomas valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiamu asmeniu, analogiškai – ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme. Todėl pareiškėjas pagrįstai reikalauja atnaujinti priedo mokėjimą nuo 2009 m. sausio 1 d. Šioje dalyje pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė nepagrįstai. Kartu pažymėtina, kad, nors pareiškėjas prašo panaikinti 2009 m. kovo 18 d. sprendimą dalyje, iš jo argumentų matyti, kad jis nesutinka su visu sprendimu, todėl jis naikintinas visa apimtimi.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas, naikintinas, priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintinas ir ginčijami sprendimai naikintini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo Z. T. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Z. T. skundą tenkinti.

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 11SP-202 „Dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimo nutraukimo Z. T.“ ir 2009 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 1D-2030 „Dėl skundo“ panaikinti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas Artūras Drigotas Virgilijus Valančius