Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-109-135/2013

Teisėjas Vidmantas Gestautas Teisminio proceso Nr. 1-62-1-00277-2011-0

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

2013 m. vasario 21 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. I. ir nukentėjusiojo A. P. atstovės advokatės Jolantos Grigaliūnienės skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo M. I. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d., ir nubaustas 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant M. I. per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 40 (keturiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civiliniam ieškovui Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos padarytą 107,92 Lt turtinę žalą.

Nuosprendžiu iš M. I. priteista 1400,00 Lt (vienas tūkstantis keturi šimtai litų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. P. bei 107,92 Lt turtinės žalos Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Taip pat iš M. I. priteista 2420,00 Lt (du tūkstančiai keturi šimtai dvidešimt litų) A. P. advokato pagalbos išlaidoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. I. nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 17 d., apie 21 val., viešoje vietoje – Joniškio mieste, (duomenys neskelbtini), pašalinių žmonių akivaizdoje, kilus konfliktui tarp jo ir A. P., vieną kartą kumščiu sudavė A. P. į veidą – į dešinę akį, dėl to pastarasis neatlaikęs lygsvaros nugriuvo ant kelio važiuojamosios dalies ir susižalojo galvą, tokiais savo veiksmais M. I. nukentėjusiajam padarė kraujosruvą su žaizda dešinės akies srityje, muštinę žaizdą kairiojo smilkinio srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu įžūliu elgesiu rodė nepagarbą aplinkai, aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį.

Teismo posėdžio metu nuteistasis M. I. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo ir nukentėjusiojo atstovės advokatės apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, priimtas M. I. atžvilgiu, yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados grindžiamos ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisme ištirtais, nuosprendyje aptartais įrodymais, kurie yra patikimi ir teisėti, atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nurodytą įrodymų sampratą, šie faktiniai duomenys buvo tinkamai teisiškai įvertinti. Taip pat nuosprendžiu tinkamai išspręstas ir nukentėjusiojo A. P. civilinio ieškinio klausimas.

Dėl M. I. kaltės pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį

Nuteistasis M. I. skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 284 str. 1 d., netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, rėmėsi tik kaltinimo pateikta versija, nenuosekliais nukentėjusiojo ir jo sūnaus parodymais.

Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu nuosprendžiu, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, nors ir lakoniškai, bet pateikė įrodymų vertinimo išvadas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, dėl to apelianto atžvilgiu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir jį pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Nuteistasis neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teigia, kad tik gynėsi nuo nukentėjusiojo, kuris pats elgėsi agresyviai, chuliganiškai vairuodamas automobilį nukentėjusįjį persekiojo, o po sustabdymo, pirmas prieš nukentėjusįjį pavartojo fizinį smurtą.

Kolegijos nuomone, tokia nuteistojo versija yra nuneigta nukentėjusiojo A. P. pareiškimu policijos komisariatui ir greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortele, kuriuose pranešta apie A. P. sumušimą, taip pat įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvada, nukentėjusiojo, liudytojų parodymais bei kita bylos medžiaga.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį apsprendžia šie objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta.

Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų.

Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Apie visuomenės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, renginys, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad nuteistasis M. I. 2011 m. liepos 17 d., apie 21 val., viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį, dėl chuliganiškų paskatų padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nukentėjusysis A. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme davė iš esmės nuoseklius parodymus, iš kurių matyti, jog 2011-07-17 su sūnumi važiavo J. B. gatve, automobilį vairavo sūnus, priekyje pamatė važiuojančius tris dviratininkus, kurie važiavo per visą kelio važiuojamąją dalį, M. I. važiavo kelio viduriu, pasignalizavus dviratininkai nesitraukė, neleido pravažiuoti, rodė visokius gestus, liepė sūnui vytis ir bandyti sustabdyti M. I., stabdant kaltinamasis nestojo, iš trečio karto pavyko sustabdyti, nukentėjusysis išlipęs M. I. pasakė, kad kvies policiją, tarp jų įvyko žodinis konfliktas, pradėjus rinkti telefono numerį, M. I. smogė ranka į veidą, pataikė ties dešine akimi, nuo smūgio nugriuvo ant žemės ir prarado sąmonę (1 t., 11–12 b. l., 2 t., 33–34 b. l.). Šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino liudytojas N. P. (1 t., 46–47, 2 t., 34–35 b. l.). Tai, kad nukentėjusiajam nagrinėjamo įvykio metu buvo padaryti sužalojimai: viršugalvio srities žaizda ir dešinės akis apatinio voko žaizda, kurie kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. G 913/11 (41) (1 t., 23 b. l.). Šiuo atveju atkreipiamas nuteistojo dėmesys į tai, kad iš nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, jog nukentėjusysis griuvo ant žemės dėl to, kad po kaltinamojo suduoto smūgiu neatlaikė pusiausvyros, tai, kolegijos nuomone, rodo, kad po suduoto smūgio nukentėjusysis griuvo ne iš karto, o susvyravo ir dėl to griuvimo trajektorija galėjo pasikeisti, ir jis griuvo ne aukštelninkas, o ant šono. Tai patvirtina nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai ir nustatytos jų atsiradimo mechanizmo aplinkybės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuosprendyje nurodytas aplinkybes iš dalies taip pat patvirtina ir M. I. viso proceso metu duoti parodymai bei liudytojų V. M. ir N. Č. parodymai. Kaip matyti iš apelianto ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų, pastarasis pirmosios apklausos metu parodymus duoti atsisakė (1 t., 63 b. l.), vėlesnėje apklausoje parodė, jog įvykio dieną įvyko konfliktas, jis buvo užpultas ir gynėsi, t. y. kai jį prisivijo nukentėjusysis automobiliu ir sustabdė, išlipęs iš automobilio priėjo prie jo ir jam trenkė kumščiu į kairįjį smilkinį, jis nukentėjusįjį atstūmė, tada nukentėjusysis vėl jį puolė ir užsimojo, jis rankomis prisidengė galvą ir pajuto smūgį į rankas, po to jis (nuteistasis) trenkė kumščiu atgal, nukentėjusysis jam sugriebė už rankos, o jis, norėdamas ištrūkti iš jo rankų, sukosi visu kūnu, tada nukentėjusysis susvirduliavo ir krito ant asfalto atbulas, kas toliau vyko, jis nebežiūrėjo (t.1, 65–66 b. l.). Teisme M. I. davė beveik analogiškus parodymus, tačiau nurodė, kad nukentėjusysis griuvo ant žemės dėl to, kad neišlaikė pusiausvyros nuo jo suduoto smūgio į veidą, sutiko, kad galėjo padaryti žaizdą akies srityje, o galvą nukentėjusysis galėjo prasikirsti griūdamas ant asfalto (2 t., 37 b. l.). Liudytojai V. M. ir N. Č., asmenys, kurie kartu su M. I. važiavo dviračiais ir buvo įvykio metu įvykio vietoje, parodė, kad, išlipęs iš automobilio nukentėjusysis puolė ant M. I., bandė du kartus smogti M. I.. Iš šių liudytojų parodymų galima daryti išvadą, kad galbūt nukentėjusysis pataikė ne abu kartus, o ar pirmą, ar antrą kartą – sunku nustatyti, nes šie liudytojai nurodė skirtingai. Liudytojas V. M. taip pat parodė, kad M. I. trenkė nukentėjusiajam į galvą, ir šis nukrito ant žemės prie automobilio galo (2 t., 35 b. l.), o liudytojas N. Č. parodė, kad nukentėjusysis nugriuvo po to, kai M. I. atstūmė nukentėjusįjį (1 t., 44 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šių liudytojų parodymus, rėmėsi ne visa jų apimtimi, su tuo apeliacinės instancijos teismas sutinka, kadangi, kaip matyti iš šių liudytojų parodymų, jų parodymai ne tik nesutampa tarpusavyje, tačiau skiriasi nuo nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų. Taip pat kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nors nuteistasis ir liudytojai V. M. bei N. Č. nurodė, kad nukentėjusysis M. I. trenkė, byloje nėra nustatyta jokių M. I. sužalojimo įrodymų, todėl galbūt pavartotas nukentėjusiojo fizinis smurtas prieš M. I. nereabilituoja pastarojo padarytų nusikalstamų veiksmų.

Apeliantas skunde nurodo ir tai, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino aplinkybių, susijusių su netinkamu nukentėjusiojo A. P. elgesiu, kai jis savo sūnui N. P., vairuojančiam automobilį, liepė vytis ir sustabdyti dviračiu važiavusį M. I.. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal M. I. pareiškimą 2011-08-15 nutarimu buvo nutarta nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos dėl galimo 2011-07-17 automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo chuliganiško vairavimo ir M. I. kaip dviratininko taranavimo, kadangi tiriant įvykio aplinkybes nesurinkta pakankamai duomenų apie padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Atsisakius šias aplinkybes nustatyti ir vertinti administracinio proceso tvarka, teismas to daryti baudžiamojo proceso tvarka taip pat neturėjo pagrindo, nes tai nėra baudžiamosios teisės dalykas.

Nors nuteistasis teigia, kad jo veiksmai incidento metu buvo tik siekis apsiginti nuo A. P., todėl mano, kad jo veiksmuose buvo būtinoji gintis, neperžengiant jos ribų, ir jis jais nesiekė demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdyti visuomenės rimtį, tačiau toks apelianto vertinimas yra nepagrįstas ir prieštaraujantis byloje nustatytoms aplinkybėms. Teisė į būtinąją gintį iškyla tada, kai egzistuoja būtinosios ginties situacija – realus ir akivaizdus pavojingas kėsinimasis. Tačiau šiuo atveju byloje nesurinkta pagrįstų įrodymų, kad tokia situacija buvo, nes, visų pirma, liudytojai davė skirtingus parodymus apie tai, ar nukentėjusysis bandė pirmas smogti M. I., t. y. byloje nenustatyta, kad M. I. sveikatai ir gyvybei kilo pavojus, o antra, nors nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. P. krito ant žemės dėl to, kad jis (nuteistasis) bandė staigiai sukdamasis išsilaisvinti iš nukentėjusiojo rankų, tačiau teisminio nagrinėjimo metu jis pripažino, kad trenkė nukentėjusiajam į veidą, ir nuo šio smūgiu nukentėjusysis krito ant žemės, tai leidžia pagrįstai spręsti, kad nukentėjusysis buvo sužalotas ne dėl to, jog nuteistasis gynėsi, norėdamas apsisaugoti nuo smūgio, bet pats sudavė smūgį ranka į veidą nukentėjusiajam. Todėl darytina išvada, jog M. I. panaudotas smurtas prieš nukentėjusįjį neatitinka proporcingumo principo prieš jo įsivaizduotą nukentėjusiojo keliamą grėsmę jam.

Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, jog įvykio metu nebuvo siekta sutrikdyti viešąją tvarką, o smurtas buvo panaudotas dėl nukentėjusiojo smurtinių veiksmų konflikto pradžioje, tačiau iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, ir šio konflikto metu nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kilo dėl nuteistojo panaudoto smurtinio veiksmo viešoje vietoje, miesto gatvėje, vakare, šviesiu paros metu (apie 21 val.). Tokiu metu konfliktą galėjo stebėti neapibrėžtas skaičius žmonių, todėl nekyla abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, į kurią turi teisę patekti visi asmenys ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Byloje nustatyta, kad nuteistasis naudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą ir tokie veiksmai, kaip fizinio smurto panaudojimas, pagrįstai įvertinti kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai M. I. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 284 str. 1 d.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog atleisti M. I. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 40 straipsnį nėra pagrindo, nes nėra vienos iš privalomų atleidimo nuo atsakomybės pagal laidavimą sąlygų – visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką.

Nors nuteistasis skunde nurodo, jog nuoširdžiai ir nuosekliai teismui pasakojo įvykio aplinkybes neneigdamas suduoto smūgio, o jo kaltės prisipažinimas yra tik dalinis dėl to, kad neturi žinių ir kompetencijos nuspręsti, ar jo veiksmai yra nusikalstami, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tik visiškas kaltės pripažinimas ir gailėjimasis gali garantuoti asmens pataisymą netaikant jam bausmės, o pagrindu netaikyti šios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšies yra ir tik dalinis kaltės pripažinimas.

Iš apeliacinio skundo matyti, jog M. I. nesutinka su jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal LR BK 284 str. 1 d., t. y. jis neprisipažįsta sutrikdęs viešąją tvarką, taip pat tvirtina veikęs būtinosios ginties sąlygomis, kadangi smurto iniciatorius buvo nukentėjusysis. Tokie nuteistojo teiginiai įrodo jo nepripažinimą esminių byloje nustatytų aplinkybių ir paneigia teismų praktikoje reikalaujamas prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, jog šiuo atveju LR BK 40 straipsnis negali būti taikomas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistojo M. I. veiką pirmosios instancijos teismas kvalifikavo teisingai, jo kaltė dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo įrodyta, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka nustatytas bylos aplinkybes, todėl skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis A. P. pareiškė civilinį ieškinį dėl 15 000 neturtinės žalos atlyginimo (1 t., 131–133 b.l.), teisminio nagrinėjimo metu pateikus įrodymus, kad nukentėjusiajam kaltinamasis sumokėjo 100 Lt (2 t., 23 b. l.), A. P. sumažino neturtinės žalos dydį iki 14900 Lt (2 t., 33 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, sukeltas pasekmes, kaltinamojo turtinę padėtį, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais bei teismų praktika, nukentėjusiajam iš kaltinamojo M. I. priteisė 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino pažeistos vertybės pobūdį (sveikata – vienas fundamentaliausių teisės saugomų gėrių), tai, kad nuo M. I. veiksmų sveikatos sužalojimas buvo nežymus (padaryto sužalojimo pobūdį ir sunkumą), atsiradusius padarinius dėl sveikatos sužalojimo, nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus bei neturtinės žalos atlyginimo kompensacinį tikslą. Šie nurodyti neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra svarbiausi ir labiausiai turintys įtakos priteistinos neturtinės žalos dydžiui. Nustatydami atlygintinos neturtinės žalos dydį, teismas taip pat vertino nukentėjusiojo ir kaltinamojo interesus, kaltinamojo turtinę padėtį. Nurodytos reikšmingos aplinkybės teismo buvo įvertintos, atsižvelgus į visus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir tik jų viseto pagrindu pagrįstai buvo priteistas atitinkamas neturtinės žalos atlyginimas, kuris, teisėjų kolegijos požiūriu, nėra aiškiai per mažas.

Nukentėjusiojo atstovės advokatės apeliacinio skundo prašymas nustatyti terminą nuteistajam, per kurį jis privalo atlyginti nukentėjusiajam padarytą žal, atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi BK 48 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus. Šio straipsnio 6 d. 2 p. yra numatytas įpareigojimas atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti darbu. Atsižvelgiant į tai, jog įstatymas nenumato, kad gali būti asmuo teismo įpareigojamas per tam tikrą nustatytą terminą atlyginti neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam M. I. nenustatė neturtinės žalos nukentėjusiajam atlyginimo termino.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai dėl priteisto neturtinės žalos dydžio (nukentėjusiojo subjektyvus vertinimas dėl kaltinamojo požiūrio į darbą, prielaidos dėl jo gaunamų nelegalių pajamų) ir jos atlyginimo termino nustatymo nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniai nuteistojo ir nukentėjusiojo skundai atmestini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

atmesti nuteistojo M. I. ir nukentėjusiojo A. P. apeliacinius skundus dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio.