- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-14
- Bylos Nr.
- 2S-984-258/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Petras Jaržemskis, Rita Kisielienė (pran.)
- Atsakovas
- UAB „Raftra“
- Ieškovas
- V. M.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Raftra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui UAB „Raftra“ dėl įsiskolinimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. M. nurodė, jog 2010 03 01d. nutraukus su atsakovu darbo sutartį, atsakovas privalėjo su atleidžiamu darbuotoju visiškai atsiskaityti, tačiau šios pareigos nevykdė. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo UAB „Raftra“ ieškovo naudai priteisti 8 600 Lt, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Reikalavimo įvykdymo užtikrinimui kreditorius taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 8 d. nutartimi kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino iš dalies. Teismas areštavo skolininkui UAB „Raftra“ priklausantį nekilnojamąjį ir kitą ilgalaikį turtą bei turtines teises, esančius pas skolininką ir / ar trečiuosius asmenis, o jo nesant ar nepakankant – skolininko pinigines lėšas, esančias bankų ir kitų kreditų įstaigų sąskaitose 8 600 Lt sumai. Teismas leido atsakovui iš areštuotų piniginių lėšų, esančių bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas.
Įvertinęs kreditoriaus prašomą priteisti sumą ir tai, kad ginčas kilęs iš darbo teisinių santykių, atsakovas jau daugiau kaip pusę metų neatsiskaito su ieškovu, be to, jis turi ir daugiau kreditorių, jo atžvilgiu vyksta teisminiai procesai, teismas padarė išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Todėl yra pagrindas tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir taikyti turto, priklausančio skolininkui ir esančio pas jį arba trečiuosius asmenis, o jo nesant ar nepakankant – skolininko piniginių lėšų areštą 8 600 Lt sumai. Teismas pažymėjo, kad aukščiau išdėstytos aplinkybės, teismui kelia pagrįstų abejonių dėl atsakovo galimybės įvykdyti teismo sprendimu nustatytą tam tikro dydžio piniginę prievolę ir sudaro pakankamą pagrindą teismui manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas jam priklausantį turtą gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Raftra“ prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-12-08 nutartį panaikinti. Nurodo, kad dokumentai rodo ieškovo reikalavimų nepagrįstumą, todėl yra pagrindas naikinti teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas V. M. prašo skolininko atskirąjį skundą atmesti.
Teigia, kad atsakovas atskirajame skunde visiškai neginčija teismo išsakytų argumentų dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo. Atskirasis skundas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra beveik identiškas atsakovo pateiktam atsiliepimui į ieškinį, kas rodo atsakovo argumentų netinkamumą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ginčijimui. Priimdamas nutartį skirti laikinąsias apsaugos priemones teismas netiria bylos iš esmės. Teikiant atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, reikia įrodinėti, kad atsakovas turi pakankamai galimybių ieškinio patenkinimo atveju sumokėti skolą, o ne ginčyti ieškinio pagrindą iš esmės.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarčių negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskiruosius skundus nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, pateiktus dokumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, iškėlęs civilinę bylą pagal ieškovo V. M. ieškinį dėl 8 600 Lt skolos priteisimo, pagrįstai vadovaudamasis CPK 144-145 straipsnio nuostatomis, pripažino, kad ieškovo V. M. prašyme nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys sudaro faktinį ir teisinį pagrindą atsakovo UAB „Raftra“ turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių, taip pat teisę spręsti dėl būtinų konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių masto.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Be to, taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo arba pasidarymo nebeįmanomu. Taigi laikinosios apsaugos priemonės yra atsakovui ar jo turtui teismo taikomos procesinės priemonės, kuriomis nesprendžiamas tarp šalių kilęs materialusis teisinis ginčas, o tik imamasi įstatymuose nustatytų priemonių, kad ateityje, šalių ginčą išsprendus, būtų neapsunkintas ir apskritai būtų įmanomas priimto sprendimo įgyvendinimas, t. y. įvykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-02-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010).
Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr.2-786/2008, 2009-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr.2-323/2009, 2009-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr.2-330/2009 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, kad priimdamas nutartį skirti laikinąsias apsaugos priemones teismas netiria bylos iš esmės. Tuo tarpu atsakovas, neginčija, pirmosios instancijos teiginio, kad 8 600 Lt suma jam yra didelė, o pateikia argumentus, kurie svarbūs bylą nagrinėjant iš esmės.
Kiekvienu konkrečiu atveju, teismas, spręsdamas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, privalo įvertinti, ar reiškiamas reikalavimas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ginčo šalių turtinę padėtį, gali būti pripažįstamas dideliu, dėl ko galėtų pasunkėti būsimo teismo sprendimo įvykdymas (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-06-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-600/2009). Tai reiškia, jog kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė. Teisingam šio klausimo išsprendimui turi įtakos, ar atsakovas turi ilgalaikio ar trumpalaikio turto, ar šis turtas likvidus, ar apsunkintas disponavimas turtu ir pan.
Taigi tuomet, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, pajamas, turimus įsipareigojimus nėra didelė, tai yra, kai jis paneigia egzistavimą objektyvios grėsmės įvykdyti būsimam sprendimui dėl didelės reikalavimo sumos, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-336/2009; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2006 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-105/2006).
Atsakovas, turėdamas teisę į apeliaciją bei galimybę pateikti įrodymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumo, nepateikė jokių savo gerą turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų, įrodančių, kad jo turtinė padėtis yra tokia, kuri užtikrins teismo sprendimo įvykdymą, dėl ko nepaneigė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.
Žemesnės instancijos teismas
Nepripažintinas pagrįstu atskirojo skundo argumentas, kad nėra jokio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgė į ieškovo pareikštų reikalavimų sumą, ieškovo nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl tai, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties argumentais, nėra pagrindas konstatuoti, kad nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.
Remiantis CPK 145 straipsnio antrąja dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia tam tikrus nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti.
Kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, teismas, atsakovui taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia nurodė areštuoti atsakovo nekilnojamąjį, kitą ilgalaikį materialųjį turtą bei turtines teises, o tik tuo atveju, jei tokio turto atsakovas neturi arba turi nepakankamai, ir pinigines lėšas. Be to, teismas leido iš areštuotų lėšų mokėti mokesčius valstybei ir socialinio draudimo įmokas.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismo nurodyta tvarka, lėšos atsakovo sąskaitoje galės būti areštuotos tik tuo atveju, jeigu atsakovas neturi jokio turto, į kurį galėtų būti nukreipiamas išieškojimas. Jeigu atsakovas turto, kurio vertė 8 600 Lt, neturi ir dėl to atsiras poreikis jo lėšų areštui, tokia aplinkybė tik patvirtintų taikytų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą, o tai savo ruožtu paneigtų apelianto argumentus, kad šios priemonės taikytos nepagrįstai.
Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iš esmės įvertinęs galinčias dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovui kilti neigiamas pasekmes, jas parinko proporcingai.
Atsakovui taip pat išaiškinama, jog pagal CPK 146 straipsnio pirmąją dalį teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Teismas taip pat gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovai įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama (CPK 146 str. 2 d.). Be to, atsakovai gali nurodyti, kokį konkretų turtą areštuoti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apskritai nesukeltų arba sukeltų kuo mažesnius nuostolius. O taip pat atsakovai, manydami, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jie gali patirti žalą, turi teisę prašyti teismo taikyti atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 str.). Taigi atsakovai turi keletą procesinių galimybių išvengti arba maksimaliai sumažinti nuostolius, galinčius kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Kiti atsakovo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.
Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas, dėl to ieškovo prašymą išsprendė teisingai, pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.), o atsakovo atskirasis skundas netenkinamas.
Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 8,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Netenkinus atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-12-08 nutarties, iš atsakovo UAB „Raftra“ priteistina 8,30 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Raftra“, į.k. 125544943, 8,30 Lt (aštuonis litus ir 30 centų) pašto išlaidų valstybei, mokamų į surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).