- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-28
- Bylos Nr.
- 1A-339-209-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Lemežis (pirm.), Daiva Pranytė-Zalieckienė, Pavelas Frolovas
- Nukentėjusysis
- T. L.
- Kaltinamasis
- A. D.
- Advokatai
- Povilas Eigminas, Kęstutis Žickus
- Kategorijos
Pranešėjas Stasys Lemežis Teisėjas Ričardas Prašmuntas Baudžiamoji byla Nr. 1A-339-209-2012Teisminio proceso numeris: 1-48-3-00016-2011-7Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.8.2.; (S).
2012 m. kovo 28 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,
dalyvaujant privačios kaltintojos nukentėjusiosios T. L. atstovui advokatui Kęstučiui Žičkui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios T. L. ir jos atstovo advokato apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d..
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. D. kaltinta tuo, kad ji 2011-03-16 apie 13.00 val. (duomenys neskelbtini) prie namo Nr. (duomenys neskelbtini) kilus tarpusavio konfliktui nukentėjusiajai T. L. kumščiu sudavė vieną smūgį į pilvo sritį, po ko ji pajuto stiprų skausmą, vėliau nukentėjusiąją pastūmė į metalinius vartus ir namo sieną, dėl to nukentėjusiajai padarydama poodines kraujosruvas kairiajame žaste, tokiais veiksmais A. D. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, t.y. kaltinta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji T. L. ir jos atstovas advokatas prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį - A. D. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., ir bausmę paskirti teismo nuožiūra, nes teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai nenustatė išteisintosios tyčios ir nurodo, kad kaltinamoji ir nukentėjusioji parodė, kad turėjo distancinio valdymo pultelius, nukentėjusioji norėjo atidaryti vartus ir pabėgti iš kiemo, o kaltinamoji juos uždaryti. Konfliktas kilo tada, kai A. D. reikalaudama iš nukentėjusiosios T. L. namo rakto prisiartino prie jos. Pati kaltinamoji teisiamajame posėdyje paaiškino, kad konfliktą matė buvęs nukentėjusiosios sutuoktinis K. L., kuris stovėjo už trijų metrų nuo konfliktuojančių šalių. Liudytojas K. L. nuosekliai parodė, kad jis matė, jog kaltinamoji A. D., norėdama atimti iš nukentėjusiosios T. L. namo raktą, čiupo šiai už drabužių ir stūmė į metalinius kiemo vartus, ko pasėkoje nukentėjusioji T. L. du kartus į juos atsitrenkė. Kad T. L. buvo stumdoma, ko pasėkoje atsitrenkė į kiemo metalinius vartus, patvirtina ir jos parodymai teisme, skunde išdėstytos aplinkybės, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistams nurodytos aplinkybės, specialisto konstatuotas T. L. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiosios nurodytu laiku. Kaltinamosios iniciatyva iškviestų liudytojų J. M. ir G. D. parodymai nėra nuoseklūs, nes jos tvirtino, kad nukentėjusioji T. L. buvo viena, ką paneigia kaltinamosios ir nukentėjusiosios parodymai, kad konfliktą matė liudytojas K. L.. Liudytoja J. M. teigė stebėjusi konfliktą per abu langus, vėliau - išbėgusi į kiemą, todėl konflikto eigos nenutrūkstamai nėra mačiusi. Iš liudytojos G. D. parodymų seka, kad liudytoja yra mačiusi kaltinamąją ir nukentėjusiąją kartu tik gatvėje, tačiau ne namo kieme, kur buvo padaryti sužalojimai.
Nors teismas nustatė, kad kaltinamajai A. D. bandant atimti raktą iš nukentėjusiosios T. L. kaltinamoji ranka užgavo nukentėjusiajai pilvą, buvo padarytos nepagrįstos išvados, kad dėl fizinio skausmo sukėlimo ar kitokio smurtavimo nėra nei tiesioginės, nei netiesioginės A. D. tyčios.
Byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad A. D. buvo aktyvi, siekdama atimti namo raktą iš nukentėjusiosios, sudavė nukentėjusiajai ranka į pilvą, o šiai pasiūlius vykti į policijos nuovadą, du kartus stūmė ją į pusiau pravirus kiemo vartus, ko pasėkoje nukentėjusiajai į juos atsitrenkus, buvo padaryti Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai, ji veikė tyčia, t.y. suvokdama, kad smūgio sudavimas ranka nukentėjusiajai į pilvą bei stūmimas į metalinius kiemo vartus sukels nukentėjusiajai T. L. fizinį skausmą bei nežymų sveikatos sutrikdymą ir to siekė.
Išteisintoji yra 22 metais jaunesnė už nukentėjusiąją, iš išteisintosios parodymų seka, kad A. D. buvo žinoma, kad nukentėjusioji yra ligotas žmogus, kuriai dažnai tenka kviesti greitąją medicinos pagalbą, todėl darytina išvada, kad kaltinamoji du kartus stumdama nukentėjusiąją į metalinius namo kiemo vartus ir vieną kartą suduodama ranka į pilvą negalėjo nesuprasti, kad tai sukels nukentėjusiajai fizinį skausmą ar bus padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai.
Todėl visiškai nepagrįstos pirmos instancijos teismo išvados, kad kaltinamoji A. D. siekė tik atimti iš nukentėjusiosios namo raktus, tačiau neturėjo tyčios jos sužaloti, nes ji siekdama atimti namo raktus, tyčia smurtavo. Tokios pat, analogiškos bylos turi būti sprendžiamos taip pat.
Vilniaus apygardos teismas 2011-10-07 nusprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1A-875-318/2011) dėl analogiškų aplinkybių panaikino pirmos instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį bei priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji T. L. palaikė apeliacinį skundą, jos atstovas K. Ž. prašė pripažinti išteisintąją kalta, išteisintoji A. D. prašė apeliacinį skundą atmesti, jos gynėjas P. E. prašė palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį galioti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Lietuvos Respublikos BK 140 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
Baudžiamoji atsakomybė numatyta ne už bet kokį mušimą ar smurtavimą, bet tik sukėlusį žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojusį ar trumpam susargdinusį.
Kaip matyti iš Valstybinės Teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus išvados Nr. G 907/11 (01), T. L. padaryta poodinė kraujosruva kairiajame žaste, paveikus kietu buku daiktu, galimai nukentėjusiosios nurodytu laiku 2011-03-16, T. L. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nugaroje, pilve išorinių sužalojimų nematyti, kitur sužalojimų nenurodo.
Apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-518/2005), neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Nagrinėjant bylą nepašalintos abejonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-492/2005) turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, tačiau tai pasakytina tik apie realias abejones, iškylančias aiškinantis nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes.
Nukentėjusioji T. L. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad į ranką nepajuto smūgio (b.l. 57). Su kaire ranka atsitrenkė į tvorą ir ją pastūmė, kai norėjo išeiti ir A. bandė atimti raktą. Ten slidu ir gavosi taip, kad ji užsikabino už vartų, nes buvo siaurai vartai atsidarę. Iš išdėstyto matyti, kad T. L. smūgio į ranką nepajuto, t.y. nežino kaip, kokiu būdu (kieno) ir kada jai buvo padarytas sužalojimas, vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu, parodė, kad ten slidu ir gavosi taip, kad ji užsikabino už vartų, nes buvo siaurai vartai atsidarę, kas rodo, kad jos patirtas sužalojimas gali nebūti priežastiniame ryšyje su A. D. mušimu ar kitokiu smurtavimu.
Liudytojas K. L. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė (b.l. 57-58), kad prie vartų jos abi stumdėsi ir pats konfliktas buvo prie vartų, Liudytoja G. D. (b.l. 58) pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad T. laikė rankoje pultelį ir raktą, o A. norėjo paimti, tada T. pradėjo rankomis mosikuoti. Iš šių liudytojų K. L. ir jo parodymus nepaneigiančių liudytojos G. D. parodymų matyti, kad T. L. minėtą sužalojimą galėjo patirti ir savo aktyvių veiksmų stumdymo, rankų mosikavimo pasėkoje, sąveikaudama su A. D. arba aplinkos objektais, o ne A. D. veiksmų pasėkoje. Šiuo atveju teismas neturi pagrindo netikėti K. L. parodymais, kadangi jis atėjo su T. L. kartu, nenustatyta, kad jų santykiai būtų buvę priešiški arba jis būtų turėjęs motyvą apkalbėti T. L..
A. D. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad kraujosruvos T. L. gali būti nuo žgutų, nes ji ligota ir jos draugė S. gali paliudyti, kad ant T. L. kūno atsiranda kraujosrūvos nuo kardiografinių kontaktų, darant kardiogramas. 2011-03-16 ji nebuvo mušta. Ji kaltinamąją varė iš jos namų, pati spiegė ir rėkė, neleido atidarinėti vartus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ji paaiškino, kad niekada nebuvo jokių muštynių, priežastys yra skyrybos su sutuoktiniu. Čia vyro kerštas, nori atimti jaunesnę dukrą, vyresnioji dukra atsisakė su vyru gyventi. Iš šių A. D. parodymų matyti, kad A. D. neigė mušusi ar kitaip smurtavusi T. L. atžvilgiu, t.y. nepatvirtino jai sudavusi į ranką (žastą), į pilvą.
Atsižvelgus į išdėstytą ir vertinant įrodymų visumą (nukentėjusioji T. L. smūgio į ranką nepajuto, kaip ji parodė, buvo slidu ir gavosi taip, kad ji buvo užsikabinusi už vartų, kaip matyti iš K. L. parodymų, kurių nepaneigė G. D., T. L. pati savo rankomis atliko aktyvius veiksmus, kurių metu galėjo susižaloti, kaltinamoji dėl minėto sužalojimo padarymo neprisipažino), darytina išvada, kad šiuo atveju objektyviai neįmanoma pašalinti abejonių, kad T. L. sužalojimas atsirado atliko ne A. D. veiksmų pasėkoje ir negalima teigti, kad surinkti įrodymai neginčijamai, be abejonių, patvirtina išteisintosios A. D. kaltę padarius poodinę kraujosruvą kairiajame žaste T. L. mušimu arba smurtu ir todėl padarius nusikalstamą veiką.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje T. L. parodė, kad policijoje buvo ir sakė, kad neaiškus pojūtis, sukasi galva ir skausmas pilve. Pareiškime T. L. nurodė, kad A. D. pirmą kartą sudavė kumščiu jai į pilvą. Po smūgio ji pajuto stiprų skausmą, kadangi nesenai jai buvo atlikta operacija pilvo srityje ir vis dar tęsiasi pooperacinis laikotarpis. Daugiau duomenų apie jos jaustą skausmą nenurodoma. Iš 2011-07-26 Trakų rajono apylinkės teismo nutarties matyti, kad T. L. skundas perduotas nagrinėti teisiamajame posėdyje, o ji skundžiasi būtent dėl smūgio į pilvo sritį sukelto stipraus skausmo. Tačiau nukentėjusioji T. L. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad jai A. D. užkabino pilvą eilinį kartą pabandžius atimti raktą. Gal nespecialiai jai užkabino pilvą, tokioje sumaištyje buvo galima ir netyčia užkabinti. Buvo mėnuo laiko po operacijos. A. to nežinojo, kad ji po operacijos, nes ji tai neviešino. Iš minėtų T. L. parodymų matyti, kad jai A. D., galėjo ir netyčia užkabinti pilvą, o iš visumos byloje esančių duomenų, tame tarpe įvertinus, kad apie smūgį kumščiu neparodė ir pati A. D., darytina išvada, kad, šiuo atveju, objektyviai neįmanoma pašalinti abejonių, kad A. D. nevalingai sudavė T. L. į pilvą ir negalima teigti, kad surinkti įrodymai neginčijamai, be abejonių, patvirtina išteisintosios A. D. kaltę valingais veiksmais užkliudžius T. L. pilvą ir taip pastarajai sukėlus skausmą. Iš pačios T. L. pareiškimo ir tai patvirtinančių jos parodymų matyti, kad po smūgio ji pajuto stiprų skausmą, kadangi nesenai jai buvo atlikta operacija pilvo srityje ir vis dar tęsiasi pooperacinis laikotarpis, iš išteisintosios ir nukentėjusiosios parodymų teisme matyti, kad A. D. nežinojo apie atliktą operaciją, todėl ji negalėjo suvokti, kad netyčia užkabinus nukentėjusiosios pilvą ji gali sukelti fizinį skausmą ir, šiuo atveju, kolegijos manymu, objektyviai neįmanoma pašalinti abejonių, dėl A. D. kaltės dėl skausmo sukėlimo T. L. ir jos veiksmuose tyčios buvimo ir daryti išvadą, kad surinkti įrodymai neginčijamai, be abejonių, patvirtina išteisintosios A. D. tyčią sukėlus T. L. fizinį skausmą suduodant pastarajai į pilvą mušimu arba smurtu ir todėl padarius nusikalstamą veiką.
Apeliacinio skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįstų išvadų, kad dėl fizinio skausmo sukėlimo ar kitokio smurtavimo nėra nei tiesioginės, nei netiesioginės A. D. tyčios, atsižvelgus į išdėstytą ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, baudžiamosios atsakomybės kilimo prasme nepagrįstos. Skunde nurodyta, kad kaltinamoji du kartus stumdama nukentėjusiąją į metalinius namo kiemo vartus ir vieną kartą suduodama ranka į pilvą negalėjo nesuprasti, kad tai sukels nukentėjusiajai fizinį skausmą ar bus padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, tačiau nukentėjusioji nėra nurodžiusi pareiškime, pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, kad jai galimas stumdymas į metalinius namo kiemo vartus sukėlė skausmą, be to, nebuvo nustatyta, kad išteisintoji valingai nukentėjusiajai vieną kartą sudavė ranka į pilvą, kadangi pilvas galėjo būti užkabintas nevalingai vykstant grumtynėms dėl raktų ir nežinant, kad net ir nestiprus prilietimas dėl buvusios operacijos gali sukelti skausmą.
Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nukentėjusiosios T. L. ir jos atstovo advokato skundą atmesti.
Nutartis galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.