Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2015-11-03 · Civilinė byla Nr. e2-42320-779/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-03
Bylos Nr.
e2-42320-779/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-34705-2015-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Inga Staknienė
Ieškovas
UAB „S. IMPERIJA Creditor.lt“
Atsakovas
G. Č.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-42320-779/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34705-2015-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.1.5.; 2.5.29.3.; 99.5.; 3.1.7.5.; 3.2.6.5.1.; 3.2.6.5.2. (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMAS U Ž AKIŲLietuvos Respublikos vardu2015 m. lapkričio 3 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Inga Staknienė, rašytinio proceso tvarka atsakovei už akių išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės UAB „S. IMPERIJA Creditor.lt“ ieškinį atsakovei G. Č. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė UAB „S. IMPERIJA Creditor.lt“ prašo teismo priteisti iš atsakovės 200,00 Eur skolos, 62,34 Eur palūkanų, 12,62 Eur kompensacinių palūkanų, 5,10 Eur delspinigių, 20,00 Eur išieškojimo išlaidų, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos įkėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad 2015-05-27 ieškovė suteikė atsakovei 200,00 Eur kredito sumą. Kadangi atsakovė tinkamai vartojimo kredito sutarties nevykdė, ieškovė kreipėsi į teismą.

Atsakovei G. Č. teismo procesiniai dokumentai įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka asmeniškai pasirašytinai 2015-10-13. Kadangi atsakovė nepateikė atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą, o ieškovė pareiškė prašymą priimti sprendimą už akių, yra visi CPK 142 straipsnio 4 dalyje, 285 straipsnyje numatyti pagrindai priimti sprendimą už akių.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 str. 2 d.).

Iš ieškinio ir byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp šalių 2015-05-27 buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 49341. Atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą iki 2015-11-28, tačiau šių įsipareigojimų atsakovė neįvykdė, kredito mokėjimo įmokų laiku nemokėjo, nereagavo į ieškovės siųstas raginimo žinutes. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė su ieškove būtų atsiskaičiusi, atsakovė atsiliepimo į pareikštą ieškinį nepateikė ir bylos nagrinėjimo eiga nesidomėjo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Pagal CK 6.38 straipsnio 1 dalį, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Remiantis CK 6.873 straipsnio 1 dalimi ir 6.874 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Duomenų apie tai, kad atsakovė būtų sumokėjusi ieškovei susidariusį įsiskolinimą, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nevykdė pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 200,00 Eur skolos yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.38 str., 6.870 str., 6.873 str.), taigi, ieškovei iš atsakovės priteisiama 200,00 Eur skolos už negrąžintą kreditą.

Pažymėtina, kad ieškovę ir atsakovę sieja teisiniai santykiai, atsiradę iš jų sudarytos vartojimo kredito sutarties. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims, be bendrųjų sutarčių teisės normų, taip pat taikomos specialios normos, užtikrinančios didesnę vartotojo teisių apsaugą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, o vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Todėl teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, o vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese, vartojimo sutarties šalis vertinant kaip nelygiavertes ir vartotoją laikant silpnesniąja šalimi, o jo teisių apsaugai taikant specialų vartotojo teisių gynimo mechanizmą, kurio vienas iš aspektų yra tas, kad vartotojas nesaistomas vartojimo sutartyje įtvirtintų nesąžiningų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr.3K-3-502/2009; Nr.3K-3-397/2011). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai, nepriklausomai nuo to, kokią teisminę procedūrą taikant priimamas su tokių sąlygų vertinimu susijęs procesinis sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai paskolos gavėjas pažeidžia prievolę laiku grąžinti paskolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas arba sutartines palūkanas nuo tos dienos, kurią paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita. Šios palūkanos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius dėl tolesnio naudojimosi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo, tačiau kreditorius gali nesąžiningai nustatyti neprotingai dideles palūkanas, ir iš to pasipelnyti, todėl teismas turi vertinti, ar susitarimas dėl palūkanų dydžio nepažeidžia iš esmės šalių interesų pusiausvyros, ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Palūkanoms mutatis mutandis taikomos CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies normos, leidžiančios teismui mažinti akivaizdžiai per dideles netesybas, todėl teismas turi teisę sumažinti ir šalių susitarimu nustatytas palūkanas, kurios yra neprotingai didelės ir pažeidžia sąžiningumo ir teisingumo principus.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje numatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra beveik 200 (du šimtai) procentų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad vartojimo kredito metinė palūkanų norma yra 113,71 %, o bendra kredito kainos metinė norma net 193,51 %. Nors kreditas nebuvo grąžintas vartojimo kredito sutartyje numatytu terminu, tačiau ilgą laiką skaičiuojamos tokios didelės metinės palūkanos praranda mokėjimo funkciją, per ilgą laiką susikaupus didelei palūkanų sumai, mokėjimo funkcija transformuojasi į kreditoriaus pasipelnymą lupikaujant ir taip įgyvendinama kreditoriaus teisė į mokėjimo palūkanas prieštarauja šios subjektinės teisės paskirčiai, geriems verslo papročiams ir visuomenės moralės principams.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovės prašomos priteisti 62,34 Eur dydžio palūkanos paskaičiuotos iki kredito grąžinimo termino pabaigos, laikytinos neatitinkančiomis kitos, silpnesniosios sandorio šalies, vartotojo interesų, ir yra nesąžiningos, nes tokių palūkanų priteisimas pažeistų atsakovės interesus, apsunkinant neproporcingai jos padėtį, ir būtų neteisingas, atsižvelgiant į skolos dydį. Teismas ieškovės apskaičiuotas sutartines palūkanas mažina per pusę, t. y. iki 31,17 Eur. Teismo vertinimu ši palūkanų suma yra pakankama ieškovės, kaip kreditorės teisėtų interesų užtikrinimo priemonė, atitinkanti kreditorės teisėtus lūkesčius dėl prievolės pažeidimo ir užtikrinanti minimalių nuostolių atlyginimą (CK 1.5 str., 6.37 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.).

CK 6.261 straipsnyje numatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė praleido terminą piniginei prievolei įvykdyti, ieškovės reikalavimas priteisti jai iš atsakovės palūkanas – 12,62 Eur už pavėluotą atsiskaitymą yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

CK 6.258 straipsnio 1 dalis numato, jog įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Vadovaujantis Vartojimo kredito sutarties specialiosios dalies sąlygomis, atsakovė už kiekvieną uždelstą mokėti kalendorinę dieną ieškovei moka 0,05 proc. laiku nesumokėtos sumos dydžio delspinigius, todėl iš atsakovės priteistina 5,10 Eur delspinigių.

Ieškovė ieškinyje nurodo, kad patyrė 20,00 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų. Vertinant šias išlaidas konstatuotina, jog šios išlaidos pripažintos išlaidomis, susijusiomis su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto prasme, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 20,00 Eur nuostolių.

CK 6.37 straipsnio 2 d. numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 268,89 Eur sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2015-10-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (268,89 Eur), todėl iš atsakovės ieškovės naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 13,44 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 82 str., 93 str. 1 d.).

Teismo turėtos pašto išlaidos neviršija 3,00 Eur, todėl nepriteistinos vadovaujantis Teisingumo ir Finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (CPK 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 262, 279, 285-286 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės G. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „S. IMPERIJA Creditor.lt“, į. k. 302458437, 200,00 Eur (du šimtus eurų) skolos, 31,17 Eur (trisdešimt vieną eurą 17 ct) palūkanų, 12,62 Eur (dvylika eurų 62 ct) kompensacinių palūkanų, 5,10 Eur (penkis eurus 10 ct) delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (268,89 Eur) už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2015-10-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 13,44 Eur (trylika eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Išaiškinti atsakovei, kad per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos ji turi teisę teismui paduoti pareiškimą dėl sprendimo peržiūrėjimo.

Atsakovė negali šio sprendimo už akių skųsti apeliacine ar kasacine tvarka.

Ieškovė turi teisę per 30 dienų apskųsti sprendimą už akių Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Inga Staknienė