Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 74 straipsnio tvarka, kaip aukštesnysis teismas, teismo posedyje išnagrinejo išduotino asmens I. B. (I. B.) gynejo skunda del Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsejo 8 d. nutarties dalies, kuria teismas nutare išduoti Rusijos Federacijai I. B. už Rusijos teritorijoje 2002-2005 metais padarytus nusikaltimus, numatytus Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso (toliau - RF BK) 160 straipsnio 4 dalyje ir 174 straipsnio 1 dalyje.

Teisejas, išnagrinejes skunda ir susipažines su Lietuvos Respublikos generalines prokuraturos pateikta ir šio proceso metu naujai gauta ekstradicijos ir prieglobscio suteikimo I. B. medžiaga, išklauses proceso dalyviu paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustate:

Lietuvos Respublikos generalines prokuraturos prokurore 2005-07-25 pareiškimu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 71 ir 73 straipsniais, praše Vilniaus apygardos teismo išduoti Rusijos Federacijos valstybes teritorijoje padariusi nusikalstamas veikas I. B. Rusijos Federacijai.

Šiame prašyme nurodoma, kad Lietuvos Respublikos generalineje prokuraturoje buvo gautas Rusijos Federacijos generalines prokuraturos prašymas, kuriame, vadovaujantis 1957 m. Europos konvencija „Del ekstradicijos“ ir 1992 m. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartimi „Del teisines pagalbos ir teisiniu santykiu civilinese, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – 1992 m. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos dvišale sutartis), prašoma išduoti Rusijos pilieti I. B. Šis asmuo Rusijos Federacijos generalines prokuraturos prašomas išduoti Rusijos Federacijai baudžiamajam persekiojimui už 2002-2005 metais Rusijos teritorijoje padarytus nusikaltimus: svetimo turto pasisavinima ir iššvaistyma sunkinanciomis aplinkybemis, pinigu bei kito turto, kuri asmuo igijo padares nusikaltima, legalizavima (plovima) sunkinanciomis aplinkybemis. Prašyme nurodoma, kad I. B. baudžiamojoje byloje Nr. 50047 yra kaltinamas padares RF BK 160 straipsnio 4 dalyje ir 174 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus. Parengtinio tardymo duomenimis nustatyta, kad I. B., naudodamasis savo, kaip akcinio komercinio banko „Menatep Sankt-Peterburg (AB)“ filialo, esancio Stavropolio mieste, valdytojo, tarnybine padetimi ir veikdamas iš anksto susitarusiu asmenu organizuotoje grupeje, 2002-2005 metais pasisavinimo ir iššvaistymo budu pagrobe grupes nariams patiketa svetima turta, priklausanti akcinei bendrovei „Stavropolkrajgaz“ ir akciniam komerciniam bankui „Menatep Sankt-Peterburg (AB)“, pinigus ir vekselius už bendra 333 mln. rubliu suma, iskaitant ir tiesiogiai jam patiketa svetima turta – banko „Menatep Sankt-Peterburg (AB)“ priklausancius pinigus, 133 082 000 rubliu. Taip pat I. B. itariamas 2002-2004 metais Stavropolio mieste atlikes finansines operacijas ir sudares kitus sandorius, naudodamasis nusikalstamu budu igytais pinigais ir vekseliais, už suma, viršijancia 260 mln. 574 tukst. rubliu, taip siekdamas sudaryti ispudi, kad teisetai valdo, naudojasi ir disponuoja minetais pinigais ir vekseliais.

Prie prokurores pareiškimo pridetuose dokumentuose yra užfiksuota, kad Rusijos Federacijos generalines prokuraturos Pietu federalines apygardos vyriausiojoje valdyboje tiriamoje byloje I. B. yra patrauktas kaltinamuoju, ir 2005-06-10 ypatingai svarbiu bylu tardytojo nutarime šiam asmeniui yra pareikštas kaltinimas del nusikaltimu, numatytu RF BK 160 straipsnio 4 dalyje ir 174¹ straipsnio 4 dalyje.

Rusijos Federacijos generalines prokuraturos prašyme del išdavimo yra nurodyta, kad I. B. inkriminuojamos veikos yra detaliai aprašytos pridedamuose dokumentuose, jo išdavimas sietinas su jo patraukimu baudžiamojon atsakomyben, garantuojama, kad Rusijos Federacijoje jam bus suteiktos visos galimybes gintis nuo pareikšto kaltinimo, teigiama, kad jo patraukimo baudžiamojon atsakomyben senaties terminas nera suejes, imuniteto, atleidžiancio nuo baudžiamojo persekiojimo, jis neturi.

Teismas nutartyje nurode, kad byloje yra pakankamai duomenu, leidžianciu manyti, jog itariamasis I. B. Rusijos Federacijos valstybeje yra padares nusikalstamas veikas, del to jis išduotinas Rusijos Federacijai. Jam inkriminuojamos veikos, kuriu padarymu jis yra itariamas, yra baudžiamosios veikos, jos atitinka veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje. Teismas pažymejo, jog byloje nustatyta situacija atitinka 1992 m. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos dvišales sutarties, 1957 metu Europos konvencijos „Del ekstradicijos“, Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Senato 2003-12-29 nutarimo Nr. 42 „Del teismu praktikos taikant Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir Baudžiamojo bei Baudžiamojo proceso kodeksu normas, nustatancias asmenu išdavima užsienio valstybei arba perdavima Tarptautiniam baudžiamajam teismui“ nuostatas. Pagrindu, kuriems esant Rusijos pilietis I. B. negaletu buti išduotas ji prašanciai valstybei, byloje nenustatyta. Teismo nuomone, itariamojo I. B. argumentai, neva jam iškelta baudžiamoji byla yra politinio pobudžio, niekuo nepagristi, tokiu duomenu byloje nera. Be to, bylos nagrinejimo metu pateikti dokumentai apie I. B. kreditines sutarties sudaryma, Jungtines Karalystes teismo sprendimas ir pan. nera vada abejoti Rusijos Federacijos valstybes reikalavimu pagristumu. Teismas sutiko, kad byloje yra duomenu apie tai, jog itariamasis turi sveikatos problemu, taciau nurode, kad nagrinejamu atveju dabartine I. B. sveikatos bukle netrukdo realizuoti Rusijos Federacijos generalines prokuraturos pareiškimo del jo išdavimo.

Gynejas atkreipia demesi, kad šiais metais Rusijos Federacijos Maskvos Mešcansko teismas paskelbe nuosprendi taip vadinamojoje M. C. byloje. Dar tebevykstant teisminiam bylos nagrinejimui, teisiamiesiems M. C. ir P. L. oficialus Rusijos Federacijos asmenys, tarp ju ir kaltinima palaikes prokuroras, praneše, jog nuo 2004 m. vasario 2 d. minetu asmenu atžvilgiu tiriama kita baudžiamoji byla del nusikalstamu budu gautu lešu pasisavinimo. Imone ,,Menatep“, kaip ir to paties pavadinimo banka ikure M. C. ,,Menatep“ veiklos pradžioje pastarasis vadovavo banko direktoriu tarybai, t.y. buvo jos pirmininkas, o kitas, jau dabar nuteistasis P. L., buvo banko pirmininkas. I. B. 1998 metais pradejo vadovauti komercinio banko „Menatep Sankt-Peterburg (AB)“ Stavropolio filialui, kurio pagrindiniai klientai ir buvo imones, tiesiogiai arba per tarpines firmas susijusios su naftos kompanija ,,Jukos“: ,,Stavropolnefteprodukt“, ,,Stavropolterminal“, ,,Torgovij dom Jukos“, ,,Apatit“ ir daugelis kitu. Per Stavropolio filiala buvo vykdomos ne tik šiu imoniu finansines operacijos, bet ir kiti piniginiai atsiskaitymai. Apie piniginiu srautu judejimo schemas banko valdytojas pagal savo užimamas pareigas privalejo žinoti ir žinojo.

Gynejas nurodo, kad I. B. vadovaujamas banko filialas tiesiogiai susijes su naftos koncernu ,,Jukos“, nes per paskutine finansiniu istaigu grandi, o tokia grandimi ir buvo komercinio banko „Menatep Sankt-Peterburg“ Stavropolio filialas, galima gauti reikalingus irodymus, galincius pagristi naujus kaltinimus M. C., P. L. ir kitiems asmenims.

Gynejo nuomone, siejant šias faktines aplinkybes su I. B. nurodomomis aplinkybemis bei gynybos pateiktais duomenimis, labiau tiketina nei netiketina, kad veika, del kurios itariamas I. B. ir del kurios Rusija prašo ji išduoti, yra tiesiogiai susijusi su taip vadinama M. C. arba ,,Jukos“ byla. Gynejo teigimu, tai reiškia, kad veika, del kurios Rusija prašo išduoti I. B., traktuojama kaip su politiniu nusikaltimu susijusi veika, todel prašomoji šalis – Lietuvos Respublika – turi teise neišduoti ginamojo, remdamasi Europos konvencijos „Del ekstradicijos“, kuria pasiraše ir ratifikavo tiek Lietuva, tiek Rusija, 3 straipsnio 1 dalimi, BPK 71 straipsnio 3 dalies 3 punktu.

Išduotino asmens I. B. gynejas kritiškai vertina ir Rusijos teisesaugos instituciju pateiktus duomenis, pagrindžiancius jo ginamajam reiškiamus, gynybos nuomone, tariamai ekonominius kaltinimus. Gynejas atkreipia teismo demesi i V. J., kurio parodymais faktiškai remiasi Rusijos teisesaugos instituciju pateikti kaltinimai I. B., 2005-06-16 apklausos protokola. Nurodyta asmeni byloje apklause Federalines saugumo tarnybos vyr. tardytojas S. P. Gynejo teigimu, V. J. 2004 metais buvo saugumo tarnybos sulaikytas del piniginiu lešu, nesusijusiu su nagrinejama I. B. veika, užvaldymo, todel abejones kyla ne tik del V. J. pateiktu aplinkybiu atitikimo tikrovei, ir rodo, kad faktiškai tyrimui vadovauja Rusijos Federaline saugumo tarnyba.

Gynejas atkreipia demesi, kad kaltinime minimas asmuo O. L., pagal pateikta kaltinima bendrininkaves su I. B., šiu metu pradžioje pats paraše pareiškima del baudžiamosios bylos iškelimo banko ,,Menatep Sankt-Peterburg“ Stavropolio filialo valdytojui. Byla buvo iškelta, o po kiek laiko nutraukta, taciau dalis ankstesniu kaltinimu pateko i naujai keliamas bylas kaip tik tuo metu, kai I. B. atsisake Rusijos saugumo organams suteikti konfidencialia informacija apie banko klientus, susijusius su koncernu ,,Jukos“. Gynejui neaišku, kodel nepasibaigus kreditines sutarties (del 118 950 000 rubliu) ivykdymo terminui, keliama byla del tos pacios sumos lešu iššvaistymo. Taip pat skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos generalines prokuraturos aukšciausi pareigunai viešai yra pareiške, kad jo ginamasis bus išduotas, ivardijo ji nusikalteliu ir tuo pažeide jo ginamojo nekaltumo prezumpcijos principa, kitas jo teises, numatytas Europos žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisviu apsaugos konvencijoje.

Kita gynejo skundo dalis del išduotinam asmeniui I. B. pratesto suemimo teisetumo buvo išnagrineta Lietuvos apeliacinio teismo 2005-09-28 nutartimi.

Aukštesniojo teismo posedyje dalyvaujantis išduotinas asmuo I. B., jo gynejas ir prokurore prašo skunda patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Gynejo skundas tenkintinas iš dalies. Gynejo skundžiama žemesniojo teismo nutartis negali buti pripažinta teiseta ir naikinama.

Del gynejo prašymo vertinti atskiru Rusijos Federacijos parengtinio tyrimo instituciju procesiniuose dokumentuose užfiksuotu duomenu patikimuma (V. J., ir kt. asmenu parodymai, menamos ju atsiradimo byloje aplinkybes), kuriais yra grindžiamas I. B. pareikštas kaltinimas, atsakytina, kad tai ne ekstradicijos proceso nagrinejimo dalykas. Ekstradicijos metu teismas nesprendžia klausimo, ar pateikti prašomosios šalies duomenys yra pakankami išduotino asmens kaltei pagristi, ar išduodamas asmuo yra kaltas ivykdžius jam inkriminuojamus nusikaltimus, už kuriuos prašancioji valstybe ji prašo išduoti. Teismas tik sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas išduoti: 1) ar tai konkreciu atveju leidžia tarptautines sutartys, nacionaliniai istatymai ir kiti norminiai aktai bei 2) ar yra salygos išduoti, t.y. ar išdavimas yra pagristas pagal teismui pateiktus duomenis. Toks salygu patikrinimas praktiškai reiškia, kad teismas sprendžia klausima, ar butu pagrindas pateikti šiam asmeniui itarima del nusikaltimo, kuris, jeigu butu ivykdytas prašomojoje šalyje, butu taip pat baudžiamas pagal prašomosios šalies baudžiamuosius istatymus.

Sprendžiant šiuo atveju, ar yra I. B. išdavimo Rusijos Federacijai pagrindas ir salygos, privalu vadovautis tarptautinemis sutartimis: 1957 m. gruodžio 13 d. Paryžiuje priimta Europos konvencija „Del ekstradicijos“ su jos papildomais protokolais, 1992 m. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos dvišale sutartimi, BK 9 straipsniu ir BPK 71 straipsniu. Vilniaus apygardos teismas 2005-09-08 skundžiamoje nutartyje pagristai neižvelge gynejo skunde minimo I. B. galimo neišdavimo pagrindo, t.y. to, kad I. B. prašanciosios šalies yra persekiojamas už politinio pobudžio nusikaltima. I. B. Rusijos Federacijos generalines prokuraturos Pietu federalines apygardos vyriausiojoje valdyboje tiriamoje byloje yra kaltinamas konkreciomis nusikalstamomis veikomis nuosavybei ir ekonomikai, ir iš pateiktos teismams medžiagos neseka, kad butu vykdomas I. B. persekiojimas už nusikaltimus, jo padarytus del politiniu motyvu, ar nusikaltimus, padarytus Rusijos Federacijos nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai, kad nusikaltimais butu kesintasi i prašanciosios valstybes vidaus santvarka, konkreciu instituciju veikla. Todel netenkintinas gynejo prašymas ižvelgti neišdavimo pagrinda, numatyta Europos konvencijos „Del ekstradicijos“ 3 straipsnio 1 dalyje, BK 9 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir atkartota BPK 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte.

Taciau vykstant ekstradicijos procesui atsirado kitas, skunde neminimas privalomas I. B. neišdavimo pagrindas, numatytas BK 9 straipsnio 4 dalyje, esantis ir 1992 m. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos dvišales sutarties 62 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Paties išduotino asmens I. B. inicijuotas prieglobscio suteikimo procesas baigesi tuo, kad 2006-01-30 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalu ministerijos sprendimu Nr. 15/6-5-12 PR-12 I. B. buvo suteikta viena iš prieglobscio Lietuvos Respublikoje formu - pabegelio Lietuvos Respublikoje statusas, ir leista nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Šis sprendimas isiteisejo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2006-10-16 sprendime atmetus Generalines prokuraturos prašyma panaikinti toki sprendima ir kartu patvirtinus jo teisetuma ir pagristuma. Suteikus I. B. pabegelio statusa, jis negali buti išduodamas Rusijos Federacijai baudžiamajam persekiojimui už prašoma išduoti nusikaltima, numatyta RF BK 160 straipsnio 4 dalyje. Todel nutartis išduoti Rusijos Federacijai I. B. už Rusijos teritorijoje 2002-2005 metais padaryta nusikaltima, numatyta RF BK 160 straipsnio 4 dalyje yra naikintina.

Iš teismui pateiktos ekstradicijos medžiagos matyti, jog I. B. Rusijos Federacijoje pareikšti kaltinimai ne vien pagal RF BK 160 straipsnio 4 dali, bet ir 174¹ straipsnio 4 dali. Butent del kvalifikuoto nusikalstamu budu igyto turto legalizavimo Rusijos Federacija taip pat praše kaltinamojo I. B. ekstradicijos. Nepaisant to, Lietuvos Respublikos generalines prokuraturos prokurores pareiškime Vilniaus apygardos teismui del techninio pobudžio klaidos itariamaji I. B. prašoma išduoti už nusikaltima, numatyta RF BK 174 straipsnio 1 dalyje, t.y. už visiškai kitokio pobudžio ir pavojingumo nusikalstama veika, negu praše Rusijos Federacija. Del šios nusikalstamos veikos išdavimas tarptautiniu sutarciu pagrindu (1957 m. Europos konvencijos „Del ekstradicijos“ 2 straipsnio 1 dalis, 1992 m. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos dvišales sutarties 61 straipsnio 2 dalis) nera galimas, nes už tokia veika netgi nebaudžiama laisves atemimu. Mineta technine klaida sprendžiant asmens išdavimo užsienio valstybei klausimus turi svarbias teisines pasekmes. 1957 metu Europos konvencijos „Del ekstradicijos“, o taip pat ir 1992 m. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos dvišales sutarties nuostatos, atitinkamos BK normos numato asmens ekstradicijos galimybe ne už nusikaltimus apskritai, o už labai tiksliai ivardytas nusikalstamas veikas, nes jos veliau apibrežia išduoto asmens baudžiamojo persekiojimo ribas. Išduotas asmuo gali buti teisiamas tik už ta nusikaltima, už kuri buvo išduotas. Tokiu budu, žemesniajam teismui reikiamai nepatikrinus visu išdavimo aplinkybiu ir priemus sprendima del itariamojo I. B. išdavimo pagal RF BK 174 straipsnio 1 dali, buvo pakeistos užsienio valstybei išduoto asmens baudžiamojo persekiojimo ribos, nors šiuo aspektu Lietuvos Respublikos institucijos neturejo tam jokios diskrecijos laisves. Atsižvelgiant i visa tai, nesant išnagrinetam Rusijos Federacijos prašymui del išdavimo už nusikaltima, numatyta RF BK 174¹ straipsnio 4 dalyje, nesant žemesniojo teismo sprendimo tuo klausimu, o kartu ir ivertinimo, ar yra išdavimo už ši nusikaltima pagrindai ir salygos, Vilniaus apygardos teismo 2005m. rugsejo 8 d. nutartis dalyje del itariamojo I. B. išdavimo iš Lietuvos Respublikos už nusikalstama veika, numatyta RF BK 174 straipsnio 1 dalyje, taip pat naikintina.

Lietuvos apeliacinis teismas, kaip aukštesnysis teismas nagrinejantis tik išduotino asmens gynejo skunda del žemesniojo teismo nutarties, savo iniciatyva šioje proceso stadijoje ištaisyti mineto pažeidimo ir pats išspresti klausima išduoti ar neišduoti Rusijos Federacijai I. B. už nusikaltima, numatyta RF BK 174¹ straipsnio 4 dalyje, negali, nes tokiu atveju butu iš esmes pažeista itariamojo I. B. teise i gynyba, kurios apimti ir taktika suformavo Lietuvos Respublikos generalines prokuraturos prokurores pareiškimas Vilniaus apygardos teismui. Taisant mineta klaida, itariamojo I. B. teisine padetis negali skirtis nuo tos, kuria jis butu turejes tuo atveju, jei i teisma butu kreiptasi tinkamai. Teise gintis nuo prokuroro pareiškime nurodytu aplinkybiu turi buti garantuojama nuo proceso žemesniajame teisme, be to, išduotinam asmeniui turi buti garantuojama teise apskusti žemesniojo teismo sprendima.

Asmens išdavimo užsienio valstybei tvarka reglamentuojancios procesines teises normos, nenumato galimybes perduoti klausimo sprendimo i pirmesne proceso stadija, kurioje galetu buti ištaisyta mineta klaida. Atsižvelgdamas i visa tai, aukštesnysis teismas mano, jog tokio pobudžio klaida galima ištaisyti iš naujo kreipiantis i teisma del asmens išdavimo užsienio valstybei už ta nusikaltima, del kurio i teisma nebuvo kreiptasi ir del kurio teismas neprieme jokio teisinio sprendimo. Aišku tokiu atveju prokurorui kreipiantis del išdavimo už kvalifikuota nusikalstamu budu igyto turto legalizavima, t.y. nusikaltima, už kuri atsakomybe yra numatyta tarptautines sutarties pagrindu (BK 7 straipsnio 5 punktas), taip pat turi buti ivertinta ar neatsirado neišdavimo pagrindu del naujai nustatytos aplinkybes, jog I. B. atitinka istatyminius pabegelio statuso kriterijus ir jis jaucia visiškai pagrista baime buti persekiojamas Rusijos Federacijoje del priklausymo su „Naftos koncerno Jukos ir M. C. byla susijusiu asmenu grupei“.

Atsižvelgiant i aukšciau išdestytus motyvus, skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutarties dalis del I. B. išdavimo yra naikintina.

Todel aukštesniojo teismo teisejas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 74 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsejo 8 d. nutarties dali, kuria teismas nutare išduoti Rusijos Federacijai I. B. už Rusijos teritorijoje 2002-2005 metais padarytus nusikaltimus, numatytus RF BK 160 straipsnio 4 dalyje ir 174 straipsnio 1 dalyje.

Ši nutartis galutine ir neskundžiama.