- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-03
- Bylos Nr.
- 2A-129-653/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-01874-2011-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jelena Šiškina
- Atsakovas
- UABD „Ergo Lietuva“
- Ieškovas
- VSDFV Kaišiadorių skyriaus
- Trečiasis asmuo
- A. S.
- Kategorijos
- 73.2.13pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Jelena Šiškina rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UABD „Ergo Lietuva“ apeliacinį sekundą dėl Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2011-06-13 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3804-535/2011, pagal ieškovo VSDFV Kaišiadorių skyriaus ieškinį atsakovui UADB „Ergo Lietuva“, trečiajam asmeniui A. S. dėl žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1387,04 Lt žalai atlyginti bei 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo šios sumos, pradedant nuo bylos iškėlimo teisme dienos ir iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad 2009 09 04 apie 10val. kelyje Kaišiadorys-Žiežmariai įvyko eismo įvykis, kuro metu A. S., vairuodamas Ž. L. priklausantį automobilį Peugeot 406 v/n (duomenys neskelbtini) pažeidė KET 132ir 133p. reikalavimus, aplenkęs jo važiavimo juosta važiavusį automobilį Audi 100, dėl viršyto leistino greičio ir nepasirinkto saugaus atstumo nuo priekyje važiavusios transporto priemonės nesuspėjo pilnai grįžti į savo važiavimo krypties eismo juostą ir atsitrenkė į priekyje jo važiavusį a/m GAZ 53, v/n (duomenys neskelbtini) Įvykio metu buvo sužalotas Peugeot 406 keleivis Ž. L.. Kaišiadorių raj. apylinkės teismo 2009 09 18 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-194-748/2009 kaltu dėl šio įvykio pripažintas A. S.. Transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė pagal TPVCAPD įstatymą buvo apdrausta pas atsakovą. Dėl šio įvykio Ž. L. nuo 2009 09 04 iki 2009 10 23 buvo laikinai nedarbingas, jam ieškovas 2009 11 04 išmokėjo 1387,04 Lt, šiai sumai ieškovui yra padaryta žala. Ieškovas 2010 12 02 ir 2010 12 27 raštais kreipėsi į atsakovą, prašydamas atlyginti padarytą žalą, tačiau atsakovas žalos nepagrįstai neatlygino. Ieškovas nurodė, kad santykiams tarp šalių turėtų būti taikomas CK1.125 str.8 d. nustatytas 3 m. ieškinio senaties terminas, kurio ieškovas nepraleido.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti, kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad LR TPVCAPD įstatymo 16 str.4 d. nurodyta, jog šio įstatymo nustatyta tvarka atsakingas draudikas arba biuras moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per 1 m. nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 m. nuo eismo įvykio dienos. Šiuo atveju žalos VSDFV atsiradimo diena yra ta diena, kada VSDFV institucija priėmė sprendimus skirti socialiniu draudimu apdraustam asmeniui Ž. L. ligos pašalpas dėl laikinojo nedarbingumo. Sprendimai buvo priimti 2009 10 30, tuo tarpu pretenzija atsakingo asmens draudikui- atsakovui ieškovas pareiškė tik 2010 12 02. Kadangi ieškovas parleido LR TPVCAPD įstatymo 16 str.4 d. įtvirtintą pretenzinį 1 m. terminą, dėl šios priežasties neteko teisės gauti draudimo išmoką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2011-06-13 sprendimu ieškinį tenkino visiškai - priteisė iš atsakovo 1387,4 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimui bei 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo šios sumos, pradedant nuo 2011 03 07 ir iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat priteisė iš atsakovo 68Lt žyminio mokesčio valstybei.
Teismas nustatė, jog nagrinėjamuoju atveju Sodra (ieškovas) įstatymo pagrindu (įstatyminė cesija) perėmė nukentėjusiojo teisę reikalauti žalos atlyginimo, t.y. įvyko asmenų pasikeitimas prievolėje: ieškovas, išmokėjęs socialinio draudimo išmokas, tapo kreditoriumi deliktinėje prievolėje dėl žalos atlyginimo. Kadangi žala padaryta atsakovo draudėjo kaltais veiksmais, sužalojant sveikatą autoįvykio metu, atsakovui atsiranda prievolė atlyginti žalą ieškovui (CK6.290 str.3d., 6.280str.1d., CK6.101str.4d.).Šiuo atveju subrogacija yra reikalavimo teisės perėjimas įstatymo pagrindu – įstatyminė cesija (CK6.101str.4d.) Įvykus subrogacijai, neatsiranda naujos prievolės, egzistuojanti prievolė nesibaigia, ji išlieka ir naujasis kreditorius (subrogatorius) išsaugo visas buvusio kreditoriaus teises. Teismas pripažino, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nurodo, jog ieškovas dėl savo kaltės praleido LR TPVCAPD įstatymo 16str.4d. įtvirtintą pretenzinį 1metų terminą ir dėl šios priežasties neteko teisės gauti draudimo išmoką, nes šiuo atveju taikytinas bendras sutrumpintas 3m. terminas ieškiniui pareikšti dėl žalos atlyginimo, nes tarp šalių susiklostė ne draudimo, bet žalos atlyginimo teisiniai santykiai.
III. Apeliaciniai skundai ir atsiliepimų į juos argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad draudimo išmokos dėl eismo įvykiu padarytos žalos mokėjimo pagrindai ir sąlygos nustatyti specialiame TPVCAPD įstatyme. Ieškovas, išmokėjęs socialinio draudimo išmoką, tampa kreditorius deliktinėje prievolėje dėl žalos atlyginimo. Skolininko padėtis tokius atveju nepasikeičia, neiškeičia ir pats prievolės dėl žalos atlyginimo pobūdis. Tokiu atveju ieškovas neįgyja palankesnės padėties, lyginant su ta, kurią dėl civilinio delikto buvo įgijęs pradinis kreditorius. Dėl to, atsakovo nuomone, žalą padariusios asmens draudimas pagal sutarties sąlygas neprivalo atlyginti naujo kreditoriaus nuostolių, jeigu jis pretenziją draudikui pareiškė praleidus įstatyme nustatytą terminą. TPVCAPD įstatyme nėra numatyta, jog ieškovui įgyvendinant dėl subrogacijos jai perėjusią reikalavimo teisę nėra taikomas įstatyme nustatytas pretenzinis terminas, taip pat nėra įtvirtinta, kad VSDF valdybos reikalavimo teisei yra taikomas kitokios, specialios šios teisės realizavimo ir išmokos mokėjimo sąlygos. Jei įstatyme nustatytas pretenzinis terminas ir jo praleidimo pasekmės būtų taikytos ne visiems subjektams, būtų pažeidžiamas LT Konstitucijoje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Atsakovas pabrėžė, kad pretenzinis terminas ir ieškinio senaties terminas negali būti tapatinami. Kadangi ieškovas priėmė sprendimus dėl ligos pašalpos sumokėjimo 2009-10-30, o pretenziją pateikė tik 2010-12-02, todėl ieškovas praleido įstatyme nustatytą pretenzinį terminą, t.y. pareiškė pretenziją žalą padariusio asmens draudikui, kai šio draudiko prievolė tenkinti tokius reikalavimus jau buvo pasibaigusi. Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju tarp šalių susiklosto ne deliktiniai santykiai, o draudimo teisiniai santykiai, todėl ieškovas ne tik praleido minėtą pretenzinį terminą, bei ir CK 1.125 str. 7 d. numatytą ieškinio senaties terminą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmeti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nurodė, kad tarp šalių susiklostė ne draudimo, bet žalos atlyginimo santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti TPVCAPD įstatymo 16 str. 4 d. bei CK 1.125 str. 7 d. nuostatų. Valstybinio socialinio draudimo teisiniai santykiai yra specifiniai, jie reglamentuojami ne CK, bet socialinio aprūpinimo įstatymų normomis.
Taip pat 2012-01-05 teisme buvo gautas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus prašymas dėl teisių perėmimo, kuriame pareiškėjas nurodė, jog įvykus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių reorganizavimas, Fondo valdybos Kaišiadorių skyriaus teisės ir pareigos nuo 2012-01-01 perėjo veiklą tęsiančiam Fondo valdybos Kauno skyriui. Dėl to pareiškėjas prašo šioje byloje ieškovą Fondo valdybos Kaišiadorių skyrių pakeisti jo teisių perėmėju Fondo valdybos Kauno skyriumi (b.l. 59).
Motyvuojamoji dalis
Prašymas dėl teisių perėmimo tenkintinas.
Pagal CPK 48 str. teisių perėmimais galimas bet kurioje proceso stadijoje. Kadangi teisės aktų pagrindu įvyko Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių reorganizavimas ir ieškovo Fondo valdybos Kaišiadorių skyriaus teisės ir pareigos nuo 2012-01-01 perėjo veiklą tęsiančiam Fondo valdybos Kauno skyriui, todėl yra pagrindas šioje proceso stadijoje pakeisti ieškovą VSDFV Kaišiadorių skyriaus jo teisių perėmėju VSDFV Kauno skyriumi.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Šiuo atveju nėra nustatyta absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl įvykusio eismo įvykio, kaltininko, išmokėtos draudimo išmokos dydžio. Tarp šalių ginčas kilo dėl to, ar nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė žalos atlyginimo (deliktiniai) ar draudimo teisiniai santykiai, ar šioje byloje taikytini TPVCAPDĮ 16 str. 4 d. numatyti pretenziniai terminai.
TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nustatyta tvarka atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šioje įstatymo nuostatoje įtvirtintas ne ieškinio senaties terminas, kaip klaidingai teigia ieškovas, o terminas pretenzijai pareikšti, kurio nesilaikymo pasekmė – žalą padariusio asmens draudiko prievolės pasibaigimas (CK 6.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas, su kuriuo įstatymas sieja asmens galimybes ginti pažeistas teises pareiškiant ieškinį (CK 1.124 straipsnis), šiuo atveju nesudaro ginčo nagrinėjimo dalyko, nes atsakovas, nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme, šia aplinkybė nesirėmė ir ieškinio senaties taikyti neprašė (b.l. 22-24, 40).
Teismas pažymi, kad teismų praktika bylose, susijusiose su privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo teisiniais santykiais kito. Naujausios teismų praktikos tendencijos šioje srityje apžvelgtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje, kurioje be kita ko nurodoma, kad tais atvejais, kai socialinio draudimo išmokas mokantys subjektai iš atsakingo draudiko siekia prisiteisti nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtas socialinio draudimo išmokas (CK 6.290 straipsnio 3 dalis, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis), tarp šių šalių susiklosto ne deliktiniai santykiai, o draudimo teisiniai santykiai (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). Socialinio draudimo išmokas mokančių subjektų reikalavimai atsakingam draudikui tenkinami įstatymo ir TPVCAPD sutarties pagrindu. Tačiau tais atvejais, kai toks ieškovas negali patenkinti savo reikalavimo iš pagrindinio skolininko, arba atsakingo draudiko nesama, socialinio draudimo išmokas sumokėję subjektai reikalavimą gali reikšti ir eismo įvykio kaltininkui. Toks reikalavimas grindžiamas deliktiniais santykiais, kuriems taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ieškovą ir atsakovą siejančius teisinius santykius deliktiniais santykiais, kuriems netaikytinas TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas.
Ieškovo reikalavimo teisė, kaip pagrįstai nurodo atsakovas, atsirado subrogacijos pagrindu. Subrogacijos atveju naujas kreditorius įstoja į pradinio kreditoriaus vietą perimdamas jo jau egzistuojančios prievolės teises. Tokiu atveju nesikeičia nei taikytinų terminų skaičiavimo tvarka, nei taikytina teisė. Asmuo, turintis subrogacinį reikalavimą, privalo laikytis teisinio reguliavimo, nustatančio tvarką ir sąlygas, kuriomis naudos gavėjas (žalą patyręs asmuo) būtų reikalavęs iš žalą padariusio asmens (apdraustojo) draudiko, taigi ieškovo teisinės padėtis atsakovo atžvilgiu yra tokia pati, kokia būtų buvusi žalą patyrusio asmens, kuriam išmokėtos socialinio draudimo išmokos. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad ieškovą ir atsakovą taip pat sieja privalomojo civilinės atsakomybės draudimo teisiniai santykiai, ir kad ieškovo reikalavimams atsakovo atžvilgiu taikytinas ir TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas pretenzijos pareiškimo terminas.
Tačiau šiuo atveju nesutiktina su apelianto teiginiais, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikomi TPVCAPDĮ 16 str. 4 d. pretenzijos terminų pažeidimo padariniai. Pažymėtina, kad svarbią reikšmę TPVCAPD draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos galiojimui turi draudiko informavimas apie draudžiamąjį įvykį, kaip apie draudimo sutartimi prisiimtos rizikos atsiradimą. Informacija apie įvykį draudikui reikšminga tiek dėl jo veiklos specifikos, tiek ir užtikrinant draudiko teisės tirti draudžiamojo įvykio aplinkybes įgyvendinimą. Minėtoje normoje nustatyti terminai yra nustatyti teisinio apibrėžtumo bei aiškumo tikslais ir yra reikšmingi nustatant, ar draudikas turi pareigą išmokėti draudimo išmoką, t.y. draudimo apsaugos galiojimą. Pagal esamą praktiką, praleidęs įstatyme nustatytus terminus pretenzijai pateikšti, nukentėjusysis ir transporto priemonės valdytojas praranda draudimo apsaugą, nebent draudikas apie draudžiamąjį įvykį buvo informuotas draudėjo arba kaltininko ar transporto priemonės valdytojo. Taigi, būtina atsižvelgti ne tik į tai, kada žalos atlyginimo reikalaujantis asmuo pareiškė pretenziją draudikui, bet ir į tai, ar draudikas kitais būdais apie įvykį buvo informuotas, nepažeidžiant TPVCAPDĮ 16 str. 4 d. numatytų terminų. Ieškovo paaiškinimai, gauti teismo posėdžio metu, jog kitas dėl nagrinėjamo eismo įvykio patyręs žalą asmuo pretenziją atsakovui pateikė iki 2009-12-01 ir jis pretenzijos terminų nepažeidė, todėl tą dieną jam buvo išmokėta draudimo išmoka (b.l. 40), patvirtina, kad apie eismo įvykį atsakovas buvo informuotas, nepažeidžiant TPVCAPDĮ 16 str. 4 d. numatytų terminų, todėl šiuo atveju atsakovas turi pareigą išmokėti draudimo išmoką.
Taigi, net ir konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nėra pagrindo skundžiamą sprendimą naikinti, nes teismo sprendimas visiškai patenkinti ieškinį iš esmės yra teisingas (LR CPK 328 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė
Pakeisti ieškovą VSDFV Kaišiadorių skyrių jo teisių perėmėju VSDFV Kauno skyriumi.
Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2011-06-13 sprendimą palikti nepakeistą.