- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-14
- Bylos Nr.
- 2K-626/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Tomas Šeškauskas, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nukentėjusysis
- M. D., J. V. D.
- Civilinis ieškovas
- J. V. D., M. D.
- Advokatai
- Angelė Fominienė
- Kategorijos
- 1.2.28.4Savavaldžiavimas (BK 294 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų – civilinių ieškovų J. V. D. ir M. D. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. Č. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartis, kuria nukentėjusiųjų J. V. D. ir M. D. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, nukentėjusiosios ir jos atstovės, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Č. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2008 m. spalio 29 d., apie 21 val. 45 min., (duomenys neskelbtini), Kaune, naudodamas pjūklą metalui pjauti ir lauždamas, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai nuvertė pil. M. D. ir J. V. D. priklausantį 1386 Lt vertės metalinį statramstį, laikantį lietaus stogelį, įrengtą gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Kaune, taip padarydamas didelės žalos nukentėjusiųjų teisėtiems interesams.
Pirmosios instancijos teismas sprendimą išteisinti V. Č. argumentavo tuo, kad nukentėjusiųjų realiai patirta turtinė žala, paskaičiuota pagal nukentėjusiųjų pateiktame prašyme nurodytus kaštus, pagrįstus kasos čekiais, o ne pagal lokalinę sąmatą sudarytą stogelio atstatymui, yra apie 464,67 Lt. V. Č. veiksmais nukentėjusiesiems padarytos žalos teismas nelaikė didele ir todėl pripažino, kad V. Č. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Nukentėjusieji J. V. D. ir M. D. kasacinius skundus grindžia analogiškais argumentais bei pateikia identiškus prašymus, todėl jie aptariami kartu. Kasaciniame skunde nukentėjusieji prašo V. Č. pripažinti kaltu bei nuteisti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį bei priteisti iš V. Č. : J. V. D. – 1365,94 Lt padarytai turtinei žalai, 2500 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1000 Lt – advokato paslaugoms apmokėti; M. D. – 1386 Lt turtinei žalai, 2500 Lt – neturtinei žalai atlyginti ir 1000 Lt – advokato paslaugoms apmokėti. Skunde nurodo, kad teismai, vertindami, ar V. Č. padaryta žala yra didelė, neįsigilino į kaltininko veikos pobūdį, jos padarinius, netinkamai vadovavosi CK nuostatomis. Anot kasatorių, V. A.Č. veikė tiesiogine tyčia, specialiai pasirinko tamsų paros metą bei pasiruošė reikalingus įrankius, kastuvu iškasinėjo nesukietėjusį betoną, akmenis ir lentas, naudotus sutvirtinimui, bei, šaukdamas „užmušiu“, per tvorelę mėtė į nukentėjusiuosius, išėjusius pažiūrėti, kas vyksta, nepaisydamas, kad jie yra jau garbaus amžiaus asmenys (beveik 70 ir 80 m.). Taip pat jis grasino, kad užmuš A. B., jei šis liudys teisme. Taip pat teismai nenagrinėjo pateiktų dokumentų: AB „Kauno komprojektas“ lokalinės sąmatos, atliktos pagal aplinkos ministro patvirtintus normatyvus, AB „Lietuvos draudimas“ dokumentų, be to, nevykdė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 4 dalies reikalavimų, t.y. neteikė informacijos, todėl, negavęs šaukimo į teismą, jo atstovas negalėjo taikyti subrogacijos. Apygardos teismas nenagrinėjo kasatorių pateiktų paskaičiavimų dėl kaštų, susijusių su atramos įbetonavimu. Neturtinės žalos teismai apskritai nevertino, nes kasatoriai jos niekuo nepagrindė, tačiau, kasatorių įsitikinimu, tokiu būdu teismai pažeidė CK 1.5 ir 6.250 straipsnių nuostatas.
Kasatorių įsitikinimu, BK 294 straipsnyje nurodyti padariniai – didelė žala – yra platesnė sąvoka nei tik didelė turtinė žala. Lietaus stogelį kasatoriai montavo gavę leidimus bei siekdami apsaugoti lauko duris nuo sugadinimų bei asmenis nuo netikėtų ledo ar sniego kritimų, be to, kaskart pravėrus duris lietingą dieną, vanduo įsiverždavo į namo vidų, todėl šis statinys buvo tiesiog būtinas siekiant apsaugoti kasatorių bei namo bendraturčių turtą bei sveikatą. Taigi, V. Č. sunaikinus metalo konstrukcijos statramstį, padarytos žalos dydis yra ne tik statramsčio vertė, bet ir tai, kad sutrukdyta užbaigti suprojektuotą statinį, toliau gadinamas kasatoriaus asmeninis turtas, keliama grėsmė kasatorių bei jų artimųjų sveikatai ir gyvybei. Būtinumas pasidaryti projektą, gauti leidimus statybai, supirkti bei suvežti statybines medžiagas bei vykdyti statybos darbus reikalavo iš kasatorių daug fizinių pastangų, o V. Č., savavališkai sunaikindamas jų darbą, sukėlė ne tik fizinių nepatogumų, bet ir didelius dvasinius išgyvenimus ir net emocinę depresiją. Teismas galėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, jei būtų neįrodyta veika arba nebūtų įrodyta, kad V. Č. dalyvavo padarant jam inkriminuojamą veiką, tačiau visa tai neabejotinai nustatyta objektyviais duomenimis, esančiais byloje, todėl V. Č. turėjo būti pripažintas kaltu ir nuteistas ir ne tik pagal BK 294 straipsnio 1 dalį už tariamos teisės vykdymą (nes teismai nustatė, kad jokių teisių į valstybine esančią žemę V. Č. neturėjo, jokių ginčų dėl minėtos žemės nevyko), bet ir už svetimo turto sugadinimą. Be to, kasatoriai mano, kad remiantis BK 60 straipsnio 3 dalimi, turėjo būti nustatyta, kad V. Č. veikė dėl chuliganiškų arba savanaudiškų paskatų. Tuo tarpu teismai, vertindami padarytos žalos dydį, padarinius iį esmė svertino pinigine išraiška, todėl ir konstatavo, kad padaryta 464,67 Lt dydžio žala, kuri nelaikytina didele. Be to, teismai akcentavo, kad kasatorius statramstį pastatė ginčijamoje žemės sklypo dalyje, pats atliko savavališkus veiksmus ir pasinaudojo jam nepriklausančia žeme, todėl ir išprovokavo V. Č. neteisėtus veiksmus.
Kasatorių nuomone, teismas turėjo įrodymus vertinti ne atsietai vienas nuo kito, o jų visumą, kurios pilnai pakanka V. Č. kaltei pagrįsti. Taip pat turėjo konstatuoti, jog buvo pažeistos nukentėjusiųjų pilietinės teisės, numatytos Konstitucijos 23 ir 24 straipsniuose. Be to, kadangi jau praėjo dveji metai besibylinėjant, o statinio projektas galioja trejus metus, kasatorius kreipėsi į rangovą prašydamas, kad jam sudarytų lokalinę sąmatą ir atstatytų nugriautą atramą. Pagal sudarytą sąmatą betonavimo ir atramos atstatymo darbai kainuos 1365,94 Lt, kuriuos kasatorius J. V. D. taip pat prašo priteisti iš V. Č. konstatavus, jog atstatymo darbai tolygūs padarytai žalai (nes statinio vertė gali būti apskaičiuojama ir numatomų sąnaudų, būtinų statiniui atstatyti, pagrindu). M. D., prašydama jai priteisti 1386 Lt sumą turtinei žalai atlyginti, kasaciniame skunde jokių duomenų dėl jos dydžio nepateikia.
Motyvuojamoji dalis
Skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo
BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, ją patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši įstatymo nuostata ne tik nustato bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir pareigą apeliacinės instancijos teismui patikrinti visus apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Kauno apygardos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų M. ir J. V. D. apeliacinius skundus, pagrindinį dėmesį skyrė nukentėjusiesiems padarytos žalos nustatymui ir jos dydžio paskaičiavimui bei, remdamasis šiais duomenimis, padarė išvadas dėl BK 294 straipsnio 1 dalies požymių nebuvimo ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nebuvo analizuojami išteisintojo veiksmai nuverčiant nukentėjusiesiems priklausantį metalinį statramstį, skirtą lietaus stogelio konstrukcijai prilaikyti, nebuvo pateiktas šių veiksmų teisinis įvertinimas – prieštaravo jie įstatymo reikalavimams ar ne, jei taip – kokiems įstatymo reikalavimams jie prieštaravo, ar buvo padaryti savavališkai vykdant ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę. Šie klausimai privalėjo būti apsvarstyti apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikiant motyvuotas išvadas, juolab kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, jog tam, kad minėtus veiksmus galima būtų pripažinti savavališkais, būtina nustatyti visus BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytus veikos požymius. Tik nustačius objektyviuosius savavaldžiavimo požymius, po to gali būti nustatomi ir vertinami šiais veiksmais sukelti padariniai ir jų dydis bei subjektyvieji veikos požymiai.
Bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos galėtų būti siauresnės (apsiriboti tik žalos dydžio nagrinėjimu) tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismo išvados dėl BK 294 straipsnio 1 dalies požymių būtų išsamios ir nuoseklios. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuose nurodė, jog nukentėjusieji, statydami metalinę konstrukciją ginčijamoje žemėje, patys atliko savavališkus veiksmus ir išprovokavo V. Č. neteisėtiems veiksmams bei, remdamasis šia aplinkybe, apylinkės teismas padarė išvadą, jog padaryta turtinė žala nelaikytina didele. Tokie argumentai negali būti pripažįstami priimtinais baudžiamojo įstatymo požymių vertinimo kriterijais. Nukentėjusiųjų elgesys negali įtakoti žalos dydžio, kuris yra objektyvusis BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymis, apimties. Neatitinkantis teisės reikalavimus nukentėjusiųjų elgesys gali turėti reikšmės skiriant bausmę (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ar priteisiant žalos atlyginimą CK 6.248 straipsnio 4 dalyje ir 6.282 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka. Be to, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog nebuvo padaryta didelės žalos nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams, padarė ir kitą išvadą, – kad byloje nesurinkta pakankamai objektyvių įrodymų, jog V. Č. padarė BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, t. y. nurodė atskirą išteisinimo pagrindą, tačiau išteisinimo pagrindu pagal BK 294 straipsnio 1 dalį rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodė BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių).
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų skundus, šių klausimų neišnagrinėjo, prieštaravimų nepašalino, pripažinęs V. Č. veiksmus savavališkais ir neteisėtais, tačiau konstatavęs, jog nebuvo padaryta didelė žala nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams, neapsvarstė savavaldžiavimo veikos atribojimo klausimo pagal baudžiamąjį ir administracinį kodeksus. Remiantis išdėstytais argumentais laikytina, jog nukentėjusiųjų apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas nepilnai, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Kasacinio skundo argumentai dėl žalos apskaičiavimo kriterijų bei jos dydžio nustatymo nenagrinėtini, nes kasacinės instancijos teismo išvados šiais klausimais gali turėti įtakos apeliacinės instancijos teismo išvadoms nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.