Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. ir jo gynėjos advokatės K. Vezbergaitės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje, ir jam paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 ir 4 punktais, 6 dalimi, V. D. įpareigotas laisvės apribojimo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; įsidarbinti ar užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; būti namuose nuo 23 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar gydymusi; atsiprašyti nukentėjusiojo M. B.. Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir iš V. D. jos naudai priteista 139,69 Eur turtinės žalos atlyginimo. Civilinio ieškovo M. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. D. jo naudai priteista 864,61 Eur turtinės žalos atlyginimo, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 1 100 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio.

7. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepažeidė įrodymams ir jų vertinimui keliamų reikalavimų, savo išvadas dėl nuteistojo V. D. kaltės pagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; baudžiamojo proceso trukmė nebuvo pernelyg ilga ir nuteistojo V. D. teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo švelninti pirmosios instancijos teismo jam paskirtą bausmę, be to, nuteistajam V. D. paskirtas įpareigojimas įsidarbinti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos padės pasiekti bausmės tikslus; pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino neturtinės žalos atlyginimo klausimui spręsti reikšmingų kriterijų visumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, civilinis ieškovas M. B. neįrodė patirtos turtinės žalos – negautų pajamų, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas.

9. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

11. Pirmiausia pažymėtina tai, kad nagrinėjamą įvykį nuo pradžių iki tol, kai nuteistasis V. D. prirėmė nukentėjusįjį M. B. prie automobilio, atskleidžia nukentėjusiojo M. B., liudytojų G. Š., kuris stebėjo įvykį nuo pradžių ir A. B., kuri taip pat matė dalį įvykio, duoti parodymai bei paaiškinimai (1 t., b. l. 4, 5, 7, 8, 9, 19, 31, 41, 73; 2 t., b. l. 4-11, 16-19, 82-85), kurių sugretinimas rodo, kad nuteistasis V. D. nuo susitikimo su nukentėjusiuoju M. B. pradžios elgėsi agresyviai – šaukė ant nukentėjusiojo, reiškė jam pretenzijas, reikalavo jo atsiprašyti, jam grasino ir jo atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, po to nuteistasis V. D. panaudojo smurtinius veiksmus – laužė nukentėjusiojo M. B. rankos mažąjį pirštą ir ranką, jį smaugė ir tempė prie automobilio, tuo tarpu nukentėjusysis M. B. gynėsi – bandė trauktis nuo nuteistojo V. D. ir išsilaisvinti.

12. Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog nuteistasis V. D. laužė nukentėjusiojo M. B. mažąjį pirštą ir ranką, teisėjų kolegija pažymi, kad apie tai nukentėjusysis M. B. nurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, o teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaičius ikiteisminio tyrimo pareigūnui jo duotus parodymus, juos patvirtino. Apie tai, kad nuteistasis V. D. užlaužė jo ranką, nukentėjusysis M. B. taip pat nurodė savo pareiškime. Nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokių nukentėjusiojo M. B. nurodytų aplinkybių patikimumu.

13. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais ginčijami liudytojų G. Š. ir A. B. duoti parodymai, teisėjų kolegija pirmiausia pastebi tai, kad kokiu atstumu nuo automobilio prasidėjo konfliktas; ar nenustatytas asmuo atvyko automobiliu kartu su nuteistuoju V. D.; ar nenustatytas asmuo pasišalino iš įvykio vietos atvykus policijos pareigūnams, nesusiję su liudytojo G. Š. nurodytais nuteistojo V. D. panaudotais agresyviais, smurtiniais veiksmais, todėl neturi reikšmės jų patikimumo vertinimui. Paminėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai bandoma sudaryti įspūdį, jog liudytoja A. B. negali nieko pasakyti apie nagrinėjamą įvykį, nes nieko nematė, nesuprato ir pan. Tai prieštarauja jos duotiems parodymams ir paaiškinimams (kurie aprašyti skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojami), o apeliaciniame skunde nurodytos atskiros iš konteksto ištrauktos frazės neatspindi jų tikrojo turinio.

14. Tolesnė nagrinėjamo įvykio klotis objektyviai atsispindi vaizdo įrašuose (atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, nustatydama ir vertindama faktines aplinkybes, nesiremia atitinkamais liudytojų duotais parodymais ir paaiškinimais bei nepasisako dėl susijusių apeliacinio skundo argumentų) (1 t., kompaktinis diskas prie bylos viršelio), iš kurių pirmiausia matyti tai, kad nuteistasis V. D. ir toliau elgėsi agresyviai bei naudojo smurtinius veiksmus – prirėmė nukentėjusįjį M. B. prie automobilio, laikė jį už atlapų ir šaukė ant jo, laikė jį už pakarpos ir apsuko jį į vairuotojo duris, tuo tarpu nukentėjusysis M. B. visą laiką nesipriešino, stovėjo nuleidęs rankas.

15. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad iki šio nagrinėjamo įvykio momento nukentėjusysis M. B. nesiekė pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių, ne tik nekėlė tam tiesioginės grėsmės, bet ir nedavė nuteistajam V. D. pagrindo taip manyti. Tai nenurodyta ir apeliaciniame skunde. Priešingai, teisėjų kolegija nuteistojo V. D. agresyvų elgesį ir smurtinius veiksmus vertintina, kaip pavojingą, realų ir akivaizdų kėsinimąsi į nukentėjusiojo M. B. sveikatą, kuris jam suteikė teisę į būtinąją gintį.

16. Apeliaciniame skunde liudytojų duoti parodymai ginčijami tuo aspektu, kad jie nenurodė, kuris asmuo – nuteistasis V. D. ar nukentėjusysis M. B. – pirmas panaudojo smurtinius veiksmus. Teisėjų kolegija pažymi tai, jog nei vienas iš apklaustų liudytojų nenurodė ir byloje nėra kitų įrodymų, pagrindžiančių, kad iki tol, kai nuteistasis V. D. laikė nukentėjusįjį M. B. už pakarpos atsukęs į automobilio vairuotojo duris, pastarasis atliko bent kokius nors smurtinius veiksmus. Atsižvelgiant į tai, skundžiamu nuosprendžiu nustatyti nuteistojo V. D. prieš tai atlikti smurtiniai veiksmai sudaro pagrindą išvadai, kad jis pirmas juos atliko.

17. Nurodytame kontekste dėl apeliacinio skundo argumentų, kad baudžiamojo proceso metu nebuvo apklaustas svarbus liudytojas – nenustatytas asmuo, kuris vaizdo įraše matomas su balta kepure, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios gynyba nori jį apklausti, – siekis nustatyti, nuteistasis V. D. ar nukentėjusysis M. B. pirmas panaudojo smurtinius veiksmus, nors tai nustatyti leidžia nukentėjusiojo M. B., liudytojų G. Š., A. B. duoti parodymai ir paaiškinimai bei vaizdo įrašai. Papildoma šio parašymo priežastimi galima vertinti apeliantų siekį išsiaiškinti kilusio konflikto priežastis, nors byloje nėra ginčo dėl to, kad tokia priežastimi tapo nukentėjusiojo M. B. ir nuteistojo V. D. sugyventinės liudytojos K. V. ginčas dėl būsto nuomos. Tai pakartota ir apeliaciniame skunde. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nesutinka, kad nenustatyto asmens parodymai turėtų reikšmės bylos baigčiai. Bet kuriuo atveju, paminėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas dėjo pastangas tam, kad nustatyti jo tapatybę ir apklausti, tačiau iš liudytojo policijos pareigūno V. K. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (2 t., b. l. 185-191) matyti, kad visus įvykio liudininkus, kuriuos pavyko nustatyti, jis užfiksavo tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 9), tuo tarpu minėto asmens tarp jų nėra.

18. Toliau vaizdo įrašuose užfiksuota tai, kad nukentėjusysis M. B. ranka patraukė nuteistojo V. D. ranką, jie pradėjo grumtis, V. D. kelis kartus bandė lenkti M. B. galvą, tačiau jam pavyko ištrūkti, M. B. tris kartus smūgiavo V. D. į galvos sritį, V. D. taip pat smūgiavo M. B. į galvos sritį, jie toliau grumėsi, V. D. lenkė M. B. galvą, iš antro karto jį pargriovė ant asfalto-nuleisto automobilio stovėjimo vietos kuolelio, prispaudė keliu, ranka paėmė jam už kaklo, M. B. rankomis bandė atitraukti V. D. ranką, tačiau V. D. kita ranka patraukė M. B. rankas, sudavė smūgį jam į veidą ir laikė jį prispaudęs tol, kol atvyko policijos pareigūnai.

19. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama tai, kad nukentėjusysis M. B. pirmas tris kartus sudavė nuteistajam V. D. į galvos sritį, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokie nukentėjusiojo M. B. veiksmai, priešingai, negu tai daroma apeliaciniame skunde, negali būti vertinami atsietai nuo nurodytų nuteistojo V. D. prieš tai atliktų agresyvių, smurtinių veiksmų, kuriuos įvertinęs pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nukentėjusysis M. B. taip įgyvendino savo teisę į būtinąją gintį.

20. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistasis V. D., panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. B., neveikė būtinosios ginties sąlygomis, – pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tokį nuteistojo V. D. elgesį pripažino įžūliu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-697/2019, 12 punktas). Apeliacinio skundo pastebėjimai dėl to, kad policiją iškvietė nuteistojo V. D. sugyventinė liudytoja K. V., taip pat, kad nuteistasis V. D. nukentėjusįjį M. B. iki tol, kol atvyko policijos pareigūnai laikė tam, kad neeskaluoti konflikto ir atvykusiems policijos pareigūnams paaiškino įvykio aplinkybes, nekeičia nustatytų nuteistojo V. D. veiksmų vertinimo.

21. Atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame skunde neginčijami kiti viešosios tvarkos pažeidimo požymiai (apeliacinio skundo argumentu, kad nuteistasis V. D. nesiekė pirmas panaudoti smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį M. B., ginčijama ne nuteistojo V. D. tiesioginė tyčia pažeisti viešąją tvarką, o pati faktinė aplinkybė, kuri yra paneigta surinktų įrodymų visuma), teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl paskirtos bausmės.

22. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuteistajam V. D. paskirta bausme, pirmiausia ją prašoma sušvelninti dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės ir jo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo.

23. Pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Tokia nacionalinių teismų praktika atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, pagal kurią bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, yra laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.

24. Pabrėžtina, kad ir pagal EŽTT, ir pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime formaliu proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. Viso bylos konteksto vertinimas, tikrinimas, ar proceso metu buvo nepateisinamo delsimo požymių, ar buvo laikotarpių, kai ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba jie atliekami per ilgai, yra teismo diskrecija ir teismo išvadą dėl konkretaus proceso atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-255-689/2020, 19 punktas).

25. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas pradėtas 2019 m. birželio 6 d. (1 t., b. l. 6), o kaltinamasis aktas kartu su visa bylos medžiaga pirmosios instancijos teismui perduotas 2019 m. gruodžio 6 d. (1 t., b. l. 135). Atsižvelgiant į tai, ikiteisminis tyrimas neviršijo BPK 176 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto šešių mėnesių ikiteisminio tyrimo dėl nesunkių nusikaltimų atlikimo termino.

26. Kaltinamasis aktas kartu su visa bylos medžiaga pirmosios instancijos teisme gautas 2019 m. gruodžio 9 d. (1 t., b. l. 135), o nuosprendis paskelbtas 2021 m. sausio 12 d. (3 t., b. l. 46-71), t. y. bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme užtruko kiek daugiau, nei vienerius metus ir vieną mėnesį. Pirmosios instancijos nagrinėjimo teisme metu teismas pertraukas darė du kartus tam, kad pakartotinai iškviesti neatvykusius ir (ar) gynybos prašomus iškviesti liudytojus (2 t., b. l. 1-19, 82-86), vieną kartą – dėl to, kad byla buvo išsiųsta apeliacinės instancijos teismui nagrinėti gynybos pateiktą skundą (2 t., b. l. 122, 143), du kartus – dėl šalyje paskelbto karantino, vieną kartą – poilsiui (2 t., b. l. 184-192), tris kartus – dėl nuteistojo V. D. ir (ar) jo gynėjos advokatės K. Vezbergaitės neatvykimo į teisiamuosius posėdžius (3 t., b. l. 1, 5-6, 11-12), taip pat paskutinio teisiamojo posėdžio metu pranešė apie nuosprendžio paskelbimą 2021 m. sausio 12 d. (3 t., b. l. 14-19). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas procesą organizavo be nepateisinamų delsimų, nagrinėjimo teisme pertraukas darė dėl objektyvių priežasčių. Tuo tarpu dėl gynybos pateikto skundo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (2020 m. kovo 12 d. teisiamasis posėdis perkeltas į 2020 m. kovo 25 d.) bei nuteistojo V. D. ir (ar) jo gynėjos advokatės K. Vezbergaitės neatvykimo į teisiamuosius posėdžius (2020 m. rugpjūčio 25 d. teisiamojo posėdžio metu padaryta nagrinėjimo teisme pertrauka iki 2020 m. spalio 2 d.; 2020 m. spalio 2 d. teisiamojo posėdžio metu – iki 2020 m. lapkričio 3 d.; 2020 m. lapkričio 3 d. teisiamojo posėdžio – iki 2020 m. gruodžio 7 d.) bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme užsitęsė beveik keturis mėnesius. Bet kuriuo atveju, teisėjų kolegija bendrą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmę – kiek daugiau, nei vieneri metai ir vienas mėnuo, nevertina, kaip pernelyg ilgą.

27. Paminėtina ir tai, kad teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl to, kad nuteistajam V. D. paskirta švelniausia kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 87), itin suvaržė jo laisvę išvykti į užsienį, nes nuteistasis V. D. galėjo ir naudojosi savo teise prašyti kompetentingų institucijų leidimo laikinai išvykti, tiesa, vos kelis kartus (1 t., b. l. 104-105; 2 t., b. l. 102), tai paneigia apeliacinio skundo argumentus dėl jo patirtų didelių suvaržymų.

28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamojo proceso trukmė nebuvo pernelyg ilga ir nuteistojo V. D. teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką nebuvo pažeista, todėl pagrindo dėl to švelninti jam paskirtą bausmę nėra.

29. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuteistajam V. D. paskirtu įpareigojimu – laisvės apribojimo laikotarpiu įsidarbinti ar užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, teigiama, kad dėl didelio nuteistojo V. D. užimtumo toks įpareigojimas yra neproporcingas.

30. BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punkto pagrindu kartu su intensyvia priežiūra arba vietoj jos teismas gali asmenį, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, įpareigoti pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, mokytis. Skirdamas laisvės apribojimą, teismas turi parinkti tokius įpareigojimus ir draudimus, kuriais geriausiai pasiekiami bausmės tikslai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-445/2011).

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, darbinė veikla turės teigiamos įtakos smurtinį nusikaltimą padariusio nuteistojo V. D. resocializacijai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam paskyrė nurodytą įpareigojimą. Nuteistojo V. D. užimtumas nepaneigia tokios galimybės. Kita vertus, tai nereiškia, kad, jeigu nuteistasis V. D. dirba Lietuvos Respublikoje (iš byloje V. D. pateiktų asmenybę apibūdinančių dokumentų matyti, kad jis Lietuvoje ūkininkauja, turi gyvenamąją vietą ir yra čia deklaravęs gyvenamąją vietą), jis privalo papildomai įsidarbinti. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95/2014). Paminėtina ir tai, kad nurodytas įpareigojimas neatima iš nuteistojo V. D. galimybės laisvu nuo darbo metu išvykti į užsienį.

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo.

32. Apeliaciniame skunde pirmiausia nesutinkama su pirmosios instancijos teismo iš nuteistojo V. D. civilinio ieškovo M. B. naudai priteistos turtinės žalos atlyginimu, teigiama, kad civilinis ieškovas M. B. neįrodė negautų pajamų dydžio.

33. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.283 straipsnio 1 dalį, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Pagal šio straipsnio 2 dalį nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos).

34. Ar patirtus nuostolius galima laikyti negautomis pajamomis, sprendžiama pagal tai: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai buvo tikėtasi jas gauti; 3) ar jos negautos dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų. Vadinasi, negautos pajamos yra netiesioginiai nuostoliai, t. y. nukentėjusiojo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kurią jis būtų realiai gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taip pat negautos pajamos turi būti pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-152-303/2017, 10.3 punktas).

35. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo V. D. civilinio ieškovo M. B. naudai priteisė 839,07 Eur negautų pajamų atlyginimo, kuris apskaičiuotas, įvertinus medicinos dokumentų išraše (2 t., b. l. 34-36) nurodytą jo nedarbingumo dėl sveikatos sužalojimo laikotarpį nuo 2019 m. birželio 5 d. iki 2019 m. birželio 10 d.; 2019 metų verslo liudijime (2 t., b. l. 43) nurodytą jo vykdomą veiklą (prekyba tik ne maisto produktais) ir veiklos vykdymo laikotarpį 2019 m. birželio 5, 6, 7, 9 ir 10 d.; 2016, 2017 ir 2018 metų metinių pajamų deklaracijose (2 t., b. l. 46-56) nurodytas jo iš individualios veiklos gautas pajamų sumas (42 346 Eur, 41 630 Eur ir 42 388 Eur); 2019 metų darbo dienų skaičių (251); – (42 346 Eur + 41 630 Eur + 42 388 Eur) ÷ 3 = 42 121,33 Eur × 5 veiklos vykdymo dienų, kuriomis nukentėjusysis M. B. buvo nedarbingas ÷ 251 darbo dienos kalendoriniuose metuose = 839,07 Eur negautų pajamų.

36. Pirmiausia, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad deklaracijose nurodytos 2016, 2017 ir 2018 metų iš individualios veiklos gautos pajamų sumos (42 346 Eur, 41 630 Eur ir 42 388 Eur) nėra grynosios pajamos. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-96 patvirtintų Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 82 punkte numatyta, kad GPM308V priedo V13 laukelyje turi būti įrašoma gyventojo iš individualios veiklos, kuria jis vertėsi pagal verslo liudijimus, per mokestinį laikotarpį gautų pajamų (įskaitant pajamas, gautas už ankstesnį mokestinį laikotarpį atliktus darbus ar suteiktas paslaugas) suma, neatėmus nustatyto dydžio sumokėtų ir/ar išskaičiuotų pajamų mokesčio, sveikatos draudimo įmokų, socialinio draudimo įmokų ir, vykdant šią veiklą, patirtų išlaidų. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo iš nuteistojo V. D. civilinio ieškovo M. B. naudai priteista 839,07 Eur suma teisingai vertinama, kaip prekių pardavimo kaina, o ne negautos pajamos.

37. Antra, nagrinėjamo klausimo kontekste svarbu tai, kad teismui iš viso nebuvo pateikti duomenys apie nukentėjusiojo M. B. gautas pajamas 2019 m., nors jo 2020 m. sausio 22 d. į bylą pateikto civilinio ieškinio prašymas siejamas su laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 5 d. iki 2019 m. birželio 10 d.

38. Pažymėtina tai, kad dėl nusikalstamos veikos atsiradusi žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį privalo įrodyti civilinis ieškovas. Taikant BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimą ir nagrinėjimą, būtent BPK 7 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, BPK 113 straipsnio nuostatas apie ieškinio įrodinėjimą, darytina išvada, jog nustatant ieškinio dydį esminę reikšmę turi paties nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) pozicija, kurią jis turi pagrįsti. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę įrodyti žalos dydį turi jos priteisimo reikalaujantis ieškovas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).

39. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasmę, nuostolių dydį teismas nustato tik tada, jeigu šalis negali pati tiksliai jų įrodyti. Nagrinėjamu atveju tokios išvados daryti nėra pagrindo – civilinis ieškovas M. B. turi turėti buhalterinės apskaitos ir kitus dokumentus, pagrindžiančius sumokėtų ir/ar išskaičiuotų pajamų mokesčio, sveikatos draudimo įmokų, socialinio draudimo įmokų ir, vykdant individualią veiklą, patirtų išlaidų dydį, kurių pagrindu jis galėtų apskaičiuoti savo aktualaus laikotarpio grynąsias pajamas. Pastebėtina tai, kad civilinį ieškinį parengė advokato padėjėja, be to, civilinį ieškovą M. B. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatė, kuriai taip pat buvo išsiųstas gautas apeliacinis skundas, todėl jiems buvo žinoma apie byloje ginčijamą priteistą negautų pajamų atlyginimą ir nesutikimo argumentus, tačiau jie nepateikė atsiliepimo, nedalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, todėl nepasinaudojo teise duoti paaiškinimus dėl civilinio ieškinio esmės ir teikti įrodymus.

40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad civilinis ieškovas M. B. neįrodė, jog nuo 2019 m. birželio 5 d. iki 2019 m. birželio 10 d. negautos pajamos pagrįstos realiomis ir įrodytomis pajamomis, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš nuteistojo V. D. civilinio ieškovo M. B. naudai priteisė 839,07 Eur negautų pajamų atlyginimo, jas pats apskaičiavęs, tuo labiau, civiliniam ieškovui nepateikus duomenų nei apie 2019 m. gautas pajamas, nei apie patirtus nuostolius – negautas pajamas, neįrodžius tikslaus jų dydžio, nors galėjo tai padaryti, todėl nurodytas ieškinio reikalavimas atmestinas. Nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio.

41. Pažymėtina tai, kad apeliaciniame skunde nėra ginčijamas iš nuteistojo V. D. civiliniam ieškovui M. B. priteistas 25,54 Eur vaistų įsigijimo išlaidų atlyginimas.

42. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo iš nuteistojo V. D. civilinio ieškovo M. B. naudai priteistos neturtinės žalos atlyginimu, teigiama, kad civilinis ieškovas M. B. neįrodė patirtų nepatogumų ir nemigos trukmės.

43. CK 6.250 straipsnio 1 dalies pagrindu neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal šio straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

44. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Kartu teismas privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-697/2020, 6 punktas).

45. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo V. D. civilinio ieškovo M. B. naudai priteisė 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

46. Apeliaciniame skunde pirmiausia teigiama, kad civilinis ieškovas M. B. neįrodė patirtų nepatogumų ir nemigos trukmės. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Iš nukentėjusiojo M. B. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad jis pirmosiomis dienomis po įvykio negalėjo užmigti, nes negalėjo gulėti ant sužalotos nugaros, vieną mėnesį negalėjo pasirodyti viešumoje, užsiimti kasdiene veikla dėl veido patinimų, kraujosruvų, paraudusių akių, jam atsinaujino galvos svaigimas ir kt. Pažymėtina tai, kad pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį faktiniai duomenys gali būti nustatomi, be kita ko, šalių paaiškinimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nukentėjusiojo M. B. duoti parodymai yra įtikinami, atitinka byloje nustatytas aplinkybes ir pagrindžia, kad pirmosiomis dienomis po įvykio jis negalėjo užmigti, taip pat mažiausiai vieną mėnesį patyrė kitokius nepatogumus. Paminėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, neapsiribojo nukentėjusiojo M. B. nurodytų aplinkybių vertinimu.

47. Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis neatitinka suformuotos teismų praktikos. Baudžiamosiose bylose, kuriose viešosios tvarkos pažeidimo metu nukentėjusiems asmenims padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas, priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis paprastai sudaro apie 300-500 Eur sumą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-19-511/2020, 2K-341-648/2018, 2K-382-1073/2017, 2K-228-511/2016), kita vertus, atskirais atvejais šis dydis siekė ir 2000 Eur sumą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-234-895/2020, 2K-343-719/2018).

48. Apeliaciniame skunde civilinio ieškovo M. B. ir liudytojos K. V. ginčą dėl būsto nuomos bandoma pateikti, kaip jo didelį neatsargumą ir pagrindą, vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, sumažinti žalos atlyginimą arba atmesti reikalavimą atlyginti žalą. Teisėjų kolegija tam nepritaria. Įrodymų, pagrindžiančių, kad įvykio metu nukentėjusiojo M. B. elgesys buvo provokuojantis ar rizikingas, kaip tai bandoma pateikti apeliaciniame skunde, nėra, todėl tai neturėjo įtakos nuteistojo V. D. veikos padarymui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nukentėjusiojo M. B. elgesys nepadėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, todėl jo didelio neatsargumo dėl to nėra.

49. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi padaryto nusikaltimo aplinkybes (nuteistasis V. D. nuo susitikimo pradžios elgėsi agresyviai, nukentėjusiojo M. B. atžvilgiu panaudojo pakankamai intensyvų fizinį smurtą, jam padarė sužalojimus veido, kaklo, nugaros ir kojų srityse mažiausiai dvylikos trauminių poveikių pasėkoje), nukentėjusiojo M. B. nurodytas aplinkybes (dėl patirtų fizinio skausmo, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, pažeminimo ir bendravimo galimybių sumažėjimo), vadovaudamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo iš nuteistojo V. D. civilinio ieškovo M. B. naudai priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra akivaizdžiai per didelis, todėl nemažintinas.

Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

50. Apeliaciniame skunde nesutinkama su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, tenkinęs civilinį ieškinį iš dalies, šalims nepaskirstė bylinėjimosi išlaidų. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, be kita ko, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pažymėtina, kad tai yra savarankiškas pagrindas advokato darbo apmokėjimo klausimui spręsti. Atsižvelgiant į tai, baudžiamajame procese nėra taikomas CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 12 d. nuosprendį.

Iš nuteistojo V. D. civilinio ieškovo M. B. naudai priteistą 864,61 Eur turtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 25,54 Eur dydžio.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.