Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėja 2016 m. vasario 2 d. gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2017 m. sausio 31 d. Dar gerokai prieš baigiantis šio leidimo galiojimui, pareiškėja planavo kreiptis į Departamentą dėl kito leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Visais atvejais pareiškėja prieš pateikdama atsakovui prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikdavo ir gyvenamosios vietos savininko sutikimą dėl gyvenamosios vietos. Taigi pareiškėja buvo įsitikinusi, kad ir prieš baigiantis leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo laikui kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, ji privalo pateikti ir įrodymus, susijusius su gyvenamąja patalpa. Bet šiuo atveju to pareiškėja skubiai negalėjo padaryti, nes buto, kuriame tuo metu ji gyveno, savininkas, gyveno (duomenys neskelbtini). Į Lietuvą jis negalėjo atvykti. Pareiškėja dėl šio klausimo buvo labai susirūpinusi ir bandė kuo greičiau šį klausimą išspręsti. Pareiškėja dėl šio klausimo taip ne kartą asmeniškai kreipėsi į Departamentą, paaiškindama susidariusią situaciją ir atsakovui ši situacija buvo labai gerai žinoma. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pareiškėjai, kaip ir nurodyta skundžiamame Sprendime, buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza. Nors atsakovas skundžiamame Sprendime nurodė, kad pareiškėja kreipdamasi dėl laikino leidimo išdavimo neturėjo neginčijamos prievolės prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu kartu pateikti ir dokumentus dėl turimos gyvenamos vietos, bet pareiškėjos elgesys buvo nulemtas anksčiau susiklosčiusios dokumentų pateikimo Departamentui praktikos. Be to, apie tai, kad ji kreipdamasi dėl laikino leidimo išdavimo neprivalėjo pateikti dokumentų dėl turimos gyvenamos vietos, ji sužinojo tik iš skundžiamo atsakovo Sprendimo.

Sprendime nurodyta, kad negalima teigti, kad yra Lietuvos Respublikoje pragyvenęs pastaruosius penkerius metus be pertraukos. Taigi, visų pirma, nėra iš esmės aišku, kodėl atsakovas nusprendė neišduoti pareiškėjai ilgalaikio leidimo gyventi Europos Sąjungoje: ar dėl tarp pareiškėjai išduotų leidimų laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) susidariusios 3 mėn. ir 23 d. pertraukos, ar dėl to, kad pareiškėja nėra Lietuvoje išgyvenusi penkerių metų be pertraukos. Pažymi, kad pareiškėja Lietuvoje gyvena jau 6 metus ir 9 mėnesius. Pastaruosius penkerius metus Lietuvoje ji gyveno be jokių pertraukų. Visi jos interesai yra išimtinai susiję su Lietuva: ji čia mokėsi, įgijo išsilavinimą, oficialiai dirbo ir dirba iki šiol, išmoko kalbėti lietuviškai (išlaikė valstybinės kalbos egzaminą) ir susirado draugų. Keisti gyvenamosios vietos ji neketina ir nori savo gyvenimą čia kurti ir toliau. Todėl nėra aišku, kodėl atsakovas Sprendime yra nurodęs, kad pareiškėja nėra išgyvenusi Lietuvoje be pertraukos penkerius metus. Dėl dėl tarp pareiškėjai išduotų leidimų laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) susidariusios 3 mėn. ir 23 d. pertraukos atsakovas neturėjo teisėto pagrindo neišduoti pareiškėjai ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje.

Pareiškėja visada stengėsi pareigingai teikti visus reikalingus dokumentus Departamentui ir dėl to niekada nekildavo jokių problemų iki šiol - tą aiškiai patvirtina ir ginčijamame Sprendime nurodytos aplinkybės. Tai, kad buto, kuriame gyveno pareiškėja, savininkas negalėjo atvykti į Lietuvą ir duoti sutikimą dėl pareiškėjos gyvenamosios vietos, nebuvo pareiškėjos kaltė ir nepriklausė nuo jos valios. Be to, pareiškėja nuolat gyveno Lietuvoje, jai buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza ir ji teisėtai nuolat gyveno Lietuvoje. Kita vertus, pareiškėja pateikė prašymą pakeisti leidimą dar nepasibaigus laikino leidimo galiojimo laikui ir atsakovui, išdavusiam daugkartinę nacionalinę vizą, nebuvo kliūčių išduoti laikiną leidimą anksčiau, nelaukiant 3 mėnesių ir 23 dienų. Be to, nebuvo jokių aplinkybių, dėl kurių laikinas leidimas nebūtų išduotas. Priimdamas skundžiamą Sprendimą Departamentas privalėjo įvertinti nurodytą jo paties nurodytą aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo išduota nacionalinė viza, kad ji gyvena Lietuvoje jau beveik septynerius metus, kad pareiškėja visiškai integravosi į visuomenę, Lietuvoje baigė aukštojo mokslo studijas, išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir iš esmės nuolat dirbo ir šiuo metu dirba. Be to, pareiškėja per visus Lietuvoje pragyventus metų nebuvo išvykusi iš Lietuvos ilgesniam nei Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 10 dalyje numatytam terminui. Todėl atsisakyti išduoti pareiškėjai ilgalaikį gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje vien formaliais pagrindais atsakovas neturėjo teisėto pagrindo. Taigi, atsižvelgęs į visas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, atsakovas privalėjo išduoti pareiškėjai gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, bet nepagrįstai ir neteisėtai priėmė skundžiamą Sprendimą neišduoti leidimo.

Dėl pareiškėjos skundo teiginių, susijusių su duomenų pateikimu, susijusių su jos gyvenamąją vieta, pažymi, jog informacija dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ir pakeitimo Lietuvos Respublikoje yra skelbiama viešai ir prieinama kiekvienam asmeniui, tai yra Teisės aktų registre paskelbto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2005 m. spalio 12 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, reikalavimas. Pareiškėja, turėdama klausimų ar neaiškumų ir matydama, kad greitu metu pasibaigs jos leidimo laikinai gyventi galiojimo terminas, galėjo kreiptis į Departamentą, kad jai būtų suteikta papildomos informacijos iškilusiais klausimais, tačiau to nepadarė.

Dėl pareiškėjos skundo teiginių, jog jai nėra aišku, kokiu pagrindu Departamentas nusprendė neišduoti leidimo nuolat gyventi, akcentuoja, kad leidimas nuolat gyventi nebuvo išduotas dėl pareiškėjos skunde nurodomų abiejų aplinkybių. Kadangi susidarė pertrauka tarp leidimų laikinai gyventi, negalima daryti išvados, kad pastaruosius penkerius metus pareiškėja būtų gyvenusi Lietuvos Respublikoje ir turėjusi leidimus laikinai gyventi. Buvimas Lietuvos Respublikoje su viza Įstatymo prasme nėra prilyginamas gyvenimui Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nuo 2015 m. vasario 8 d. turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi). Pažymi, kad į Lietuvos Respublikoje pragyventą 5 metų laikotarpį neįskaičiuojamas laikas, kurį užsienietis Lietuvos Respublikoje buvo pagal bevizį režimą, su Šengeno viza, su Lietuvos Respublikos ar kitos Šengeno valstybės išduota nacionaline viza, su kitos ES valstybės išduota ES leidimo gyventi kortele, su kitos Šengeno valstybės išduotu leidimu gyventi. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 33 dalį viza – dokumentas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje būt, o pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 14 dalį leidimas laikinai gyventi – dokumentas, suteikiantis teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, pagal Įstatymą tai yra skirtingi dokumentai ir viza nėra prilyginama leidimui laikinai gyventi.

Vertinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad tarp užsienietei išduotų leidimų laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra susidariusi 3 mėn. ir 23 d. pertrauka. Prie prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pareiškėja pridėjo paaiškinimą dėl susidariusios pertraukos, kuriame nurodo, kad vėlavo pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, kadangi laukė, kol bus sutvarkytos gyvenamosios vietos deklaravimo procedūros. 2017 m. sausio 10 d. (likus 21 dienai iki turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos) pareiškėja kreipėsi dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo bendra tvarka. Dėl šios priežasties užsienietei buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza Nr. (duomenys neskelbtini), kad galėtų teisėtai būti Lietuvoje. Pertrauka tarp pareiškėjos turėtų leidimų gyventi yra beveik 4 mėnesiai. Pertraukos trukmė taip pat yra reikšminga, nes priešingu atveju būtų nesilaikoma Įstatymo imperatyvių nuostatų ir nepagrįstai išplečiamas atvejų, kai jų nesilaikoma, ratas.

Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, pareiškėjos nurodyta pertraukos tarp išduotų leidimų laikinai gyventi susidarymo priežastis negali būti laikytina svaria aplinkybe, leisiančia lanksčiau vertinti užsienietės be pertraukos Lietuvoje pragyventą laikotarpį. Departamentas įvertino visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos gyvenimo trukme Lietuvos Respublikoje, socialinius bei kitus ryšius ir atitinkamai priėmė ginčijamą sprendimą, atitinkantį įstatymus bei kitas teisės nuostatas. Pažymi, kad atsisakymas pareiškėjai išduoti leidimą nuolat gyventi neužkerta kelio toliau gyventi Lietuvos Respublikoje, teisės aktų nustatyta tvarka kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi keitimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo ir keitimo pagrindų bei 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo ir keitimo sąlygas.

Leidimas nuolat gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui galėjo būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo“. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos (ginčijamo Sprendimo motyvai yra nurodyti pačiame Sprendime), todėl manome, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatyme nustatytiems reikalavimams, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Pareiškėja 2019 m. birželio 11 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi bendra tvarka tuo pagrindu, jog ketina dirbti Lietuvos Respublikoje.

Departamento Vilniaus skyrius 2019 m. liepos 29 d. pranešimu Nr. (15/18-16) S-21-272 ,,Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ informavo pareiškėją, kad Departamento Vilniaus skyrius 2019 m. liepos 26 d. priėmė sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus, bet ne ilgiau kaip 2021 m. rugpjūčio 14 d.

Pareiškėja 2020 m. liepos 9 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi bendra tvarka. Pateiktame prašyme pareiškėja nurodė, kad pragyveno Lietuvoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi.

Departamento Imigracijos skyrius Sprendimu nusprendė neišduoti pareiškėjai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje. Departamentas Sprendime nustatė, kad pareiškėja savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi Lietuvoje nuo (duomenys neskelbtini) Pareiškėja nuo (duomenys neskelbtini) dirbo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir nuo (duomenys neskelbtini) iki dabar dirba UAB ,, (duomenys neskelbtini)“. Departamentas nustatė, kad pareiškėja nuo 2015 m. vasario 8 d. turėjo leidimus laikinai gyventi studijų (duomenys neskelbtini) pagrindu ir šias studijas pabaigė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai įskaičiuotas visas su leidimais laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) pragyventas laikotarpis, t. y. 2 metai ir 4 mėnesiai. Vertinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad tarp pareiškėjai išduotų leidimų laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) yra susidariusi 3 mėn. ir 23 d. pertrauka. Kadangi pareiškėja 2017 m. sausio 10 d. (likus 21 dienai iki turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos) kreipėsi dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo bendra tvarka. Dėl šios priežasties pareiškėjai buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza Nr. (duomenys neskelbtini), kad galėtų teisėtai būti Lietuvoje. Pažymėjo, jog pareiškėja neturėjo neginčijamos prievolės prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu kartu pateikti ir dokumentus dėl turimos gyvenamosios patalpos, o šiuos dokumentus galėjo pateikti vėliau, t. y. atvykus įforminti leidimą laikinai gyventi. Departamentas vertino, jog pareiškėjos nurodyta pertraukos tarp išduotų leidimų laikinai gyventi susidarymo priežastis negali būti laikytina svaria aplinkybe, leisiančia lanksčiau vertinti užsienietės be pertraukos Lietuvoje pragyventą laikotarpį. Departamentas darė išvadą, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes negalima teigti, kad yra Lietuvos Respublikoje pragyvenęs pastaruosius penkerius metus be pertraukos. Taip pat pažymėta, kad atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje su leidimu laikinai gyventi. Šiuo metu pareiškėjos turimas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) galioja iki 2021 m. rugpjūčio 14 d. šis leidimas pareiškėjai išduotas darbo pagrindu. Atsisakymas išduoti užsienietei leidimą nuolat gyventi neužkerta jai kelio, pragyvenus Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį bei esant kitoms atitinkamoms Įstatyme nustatytoms sąlygoms, pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad ji atitiktų kurį nors kitą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą. Departamentas taip pat nenustatė kitų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas); Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 27 d. Įsakymo Nr. 1V-583 redakcija), (toliau – Aprašas).

Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi) suteikia užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtina užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą (Įstatymo 2 straipsnio 15 dalis).

Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi.

Aprašo 5 punktas nustato, kad užsienietis ar aprašo 10–13 punktuose nurodytas asmuo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi (toliau – prašymas išduoti leidimą) užpildo per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – MIGRIS), pateikdamas aprašo 1 priede nurodytus duomenis. Kol nėra įdiegtos MIGRIS funkcinės galimybės, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) direktoriaus patvirtinta prašymo išduoti leidimą forma ir šiame punkte nurodytų dokumentų originalai pateikiami Migracijos departamentui aprašo 7–13 punktuose nustatyta tvarka. Užsienietis, siekiantis gauti leidimą nuolat gyventi, prie prašymo išduoti leidimą MIGRIS turi pridėti skenuotą (nufotografuotą) bei kitus Aprašo 5 punkte nurodytus dokumentus.

Pareiškėja skunde nurodė, kad buto savininkas negalėjo atvykti į Lietuvą ir duoti sutikimą dėl jos gyvenamosios vietos, todėl tai nebuvo pareiškėjos kaltė ir nepriklausė nuo jos valios. Be to, pareiškėja nežinojo, kad ji neprivalėjo pateikti dokumentų dėl gyvenamos vietos teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėja skunde nurodė, kad nėra aišku, ar Departamentas atsisakė išduoti ilgalaikį leidimą gyventi Europos Sąjungoje dėl to, kad tarp pareiškėjai išduotų leidimų laikinai gyventi susidariusios 3 mėn. ir 23 d. pertraukos, ar dėl to, kad pareiškėja nėra Lietuvoje išgyvenusi penkerių metų be pertraukos.

Pareiškėja skunde teigė, kad pastaruosius penkerius metus Lietuvoje ji gyveno be pertraukų, čia ji kuria socialinius ryšius, baigė studijas, dirba, moka kalbėti lietuviškai, todėl nėra aišku, kodėl Departamentas nurodė, jog ji nėra išgyvenusi Lietuvoje be pertraukos penkerius metus. Šiuos pareiškėjos skundo teiginius patvirtina į bylą pateikti duomenys apie jos studijas, darbovietę ir pan., tačiau vien tai, jog pareiškėja gyvena Lietuvoje penkerius metus, nereiškia, kad ji juos gyvena nepertraukiamai. Pareiškėjos nurodomos aplinkybės, susijusios su socialinių ryšių kūrimu nėra laikytinos aplinkybėmis, leidžiančiomis nukrypti nuo imperatyvių tiek Įstatymo, tiek Aprašo nuostatų bei neatižvelgti į laikotarpį, kurį pareiškėja gyveno Lietuvoje neturėdama leidimo laikinai gyventi, o tuo pačiu padarydama pertrauką tarp nepertraukiamo gyvenimo Lietuvoje penkerius metus.

Pareiškėja skunde taip pat teigė, jog dėl tarp pareiškėjai išduotų leidimų laikinai gyventi susidariusios 3 mėn. ir 23 d. pertraukos atsakovas neturėjo teisėto pagrindo neišduoti pareiškėjai ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje. Priešingai nei pareiškėja nurodo skunde, Departamentas turėjo teisėtą pagrindą vertindamas pareiškėjos atitikimą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams, bei nustatęs, jog ji neatitinka šio Įstatymo reikalavimų, atsisakyti išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą.