Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2007-01-19 · Administracinė byla Nr. A-180-374-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2007-01-19
Bylos Nr.
A-180-374-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Nijolė Piškinaitė (pran.), Arūnas Sutkevičius
Atsakovas
Bankrutuojančių
Pareiškėjas
P. V.
Administracinė byla Nr.A4-374/2007Procesinio sprendimo kategorija 25 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. sausio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,nedalyvaujant bylos šalims ir jų atstovams,

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo leisti laikyti egzaminą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. B-10 neleisti jam laikyti bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių kvalifikacijos egzamino ir įpareigoti Komisiją leisti jam laikyti kvalifikacijos egzaminą. Nurodė, kad atsakovas priėmė sprendimą neleisti jam laikyti bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių kvalifikacijos egzamino, konstatavus, kad pareiškėjas neatitiko ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 patvirtinto Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarkos 5.2 punkto reikalavimų, t.y. neturėjo 3 metų vadovaujamojo darbo stažo arba 2 metų įmonės administratoriaus padėjėjo stažo per paskutiniuosius metus. Pareiškėjo teigimu, toks sprendimas neteisėtas, kadangi Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog advokatas, be pagrindinės savo veiklos, turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto administratoriaus paslaugas. Pagal šią nuostatą kiekvienam advokatui garantuojama teisė teikti bankroto administratoriaus paslaugas. Pareiškėjo manymu, joks žemesnės juridinės galios aktas negali susiaurinti įstatymu nustatyto subjektų rato, todėl jam, kaip advokatui, minėtos tvarkos 5.2 punkto reikalavimai negali būti taikomi.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarka ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 patvirtinta įgyvendinant Įmonių bankroto įstatymą bei vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimą Nr. 833. Šios tvarkos 5.2 punktas neprieštarauja Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 daliai, numatančiai, kad advokatas teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, nes tokios teisės iš advokatų neatima, o tik kelia papildomą reikalavimą teisės teikti bankroto administravimo paslaugas realizavimui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – panaikino Komisijos 2004 m. rugsėjo 8 d. protokolinį sprendimą Nr. B-10, kuriuo P. V. neleista laikyti bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių kvalifikacijos egzaminą, bei įpareigojo Komisiją leisti P. V. tokį egzaminą laikyti. Teismas nurodė, kad 2004 m. balandžio 6 d. įsigaliojo naujasis Advokatūros įstatymas, kurio 4 straipsnis nustatė, jog advokatas taip pat turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, turto ir palikimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento vykdytojo, turto patikėtinio, patentinio patikėtinio paslaugas, būti arbitru. Ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 patvirtinto Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarkos 5.2 punktas nustato, kad fizinis asmuo, norintis įgyti teisę dirbti bankrutuojančios įmonės administratoriumi, privalo turėti aukštąjį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 3 metų vadovaujamojo darbo stažą arba 2 metų įmonės administratoriaus padėjėjo darbo stažą per paskutiniuosius 3 metus. Teismas nurodė, kad sisteminė bei lingvistinė šių dviejų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad minėtoji tvarka nėra suderinta su vėlesniu bei aukštesnės galios teisės aktu, ir, nors tiesiogiai Advokatūros įstatymui neprieštarauja, asmenų, įtrauktų į advokatų sąrašus, atžvilgiu taikytina tik įvertinus šiame įstatyme numatytas išimtis. Teismo manymu, Advokatūros įstatyme naudojamas žodžių junginys ,,advokatas turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka teikti paslaugas” reiškia pačią paslaugų teikimo procedūrą, o ne tokios teisės suteikimo (taip pat ir leisti laikyti egzaminą) procedūrą. Įstatymo leidėjas, darydamas išimtį asmenimis, įtrauktiems į advokatų sąrašus, įvertino jų profesinę patirtį, reikalingą tapti advokatu, todėl minėti kvalifikaciniai tvarkoje nustatyti reikalavimai asmenims, įtrauktiems į advokatų sąrašą, įvertinus dar ir tai, kad advokatas negali dirbti kito darbo, netaikytini. Teismo teigimu, priešingu atveju įstatymo išimtis netektų prasmės.

III.

Atsakovas Komisija apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 17 d. sprendimą. Teigė, kad Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarkos 5.2 punkto nuostata neprieštarauja Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 daliai, numatančiai, kad advokatas teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę teikti bankroto administravimo paslaugas. Tvarka yra galiojanti, todėl Komisija privalėjo ja vadovautis. Tvarka neatima galimybės realizuoti advokatui savo teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, tačiau, realizuojant šią teisę, keliami papildomi reikalavimai. Be to, apeliantas nurodė, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio nuostatomis Komisija iš viso neturėjo būti administracinio proceso bylos šalimi.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad Komisijos argumentas, jog Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarkos 5.2 punkto norma neprieštarauja Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 daliai, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįstas. Kadangi Komisija advokato darbo nepripažįsta vadovaujančiuoju darbu, tad nežiūrint, kiek advokatas bedirbtų, jis niekada neįgis teisės laikyti bankroto administratoriaus egzaminą. Tokia situacija tiesiogiai prieštarauja naujojo Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 daliai. Nors tvarka yra galiojanti, Komisija negali ignoruoti naujai priimto Advokatūros įstatymo nuostatų. Komisija gali reikalauti vykdyti tik tuos tvarkoje įtvirtintus reikalavimus, kurie neprieštarauja naujai priimtam įstatymui. Nė vienas administravimo subjektas negali atlikti tik Komisijai priskirtų funkcijų, todėl Komisija yra laikytina valstybiniu administravimo subjektu, kurios veiksmai ar atsisakymas atlikti veiksmus gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

IV.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 2005 m. vasario 22 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad administracinis ginčas kilo dėl Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisijos sprendimo neleisti pareiškėjui laikyti bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių kvalifikacijos egzamino. Atsakovas, motyvuodamas ginčijamą sprendimą nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 patvirtintos Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarkos 5.2 punkto reikalavimų, o būtent – neturi 3 metų vadovaujamojo darbo stažo arba 2 metų įmonės administratoriaus padėjėjo darbo stažo per paskutiniuosius metus.

Teismas konstatavo, kad sisteminė ir lingvistinė naujo Advokatūros įstatymo, kurio 4 straipsnis nustatė, jog advokatas taip pat turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, turto ir palikimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento vykdytojo, turto patikėtinio, patentinio patikėtinio paslaugas, būti arbitru; bei ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 patvirtintos Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarkos analizė leidžia daryti išvadą, kad minėtoji tvarka nėra suderinta su vėlesniu bei aukštesnės galios teisės aktu. Teismo manymu, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Advokatūros įstatyme naudojamas žodžių junginys ,,advokatas turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka teikti paslaugas” reiškia pačią paslaugų teikimo procedūrą, o ne tokios teisės suteikimo procedūrą. Advokato teisė teikti bankroto administratoriaus paslaugas įtvirtinta įstatyme ir jam nereikia naudotis bendra tokiai teisei įgyti nustatyta tvarka. Įstatymo leidėjas, numatydamas tokią teisę asmenims, įtrauktiems į advokatų sąrašus, įvertino jų profesinę patirtį, reikalingą tapti advokatu, todėl minėti Tvarkoje nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai taikomi asmenims, kurie nėra advokatai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nėra būtina laikyti kvalifikacijos egzaminą, kad gautų teisę teikti bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas, kadangi tokia jo teisė, kaip minėta, nustatyta įstatymu. Tačiau toks P. V. siekis nėra priešingas teisei, todėl atsakovas neturėjo pagrindo P. V. neleisti laikyti bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacijos egzamino.

V.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartimi, išnagrinėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikimą, procesas administracinėje byloje Nr. A5-226/2005 pagal atsakovo Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisijai dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo leisti laikyti egzaminą atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu – kilus abejonėms dėl Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies aiškinimo bei taikymo priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 22 d. nutartį. Teisėjų kolegija padarė prielaidą, kad Advokatūros įstatymo (2004 m. kovo 18 d. įstatymo Nr. IX-2066 redakcija) 4 straipsnio 4 dalis, sistemiškai ją aiškinant kartu su Advokatūros įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgiant į Advokatūros įstatymo 4 straipsnio pavadinimą, turinį ir esmę, iš esmės skirta nustatyti advokato, kurio veikla yra teisinių paslaugų teikimas (Advokatūros įstatymo 4 str. 3 d.), kitos (ne teisinių paslaugų teikimo) veiklos galimybę, o ne nustatyti (suteikti) konkrečią subjektinę teisę teikti paslaugas, kurių teikimas reguliuojamas kitais, pagal savo santykį su Advokatūros įstatymu specialiais teisės aktais (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymu, Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymu ir kt.).

VI

Nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka, šalys ir jų atstovai į bylą neatvyko, neatvykimo priežasčių nenurodė. Teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad šalių ir jų atstovų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartis naikinama, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo P. V. skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismas ir Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija netinkamai aiškino bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisės įgijimą reglamentuojančias teisės normas. Dėl šios priežasties teismo sprendimas/nutartis pripažįstami teisiškai nepagrįstais (ABTĮ 143 str.).

Kaip jau minėta, pareiškėjas ginčija atsakovo 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. B-10 neleisti jam laikyti bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių kvalifikacijos egzamino. Minėto sprendimo priėmimo metu galiojo ir turėjo būti taikomi teisės aktai: 2001 m. kovo 20 d. Įmonių bankroto įstatymas ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 ,,Dėl Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarkos, Įmonių bankroto administratorių veiklos kontrolės tvarkos, Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisijos sudėties, Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisijos nuostatų ir Verslo administratorių etikos taisyklių patvirtinimo“ patvirtinta Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarka (toliau – ir Tvarka), galiojusi iki 2006 m. spalio 10 d., įsakymas Nr. 4-375). Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 1 dalis (Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200, įsigaliojusio nuo 2003 m. sausio 1 d., redakcija) apibrėžia įmonės administratorių kaip teismo paskirtą fizinį ar juridinį asmenį, turintį teisę teikti bankroto administravimo paslaugas. Iš šios nuostatos akivaizdu, kad būti įmonės administratoriumi gali ne bet kas, o tik turintis teisę juo būti. Šios teisės įgijimą reglamentuoja Tvarka, kurioje be reikalavimo būti nepriekaištingos reputacijos ir turėti aukštąjį išsilavinimą, fiziniam asmeniui privaloma turėti ir ne mažesnį kaip 3 metų vadovaujamojo darbo stažą arba 2 metų įmonės administratoriaus padėjėjo darbo stažą per paskutiniuosius 3 metus; taip pat išmanyti įmonių veiklą, bankroto procedūras, darbo santykius reglamentuojančius ir kitus su bankroto procedūrų vykdymu susijusius teisės aktus bei išlaikyti kvalifikacijos egzaminą. (5 p., 5.2-5.3 p.). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas neturėjo nei reikiamo vadovaujamojo darbo, nei įmonės administratoriaus padėjėjo darbo stažo, t.y. neatitiko 5.2 punkto reikalavimo, todėl jam nebuvo leista laikyti kvalifikacinio egzamino. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neleisdamas pareiškėjui laikyti kvalifikacinio egzamino, veikė teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, kad Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalis suteikia advokatui teisę teikti bankroto administratoriaus paslaugas ir joks žemesnės galios teisės aktas negali susiaurinti šios teisės. Mano, kad reikalavimas turėti reikiamą darbo stažą, susiaurina Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatytą subjektų ratą ir didelei daliai advokatų savaime užkerta galimybę realizuoti minėtą įstatymo normą. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su pareiškėjo pozicija ir tenkindamas jo (pareiškėjo) skundą, aiškindamas Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies normą, padarė išvadą, kad nuostata ,,teisės aktų nustatyta tvarka teikti <...> paslaugas reiškia paslaugų teikimo procedūrą, o ne tokios teisės suteikimo procedūrą, todėl Tvarkos reikalavimai advokatui netaikytini. Su tokiu teisės normos aiškinimu sutiko ir Vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2005 m. vasario 22 d. nutartyje. Atnaujinant procesą šioje byloje, pagrįstai suabejota Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatos aiškinimo teisingumu. Kaip jau minėta, Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo turi turėti teisę būti įmonės administratoriumi, o Tvarka reglamentuoja reikalavimus tokiai teisei įgyti ir jos įgijimo procedūrą. Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (2004 m. kovo 18 d. įstatymo redakcija) nustato, kad ,,advokatas taip pat turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, turto ir palikimo administratoriaus <...> paslaugas <...>.“ Šio įstatymo 43 straipsnio 1 dalis nustato, kad ,,advokatas, įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, negali dalyvauti operatyvinėje veikloje, dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas, išskyrus darbą Lietuvos advokatūroje ir mokslinę, kūrybinę ar pedagoginę veiklą, taip pat šio Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą veiklą.“ Aiškinant šias teisės normas sistemiškai, darytina išvada, kad Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalis skirta nustatyti advokato, kurio pagrindinė veikla yra teisinių paslaugų teikimas, kitos veiklos (paslaugos teikimo) galimybę, o ne suteikti konkrečią subjektinę teisę teikti kitais teisės aktais reglamentuotas paslaugas bei teisės jas teikti įgijimą. Tai patvirtina ir Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies žodžių junginio ,,teisės aktų nustatyta tvarka <...> teikti paslaugas“ turinio prasmė, iš kurios akivaizdu, kad įstatymų leidėjas teisę teikti atitinkamas paslaugas tiesiogiai siejo su specialiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, kuri apima ne tik pačios paslaugos teikimą, bet ir tokios paslaugos teikimo teisės įgijimą. Minėta teisės norma (4 str. 4 d.), nors ir suteikia advokatui teisę teikti kitas paslaugas, tačiau dėl to besąlygiškai tokia kitų paslaugų teikimo teisė neįgyjama. Teisės norma – blanketinė, nukreipianti į kitas konkrečių paslaugų teikimo teisės įgijimą ir tokių paslaugų teikimą reglamentuojančias teisės normas.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, 2005 m. vasario 22 d. nutartyje konstatavusi, kad advokatai neprivalo atitinkamų paslaugų teikimo sritį reguliuojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka įgyti teisę teikti Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatytas paslaugas net ir tais atvejais, kai tokios teisės įgijimo tvarka ir sąlygos yra nustatytos atitinkamuose teisės aktuose, netinkamai aiškino ir taikė Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartį panaikinti.

Apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo P. V. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus BaranovasNijolė PiškinaitėArūnas Sutkevičius