Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I-2403-1063/2018Proceso Nr. 3-61-3-01017-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3

2018 m. birželio 13 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi su skundu (b. l. 1) į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 8 000 Eur žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Vilniaus PN veiksmų 2012–2017 metais. Nurodė, kad kalint Vilniaus PN pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m. ploto reikalavimas kameroje. Vienam asmeniui per mėnesį būdavo išduodamas tik vienas rulonas tualetinio popieriaus. Nuo 2016 m. pareiškėjui priklauso teisė paskambinti internetine telefonija artimiesiems, tačiau iki šiol ši techninė galimybė nėra įdiegta. Nuo 2012 m. bandė mokytis visur, gydytis nuo savo ligos, tačiau nei psichologai, nei niekas kitas su pareiškėju nedirbo. Kreipėsi visur, tačiau jokia socialinė programa su pareiškėju nebuvo vykdoma. Patyrė psichologinį sukrėtimą pamatęs, kad jam maisto dalintojas dėdavo mažesnį maisto davinį nei priklauso. Negalėjo pasimatyti su pravoslavų kunigu. Kalint tokiomis sąlygomis buvo žeminamas pareiškėjo orumas, dvasiniai įsitikinimai, todėl patirtą žalą prašė atlyginti pinigais.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepimo (b. l. 15–21) argumentais prašė skundą atmesti. Dėl dalies reikalavimo prašė taikyti ieškinio senatį. Pateikė duomenis, kuriose kamerose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas bei nurodė, kad ploto kamerose reikalavimas nebuvo pažeistas. Nurodė, kad higienos priemonės išduodamos laikantis teisės aktų reikalavimų. Dėl skambinimo internetine telefonija nurodė, kad internetinė telefonija tai alternatyva skambinimui telefonu. Skambinimas telefonu nėra ribojamas, todėl nelaikytina, kad teisė palaikyti ryšį su artimaisiais yra ribojama. Nurodė, kad dalyvavimas socialinėse programose yra organizuojamas vadovaujantis savanoriškumo principu. Nuteistasis pats savanoriškai turi dalyvauti pataisos įstaigoje vykdomose programose. Norint pabendrauti su psichologu, nuteistasis gali bet kuriuo metu kreiptis į administraciją su bet kokios formos prašymu. Argumentus dėl sumažinto maisto davinio vertino kaip subjektyvaus pobūdžio ir niekuo nepagrįstus. Nurodė, kad pareiškėjas pateikęs prašymą turi teisę bet kada pasimatyti su pravoslavų dvasininku.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2012 – 2017 m. jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Vilniaus pataisos namuose.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso 6.270 str. prasme.

Dėl ieškinio senaties

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas šiuo atveju nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo nurodomus nepatogumus, kad jis kalinamas galimai teisės aktų nuostatoms neatitinkančiomis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to patiriama neturtinė žala. Taigi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos teismų praktikoje laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017 ir kt.)

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka būtent pareiškėjui. Pažymėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-858/2015).

Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių aplinkybių, įrodymų dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2018 m. kovo 21 d. (skundo teismui išsiuntimo data), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2015 m. kovo 21 d. (trejų metų laikotarpis). Įvertinus tai, ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo, nagrinėjamu atveju, galėtų būti sprendžiamas tik už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 21 d. iki 2018 m. kovo 21 d. Pareiškėjas už laikotarpį nuo 2012 m. iki 2015 m. kovo 20 d. neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl ploto reikalavimo kameroje užtikrinimo

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d., toliau – ir Taisyklės) 11¹ punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) (11¹.1. punktas); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2. punktas). Vienam asmeniui tenkantys minimalus gyvenamųjų patalpų ploto pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose reikalavimai (3,1 kv. m., 3,6 kv. m.) išliko nepakitę ir vėlesnėse šių Taisyklių redakcijose. Taisyklėse nėra įtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kamerų tipo patalpos ploto norma, atsižvelgti į patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, iš bendro kameros ploto turi būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Atsakovės atstovas pateikė duomenis apie pataisos įstaigos kamerų, bendrabučių, drausmės grupės tipo patalpas, kuriose ginčo laikotarpiu buvo patalpintas pareiškėjas (b. l. 8, 16–17). Iš duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu (2015-2017 metai) pareiškėjui būnant patalpintam bendrabučių, kamerų, drausmės grupės tipo patalpose, atskaičius sanitarinio mazgo plotus (atitinkamai 1,69 kv. m., 1,68 kv. m., 1,67 kv. m., 1,64 kv. m., 1,63 kv. m.), ploto reikalavimai atitinkamai 3,1 kv. m. ir 3,6 kv. m. nebuvo pažeisti. Pareiškėjui būnant patalpintam kamerų tipo patalpose jam teko nuo 3,9 kv. m. iki 4,13 kv. m., būnant patalpintam bendrabučio tipo patalpose jam teko nuo 3,07 kv. m. iki 3,15 kv. m., būnant patalpintam drausmės grupės gyvenamosiose patalpose jam teko nuo 3,9 kv. m. iki 4,57 kv. m. ploto kameroje, preziumuojant, kad buvo užpildytos visos vietos kamerose. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, nustatytas faktines aplinkybes, atsakovę atstovaujančios institucijos argumentus, darytina išvada, kad Vilniaus PN administracija pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam pataisos įstaigos kamerų, bendrabučio, drausmės tipo patalpose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,1–3,6 kv. m. patalpos ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai vertintini kaip nepagrįsti.

Dėl higienos priemonių išdavimo

Pareiškėjas prieštarauja, kad jam per mėnesį būdavo išduodamas tik vienas rulonas tualetinio popieriaus.

Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 įsakymas Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kuriame nustatyta, kad nuteistam vyrui, kuris bausmę atlieka pataisos namuose, išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus per mėnesį. Taigi, priešingai, nei skunde teismui nurodė pareiškėjas, Vilniaus PN neturi teisinio pagrindo pareiškėjui išduoti daugiau tualetinio popieriaus nei numatyta teisės aktuose. Atsižvelgiant į tai, šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatyta.

Dėl paskambinimo internetinės telefonijos priemonėmis

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. pareiškėjui priklauso teisė artimiesiems paskambinti internetine telefonija, tačiau iki šiol ši techninė galimybė nėra įdiegta.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 124 punkte (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.) nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui nebuvo suteikta teisė paskambinti telefonu. Pareiškėjas tik prieštarauja, kad jam nebuvo suteikta teisė paskambinti internetine telefonija. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 124 punkto lingvistinė ir loginė analizė leidžia daryti išvadą, kad galimybė kalbėti internetine telefonija yra alternatyvi komunikacijos priemonė, t. y. ji yra prilyginama telefoniniams skambučiams. Kitaip tariant, pataisos įstaigos privalo užtikrinti nuteistiesiems sąlygas skambinti telefonu, o esant galimybėms ir internetine telefonija. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas neprieštarauja, kad jam nebuvo sudarytos galimybės paskambinti telefonu, darytina išvada, jog galimybės skambinti internetine telefonija nesudarymas pareiškėjo teisių nepažeidė.

Dėl mokymosi, gydymosi, dalyvavimo socialinėse programose

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad nuo 2012 m. bandė mokytis visur, gydytis nuo savo ligos, tačiau nei psichologai, nei niekas kitas su pareiškėju nedirbo. Taip pat nebuvo vykdoma jokia socialinė programa.

Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, ar išsamiais argumentais, t. y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo VII skyrius 56 straipsnis). Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad bandė visur mokytis, gydytis nuo savo ligų, tačiau šių teiginių jokiais įrodymais ar svariais argumentais nepagrindė. Iš pareiškėjo šiuo aspektu nurodytų prieštaravimų nėra aišku, iš kokių neteisėtų Vilniaus PN veiksmų pareiškėjas kildina žalą dėl jo mokymosi. Taip pat nėra nurodęs jokių konkrečių aplinkybių dėl bandymo gydytis nuo jo ligos (nenurodyta kokia liga, kokiomis priemonės bandė gydytis, ar kreipėsi medicininės pagalbos ir pagalba nebuvo suteikta, ar pan.). Vien tik bendro pobūdžio teiginiai Vilniaus PN veiksmų neteisėtumo neįrodo, todėl pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti argumentai vertintini kaip nepagrįsti.

Kaip atsiliepime nurodė Vilniaus PN, dalyvavimas socialinėse programose yra savanoriškas, t. y. pats nuteistasis turi kreiptis į pataisos įstaigą dėl noro dalyvauti programose. Apie vykdomas programas yra skelbiama viešai. Pareiškėjas nenurodė, kokiose programose jis norėjo dalyvauti ir tokia galimybė jam nebuvo suteikta. Pareiškėjui nenurodžius jokių argumentų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo teisė dalyvauti socialinėse programose buvo pažeista, ar kaip kitaip apribota, teismas neturi pagrindo Vilniaus PN veiksmų vertinti kaip neteisėtų. Darytina išvada, kad pareiškėjas šiuo aspektu Vilniaus PN veiksmų neteisėtumo neįrodė.

Dėl mažesnio maisto davinio

Pareiškėjas nurodė, kad patyrė psichologinį sukrėtimą pamatęs, kad jam maisto dalintojas dėdavo mažesnį maisto davinį nei priklauso. Pareiškėjas skunde nurodė, kad sužinojo ir ne kartą buvo pagavęs maisto dalintoją, išduodant mažesnes porcijas nei priklauso. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokie įrodymai patvirtina (kaip jis ne kartą pagavo), kad maisto davinys buvo išduodamas mažesnis. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių argumentų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad tokia faktinė aplinkybė galėjo būti. Apie tai, kad pareiškėjas dėl mažesnio maisto davinio išdavimo būtų kreipęsis į administraciją, tokių įrodymų nepateikė ir Vilniaus PN. Teismas neturi teisinio pagrindo pareiškėjo bendro pobūdžio teiginių vertinti kaip teisėtų.

Dėl pasimatymo su pravoslavų dvasininku

Kaip atsiliepime nurodė Vilniaus PN, kiekvienam nuteistajam, pateikusiam prašymą, sudaroma galimybė susitikti su dvasininku. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, ar tokį prašymą buvo pateikęs ir konkretus prašymas nebuvo patenkintas, ar ši galimybė buvo apribota kitomis priemonėmis. Pareiškėjas teismo posėdžio metu tik abstrakčiai nurodė, jog jo netenkina galimybė pasimatyti su ne pravoslavų dvasininku. Darytina išvada, kad abstrakčiais prieštaravimais pareiškėjas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neįrodė.

Minėta, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjas neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjui neįrodžius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo D. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.