Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Laurinavičiūtei, išteisintajam S. K., jo gynėjui advokatui Vytautui Gineikai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d. ir 270 str. 3 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinių ieškovų VĮ „Kauno miškų urėdija“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos departamento ir nukentėjusiosios L. M. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

S. K. buvo kaltinamas pagal Lietuvos R BK 178 str. 4 d. ir 270 str. 3 d. tuo, kad jis Kauno rajone, Batniavos seniūnijoje, Kriemalos kaime, Kauno miškų urėdijos Vilkijos girininkijos 135 kvartalo 8 sklype, pagal 2005-06-20 žemės sklypo ženklinimo aktą, sklype, kurio projektinis kadastrinis Nr. 47-1, priklausančiame Kauno miškų urėdijai, rezervuotame privatizuoti L. M., savavališkai, neturėdamas nustatyta tvarka išduoto leidimo, tai yra pažeisdamas Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 9 str. 6 d., kuris numato, jog draudžiama atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, 2011 m. kovo mėn. 1 - 23d. laikotarpiu savavališkai iškirto ir pagrobė vieną pušį (0.76m³), kurios vertė 133, 38 Lt., tęsdamas veiką, 2011 m. kovo mėn. 23 - 25d. laikotarpiu savavališkai iškirto ir pagrobė 1 eglę (1,08 m³), kurios vertė 181, 21 Lt., tuo padarė Kauno miškų urėdijai 314,59 litų turtinę žalą bei padarė nedidelę - 238,80 litų - žalą aplinkai.

Apeliantė skunde nesutiko ir su kaltinamojo išteisinimu pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 3 d., tačiau, nagrinėjant bylą teismo posėdyje, prokurorė šioje dalyje skundo atsisakė, tad dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 3 d. nuosprendis analizuojamas nebus.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės prašymą jos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, S. K. nuteisiant tik pagal BK 178 str. 4 d., išteisintojo ir jo gynėjo prašymus prokurorės apeliacinį skundą atmesti bei įvertinusi byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad prokurorės apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Įvertinusi bylos aplinkybių visetą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus kiekvieną atskirai bei jų viseto kontekste, dėl ko padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje nepakanka patikimų įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti S. K. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d. ir 270 str. 3 d., ir jį pagrįstai išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo, darant nusikalstamą veiką, nekyla jokių pagrįstų abejonių, o visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismas išanalizavo visus byloje esančius įrodymus ir vadovavosi jais tiek, kiek jie patvirtina vieni kitus bei atitinka kitą byloje esančią medžiagą.

S. K. pateiktas kaltinimas dėl svetimo turto pagrobimo ir gamtos išteklių panaudojimo taisyklių pažeidimo buvo grindžiamas tuo, jog jis, neturėdamas nustatyta tvarka išduoto leidimo, 2011 m. kovo mėn. 1 – 25 d. laikotarpiu savavališkai iškirto ir pagrobė Kauno miškų urėdijai priklausantį turtą - vieną pušį ir vieną eglę ir tuo padarė turtinę žalą Kauno miškų urėdijai ir žalą aplinkai. Teismas, nurodydamas, jog tokie kaltinimai nepasitvirtino, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos neginčijamai nustatytas tik faktas, kad S. K. kieme buvusių jo malkų fragmentai, sulyginus juos su miške rastų nupjautų medžių kelmų fragmentais, vienas jų atitiko, t.y. buvo prieita išvados, kad šios dvi medžio kamieno dalys anksčiau sudarė vieną visumą. Šis faktas – kad kaltinamojo kieme rasta malka yra nuo neteisėtai nukirsto medžio, dar nepatvirtina, kad būtent S. K. padarė jam inkrinimuotas veikas.

Kaltinamasis nuo pat bylos tyrimo pradžios savo kaltės nepripažino, davė nuoseklius, analogiškus parodymus, jog medžių jis nekirto ir nevogė. Malkas jis pirko iš nepažįstamo asmens už 300 litų, o tas žmogus sakė, kad mediena yra iš jam priklausančio miško, esančio Vilkijos apylinkėse, Kauno rajone.

Byloje nėra nei vieno įrodymo, galinčio paneigti šią S. K. versiją. Taip pat byloje nėra nei vieno liudytojo, kuris galėtų patvirtinti matęs S. K. darant jam inkrinimuotus veiksmus - kertant medžius ar gabenant juos iš miško. Taigi, šiuo atveju neginčijamai akivaizdu, kad ištyrus įrodymų visetą nustatyta, kad kaltinimas iš esmės buvo grindžiamas tik vieninteliu įrodymu – įvykio vietos apžiūros protokolu, kur nustatyti neteisėtai nupjautų medžių ir S. K. kieme rastų medžių fragmentų atitikmenys.

Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. reglamentuoja, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taigi, teismas, spręsdamas ar yra pagrindo pripažinti asmenį kaltu pagal jam suformuluotą kaltinimą, neišvengiamai turi nustatyti, ar patrauktojo baudžiamojon atsakomybėn asmens veikoje yra jam inkriminuotojo nusikaltimo požymių, t.y. ar yra nusikaltimo sudėtis. Nusikaltimo sudėtį sudaro keturi tarp savęs organiškai susiję elementai: objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė. Nusikaltimo objektyviąją pusę apibrėžia teisės normos dispozicija – nusikalstama veika ir objektas, į ką šia neteisėta veika yra kėsinamasi. Subjektyviosios pusės požymiai, kurių buvimas, taip pat yra būtinas patraukti asmenį atsakomybėn, yra subjektas, ir jo veiksmų vidinės paskatos. Būtinas ir pagrindinis subjektyviosios pusės požymis yra kaltė. Iš byloje esančių įrodymų, nagrinėjamu atveju, baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veikoje nustatytas tik vienintelis inkriminuoto nusikaltimo objektyviosios pusės požymis - objektas, teisinis gėris, į kurį buvo kėsinamasi neteisėta veika, t.y. Kauno miškų urėdijai nuosavybės teise priklausantys du medžiai: pušis ir elgė. Visi kiti būtini asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal kaltinime nurodytą BK straipsnį, objektyviosios pusės būtini požymiai nebuvo nustatyti ir įrodyti: nėra byloje surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šiuos medžius nukirto būtent S. K.. Taigi, nesant įrodyta, kad nusikalstamus veiksmus atliko kaltinamasis, nėra pagrindo kalbėti apie subjektyviosios pusės požymių buvimą.

Neatitinkantis faktinių aplinkybių apeliacinio skundo motyvas dėl išteisinamojo nuosprendžio priėmimo Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 2 p., pagrindais, nes teismas, laikė, kad S. K. kaltės įrodymų nepakanka. Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs surinktus įrodymus, padarė nedviprasmišką išvadą, jog kaltinamojo S. K. veikoje nėra jokio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl S. K. išteisintinas (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Šis teismo sprendimas yra motyvuotas, teisėtas, ir kolegija nemato jokių teisinių argumentų, dėl ko išteisinamasis nuosprendis turėjo būti priimtas kitais pagrindais.

Teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad L. M. nukentėjusiąja šioje byloje buvo pripažinta nepagrįstai. Pažymėtina, kad prokurorė, teigdama, jog L. M. nukentėjusiąja byloje buvo pripažinta pagrįstai, prašo priimti šiems jos argumentams prieštaraujantį sprendimą - L. M. civilinį ieškinį atmesti. Iš bylos duomenų matyti, kad bylos tyrimo metu ir nuosprendžio priėmimo metu, miško savininkas buvo VšĮ Kauno miškų urėdija. L. M. pateikti dokumentai, iš kurių matyti, kad miško, kurį ji ketina privatizuoti, žemės reformos žemėtvarkos projektas parengtas, nustatyta tvarka gavus leidimą eksploatuoti privatizuotiną mišką, jai leidžiama naudoti jo išteklius, patvirtina ne jos turimą nuosavybės teisę į mišką, o tai, kad tai nuosavybei įgyti yra rengiami dokumentai, todėl laikytina, kad L. M. privatizuotino miško plote iškirtus ir pagrobus medžius žala buvo padaryta ne jos, o esamo miško savininko – VšĮ Kauno miškų urėdijos turtiniams interesams, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad L. M. šioje byloje nukentėjusiąja buvo pripažinta nepagrįstai.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes ir faktus, daroma išvada, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendis dėl S. K. išteisinimo yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinio skundo jame išdėstytais motyvais, panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. kolegija

nutarė:

Kauno rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.