- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-19
- Bylos Nr.
- 2A-845/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Nijolė Piškinaitė, Algirdas Gailiūnas
- Atsakovas
- O. V.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Gailiūno ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo O. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 27 d. sprendimo, kuriuo preliminarus sprendimas paliktas nepakeistas, civilinėje byloje Nr. 2-2350-640/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui O. V. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 158 696,65 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007 m. vasario 26 d. eismo įvykio metu, kurio kaltininku pripažintas atsakovas (2007 m. lapkričio 22 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendis), buvo apgadintas automobilis MAZDA XEDOS 6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) žuvo minėto automobilio keleivis A. B. bei sužalotas E. D.. Atsakovas su ieškovu buvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, todėl atsakovo padarytą žalą atlygino ieškovas. Kadangi atsakovas vairavo neblaivus, ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą tokio pat dydžio, kiek išmokėjo draudimo atlyginimo (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1d. 1p., CK 6.263 str., 6.270 str., 6.280 str.). Ieškovas atlygino iš viso 169 346,65 Lt dydžio žalą. Atsakovui dalį žalos (10 650 Lt) atlyginus, liko 158 696,65 Lt neatlyginta suma.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 9 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo O. V. 158 696,65 Lt žalos, 2086,97 Lt žyminio mokesčio, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. gruodžio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ naudai.
Atsakovas O. V. pateikė teismui prieštaravimus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. preliminaraus sprendimo, kuriuose prašė pakeisti preliminarų sprendimą, t. y. taikyti ieškinio senatį, sumažinti ieškovo prašomą priteisti žalos dydį ir išdėstyti sprendimo įvykdymą po 100 Lt kas mėnesį. Nurodė, kad 2008 m. balandžio 1 d. raštu Nr. R0000504081 ieškovas jį informavo, kad visas įsiskolinimas yra 31 300,62 Lt. Šią prievolę jis pripažino ir pradėjo vykdyti. Ieškovas praleido 3 metų senaties terminą, numatytą CK 1.125 str. 8 d., kadangi nuosprendis dėl žalos padarymo priimtas 2007 m. lapkričio 22 d., o į teismą dėl žalos atlyginimo ieškovas kreipėsi tik 2011 m. gruodžio 5 d. Ieškinio senaties terminas prievolei grąžinti ieškovui 135 600 Lt vienkartinę draudimo išmoką dėl A. B. mirties prasidėjo 2008 m. rugsėjo 5 d. Taip pat ieškinio senaties terminas grąžinti ieškovui 1 726,40 Lt, kuriuos jis sumokėjo D. B. neturtinei žalai atlyginti, prasidėjo 2007 m. lapkričio 9 d. Prašo taikyti CK 6.251 str. 2 d. normą ir jos pagrindu sumažinti ieškovo prašomą priteisti žalos dydį, kadangi atsakovo materialinė padėtis yra labai bloga.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 27 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, sprendimo įvykdymą išdėstė, įpareigojant atsakovą kas mėnesį mokėti ieškovui po 450 Lt. Nurodė, jog atsakovas niekada neginčijo fakto, kad turi atlyginti su eismo įvykiu susijusią žalą, taip pat neginčijo ieškovo išmokėtos žalos atlyginimo sumos teisėtumo. Konstatavo, kad atsakovas mokėjimus pagal išsiųstas pretenzijas pradėjo 2008 m. vasario 29 d., ir iki šiol įvairiomis sumomis grąžina ieškovui susidariusį įsiskolinimą. Sprendė, jog šiais veiksmais, liudijančiais prievolės pripažinimą, atsakovas nutraukė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą terminą ir jo eiga prasidėjo iš naujo (CK 1.130 str. 3 d.). Ieškinys šioje byloje pareikštas 2011 m. gruodžio 5 d., t. y. nuo 2011 m. lapkričio 29 d. nepraėjus trejiems metams. Atmetė atsakovo argumentus, kad mokėjimai buvo atliekami tik pagal dvi ankstesnes pretenzijas, kadangi atsakovo pateiktuose mokėjimo dokumentuose nėra konkrečiai įvardijama ir nurodoma, pagal kokią pretenziją ir kokią sumą dengiant buvo mokamos įmokos. Nurodė, jog atsakovui yra kilusi prievolė atlyginti žalą, kilusią dėl jo sukelto vieno eismo įvykio, o ne 8 skirtingų teisės pažeidimų atvejų, kaip atsakovas buvo nurodęs. Atmesdamas atsakovo reikalavimą sumažinti prašomą priteisti žalos dydį, teismas nurodė, jog atsakovas yra jauno amžiaus, darbingas, priteistina suma nėra neprotingai didelė, todėl atsakovas turi realias galimybes ją grąžinti. Teismas, atsižvelgęs į sudėtingą atsakovo materialinę padėtį, nusprendė priteistinų ieškovui sumų mokėjimą atsakovui išdėstyti dalimis, leidžiant atsakovui mokėjimus atlikti kas mėnesį, mokant ieškovui po 450 Lt per mėnesį (CPK 284 str. 1 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 27 d. sprendimą ir taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimui priteisti pinigų sumą, kurią ieškovas sumokėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (135 600 Lt vienkartinė draudimo išmoka dėl A. B. mirties) ir šioje dalyje ieškinį atmesti; sumažinti ieškovo prašomą priteisti žalos dydį; likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Nustatydamas, kad prievolė atlyginti žalą atsirado dėl vieno eismo įvykio, o ne skirtingų teisės pažeidimų atvejų, teismas netinkamai aiškino CK normas, reglamentuojančias prievolių teisę ir nepagrįstai sutapatino prievolės atsiradimo pagrindą su prievolės dalyku. Iš vieno eismo įvykio atsakovui kilo pareiga sumokėti skirtingas pinigų sumas už trims asmenims padarytą skirtingo pobūdžio žalą. Nors visos prievolės kilo iš vieno juridinio fakto, savo esme yra atskiros ir savarankiškos. Be to, ieškovas ieškinyje nurodo 8 mokėjimus, kurių pinigų sumos bei atsiradimo laikas skiriasi, ir kurie buvo skirti tiek įvykio metu nukentėjusiesiems asmenis, tiek ir kitiems asmenims. Apeliantas buvo informuotas tik apie 31 300,62 Lt įsiskolinimą, o bylos nagrinėjimo metu ieškovo pateiktas rašytinis įrodymas – 2008 m. rugsėjo 5 d. pretenzija Nr. R0000504081, kurioje nurodoma ir ieškinyje teikiama pinigų suma (164 846,65 Lt) – kartu su ieškiniu pateiktas nebuvo (minėtą dokumentą ieškovo atstovė įteikė teismui tik bylos nagrinėjimo metu).
2. Teismas akivaizdžiai netaikė teisės normos, kurią privalėjo taikyti šioje byloje, t. y. CK 6.55 straipsnio 2 dalies, todėl padarė neteisingas išvadas apie tai, kokią piniginę prievolę apeliantas vykdo. Pirmasis mokėjimas atliktas 2008 m. vasario 29 d., t. y. po ieškovo 2007 m. lapkričio 26 d. rašto Nr. R0000504081 6 778,90 Lt sumai gavimo. Vėliau apeliantas gavo 2008 m. balandžio 1 d. raštą Nr. R0000504081 31 300,65 Lt sumai. Šiame rašte nurodytos pinigų sumos apeliantas nėra pilnai sumokėjęs, tik 10 650 Lt. 2008 m. rugsėjo 5 d. ieškovo rašte Nr. R0000504081 nurodytos pinigų sumos (135 600 Lt) apeliantas nepradėjo grąžinti, kadangi dar nėra išmokėjęs senesnės skolos. Apelianto nuomone, ieškinio senaties termino turtinei prievolei grąžinti ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui sumokėtą pinigų sumą (135 600 Lt) jis nenutraukė ir negalėjau nutraukti, kadangi niekada jokiu būdu nepareiškė, kad šią prievolę pripažįsta ir niekada neatliko jokių veiksmų, kurie leistų teigti priešingai. Skolininko neveikimas negali nutraukti ieškinio senaties termino. Ieškinio senaties terminas prievolei grąžinti ieškovui 135 600 Lt vienkartinę draudimo išmoką prasidėjo 2008 m. rugsėjo 5 d., kuomet ieškovas sumokėjo nurodytą pinigų sumą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui. Ieškinys teismui buvo pareikštas tik 2011 m. gruodžio 5 d., t. y. praleidus 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą.
4. Teismas nevertino visos eilės faktinių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, esančių byloje: nuo 2009 metų apeliantas neteko darbo ir iki šiol yra bedarbis; turi nepilnametę dukrą (14 metų), kurią privalo išlaikyti; santaupų bankuose neturi; su žmona bendrosios jungtinės nuosavybės teise turi butą (66 300 Lt vertės), kuris yra vienintelė šeimos gyvenamoji vieta, ir už suteiktą paskolą įkeistas bankui; kito nekilnojamojo ar brangaus kilnojamojo turto neturi; pagal Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1115-340/10, apeliantas turi sumokėti 20 000 Lt mirusiojo A. B. dukrai E. B.-Ž. neturtinės žalos atlyginimui. Ieškovo veikla yra susijusi su padidinta rizika ir žalos kilimo tikimybe, todėl ieškovo prašomos priteisti žalos atlyginimo sumažinimas sukeltų jam mažiau sunkių pasekmių.
5. Teismas padarė ir materialinės teisės normų pažeidimą – netaikė Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 2 dalies bei 6.282 straipsnio 3 dalies.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog jam dėl įvykusio eismo įvykio kilo 8 skirtingos prievolės. Atsakovui prievolė kilo iš delikto CK 6.263, 6.270 straipsnių pagrindais dėl vieno eismo įvykio metu padarytos žalos. Tai nėra atskiros turtinės prievolės, nes visa žala (tiek transportui, tiek asmenims) buvo padaryta to paties eismo įvykio metu, visa žala buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu.
2. Tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo susitarimo, jog atsakovas atlygins žalą tik pagal tam tikras pretenzijas. Taip pat iš atsakovo veiksmų (mokėjimo pavedimuose nebuvo nurodoma, jog žalos atlyginimo įmokos mokamos tik už konkrečią žalą pagal tam tikrą pretenziją, mokėjimai buvo vykdomi kas mėnesį, atsikirtimų į pretenzijas atsakovas nepateikė) ieškovas suprato, jog atsakovas sutinka ir dalimis atlygina visą žalą, padarytą dėl eismo įvykio. Jei atsakovas būtų išreiškęs savo nesutikimą dėl tam tikros dalies žalos atlyginimo, ieškovas imtųsi teisinių priemonių savo interesam ginti. Atsakovo pozicija prieštarauja teisingumo, protingumo principams, vertintina kaip nesąžiningas skolininko elgesys kreditoriaus atžvilgiu.
3. Ieškovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo mažinti atlygintinos žalos dydį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Byloje kilo ginčas dėl draudimo bendrovės, išmokėjusios draudimo išmoką už eismo įvykio metu padarytą žalą, regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimties.
Nustatyta, kad 2007 m. vasario 26 d. eismo įvykio metu buvo sugadinta transporto priemonė, žuvo ja važiavęs keleivis A. B., sužalotas E. D.. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu kaltu už eismo įvykį buvo pripažintas atsakovas O. V., vairavęs automobilį Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu apdraudė ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ (b. l. 14-18). Todėl ieškovas atlygino padarytą 169 346,65 Lt žalą. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu taip pat nustatyta, kad atsakovas buvo neblaivus, todėl ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą išmokėtos draudimo išmokos suma (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 1 p.). Ieškovas išsiuntė apeliantui pretenzijas, todėl atsakovas periodiniais mokėjimais pradėjo degti padarytą žalą.
Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas sutinka mokėti pagal ieškovo pateiktą 2007 m. lapkričio 26 d. pretenziją Nr. R0000504081 6778,90 Lt sumai bei pagal 2008 m. balandžio 1 d. pretenziją Nr. R0000504081 26 521,75 Lt sumai (b. l. 169, 170), tačiau ginčija 2008 m. rugsėjo 5 d. pretenziją Nr. R0000504081 136 046 Lt sumai. Apelianto nuomone, pastarojoje pretenzijoje nurodytos sumos jis nepradėjo mokėti, todėl taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.).
Lietuvos A. T. yra išaiškinęs, kad draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 str. 1 d.), išskyrus tuos atvejus, kai draudimo išmoka pilnai nepadengiami nukentėjusiųjų nuostoliai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva v. V. B., G. B., bylos Nr. 3K-3-382/2009). Nagrinėjamojoje byloje ieškovas visiškai atlygino nukentėjusiųjų nuostolius, todėl deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigė visa apimtimi, ir atsirado draudiko teisė regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtą draudimo išmoką grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 1 p.). Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad toks draudiko reikalavimas transporto priemonės valdytojui – atsakingam už žalos padarymą asmeniui – kildinamas iš Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių, todėl šiems reikalavimams taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „PZU Lietuva“ v. UAB „Finėjas“, bylos Nr. 3K-3-483/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „If P&C Insurance AS“ v. V. Ž., bylos Nr. 3K-3-27/2013). Taigi apeliantas, prašydamas taikyti ieškinio senatį, suklydo nurodydamas teisės normą (CK 1.125 str. 8 d.).
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo, kai sumokėjo draudimo išmokas, t. y. laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 9 d. iki 2008 m. rugsėjo 5 d. (b. l. 36, 40, 50, 61, 65, 71, 76, 83). Į teismą su regresiniu ieškiniu ieškovas kreipėsi tik 2011 m. gruodžio 8 d. Kadangi apeliantas draudimo išmokas, nurodytas 2007 m. lapkričio 26 d. pretenzijoje Nr. R0000504081 bei 2008 m. balandžio 1 d. pretenzijoje Nr. R0000504081 pripažino ir pradėjo dalimis išmokėti ieškovui, todėl tokie apelianto veiksmai ieškinio senatį nutraukia (CK 11.130 str. 2 d.). Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vykdyti apelianto mokėjimai, vien tuo, kad juose nebuvo nurodyta, pagal kokią pretenziją ir kokią sumą dengiant buvo mokamos įmokos, laikytini veiksmais, nutraukusiais ieškinio senatį ir pagal 2008 m. rugsėjo 5 d. pretenziją Nr. R0000504081 136 046 Lt sumai. Nors atsiradusi žala ir su tuo susijusios draudimo išmokos buvo išmokėtos dėl vieno įvykusio eismo įvykio, tačiau pažymėtina, jog byloje nėra pateikta duomenų, kad 2008 m. rugsėjo 5 d. pretenzija Nr. R0000504081 136 046 Lt sumai būtų tinkamai įteikta apeliantui. Apeliantas teigia, kad apie pastarąją pretenziją jis sužinojęs tik bylos nagrinėjimo metu, o ieškovas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima daryti priešingą išvadą. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju būtent ieškovas turėjo įrodyti šią aplinkybę (CPK 178 str.).
Atsižvelgiant į tai, jog teisėjų kolegija neturi duomenų, kad atsakingas už žalą asmuo yra gavęs pretenziją Nr. R0000504081, todėl sprendžia, kad apeliantas negalėjo žinoti, už kokio dydžio žalą jis yra atsakingas ir tuo pačiu negalėjo ir laiku pateikti prieštaravimų dėl 136 046 Lt sumos, nurodytos pretenzijoje. Minėtą sumą VSDFV Kauno skyriui ieškovas sumokėjo 2008 m. rugsėjo 3 d. ir 6 d., o į teismą kreipėsi tik 2011 m. gruodžio 8 d., taigi praleidęs įstatymo numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Nustatytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad apeliantas, nežinodamas apie minėta prievolę, savo veiksmais negalėjo nutraukti ieškinio senaties termino jos įvykdymui.
Esant nurodytoms aplinkybėms, priteistos žalos dydis yra mažintinas 2008 m. rugsėjo 5 d. pretenzijoje Nr. R0000504081 nurodyta suma, t. y. 136 046 Lt, todėl priteistina suma yra 22 650,65 Lt (158 696,65 – 136 046).
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialines teisės normas, netaikydamas CK 6.251 straipsnio 2 dalies bei 6.282 straipsnio 3 dalies. Su šia apelianto pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.282 straipsnis taikytinas esant deliktinės atsakomybės atvejui. Kaip jau minėta, deliktinės civilinės atsakomybės santykiai pasibaigė, kai ieškovas pilnai padengė nukentėjusiesiems padarytą žalą, todėl ir CK 6.282 straipsnis šioje byloje netaikytinas. Pagal CK 6.251 straipsnį teismui suteikta teisė, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką nuostolių (žalos) atlyginimo mažinimas, kaip vieno iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo – išimtis, turi būti taikomas labai atsargiai ir tik tais atvejais, kai byloje konstatuotos jos taikymo sąlygos, ir sąžiningumas, protingumas ir teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje AB Rytų skirstomieji tinklai v. UAB „Veritus ana“ Nr. 3K-3-118/2010).
Nors apeliantas ir pateikė duomenis, kad jis yra registruotas darbo biržoje (b. l. 99), tačiau jis yra jauno amžiaus, darbingas, todėl turi realias galimybes įsidarbinti. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apelianto materialinę padėtį, sprendime priteistą sumą išdėstydamas po 450 Lt kas mėnesį. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad sumažinta priteista suma nėra neprotingai didelė, todėl apeliantas bus pajėgus kas mėnesį mokėti nurodytas sumas.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė materialinės teisės normas, netinkamai kvalifikuodamas tarp šalių susiklosčiusius santykius, netinkamai taikė įrodinėjimo pareigą nustatančias teisės normas ir nepagrįstai priteisė apeliantui 136 046 Lt, todėl skundžiamas sprendimas keistinas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str. 2 d.).
Kadangi apelianto apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atitinkamai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Apeliantas sumokėjo 100 Lt dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą, o nuo likusios 1756 Lt dalies buvo atleistas. Iš esmės patenkinus visą apeliacinį skundą, išskyrus dalį dėl kas mėnesį mokamų įmokų dydžio, iš ieškovo valstybės naudai priteistina 1756 Lt žyminio mokesčio (CPK 96 str. 3 d.).
Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, pakeistina ir teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo (CPK 93 str. 5 d.). Kadangi tenkinama 14,27 procentai ieškinio sumos, todėl šiai sumai tenkantis mokėti žyminis mokestis – 297,81 Lt – priteistinas ieškovui iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 27 d. sprendimą pakeisti. Rezoliucinę sprendimo dalį išdėstyti taip:
„Priteisti iš atsakovo O. V. (duomenys neskelbtini) 22 650,65 Lt (dvidešimt du tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt litų ir 65 centus) žalos, 297,81 Lt (du šimtus devyniasdešimt septynis litus ir 81 centą) žyminio mokesčio, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 22 650,65 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. gruodžio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ (į.k. 110051834, buveinės adresas: J. B. g. 12, Vilnius) naudai.
Sprendimo įvykdymą išdėstyti, įpareigojant kas mėnesį atsakovą O. V. ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ mokėti po 450 Lt (keturis šimtus penkiasdešimt litų).“
Priteisti valstybės naudai iš ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ 1756 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt šešis litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.