- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-09-24
- Bylos Nr.
- eI2-12647-426/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03446-2024-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- Š. J.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- mažoji bendrija „Kiwis“
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Indrės Pukanasytės-Biekšės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. J. (S. J.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – mažoji bendrija „Kiwis“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Š. J. teismo prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. 24S14738 (toliau – Sprendimas).
Skunde pareiškėjas paaiškina, jog leidimas laikinai gyventi išduotas sudarius darbo sutartį su mažaja bendrija (toliau – MB) „Kiwis“ (toliau – Bendrija) dėl darbo joje betonuotoju, susitarta, kad vieną kartą per mėnesį bus mokama Vyriausybės nustatyta minimali alga. Pareiškėjas nurodo, kad atvykus į MB „Kiwis“ ir pradėjus darbą joje, Bendrija vengė sudaryti darbo sutartį su juo ir mokėti jam visą sutartą darbo užmokestį, todėl pradėjo ieškoti kito darbdavio ir darbą susirado UAB „Doversus“ (toliau – Bendrovė).
Pažymi, kad atvykęs į šalį su tikslu dirbti MB „Kiwis“ ne dėl savo kaltės dirbo trumpą laiką, ne dėl jo kaltės buvo nutraukta darbo sutartis ir negautas sutartas darbo užmokestis. Pareiškėjas nurodo, kad turėjo asmeninių lėšų pragyvenimui savo banko sąskaitoje.
Pareiškėjo įsitikinimu, priimdamas skundžiamą sprendimą, atsakovas neįvertino visų aplinkybių, neatsižvelgė, kad MB „Kiwis“ jis nedirbo ne dėl savo kaltės.
Prašo skundą tenkinti ir priteisti visas su bylinėjimusi susijusias išlaidas.
Atsiliepimas
Migracijos departamentas nesutinka su skundu. Atsiliepime pažymi, kad pagal tarpininkavimo raštą ir prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjo darbo užmokestis nurodytas 950 Eur, tačiau, nustatyto darbo užmokesčio negavo ir dėl to neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų.
Pažymi, kad leidimas laikinai gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrijoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) Migracijos Departamentą informuoti apie pasikeitusią jo teisinę padėtį ir kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Pažymi, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui nepateikė duomenų, kad dirbs ne visą darbo laiką.
Atkreipia dėmesį, kad 2024 m. birželio 5 d. pareiškėjas per MIGRIS pateikė paaiškinimą, kad Bendrija neišmokėjo jam darbo užmokesčio už darbą kovo, balandžio ir pusę gegužės mėn., todėl jis susirado kitą darbą ir pateikė dokumentus dėl darbdavio keitimo. Bendrija, gavusi Migracijos departamento pranešimą, iš karto jį atleido, atleidimo priežasties nežino, į skambučius neatsiliepė. Pažymi, kad pareiškėjas leidimą laikinai gyventi darbui Bendrovėje gavo tik balandžio mėn., taigi kovo mėn. dar nedirbo. Migracijos departamente nebuvo gautas jo prašymas leisti pakeisti darbdavį, pranešimas apie darbdavio keitimą Bendrovei nebuvo siųstas, todėl pareiškėjo paaiškinimas, atsakovo manymu, deklaratyvus.
Pažymi, kad ginčijamas sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti. Atsakovas mano, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad jis pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Atsiliepimas
Atsakovas prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Šiuo atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. 24S14738 teisėtumo ir pagrįstumo.
Ištyrus rašytinę bylos medžiagą nustatyta, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti betonuotoju MB „Kiwi“ Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas, UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).
2024 m. vasario 2 d. Migracijos departamentas pareiškėjo prašymą priėmė ir 2024 m. kovo 28 d. vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nusprendė išduoti leidimą laikinai gyventi. 2024 m. balandžio 2 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760345179, galiojantis iki 2026 m. balandžio 2 d.
2024 m. gegužės 15 d. Migracijos departamente gautas Bendrijos pranešimas Nr. 2405-PRNŠ-3081, kad asmuo neatvyko dirbti (kviečiamas atsisakė atvykti).
2024 m. gegužės 28 d. Migracijos departamente gautas asmens prašymas Nr. 2405-LLG-8457 išduoti naują leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „Doversus“.
2024 m. birželio 5 d. asmuo per MIGRIS pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad Bendrija neišmokėjo jam darbo užmokesčio už darbą kovo, balandžio ir pusę gegužės mėn., kadangi darbo užmokesčio nemokėjo, susirado kitą darbdavį. Pateikus dokumentus dėl darbdavio keitimo, Bendrija, gavusi Migracijos departamento pranešimą, iš karto jį atleido, neatsakė į telefono skambučius Užsienietis nurodė, jog nežino, kodėl atleido iš darbo. Pareiškėjas leidimą laikinai gyventi darbui Bendrovėje gavo tik balandžio mėn., taigi kovo mėn. dar nedirbo, Migracijos departamente negautas asmens prašymas leisti pakeisti darbdavį.
Iš byloje pateiktų Sodros informacinės sistemos duomenų nustatyta, kad nuo 2024 m. balandžio 5 d. iki 2024 m. gegužės 15 d. pareiškėjas buvo įdarbintas Bendrijoje, bet faktiškai joje nedirbo ir negavo jokio darbo užmokesčio, nuo 2024 m. kovo 15 d. įdarbintas MB „Energia LT“. Duomenų apie gaunamą darbo užmokestį nėra. Nuo 2023 m rugsėjo 26 d. iki 2024 m. sausio 6 d. buvo įdarbintas MB „Vostrytas“, duomenų apie gautą darbo užmokestį taip pat nėra. Nustatyta, kad asmeniui per laikotarpį po leidimo laikinai gyventi išdavimo nei karto nebuvo išmokėtas 950 Eur darbo užmokestis, nurodytas prašyme ir Bendrijos tarpininkavimo rašte. Darbo užmokestis jam iš viso nebuvo mokamas. Teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, atsakovui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte. Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis.
Kaip jau paminėta, pareiškėjui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, o 2024 m. gegužės 15 d. darbo sutartis nutraukta. Taigi, asmuo negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), todėl konstatuotina, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Vertinant asmens ryšius su Lietuvos Respublika nustatyta, kad pareiškėjui anksčiau nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi. Šie faktai leidžia daryti išvadą, jog asmuo neturi ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Atsakovas taip pat nenustatė pareiškėjo šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nes apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra.
Migracijos departamentas 2024 m. birželio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 24S14738.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipiasi į teismą, prašydamas jį panaikinti.
UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog būtent užsieniečiui (pareiškėjui) tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nenumatytos.
UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 papunktyje nustatyta, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinius įrodymus nustatė, kad užsieniečiui nė karto nebuvo mokėtas darbdavio Tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis. Nustačius kad pareiškėjas įdarbintas Bendrijoje 2024 m. balandžio 5 d. iki 2024 m. gegužės 15 d. tačiau faktiškai joje nedirbo ir negavo jokio darbo užmokesčio, darytina išvada, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų.
Nėra neginčijamų įrodymų, jog pareiškėjas, paduodamas prašymą Migracijos departamentui dėl darbdavio pakeitimo, pateikė duomenis, kad dirbs ne visą darbo laiką ar bus mokamas kitas, nei nurodytas pateiktame Tarpininkavimo rašte, atlyginimas.
Bendrovės Tarpininkavimo rašte nurodyta, jog asmeniui bus mokamas 950 Eur darbo užmokestis, tačiau nustatyta, kad tokio dydžio darbo užmokestis nebuvo išmokėtas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl darbdavio pakeitimo, atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Nustačius, kad pareiškėjas nustatyto darbo užmokesčio negavo ir darbo sutartis nutraukta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jis neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų.
Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, pats nurodė, jog jo pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje bus darbo užmokestis. Pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje – 1 MMA. Atsižvelgus į Sodros informacinės sistemos duomenis, kad asmeniui nemokamas darbo užmokestis, kurio dydis siektų 1 MMA, jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, jis negauna, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, daro išvadą, kad pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Laikytina, kad atsakovas, panaikindamas leidimą gyventi Lietuvoje, kuris buvo paremtas darbo parindu, priėmė teisingą Sprendimą.
Nustačius, jog pareiškėjui nebuvo mokamas Tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, yra akivaizdus pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos UTPĮ nustatytos prievolės. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014), todėl užsieniečio leidimo laikinai panaikinimas imperatyviais Įstatymo numatytais pagrindais nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ar nediskriminavimo principų.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio Leidimo galiojimo laikotarpį privalėjo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jis buvo išduotas. UTPĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio Leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Įvertinus bylos medžiagą, remiantis Bendrovės panešimu, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas neatvyko dirbti į MB „Kiwi“, o kviečiamas atvykti – atsisakė. Apie pasikeitusias aplinkybes pareiškėjas Depadartamento neinformavo ir tik 2024 m. gegužės 28 d. pateikė prašymą Nr. 2405-LLG-8457 išduoti naują leidimą laikinai gyventi, tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „Doversus“, tačiau pažymėtina, kad iki tol jo leidimas buvo išduotas darbui Bendrovėje. Pareiškėjas nustatyto darbo užmokesčio negavo, darbo sutartis buvo nutraukta. Nekyla abejonių, kad pareiškėjas tikrai neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų.
UTPĮ 50 straipsnyje įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) panašaus pobūdžio bylose, 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, kad „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose“. Pažymėtina ir tai, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
Taigi, įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, kad atsakovas teisingai nustatė, jog pareiškėjas neatitiko UTPĮ nustatytų reikalavimų, todėl išduotas leidimas laikinai gyventi panaikintas pagrįstai. Be to, pareiškėjas neturi ir šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nes apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra.
Atsižvelgusi į pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo vertinimu, jog asmuo neturi ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Byloje nepateikta įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti pateisintas pareiškėjo interesas likti Lietuvoje.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės buvo motyvuotos, neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje tarp išvardytų reikalavimų – administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
LVAT, aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, jog šio straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčijamame Sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir detaliai, susietos su taikomomis teisės normomis, aptariamas procesinis dokumentas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš jo turinio matyti, kad Migracijos departamentas išsamiai įvertino pareiškėjo ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, todėl negalima teigti, kad jis tik formaliai pripažintas neatitinkančiu sąlygų, kurios būtinos leidimui gyventi gauti.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo naikinti atsakovo Sprendimo Nr. 24S14738, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, jam patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Heile prieš Suomiją; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo Š. J. (S. J.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.