Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Elenos Vainienės, Svajūno Knizlerio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir T. D. , tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Š. nuteistas už tai, kad 2007 m. sausio 29 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini) Lazdijų rajone, P. S. gyvenamojo namo kambaryje, kartu su T. D. , būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, tarpusavio konflikto su E. G. metu, tyčia sudavė pastarajam rankomis ir kojomis mažiausiai 25 smūgius į įvairias kūno vietas, bei pakėlę metė E. G. ant žemės, tokiu būdu bendrais veiksmais nukentėjusiajam padarė kraujosruvas odoje ir po oda abiejose kaktos pusėse, dešinės akies vokų - dešinio skruosto srityje, kairės akies vokų - kaktos kairės pusės - kairio skruosto srityje, nosies srityje, krūtinės ląstos abiejose pusėse, abiejose alkūnėse, dešiniame dilbyje, dešinės plaštakos - dešinio riešo srityje, kairės plaštakos - kairio riešo - kairio dilbio srityje, juosmens kairėje pusėje, abiejuose klubuose ir kairėje šlaunyje, odos nubrozdinimus abiejose alkūnėse, muštines paviršines žaizdas abiejų akių viršutiniuose vokuose, kraujosruvą ir paviršines muštines žaizdas viršutinės lūpos gleivinėje, poodines kraujosruvas viršugalvio dešinės pusės vidurinėje dalyje ir pakaušio dešinėje pusėje, nosies kaulų skeveldrinį lūžimą, krūtinkaulio lūžimą, dešinės pusės II, III, IV, V, VIII, IX, X uždarus bei VI, VII atvirus į krūtinplėvės ertmę šonkaulių lūžimus, kairės pusės II, III, IV, VI, VII, VIII, IX, X, XI šonkaulių uždarus lūžimus, kraujosruvas tarpšonkauliniuose raumenyse lūžių vietose, dešinio plaučio apatinės skilties krūtinplėvės ir paviršinio audinio plyšimus, dėl ko E. G. nuo stipraus kūno, ypač krūtinės ląstos sumušimo, pasireiškusio dauginiais krūtinės ląstos kaulų lūžimais bei veido kaulų lūžimu, dešinio plaučio krūtinplėvės ir audinio plyšimais, nukraujavimu į krūtinplėvės ertmę ir išorę bei trauminiu šoku, mirė, tokiu būdu tyčia nužudė E. G. .

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, tačiau tuo atveju, jei jo padaryta nusikalstama veika atitinka LR BK 129 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius, prašė maksimaliai sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Prokuroras prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas dalinai.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus, o tuo pačiu padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo E. Š. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos pagal LR BK 129 straipsnio 1 dalį. Tačiau teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, paskirdamas E. Š. bausmę, todėl nuosprendis šioje dalyje yra keičiamas.

Iš nuteistojo E. Š. skundo matyti, kad jis nesutinka su jo veikos kvalifikacija pagal LR BK 129 str. 1 d., kadangi jis neturėjo tikslo nužudyti E. G. , nes nuo jo suduotų smūgių pastarasis negalėjo mirti. Tvirtinama, kad E. Š. muštynių metu sudavė E. G. iš viso tris smūgius: kumščiu į veidą ir du kartus spyrė gulinčiam į krūtinės sritį. Apeliantas šį teiginį grindžia Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkto nuostata, kurioje nurodyta, kad tokiu atveju, jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Atsakant į šiuos skundo argumentus, būtina nustatyti abiejų kaltininkų tyčios turinį, vertinant visas reikšmingas bylos aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme dėl E. G. mušimo aplinkybių E. Š. davė iš esmės vienodus parodymus, t.y. jis patvirtino, kad pirmas E. G. pradėjo mušti T. D. , pastarasis sudavė vieną ar du smūgius kumščiu į veidą. Po to jis pats sudavė E. G. į veidą kumščiu, o šiam nukritus, sudavė mažiausiai du smūgius koja į krūtinės sritį. Po jo E. G. smūgius kojomis vėl sudavė T. D. . Kiek skirtingai įvykio aplinkybės paaiškino kitas nuteistasis T. D. . Jis parodė, kad iš pradžių jis sudavė kelis smūgius kumščiu E. G. į veidą, po to sudavė ne mažiau kaip tris smūgius koja jam į krūtinės sritį. Dėl E. Š. suduotų smūgių T. D. parodė, kad pastarasis 3-4 kartus sudavė E. G. į krūtinę alkūne, tačiau negali tiksliai prisiminti, ar jis sudavė sudavė smūgius koja. T. D. pripažino, kad toliau E. G. spardė jis vienas, o E. Š. tuo metu sėdėjo tame pačiame kambaryje ir stebėjo. E. Š. neigia, kad jis su T. D. buvo pakėlę E. G. į viršų ir metė ant žemės, tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga veikos kvalifikavimui, nes tokiu būdu žalojant E. G. , jis galėjo patirti tik nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, byloje neabejotinai nustatyta, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo abu nuteistieji, kadangi jie sudavė didelį kiekį smūgių kojomis į krūtinės sritį ir tai lėmė E. G. mirtį. Byloje nėra tiksliai nustatyta, kad E. Š. , suduodamas nors ir kelis smūgius į gyvybiškai svarbią kūno vietą, norėjo ar tikėjosi sukelti tik nesunkius padarinius. Kitų įvykio liudytojų įvykio vietoje nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nusikalstamą veiką kaip nužudymą, iš esmės teisingai vertino abiejų nuteistųjų parodymus, juos gretindamas su teismo medicinos specialistų išvadomis. Įvykio metu toje pačioje gyvenamojoje patalpoje, tik kitame kambaryje, buvo P. S. ir L. B. , tačiau konkrečių įvykio aplinkybių jie nurodyti negalėjo, nes buvo neblaivūs ir miegojo. Šią aplinkybę patvirtino ir E. Š. bei T. D. . Kolegija sutinka su nuosprendžio motyvais dėl liudytojų P. S. ir L. B. parodymų vertinimu ir jų iš naujo nebekartoja. Iš viso byloje buvo atlikti trys teismo medicininiai tyrimai, visose išvadose vienodai konstatuota, kad E. G. mirtis įvyko nuo stipraus kūno, ypač krūtinės ląstos sumušimo, pasireiškusio daugybiniais krūtinės ląstos kaulų lūžimais, dešinio plaučio krūtinplėvės ir audinio plyšimais, nukraujavimu į krūtinplėvės ertmę ir išorę bei trauminiu šoku. Nesunkų sveikatos sutrikdymą atitinka tik atskiri šonkaulių ir krūtinkaulio lūžimai, tačiau vertinant sužalojimus visumoje, jie atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. E. G. padarytų sužalojimų visuma yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtimi ( t. I, b.l. 37-43, 51-54, t. IV, b.l. 17-31 ). Teismų praktikoje smūgiai į veidą, krūtinę šonkaulius paprastai laikomi pavojingais gyvybei, o keli ar keliolika suduotų smūgių yra laikomi intensyviu smurtu, leidžiančiu daryti išvadas apie asmens ar bendrininkų tyčią. E. Š. parodė, kad E. G. spardė, pats gerai nežinodamas dėl ko, galbūt palaikydamas T. D. , taigi, būdamas visiškai abejingas galimiems padariniams. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad abu nuteistieji veikė netiesiogine tyčia – suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad tokie veiksmai gali sukelti nukentėjusiojo mirtį, tačiau buvo abejingi tokių pasekmių atsiradimui.

Skunde E. Š. tvirtina, kad jis namo išėjo anksčiau nei T. D. , todėl neatmetama galimybė, kad sužalojimai, sukėlę E. G. mirtį, galėjo būti padaryti jam nedalyvaujant. Šią aplinkybę, apelianto nuomone, patvirtina liudytojų P. S. , O. B. ir R. M. parodymai. Tokia E. Š. versija yra paneigta byloje ištirtais įrodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino ir padarė teisingas išvadas. Nuteistasis T. D. patvirtino, kad E. Š. iš tikrųjų namo išėjo pirmas, tačiau jam išėjus, smurto E. G. atžvilgiu nebevartojo, tik nutempė pastarąjį į kitą kambarį ir paguldė ant grindų. Netrukus jis taip pat išėjo namo. Namo jis grįžo ne vėliau kaip 18 val. Dar kartą į P. S. namus nebegrįžo, nes buvo girtas ir nuėjo miegoti. E. Š. parodė, kad pas P. S. atėjo apie 15-16 val., tenai kurį laiką vartojo alkoholinius gėrimus, o po to su T. D. sumušė E. G. . Tikslaus laiko, kada išėjo namo, neprisimena, nes buvo girtas, tačiau dar buvo šviesus paros laikas. Liudytojo J. Š. parodymai, kad jo sūnus į namus grįžo apie 15 val. 30 min., neatitinka kitų byloje nustatytų aplinkybių. T. D. parodė, kad jam su E. Š. būnant pas P. S. , apie 16 val. Į namus išėjo M. P. , o L. B. su P. S. panašiu metu nuėjo miegoti. Iš to darytina išvada, kad konfliktas tarp nuteistųjų ir E. G. galėjo prasidėti tik po 16 valandos. P. S. parodymai yra nenuoseklūs, nes pradžioje jis tvirtino, kad E. G. mušė sugrįžęs T. D. , vėlesnėse apklausose patvirtino, kad neatmeta galimybės, jog kartu buvo ir E. Š. . O. B. parodė, kad įvykio neatsimena, apie tai ryte papasakojo P. S. . Liudytojo R. M. parodymai įrodymų vertinimo prasme yra neinformatyvūs, nes įvykio jis nematė, o parodė tai, ką jam pasakojo P. S. . Apeliantas nepagrįstai sureikšmina liudytojo T. Č. parodymus, kad pastarasis 2007-01-29, apie 17 val. 30 min., praeidamas pro P. S. sodybos kiemą, per durų plyšį kambaryje nepastebėjo E. Š. . Šioje dalyje kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, kad pagal patalpų išsidėstymą per pravertas duris pamatyti kambarį, kuriame sėdėjo nuteistieji, nėra galimybės. Šiai išvadai neprieštarauja ir nuteistojo T. D. parodymai, nes jis parodė, kad iš kambario į prieangį durys buvo nepilnai uždarytos, o durys iš prieangio į kiemą – visiškai atidarytos. Įvykio vietos apžiūros metu nustatyta, kad E. G. lavonas rastas kambario kampe, t.y. toje pačioje vietoje, kurioje jį buvo paguldęs T. D. . Ekspertizės išvadoje nurodyta, kad E. G. mirtis įvyko prieš 11-17 valandų iki lavono apžiūros įvykio vietoje 2007-01-30 d. 12 val. 30 min., o E. G. mirė praėjus keletai valandų po sužalojimų padarymo. Sugretinus šias išvadas su E. Š. ir T. D. parodymais, darytina išvada, kad E. G. buvo mušamas tarp 16 ir 18 valandos, t.y. abiems nuteistiesiems dar esant P. S. sodyboje.

Apeliaciniu skundu E. Š. prašė jo veiką perkvalifikuoti iš nužudymo į nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų, t.y. pagal įstatymą, numatantį atsakomybę už apysunkį nusikaltimą ir atitinkamai sumažinti paskirtą bausmę. Teismo posėdyje nuteistasis E. Š. jau iš dalies sutikdamas su jo veikos kvalifikavimu pagal LR BK 129 straipsnio 1 dalį, prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Paskirdamas E. Š. ir T. D. bausmes, kurios atitinka LR BK 129 str. 1 d. ( 2000-09-26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija ) sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į LR BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl šioje dalyje nuosprendis yra keistinas. Sutinkamai su LR BK 58 str. 1 d., bausmė nusikaltimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens, kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. E. Š. ir T. D. nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje, tačiau kiekvieno iš jų vaidmuo skyrėsi, todėl bausmės turėjo būti individualizuotos. Teismo medicinos specialistai išvadose konstatavo, kad E. G. sužalojimai padaryti mažiausiai 25 trauminių poveikių pasekoje. Byloje yra nustatyta, kad T. D. pradėjo muštynes, pirmas, suduodamas smūgius E. G. , o E. Š. tik vėliau įsijungė į muštynes ir sudavė žymiai mažiau E. G. gyvybei pavojingų sužalojimų. Po E. Š. suduotų kelių ar keliolikos smūgių į galvą ir krūtinę, T. D. toliau tęsė nusikalstamą veiką, kojomis smūgiuodamas E. G. į krūtinės ląstos sritį. Išvardintų duomenų pakanka konstatuoti, kad T. D. buvo nusikalstamos veikos iniciatoriumi, o E. Š. vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis.

Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino duomenis apie kaltininkų asmenybes. Priklausomai nuo padaryto nusikaltimo pobūdžio, tą patį kaltininką charakterizuojanti aplinkybė gali turėti skirtingą reikšmę asmenybės pavojingumui ir bausmės skyrimui. T. D. iki nusikaltimo padarymo keturis kartus buvo baustas administracine tvarka, jam konstatuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį. Palyginimui, E. Š. iki šio nusikaltimo padarymo nebuvo nei teistas, nei baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės turi didelę reikšmę vertinant abiejų kaltininkų pavojingumą nužudymo byloje, tačiau nuosprendyje į jas nebuvo pakankamai atsižvelgta.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad T. D. ir E. Š. atsakomybę sunkina dvi aplinkybės – nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje ir apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Nuteistojo E. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta viena aplinkybė, t.y. tai, kad jis savo noru atlygino nukentėjusiajai turtinę ir neturtinę žalą. Įvertinus bylos aplinkybes, E. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe turi būti pripažinta ir tai, kad jis pilnai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi ( LR BK 59 str. 1 d. 2 p. ). Ikiteisminio tyrimo metu nuo pirmos apklausos ir įrodymų tyrimo teisme metu E. Š. dėl E. G. nužudymo savo kaltę iš esmės pripažino pilnai – paaiškino įvykio aplinkybes, neneigė sudavęs nukentėjusiajam smūgius koja į krūtinės sritį, kas sąlygojo sunkių pasekmių atsiradimą – E. G. mirtį. Jo parodymai buvo nuoseklūs ir neprieštaravo kitiems byloje ištirtiems įrodymams, taip pat ir T. D. parodymams, todėl jie yra objektyvūs. E. Š. veiksmai po nusikalstamos veikos padarymo parodo jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos, nes jis jau pirmosios apklausos įtariamuoju metu laisva valia pripažino savo kaltę, kritiškai įvertino savo elgesį, pripažino, kad girtumas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, nedelsdamas atlygino nukentėjusiajai žalą.

Sutinkamai su LR BK 61 str. 2 d. nuostatomis, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai privalo parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Įvertinusi E. Š. padaryto nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsnį bei pobūdį, dvi atsakomybę lengvinančias ir dvi sunkinančias aplinkybes, jo vaidmenį nusikaltimo padaryme, asmenybę, kolegija daro išvadą, kad E. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis aiškiai neatitinka išvardintų kriterijų, todėl ji turi būti sušvelninta.

Iki 2007 m. rugsėjo 01 d. galiojusioje LR BK 129 straipsnio 1 dalies (2000-09-26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija ) sankcijoje laisvės atėmimo bausmės dydis buvo nustatytas nuo 5 metų iki 15 metų. Vėliau įsigaliojęs įstatymas bausmę sugriežtino, padidindamas jos minimalią ribą nuo 8 metų. Sutinkamai su LR BK 3 str. 2 d., bausmę švelninantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t.y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. E. Š. nusikalstamą veiką padarė 2007 m. sausio 29 d., todėl jo atžvilgiu taikomas baudžiamasis įstatymas, numatęs švelnesnę laisvės atėmimo bausmę. E. Š. bausmė švelnintina, bausmės vidurkį nustatant remiantis minėta taisykle.

Apeliacinės instancijos teismas, keisdamas nuosprendį ir švelnindamas E. Š. paskirtą laisvės atėmimo bausmę, neviršija apeliacinio skundo ribų, kadangi LR BPK 320 straipsnio 5 dalies prasme, bausmės sušvelninimas nuteistajam, apima nuosprendžio pakeitimus, lengvinančius nuteistojo teisinę padėtį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį dėl E. Š. nuteisimo pakeisti.

Papildomai pripažinti E. Š. atsakomybę švelninančia aplinkybe tai, kad jis pilnai prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi.

Sumažinti E. Š. pagal LR BK 129 str. 1 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki septynerių metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti jo suėmimo laiką nuo 2007 m. sausio 30 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.