- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-05-19
- Bylos Nr.
- 1A-115-309-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Laisvė Aleknavičienė
- Nuteistasis
- D. Z., Ž. L., R. P.
- Advokatai
- Jūratė Astromskytė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. Z. ir Ž. L. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo:
pagal LR BK 260 str. 2 d. laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d. paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004-12-10 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams 3 (trims) mėnesiams ir 40 MGL (penkių tūkstančių litų) dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis LR BK 64 str., 65 str. į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2006-03-17 iki 2006-05-19.
pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis LR BK 64 str., 65 str. į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2006-03-18 iki 2006-06-20.
Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas R. P., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. Z. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti psichotropines medžiagas, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno didelį kiekį psichotropinių medžiagų bei pasikėsino siųsti psichotropines medžiagas, t. y. jis 2006 metų kovo mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytą dieną, laikotarpyje tarp 21 val. ir 22 val., prie (duomenys neskelbtini) namo esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, (duomenys neskelbtini), iš nenustatyto asmens, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai už 2500 litų įgijo 997 (devynis šimtus devyniasdešimt septynias) violetinės spalvos tabletes su įspaustu „Skorpiono" logotipu, kurių sudėtyje yra didelis kiekis – 22,370 g psichotropinės medžiagos tenamfetamino (MDA) ir didelis kiekis – 30,526 g psichotropinės medžiagos MDMA, 45 (keturiasdešimt penkias) mėlynos spalvos tabletes su įspaustu „cK" (Calvin Klein) logotipu, kurių sudėtyje yra 2,600 g psichotropinės medžiagos amfetamino ir 11 (vienuolika) rusvos spalvos tablečių su įspaustu „Dolerio" logotipu, kurių sudėtyje yra 0,156 g psichotropinės medžiagos amfetamino, iš karto po to šias psichotropines medžiagas neteisėtai gabeno iki savo namų, (duomenys neskelbtini), kur jas, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai laikė buto kambaryje iki 2006 m. kovo 17 dienos. Po ko, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą platinti, 2006 m. kovo 17 dieną R. P. per AB (duomenys neskelbtini) Klaipėdos centrinį skyrių pervedus į T. Z. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 1000 (vieną tūkstantį) litų, už šią sumą neteisėtai pardavė Ž. L. 180 (vieną šimtą aštuoniasdešimt) vienetų violetinės spalvos tablečių su įspaustu „Skorpiono" logotipu, kurių sudėtyje yra 4,040 g psichotropinės medžiagos tenamfetamino (MDA) ir 5,513 g psichotropinės medžiagos MDMA ir šią parduotą narkotinę medžiagą bei 17 (septyniolika) violetinės spalvos tablečių su įspaustu „Skorpiono" logotipu, kurių sudėtyje yra 0,370 g psichotropinės medžiagos tenamfetamino (MDA) ir 0,505 g psichotropinės medžiagos MDMA, 2006 m. kovo 17 dieną laikotarpyje tarp 13.05 val. ir 13.25 val. neteisėtai gabeno iš savo namų, (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) autobusų stotį, kur 2006 m. kovo 17 d. apie 13.25 val. pasikėsino neteisėtai siųsti autobusu (duomenys neskelbtini) Ž. L. parduotas psichotropines medžiagas, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas VSAT pareigūnų ir jo gabentos psichotropinės medžiagos buvo išimtos pareigūnų jo asmens kratos metu, o likusios buto, (duomenys neskelbtini), kambaryje neteistai laikytos tikslu platinti 800 (aštuoni šimtai) violetinės spalvos tablečių su įspaustu „Skorpiono" logotipu, kurių sudėtyje yra 17,960 g psichotropinės medžiagos tenamfetamino (MDA) ir 24,508 g psichotropinės medžiagos MDMA, 45 (keturiasdešimt penkios) mėlynos spalvos tabletės su įspaustu „cK" (Calvin Klein) logotipu, kurių sudėtyje yra 2,600 g psichotropinės medžiagos amfetamino ir 11 (vienuolika) rusvos spalvos tablečių su įspaustu „Dolerio" logotipu, kurių sudėtyje yra 0,156 g psichotropinės medžiagos amfetamino, buvo išimtos pareigūnų 2006 m. kovo 17 dieną apie 14.30 val. kratos metu.
Ž. L. nuteistas už tai, kad pasikėsino neteisėtai disponuoti psichotropinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas platinti, t. y. jis laikotarpyje nuo 2006 m. kovo 3 d. iki 2006 m. kovo 16 d., turėdamas tikslą įgyti psichotropines medžiagas platinimui, ne mažiau kaip aštuoniolika kartų bendraudamas telefonu su D. Z. dėl psichotropinių medžiagų įgijimo, derindamas su D. Z. psichotropinių medžiagų kiekį, kainą, jų perdavimo būdą bei atsiskaitymą už jas, 2006 m. kovo 16 d. vakare, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), R. P. nurodydamas sąskaitos numerį (duomenys neskelbtini), perduodamas jam 500 Lt grynais pinigais kartu su mobilaus ryšio telefonu „Nokia 6230i“ ir prašydamas šį mobilaus ryšio telefoną įkeisti lombarde bei gautus pinigus - 500 Lt - ir jau duotus 500 Lt, viso 1000 Lt, pervesti į nurodytą sąskaitą AB (duomenys neskelbtini) už psichotropinių medžiagų gavimą iš (duomenys neskelbtini), po ko 2006 m. kovo 17 d. 10.32 val. telefoninio pokalbio metu pranešdamas D. Z. apie padarytą piniginį pavedimą į jo nurodytą sąskaitą už psichotropinių medžiagų pirkimą, 2006 m. kovo 17 d. 11.09 val. telefoninio pokalbio metu klausdamas apie psichotropinių medžiagų išsiuntimo iš (duomenys neskelbtini) laiką, pasikėsino įgyti ne mažiau kaip 180 (vieną šimtą aštuoniasdešimt) vienetų violetinės spalvos tablečių su įspaustu „Skorpiono" logotipu, kurių sudėtyje yra 4,040 g psichotropinės medžiagos tenamfetaminas (MDA) ir 5,513 g psichotropinės medžiagos MDMA, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes D. Z. buvo sulaikytas VSAT pareigūnų (duomenys neskelbtini) miesto autobusų stotyje, kai minėtas Ž. L. parduotas psichotropines medžiagas pasikėsino siųsti autobusu (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. Z. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-03-20 nuosprendį ir jo veikas kvalifikuoti pagal BK 259 str. 1 d. ir 260 str. 1 d.
Skunde nurodo, kad teismo teiginys, jog jis nevienodai aiškino aplinkybes, yra nepagrįstas, nes jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir teisme nurodė, kad narkotines medžiagas – tabletes „Ekstazi“ įsigijo atsitiktinai, pasiūlius iš matymo pažįstamam asmeniui, nes pastarajam reikėjo pinigų išvykimui į užsienį. Taipogi nurodo, jog narkotinių medžiagų – tablečių „Ekstazi“ neskaičiavo, o jų kiekį jam nurodė pats pardavėjas. Teigia, kad iš jo pokalbių su Ž. L. turi matytis, kad Ž. L. prašė jo surasti narkotinių medžiagų – „Ekstazi“, o jis atsakė, kad paieškos, nors jau turėjo įsigijęs narkotinių medžiagų ir mano, kad ši aplinkybė yra įrodymas, jog įsigydamas narkotines medžiagas, neturėjo tikslo jų platinti, o tik šeimoje susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms, jis nusprendė parduoti 180 vienetų „Ekstazi“ tablečių už 1000 Lt. Apelianto nuomone teismo teiginys, kad toks narkotinių medžiagų kiekis buvo skirtas neasmeninam naudojimui ir įgytas tikslu jas platinti yra nepagrįstas, kadangi, pasak apelianto, rastų narkotinių medžiagų kiekis, negali būti grindžiamas vieno asmens vartojimo poreikiu, nes nebuvo nustatyta, kiek jis asmeniškai gali suvartoti „Ekstazi“ tablečių savo asmeniniams poreikiams. Taip pat nurodo, kad prokuroro pakeistas kaltinimas yra neteisingas ir naikintinas, nes byloje nėra įrodymų apie jo tikslus platinti narkotines medžiagas, jų įsigijimo momentu. Teigia, jog lengvinančiomis aplinkybėmis turėtų būti vertinama tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, nuo pat tyrimo pradžios pripažino padaręs nusikalstamą veiką, pats pareigūnams perdavė likusias pas jį namuose narkotines medžiagas.
Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. L. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-03-20 nuosprendį, jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 22 str. 1 d. ir 260 str. 1 d. į BK 22 str. 1 d. ir 259 str. 1 d. ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Skunde nurodo, kad teismas padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė neteisingas išvadas dėl jo veikos kvalifikacijos. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas jo kaltę dėl tikslo įsigyjant psichotropines tabletes jas platinti rėmėsi kaltinamojo R. P. ir liudytojo T. A. parodymais apie tai, kad praeityje siūlė turėtas tabletes šiems asmenims už tabletę imdamas 10 Lt atlygį, jo paties pripažinimu, kad tabletes iš D. Z. pirko ne pirmą kartą, tabletes siekė įsigyti vos keletui dienų įkeisdamas mobilaus ryšio telefoną taip pat telefoninių pokalbių su D. Z. turinys teismą įtikino, kad gautas tabletes siūlydavo ir pardavinėdavo kitiems asmenims, tačiau mano, kad nėra pagrįstų įrodymų, jog jis įvykdė veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 260 str. 1 d., nes jo nuoširdaus prisipažinimo įsigijus psichotropines medžiagas savo reikmėms, nepaneigė kaltinamieji D. Z. ir R. P., nei liudytojas T. A.. Taip pat nurodo, kad nuosprendyje nurodytą teiginį, jog jis praeityje siūlė turėtas tabletes, už tabletę imdamas 10 Lt, kaltinamasis R. P. teisme negalėjo patvirtinti, o liudytojas T. A. teisme absoliučiai nieko neprisiminė, visiškai nenurodė apie galimus jo ketinimus ar tikslus, susijusius su psichotropinėmis medžiagomis ir niekaip neįrodo tikslo buvimo, tik teismui pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, T. A. patvirtino, kad tai yra jo parodymai, paaiškino, kad tabletės, kurias, neva, gavęs, logotipo ženklo nebuvo, todėl neaišku, ką T. A. iš jo gavo. Teigia, kad teismo posėdžio metu nebuvo išsiaiškinta, kokiais T. A. parodymais galima remtis, nes ikiteisminio tyrimo metu, Mažeikių apylinkės teismo teisėjui, davė skirtingus parodymus, todėl mano, kad liudytojas T. A. turėtų būti papildomai apklaustas ir jo parodymų prieštaravimai pašalintini, išsiaiškinant, ar skirtingų parodymų davimas buvo ne pareigūnų smurtavimo paseka. Nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu prašė atlikti proceso veiksmus, susijusius su, neva, buvusia psichotropinių medžiagų realizacija, tačiau tiek prokuroro, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtais procesiniais dokumentais šie jo prašymai buvo atmesti, dėl ko jis daro išvadą, kad nuosprendyje ne tik nėra teismo teiginį dėl įsigytų tablečių tolesnio platinimo pagrindžiančių įrodymų analizės, bet net nenurodyta, kokių įrodymų pagrindu teismas vadovaudamasis padarė tokias išvadas, taigi teigia, kad teismo išvados nuosprendyje nėra argumentuotos bylos medžiaga, ir tai daro nuosprendį nepagrįstu ir nesuprantamu, nes BPK 305 str. 1 d. 1 p. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-12-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 3.1.1. p. reikalauja, jog teismas nuosprendyje aptartų visus nusikalstamos veikos sudėties požymius, tik esant visiems nusikalstamos veikos sudėties požymiams teismas gali konstatuoti jos buvimą, o BPK 305 str. 1 d. 2 p. imperatyviai nurodyta, jog nuosprendyje teismas privalo nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvuotai pasisakytų, kuriais įrodymais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Nuosprendyje nurodyta, kad „R. P. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažįsta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ką įrodė duodamas parodymus tyrimo metu ir teisme bei pažadu nebenusikalsti". Iš šio teiginio visiškai negalima spręsti, kodėl teismas bylos nagrinėjimo metu R. P. parodymus pripažino įrodymu, kai tuo tarpu jis negalėjo pakartoti tų parodymų, kokius davė ikiteisminio tyrimo metu, t. y. jis iš esmės negalėjo parodyti, jog jam neva siūlė pirkti psichotropines medžiagas ar tiesiogiai, ar telefonu. Liudytojo T. A. duoti parodymai esmingai prieštarauja kaltinamojo R. P. parodymams, t. y. T. A. teigia, kad matė, kaip R. P. įsigijo tabletę, nors pats R. P. paaiškino, kad „nieko negavo", todėl visiškai nėra aišku, kuriuos T. A. ir R. P. parodymus teismas laikė patikimais ir įrodymu, o kuriuos atmetė. Nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio turinys apsiriboja vien tik objektyvių veikos požymių aprašymu, nes iš teismo nuosprendžio turinio nėra aiškus nusikalstamos veikos turinys, tikslas, apimtis. Nustatant nusikalstamos veikos turinį, nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius, būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė, kokioje apimtyje ir dėl ko buvo susitarę bendrininkai, susitarimo turinys bei apimtis ir kokius padarinius numatė, suprato bei siekė kaltininkas. Būtent šių elementų nuosprendyje nėra, o tai daro nuosprendį nesuprantamu, nepagrįstu ir neteisėtu. Nuosprendyje nėra nustatyta akivaizdi ir neginčijama subjektyvinė pusė, t. y. tikslo buvimas ateityje platinti psichotropines medžiagas. Negalima vadovautis teismo padaryta išvada, jog jo tikslas platinti tabletes buvo susijęs su „[...] vos keletui dienų įkeisdamas mobilaus ryšio telefoną, kas neva leidžia įrodyti, kad ir šį kartą įsigytas tabletes būtų platinęs". Bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad tuo metu buvo priklausomas nuo psichotropinių medžiagų, jas vartojo, tai patvirtino ir T. A. su R. P., be to, dirbo, mokėsi, gaudavo pastovų atlyginimą, kas leido susigrąžinti telefoną. BPK 44 str. 6 d. užtikrina įtariamam ar kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpciją kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodytas jo kaltumas. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. BPK 20 str. 3 d. numato, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Daro išvadą, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta duomenų, pagrindžiančių jo padarytą nusikalstamą veiką pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 260 str. 1 d., kas teismui leistų padaryti neginčijamas išvadas, pripažįstant surinktus duomenis įrodymais, todėl mano, kad veika turėjo būti kvalifikuota pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 259 str. 1 d., už ką turėjo būti ir nuteistas. Taip pat apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, vadovavosi vykusiais telefoniniais pokalbiais, pripažino juos įrodymu, tačiau jo nuomone šis įrodymas yra gautas pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo 10 str. 4 d. 2 p. (pareigūnas teisėjui pateikia motyvuotą teikimą, kuriame nurodo duomenis apie asmenį (vardas ir pavardė, asmens kodas), kuriam bus taikomi operatyviniai veiksmai arba apibūdina objektą) nuostatas, t. y. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės I. Ivanovienės 2006-02-21 nutartimi Nr. 080RN buvo leista ikiteisminio tyrimo pareigūnams klausyti telefoninių pokalbių, nenurodant jokių duomenų apie slapta klausomą asmenį, o tai reiškią, kad yra BPK 20 str. 1 d. pažeidimas, nes įrodymai baudžiamajame procese yra tik įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, ką LR Konstitucinis teismas savo nutartyje yra pabrėžęs, jog „teisė negali atsirasti neteisės pagrindu". Be to, prokuroras nepateikė teismui visų telefoninių pokalbių išklotinių per visą pasiklausimo laikotarpį ir nepateikė būtent tų, iš kurių būtų aiškiai suprantama, kad tabletes norėjo įsigyti savo reikmėms. Nurodo, kad tai padaryti prašė ikiteisminio tyrimo metu, bet jo prašymas buvo atmestas. Teismo posėdžio metu, nagrinėjant pateiktų telefoninių pokalbių išklotines, iš jų turinio nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo tariamasi dėl narkotikų platinimo. Be to, nebuvo atlikta fonoskopinė balso ekspertizė, prokuroras nenustatė visų pokalbiuose įrašytų asmenų tapatybių. Ekspertas tyręs pokalbių įrašų kokybę, pilnai negarantavo, kad pokalbių įrašai nėra sumontuoti. Todėl teismas negalėjo pripažinti telefoninius pokalbius kaip įrodymą dėl narkotikų platinimo. Skundu nuteistasis Ž. L. nurodo, kad teismas pažeidė LR BK 66 str., BPK 141 str. 1 d. nuostatas, nes vadovaudamasis LR BK 64 ir 65 str., į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitė sulaikymo ir suėmimo laiką, tačiau neįskaitė laiko praleisto stacionarinėje ekspertizės įstaigoje. Kardomajam kaltinimui (suėmimui) turi būti prilygintas ir į paskirtą bausmę įskaitomas dėl padarytos nusikalstamos veikos ne tik paskirto laikinojo sulaikymo laikas (LR BPK 140 straipsnis), bet ir laikas, praleistas stacionarioje ekspertizės įstaigoje, jei tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą reikia įtariamajam daryti medicininę ar teismo psichiatrijos ekspertizę (LR BPK 141 straipsnis). Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007-05-02 nutartimi buvo paskirta stacionari teismo psichiatrijos ekspertizė ir jam buvo apribota laisvė. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu prokurorui jis nurodė faktines aplinkybes dėl smurto naudojimo, jo teisių ir laisvių pažeidimo, dėl nesudarytų sąlygų būti lygiateisiu proceso dalyviu, ko pasekoje susirgo psichine liga, tačiau prokuroras nepatikrino nurodytų faktinių aplinkybių, ir tuo, anot apelianto, prokuroras nevykdė pareigos atskleisti nusikalstamą veiką, kaip tai reglamentuoja LR BPK 2 str., o pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teisiamajame posėdyje ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai pripažino duomenis įrodymu, kurie buvo išgauti smurtu, nes pagal tarptautinės ir nacionalinės teisės aktus, bet kokie parodymai, gauti panaudojant smurtą, grasinimus, negali būti pripažįstami leistinais įrodymais. Taip pat mano, kad LR BPK 44 str. 6 d., Konstitucijos 31 str. 2 d., EŽTK 6 str. 2 d. reglamentuotas nekaltumo prezumpcijos principas buvo iš esmės pažeistas, nes tiek ikiteisminį tyrimą atlikusi įstaiga, tiek pirmos instancijos teismas buvo šališki, nes Mažeikių rajono apylinkės teisme, skiriant jam kardomąją priemonę - suėmimą (ne darbo dieną, sekmadienį) dalyvavo trijų Lietuvos televizijų atstovai, įvairių laikraščių žurnalistai, tokia pat viešų ryšių akcija buvo organizuota ir skelbiant nuosprendį Šiaulių miesto apylinkės teisme. Mano, kad pakenkti buvo stengiamasi jo tėvui, ėjusiam atsakingas pareigas valstybės tarnyboje ir broliui Romanui, ankščiau dirbusiam Mažeikių policijos vienu iš vadovų. Po tokios triukšmingos pirminės viešų ryšių akcijos, ikiteisminio tyrimo pareigūnai dėjo daug pastangų, kad teisėtais ir neteisėtais veiksmais surinktų įrodymus apie jo pasikėsinimą įvykdyti nusikalstamą veiką, patyrė pareigūnų šališkumą: ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistas ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumo, nekaltumo principai, nes spaudai, televizijai, kitoms masinės informacijos priemonėms buvo pateikti ikiteisminio tyrimo duomenys, suformavę išankstinę nuomonę apie jo kaltę, nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio, įvairiose masinės informacijos priemonėse ne vieną kartą viešai pasisakyta apie padarytą nusikaltimą. Pažymi, kad skelbiami straipsniai buvo siejami su jo artimais giminaičiais, kurie absoliučiai su tuo nėra susiję, todėl tai vertina kaip jo teisių pažeidimą, nes kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų gerbiamas jo ir jo šeimos privatus gyvenimas. Apeliantas nurodo, kad kritiškai vertinti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminį tyrimą atlikusio ir kaltinamąjį aktą surašiusio Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R. Dobrovolskio, kuris vėliau, kaip neatitinkantis LR Prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymo 25 str. 1 d., neturintis aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, buvo atleistas iš prokuroro pareigų, nes jis neturėjo teisės atlikti ikiteisminio tyrimo, veiksmus, procesinius veiksmus, surinktus duomenis, kuriuos teismas nuosprendyje vertino kaip duomenis, turinčius įrodomąją galią.
Apeliacinio proceso metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras pašė nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo Ž. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Nuteistojo D. Z. apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo Ž. L. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 20 d. nuosprendis keistinas dalyje dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, įskaitant Ž. L. į bausmės laiką išbūtą laiką stacionarinėje ekspertizės įstaigoje (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.).
Dėl Baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo apelianto D. Z. atžvilgiu.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek D. Z. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus.
Baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba už jų pardavimą ar kitokį platinimą. Apeliantas nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti psichotropines medžiagas, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno didelį kiekį psichotropinių medžiagų bei pasikėsino siųsti psichotropines medžiagas. D. Z. neneigia neteisėtai įgijęs bei laikęs šias medžiagas, tačiau neigia turėjęs tikslą jas platinti. Nuteistasis teigia, jog psichotropines medžiagas buvo įsigijęs asmeniniam naudojimui, o tik šeimoje susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms, jis nusprendė parduoti 180 vienetų „Ekstazi“ tablečių už 1000 Lt. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, atmeta apelianto teiginius, kuriais jis neigia turėjęs tikslą platinti narkotines medžiagas, ir visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada. Pažymėtina tai, kad įrodinėdamas psichotropinių medžiagų įgijimo tikslą apylinkės teismas rėmėsi ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Apylinkės teismas atsižvelgė į įgytų psichotropinių medžiagų kiekį, šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybes, kaltininko elgesį siekiant įgyti tokias medžiagas bei kitas aplinkybes.
Byloje nustatyta, kad apeliantas D. Z. už 2500 Lt įgijo didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Toks įsigytas psichotropinių medžiagų kiekis akivaizdžiai viršija psichotropines medžiagas vartojančio žmogaus poreikius. Be to, nustatyta, kad D. Z. sunkiai vertėsi, nedirbo, tačiau psichotropinių medžiagų įgijo didelį kiekį, tam skirdamas didelę sumą, 2500 Lt. Kratos metu D. Z. gyvenamojoje vietoje buvo rasta daug polietileninių maišelių, įvairių tablečių, kurių sudėtyje buvo psichotropinių medžiagų pėdsakai, o tai rodo, kad psichotropinės medžiagos buvo skirtos pardavimui. Apylinkės teismas įvertino ir D. Z. elgesį po psichotropinių medžiagų įgijimo. Įgytas psichotropines medžiagas supakavo įvairiais kiekiais į daug polietileninių maišelių, Ž. L. norėjo parduoti didelį kiekį tablečių su psichotropinėmis medžiagomis už nemažą sumą pinigų, 1000 Lt, nuteistasis Ž. L. parodė, kad iš D. Z. psichotropines medžiagas pirko ne pirmą kartą (8 t. b. l. 12), taip pat apylinkės teismas atsižvelgė į kitus byloje esančius įrodymus (telefoninių pokalbių įrašų suvestines ir kitus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti), juos susiejo tarpusavyje. Įvertinęs šias aplinkybes bei kitus teismo nuosprendyje aptartus įrodymus ir jų tarpusavio ryšį, apylinkės teismas padarė pagrįsta išvada, kad pas D. Z. rastos psichotropinės medžiagos buvo pakuojamos bei ruošiamos parduoti ar kitaip platinti. Pirmosios instancijos teismas nustatęs šias aplinkybes padarė pagrįstą išvadą, kad D. Z. įgijo didelį kiekį psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas platinti ir jo nusikalstamą veiką pagrįstai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.
Nors apeliantas vartoja narkotines medžiagas, tačiau apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šia aplinkybe nepaneigiama tai, kad jis įgijo didelį kiekį psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas platinti, ką patvirtina ir į įgytų psichotropinių medžiagų kiekis, šių medžiagų įgijimo, laikymo ir suradimo aplinkybės.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į paminėtą ir remiantis bylos duomenimis, D. Z. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteistas pagrįstai, baudžiamasis įstatymas jo padarytai veikai pritaikytas tinkamai.
Dėl Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalies 260 straipsnio 1 dalies taikymo apelianto Ž. L. atžvilgiu.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek Ž. L. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus.
Nuteistojo Ž. L. apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kuriais yra ginčijamas tikslas platinti narkotines medžiagas, paneigia liudytojo T. A. nurodytos aplinkybės, paties Ž. L. parodymai, telefoninių pokalbių suvestinės.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, iš įtariamojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokolo, T. A., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė, kad už 10 Lt buvo gavęs vieną tabletę iš Ž. L. (2 t., b. l. 77), ką jis patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ir parodė, jog gavo iš Ž. L. vieną tabletę už kurią atsiskaitė (8 t. b. l. 11). Be to, tą aplinkybę, kad Ž. L. davė tabletę T. A., apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir D. P. ir parodė, kad matė, jog Ž. L. T. A. siūlė tabletę ir jis ją paėmė (8 t., b. l. 11). Be kita ko, apelianto Ž. L. kaltę patvirtina paties Ž. L. parodymai, kad jis iš D. Z. ne kartą buvo įgijęs psichotropinių medžiagų. Ž. L. patvirtino, kad buvo pervedami pinigai, t. y. atitinkama suma už narkotines medžiagas, jog buvo užstatomi daiktai, tikslu gautais pinigais atsiskaityti už narkotines medžiagas (8 t. b. l. 12). Be to, tą aplinkybę, kad nuteistasis Ž. L. turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas patvirtina ir telefoninių pokalbių suvestinės, iš kurių matyti, kad vykusiame pokalbyje tarp D. Z. ir Ž. L. yra kalbama apie psichotropines medžiagas. D. Z. sako Ž. L. „jeigu tu turi kam žinai kaišiot, tai ir kaišiok“, o Ž. L. atsako „aš turiu po biški“, o po to nurodo, kad „man reik tų kitų“, o D. Z. klausia „nu tų, kur buvau atsiuntęs“. Po to Ž. L. nurodo, kad jam reikės „tris“, t. y. 300 tablečių ir tada yra paskaičiuojama suma, įvardina vieneto kainą - 5,5 Lt. Minėtuose telefoniniuose pokalbiuose kalbama kokių narkotinių medžiagų reikia, o kokių nereikia, primenama apie negrąžintas skolas, D. Z. kalba apie 1000 tablečių ir nurodo kainą už kiek įgijo ir kainą kiek mokėjo už vienetą (1 t. b. l. 104-115). Minėtos aplinkybės paneigia deklaratyvius apelianto teiginius, kuriais jis neigia turėjęs tikslą platinti narkotines medžiagas ir rodo, kad tabletės visgi buvo realizuojamos, t. y. parduodamas už kitą kainą, dėl ko galima pagrįstai teigti, kad šios psichotropinės medžiagos įgytos tikslu platinti tam, kad turėti materialinę naudą.
Taigi šie pokalbiai ir pokalbis su nenustatytu asmeniu patvirtina, jog psichotropinės medžiagos įgytos tikslu platinti tam, kad turėti finansinę naudą, kadangi už psichotropines medžiagas yra siūloma kaina, buvo pokalbis, kur nenustatytam asmeniui buvo siūloma įsigyti už 7 Lt. Ž. L. skambina nenustatytam asmeniui, kuriam nurodo, kad „kitą savaitę bus skorpionų“, klausia „karočia po septynis nenori“. Jam asmuo atsako „ne, pigiau po šešis“, Ž. L. į tai atsako „a tu durns, septyni, olandiška prekė, originals“ (1 t. b. l. 104-115).
Atsižvelgiant į paminėtą, kolegija daro išvadą, jog baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo Ž. L. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 260 str. 1 d.
Apylinkės teismo išvados dėl Ž. L. kaltės bei veikos kvalifikacijos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, yra pagrįstos įrodymais. Priešingai nei nurodyta Ž. L. apeliaciniame skunde, apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai ištyrė ir aptarė Ž. L., nuteistųjų D. Z., R. P., liudytojo T. A. parodymus, kitus byloje esančius įrodymus (asmens kratos protokolus, kratos protokolą, specialisto išvadą, telefoninių pokalbių klausymosi bei kitos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos ir jų išrašo protokolą ir kt.) išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek Ž. L. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra baudžiamoji byla. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Atsižvelgiant į paminėtą, nėra pagrindo teigti, kad spręsdamas Ž. L. nusikalstamos veikos kvalifikavimo (teisinio vertinimo) klausimus, teismas šias BPK nuostatas pažeidė.
Taigi nuteistojo Ž. L. veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 260 str. 1 d., teisingai ir pagrįstai.
Dėl kitų nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuteistojo Ž. L. skunde nurodytu teiginiu, kad apylinkės teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BK 66 str., BPK 141 str. 1 d. nuostatas, nes į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitė sulaikymo ir suėmimo laiką, tačiau neįskaitė laiko praleisto stacionarinėje ekspertizės įstaigoje. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apylinkės teismas Ž. L. į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitė sulaikymo ir suėmimo laiką, tačiau neįskaitė laiko praleisto stacionarinėje ekspertizės įstaigoje, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Lietuvos Respublikos BK 66 str., Lietuvos Respublikos BPK 141 str. nustatyta, jog teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas, privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Kardomajam kalinimui (suėmimui) turi būti prilygintas ir į paskirtą bausmę įskaitomas dėl padarytos nusikalstamos veikos ne tik paskirto laikinojo sulaikymo laikas (LR BPK 140 straipsnis), bet ir laikas, praleistas stacionarioje ekspertizės įstaigoje, jei tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą reikia įtariamajam daryti medicininę ar teismo psichiatrijos ekspertizę (LR BPK 141 straipsnis). Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007-05-02 nutartimi buvo paskirta stacionari teismo psichiatrijos ekspertizė ir Ž. L. buvo apribota laisvė. Kaip matyti iš teismo psichiatrijos akto, Ž. L. buvo apribota laisvė nuo 2007-06-14 iki 2007-07-02 (5 t. b. l. 123-125), taigi minėtas laikotarpis nuteistajam Ž. L. įskaitytinas į bausmės laiką, o apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
Nepagrįstai apeliantas D. Z. skunde nurodo, kad įgytas psichotropinių medžiagų tablečių kiekis buvo skirtas asmeniniams poreikiams, o ne tikslu platinti ir realizuoti. Visų pirma, tą aplinkybę, kad tabletės buvo skirtos asmeniniam naudojimui paneigia D. Z. įgytų tablečių kiekis - daugiau nei tūkstantis vienetų tablečių. Be to, nustatyta, kad D. Z. sunkiai vertėsi, nedirbo, tačiau psichotropinių medžiagų įgijo didelį kiekį, tam skirdamas didelę sumą pinigų - 2500 Lt. Kratos metu D. Z. gyvenamojoje vietoje buvo rasta daug polietileninių maišelių, įvairių tablečių, kurių sudėtyje buvo psichotropinių medžiagų pėdsakai, o tai rodo, kad psichotropinės medžiagos buvo skirtos pardavimui.
Taipogi atmestinas D. Z. skunde nurodytas argumentas, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad jis nevienodai aiškino narkotinių medžiagų įgijimo aplinkybes, nes, pasak nuteistojo, jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir teisme nurodė, kad narkotines medžiagas – tabletes „Ekstazi“ įsigijo atsitiktinai, pasiūlius iš matymo pažįstamam asmeniui, nes pastarajam reikėjo pinigų išvykimui į užsienį, kadangi tokį apelianto teiginį paneigia paties D. Z. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, kai apklaustas įtariamuoju D. Z. parodė, kad tabletes pasilinksminimo metu vartodavo su draugais, dėl ko jas ir įsigijo (4 t. b. l. 75-75).
Kitas apelianto D. Z. skunde nurodytas teiginys, jog lengvinančiomis aplinkybėmis turėtų būti vertinama tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, nuo pat tyrimo pradžios pripažino padaręs nusikalstamą veiką, pats pareigūnams perdavė likusias pas jį namuose narkotines medžiagas, atmestinas. Bylos aplinkybės, priešingai nei teigia nuteistasis, rodo, kad kaltu jis prisipažino tik iš dalies ir tik toje dalyje, kurioje buvo verčiamas objektyvių aplinkybių, o ne laisva valia. Be to, nuteistasis duodamas parodymus teisme vengė teismui sakyti tiesą, kadangi apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu teigė, kad nei D. P., nei T. A. nepažįsta (8 t. b. l. 10), kas rodo jo nenuoširdumą ir paneigia kaltės pripažinimą ir jo deklaruojamą padėjimą teisėsaugos pareigūnams.
Nuteistasis Ž. L. skunde nepagrįstai nurodo, kad nuosprendyje nurodytą teiginį, jog jis praeityje siūlė parduoti turėtas tabletes, už tabletę imdamas 10 Lt, kaltinamasis R. P. teisme negalėjo patvirtinti, o liudytojas T. A. teisme absoliučiai nieko neprisiminė, visiškai nenurodė apie galimus jo ketinimus ar tikslus, susijusius su psichotropinėmis medžiagomis ir niekaip neįrodo tikslo buvimo, tik teismui pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, T. A. patvirtino, kad tai yra jo parodymai, paaiškino, kad tabletės, kurias, neva, gavęs, logotipo ženklo nebuvo, todėl neaišku, ką T. A. iš jo gavo, taipogi tai, jog teismo posėdžio metu nebuvo išsiaiškinta, kokiais T. A. parodymais galima remtis, nes ikiteisminio tyrimo metu, Mažeikių apylinkės teismo teisėjui, davė skirtingus parodymus, todėl mano, kad liudytojas T. A. turėtų būti papildomai apklaustas ir jo parodymų prieštaravimai pašalintini, išsiaiškinant, ar skirtingų parodymų davimas buvo ne pareigūnų smurtavimo paseka. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad nors liudytojas T. A. teisme negalėjo patvirtinti, kad iš Ž. L. įsigijo „Ekstazi“ tabletę, tačiau teisme jis patvirtino tai, kad jo pirminiai parodymai yra teisingi, kadangi tada geriau viską prisiminė (8 t. b. l. 11). Paminėtina tai, kad netikėti liudytojo T. A. parodymais teismas neturi pagrindo, kadangi jie siejasi su kitomis bylos aplinkybėmis, be to, paminėtina ir tai, kad T. A. parodymus patvirtina ir R. P. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad Žilvinas siūlė jam mėlyną tabletę, bet jis jos atsisakė, tada tabletę paėmė T. A..
Nepagrįstai apeliantas Ž. L. skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, vadovavosi vykusiais telefoniniais pokalbiais, pripažino juos įrodymu, tačiau jo nuomone šis įrodymas yra gautas pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo 10 str. 4 d. 2 p. (pareigūnas teisėjui pateikia motyvuotą teikimą, kuriame nurodo duomenis apie asmenį (vardas ir pavardė, asmens kodas), kuriam bus taikomi operatyviniai veiksmai arba apibūdina objektą) nuostatas. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2006-02-21 teismo teisėjo nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sankcionuota nenustatytos asmenybės piliečio vardu (duomenys neskelbtini), telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė, kas rodo pareigūnų veiksmų teisėtumą pasiklausant Ž. L. pokalbius. Taigi šios nutarties pagrindu asmeniui vardu (duomenys neskelbtini) buvo taikytas operatyvinio tyrimo veiksmas – pokalbių pasiklausymas, ir būtent šiuo konkrečiu operatyviu veiksmu ir buvo siekiama nustatyti nutartyje nurodytu abonento numeriu besinaudojantį asmenį vardu Žilvinas, kas ir buvo šio operatyvinio veiksmo tikslas, dėl ko nutartyje ir nebuvo kitų duomenų apie objektą, nes jie tiesiog nebuvo žinomi.
Taipogi nuteistasis Ž. L. skunde nepagrįstai nurodo, jog nebuvo atlikta fonoskopinė balso ekspertizė, ir prokuroras nenustatė visų pokalbiuose įrašytų asmenų tapatybių, ekspertas tyręs pokalbių įrašų kokybę, pilnai negarantavo, kad pokalbių įrašai nėra sumontuoti, todėl teismas, apelianto nuomone, negalėjo pripažinti telefoninius pokalbius kaip įrodymą dėl narkotikų platinimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. Z. ir R. P., bylos nagrinėjimo metu, perklausę įrašus, pripažino savo balsą, įvardijo pokalbių metu bendravę su Ž. L., dėl ko fonoskopinės balso ekspertizės atlikimas nebūtų buvęs tikslingas. Be to, iš bylos medžiagos, iš specialisto išvados Nr. 11-1486-(07) matyti, kad joje nurodyta, jog tikėtina, kad pateikti tirti kompaktiniame diske „Verbatin“ esantys garso įrašai yra ištisiniai ir nesumontuoti, juose nėra trynimo požymių (6 t. b. l. 18-21). Paminėtina ir tai, kad teismas, spręsdamas kaltės klausimą, nesivadovavo vien tikėtinomis ekspertizės išvadomis, o atsižvelgė į visumą byloje surinktų įrodymų, į bendrą įrodomosios medžiagos kontekstą.
Taipogi atmestini apelianto Ž. L. skunde nurodyti teiginiai, kad ikiteisminio tyrimo metu prokurorui jis nurodė faktines aplinkybes dėl smurto naudojimo, jo teisių ir laisvių pažeidimo, dėl nesudarytų sąlygų būti lygiateisiu proceso dalyviu, dėl ko susirgo psichine liga, tačiau prokuroras nepatikrino nurodytų faktinių aplinkybių, ir tuo, anot apelianto, prokuroras nevykdė pareigos atskleisti nusikalstamą veiką, kaip tai reglamentuoja LR BPK 2 str., o pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teisiamajame posėdyje ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai pripažino duomenis įrodymu, kurie buvo išgauti smurtu, nes pagal tarptautinės ir nacionalinės teisės aktus, bet kokie parodymai, gauti panaudojant smurtą, grasinimus, negali būti pripažįstami leistinais įrodymais. Pažymėtina tai, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad Ž. L. atžvilgiu būtų naudotos kokios tai neteisėtos priemonės, t. y. , kad prieš nuteistąjį būtų buvęs naudojamas smurtas, jog įrodymai buvo gauti kitokiais neteisėtais metodais.
Taipogi atmestini nuteistojo Ž. L. skunde nurodyti teiginiai, jog buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nes tiek ikiteisminį tyrimą atlikusi įstaiga, tiek pirmos instancijos teismas buvo šališki, nes Mažeikių rajono apylinkės teisme, skiriant jam kardomąją priemonę - suėmimą (ne darbo dieną, sekmadienį) dalyvavo trijų Lietuvos televizijų atstovai, įvairių laikraščių žurnalistai, tokia pat viešų ryšių akcija buvo organizuota ir skelbiant nuosprendį Šiaulių miesto apylinkės teisme, todėl mano, kad pakenkti buvo stengiamasi jo tėvui, ėjusiam atsakingas pareigas valstybės tarnyboje ir broliui Romanui, ankščiau dirbusiam Mažeikių policijos vienu iš vadovų, o po tokios triukšmingos pirminės viešų ryšių akcijos, ikiteisminio tyrimo pareigūnai dėjo daug pastangų, kad teisėtais ir neteisėtais veiksmais surinktų įrodymus apie jo pasikėsinimą įvykdyti nusikalstamą veiką, patyrė pareigūnų šališkumą: ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistas ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumo, nekaltumo principai, nes spaudai, televizijai, kitoms masinės informacijos priemonėms buvo pateikti ikiteisminio tyrimo duomenys, suformavę išankstinę nuomonę apie jo kaltę, nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio, įvairiose masinės informacijos priemonėse ne vieną kartą viešai pasisakyta apie padarytą nusikaltimą, taip pat nurodo, kad buvo skelbiami straipsniai buvo siejami su jo artimais giminaičiais, kurie absoliučiai su tuo nėra susiję, todėl tai vertina kaip jo teisių pažeidimą, nes kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų gerbiamas jo ir jo šeimos privatus gyvenimas. Pažymėtina tai, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog tokius duomenis atskleidė pareigūnai, kad jie iškvietė žiniasklaidos atstovus ir organizavo viešųjų ryšių akcijas. Paminėtina ir tai, kad pareigūnai žiniasklaidos nekontroliuoja dėl ko jie negali atsakyti už žurnalistų veiksmus. Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pasirodę straipsniai, jokios įtakos pareigūnų sprendimams daryti negalėjo, kadangi ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik teismas.
Nuteistojo Ž. L. skunde nurodytas teiginys, kad kritiškai vertinti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminį tyrimą atlikusio ir kaltinamąjį aktą surašiusio Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R. Dobrovolskio, kuris vėliau, kaip neatitinkantis LR Prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymo 25 str. 1 d., neturintis aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, buvo atleistas iš prokuroro pareigų, nes jis neturėjo teisės atlikti ikiteisminio tyrimo, veiksmus, procesinius veiksmus, surinktus duomenis, kuriuos teismas nuosprendyje vertino kaip duomenis, turinčius įrodomąją galią, atmestinas. R. Dobrovolskis 1999 m. įgijo aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ir jam buvo suteiktas teisės bakalauro kvalifikacinis laipsnis. R. Dobrovolskis 2001 m baigė magistratūrą Lietuvos teisės universitete pagal viešojo administravimo programą, jam buvo suteiktas viešojo administravimo magistro kvalifikacinis laipsnis. 2001-05-11 Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu Ramūnas Dobrovolskis buvo priimtas į tarnybą prokuratūroje. 2003-04-22 Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatyme (redakcija Nr. DC-1518) įtvirtinta, jog nuo 2003-05-01 įsigalioja naujos redakcijos Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, kurio 25 str. 1 d. prokurorams nustatytas naujas išsilavinimo cenzas, t. y. į tarnybą prokuratūroje gali būti priimtas ir paskirtas į prokuroro pareigas asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir įgijęs teisės magistro ar teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį. 2003-04-22 Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymo (redakcija Nr. IX-1518) 2 str. 7 d. įtvirtinta, jog prokuroras, neturintis reikiamo išsilavinimo, turi jį įgyti per 3 metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos (nuo 2003-05-01), o per nustatytą laiką neįgijęs reikiamo išsilavinimo prokuroras yra atleidžiamas iš tarnybos pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 44 str. 1 dalies 10 punktą. 2006-07-19 Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatyme (redakcija Nr. X-802) numatyta, kad Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 44 str. 1 dalies 10 punkte nurodytas atleidimo pagrindas netaikomas prokurorui, kuriam iki reikiamo išsilavinimo įgijimo liko mažiau negu pusė nustatyto termino ir kuris reikiamą išsilavinimą įgis iki 2008-01-01. Taigi, apibendrinant virš išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad priimant R. Dobrovolskį į tarnybą prokuratūroje ir paskiriant prokuroru, jis turėjo aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir, atsižvelgiant į įstatymo leidėjo padarytas išlygas išsilavinimo dalyje, minėtas prokuroras net ir neįgijęs teisės magistro kvalifikacinio laipsnio, turėjo teisinį pagrindą tęsti tarnybą prokuratūroje bei atlikti jam pavestas prokuroro funkcijas iki 2008-01-01. Paminėtina ir tai, kad kaltinamasis aktas šioje byloje buvo surašytas 2007-09-13, o iki šios datos prokuroras nebuvo atleistas jokiu Generalinio prokuroro įsakymu, o bylą perdavus nagrinėti teisiamajame posėdyje, jau pirmojo teisiamojo posėdžio metu, t. y. 2007-10-25 dalyvavo kitas prokuroras.
Dėl paskirtų bausmių nuteistiesiems.
Pirmosios instancijos teismas paskirdamas nuteistiesiems D. Z. ir Ž. L. terminuotas laisvės atėmimo bausmes tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. paskyrė įstatymo sankcijoje numatytas bausmes, atsižvelgė į tai, jog jie padarė tyčinius sunkius nusikaltimus, į nuteistųjų asmenybes, į tai, kad nenustatyta nuteistųjų atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, bei kitas aplinkybes.
Vertinant Ž. L. asmenybę – iki šios nusikalstamos veikos padarymo buvo neteistas, tačiau veikdamas tiesioginės tyčios forma padarė nusikaltimą, kuris priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, charakterizuojamas teigiamai, dirbo įmonėje ir pagal verslo liudijimą, teigė esąs nevedęs, bet padedantis išlaikyti nepilnametę dukrą, todėl visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas skyrė Ž. L. mažiausią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę.
Vertinant D. Z. asmenybę – praeityje kartą teistas, bausmės nėra atlikęs, teistumas neišnykęs, nusikalstamą veiką įvykdė būdamas baustas administracine tvarka, tačiau dirbo, charakterizuojamas teigiamai, policijos pareigūnų charakterizuojamas patenkinamai, teigė esąs vedęs ir santuokoje auginantis mažametį sūnų, todėl visiškai pagrįstai apylinkės teismas paskyrė D. Z. laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas arčiau sankcijoje numatytos minimalios ribos.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 332 str.,
nusprendžia:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 20 d. nuosprendį pakeisti:
Ž. L. į bausmės laiką įskaityti laiką išbūtą stacionarinėje ekspertizės įstaigoje nuo 2007-06-14 iki 2007-07-02.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą atmesti.