- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-04-09
- Bylos Nr.
- 1A-19/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rūta Mickevičienė, Kęstutis Jucys, Albinas Bielskis (pran.)
- Nuteistasis
- A. V., J. L., R. A., D. Č., S.
- Nukentėjusysis
- M. G., G. J., R. B.
- Advokatai
- Vilija Jurčikonienė
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. V. ir J. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir nuteistas dviejų metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose; J. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (už nusikalstamą veiką, padarytą 2008 m. balandžio 19 d.) – laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams metų;
- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (už nusikalstamą veiką, padarytą 2008 m. balandžio 20 d.) – laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir dešimčiai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš A. V. , J. L. , R. A. , D. Č. bei S. A. solidariai priteista 1882,80 Lt už R. B. ir G. B. gydymą Valstybinių ligonių kasų naudai.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti R. A. , D. Č. bei S. A. , tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. V. ir J. L. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su R. A. , J. L. 2008 m. balandžio 19 d., apie 22-23 val., iš S. A. už 100 litų neteisėtai įgijus 5 vnt. rožinės spalvos tablečių, turinčių savo sudėtyje nenustatytą kiekį psichotropinių medžiagų- metamfetamino ir amfetamino - šias tabletes neteisėtai laikė ir gabeno automobiliu BMW 318 iš Marijampolės į Vilkaviškio savivaldybę, 2008 m. balandžio 20 d., naktį, apie 2 val., tris tabletes, turinčias savo sudėtyje nenustatytą kiekį psichotropinių medžiagų - metamfetamino ir amfetamino už 60 litų pardavė M. G. , R. B. ir G. J. , šiais veiksmais, turėdami tikslą platinti, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno psichotropines medžiagas ir jas platino.
Be to, J. L. , veikdamas bendrininkų grupe su R. A. , 2008 m. balandžio 20 d. neteisėtai įgijo 3 tabletes, turinčias savo sudėtyje nenustatytą kiekį psichotropinių medžiagų- metamfetamino ir amfetamino - šias tabletes laikė ir gabeno iki Gedimino gatvėje esančio namo Nr. 44, Marijampolėje, kur už nenustatytą sumą pardavė M. G. , R. B. ir G. J. , šiais veiksmais, turėdami tikslą platinti, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno psichotropines medžiagas ir jas platino.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. V. savo apeliaciniame skunde nurodo, jog Kauno apygardos teismo nuosprendis iš dalies yra nepagrįstas, kadangi teismas apelianto atžvilgiu nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų.
Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei tai, kad jis yra vienintelis močiutės A. K. , kuriai reikalinga nuolatinė globa ir priežiūra, artimas giminaitis, nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų ir todėl paskyrė neteisingą bausmę.
A. V. nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Apygardos teismas, skirdamas bausmę A. V. , taip pat neatsižvelgė į tai, jog apeliantas charakterizuojamas teigiamai bei į jo sunkią materialinę padėtį. Apeliantas taip pat pažymi, jog tai, kad jis kartais būna išvykęs į Marijompolę ir tuo metu jo močiutę prižiūri seniūnijos paskirta slaugytoja, nereiškia, jog nuteistasis prie savo močiutės priežiūros neprisideda. Tuo tarpu apygardos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui ir yra aiškiai per griežta.
Iš apeliacinio skundo turinio taip pat matyti, jog A. V. prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti, kadangi, pasak apelianto, bausmės tikslai jo atžvilgiu bus pasiekti ir nepaskyrus realios laisvės atėmimo bausmės.
Šalies argumentai
A. V. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 25 d. nuosprendį pakeisti, pritaikyti BK 62 bei 75 straipsnių nuostatas, paskirtąją bausmę sušvelninti bei atidėti jos vykdymą.
Nuteistasis J. L. savo apeliaciniame skunde nurodo, jog Kauno apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis apelianto atžvilgiu dalyje dėl 2008 m. balandžio 20 d. nusikalstamos veikos yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bei įvertino byloje esančius duomenis ir todėl padarė nepagrįstas išvadas. Apeliantas pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog jis (J. L. ) 2008 m. balandžio 20 d. neteisėtai įgijo 3 tabletes, kuriose buvo nenustatytas kiekis psichotropinių medžiagų, bei šias tabletes laikė, gabeno ir pardavė M. G. , R. B. ir G. J. . Teismas nenustatė būtinojo šios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio – kaltės J. L. veiksmuose.
Apelianto nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog J. L. kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina nukentėjusiųjų R. B. , G. J. bei M. G. parodymai. Ši teismo išvada prieštarauja ne tik šių minėtų nukentėjusiųjų parodymams, bet ir R. A. bei paties apelianto duotiems parodymams teisminio nagrinėjimo metu. Visi šie asmenys pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog 2008 m. balandžio 20 d., ryte, J. L. susiruošė eiti į namus ir R. A. šiam pasakė, kad eina kartu iki parduotuvės. Nuėję iki parduotuvės, R. A. ir J. L. nusipirko alaus, jį išgėrė ir apeliantas nuėjo namo. Į butą, kuriame buvo nukentėjusiosios, jis kartu su R. A. negrįžo. Kokiomis aplinkybėmis R. A. nupirko psichotropines medžiagas, apeliantui nežinoma.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde taip pat nurodo, jog apygardos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailisi. Skirdamas bausmę teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog J. L. anksčiau teistas nebuvo, administracine tvarka nebaustas, todėl jo atžvilgiu galėtų būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos bei paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.
Apeliantas skundu prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 25 d. nuosprendį dalyje dėl nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, dėl 2008 m. balandžio 20 d. padarytos nusikalstamos veikos, panaikinti ir apeliantą iš šio kaltinimo išteisinti, o už nusikalstamą veiką, padarytą 2008 m. balandžio 19 d., paskirtąją bausmę sušvelninti bei paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Teismo posėdyje dalyvaujanti prokurorė prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji A. V. , J. L. bei jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusioji G. J. prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o nukentėjusioji M. G. prašo A. V. apeliacinį skundą tenkinti, J. L. apeliacinį skundą – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo J. L. apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl nuteistojo A. V. apeliacinio skundo.
Nuteistasis A. V. savo apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, bei, pritaikius BK 62 straipsnio nuostatas, paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, nes paskiriant bausmę įvertinamas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta BK Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Tačiau pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltąjį asmenį. Todėl baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinti išimtiniai atvejai, kai teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką, t. y. kaltininko atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, teismas gali tik tada, kai nustatytos šiame straipsnyje nurodytos sąlygos. BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu yra visos sąlygos, kurios apibūdina kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką, o būtent: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas gali tik tuo atveju, kai yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.
Pirmosios instancijos teismas nustatė dvi A. V. atsakomybę lengvinančias aplinkybes – tai, jog jis suteikė pagalbą nukentėjusiosioms R. B. ir G. B. , nugabendamas jas į gydymo įstaigą ir taip išvengdamas sunkesnių padarinių ir tai, kad apelianto veiksmams įtakos turėjo provokuojantis bei rizikingas nukentėjusiųjų elgesys. Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jos gailisi.
BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, pagal susiformavusią teismų praktiką, galima pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybe tada, jeigu kaltininkas savanoriškai pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes ikiteisminio ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Neturi lemiamos reikšmės prisipažinimo momentas. Tačiau svarbu, kad toks prisipažinimas turi būti daromas savo noru, laisva valia, o ne dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių asmens dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jie prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo byloje.
Iš bylos duomenų matyti, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2008 m. balandžio 22 d. (t.1 b.l.1). A. V. įtariamuoju pirmąjį kartą buvo apklaustas 2008 m. balandžio 23 d., t.y. netrukus po ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Pirmosios apklausos metu A. V. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino visiškai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei nusikaltimo padaryme dalyvavusius asmenis (t. 3 b.l.4-6). Iki šios A. V. apklausos parodymus byloje buvo davusios visos nukentėjusiosios – G. B. , R. B. , G. J. ir M. G. . Tuo tarpu kiti nuteistieji šioje byloje – S. A. , R. A. , J. L. , D. Č. pirmąjį kartą ikiteisminiame tyrime buvo apklausti po A. V. apklausos. Be A. V. parodymų, jo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina pirmiau minėtų nukentėjusiųjų, bendranuteistųjų parodymai bei kiti byloje esantys duomenys. Analizuojant byloje surinktų įrodymų visetą, įvertinant įrodymų surinkimo laiką, įrodymų dinamiką, matyti, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu naujų įrodymų, lyginant su ikiteisminiu tyrimu, nebuvo surinkta. Todėl, įvertinus A. V. prisipažinimo laiką, procesinį momentą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliantas prisipažino ne savo noru, o dėl byloje surinktų įrodymų visumos, siekdamas sušvelninti baudžiamąją atsakomybę, nes tuo procesiniu momentu įrodymų, pagrindžiančių A. V. kaltumą, nepadaugėjo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, išanalizavus apelianto parodymus viso bylos nagrinėjimo metu, matyti, jog jis visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes nurodė vienodai bei išsamiai, visą laiką pripažindamas savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Taigi, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog A. V. prisipažinimas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo savanoriškas ir prisidėjo prie teisingo sprendimo byloje priėmimo. Tuo tarpu nuosprendį priėmęs teismas padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas konstatuodamas, jog ta aplinkybė, kad A. V. neigė žinojęs nukentėjusiąsias esant nepilnametes, duoda pagrindą teigti, kad jis visiškai neigė savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.
Be kaltininko prisipažino padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką svarbu nustatyti ir kitą aplinkybę – nuoširdų gailėjimąsi. Pagal teismų praktiką, kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Tai, jog apeliantas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, patvirtina jo elgesys iš karto po nusikaltimo padarymo. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, jog A. V. , siekdamas išvengti sunkių padarinių, iš karto po nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusiąsias R. B. ir G. B. nugabeno į gydymo įstaigą, kur joms buvo suteikta medicininė pagalba. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, jog, kaip jau buvo minėta, A. V. , apklaustas iš karto po ikiteisminio tyrimo pradėjimo, davė išsamius parodymus dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, nurodė nusikaltime dalyvavusius asmenis. Be to, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose apeliantas nurodė nuoširdžiai besigailintis dėl padarytos nusikalstamos veikos ir nukentėjusiųjų atsiprašė. Šios aplinkybės duoda pakankamą pagrindą manyti, jog A. V. gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos.
Šios pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog A. V. savo noru prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Ši aplinkybė pripažintina A. V. atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalis 2 punktas).
Bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas yra būtina, bet nepakankama sąlyga taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas. Bausmė gali būti švelninama tik tada, kai be bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra ir viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1 – 6 punktuose numatytų sąlygų. A. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis prižiūri savo neįgalią senelę A. K. , kurios be jo nėra kam prižiūrėti. Iš teismui pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad A. K. , gim. 1934 m., nuo 2009 m. kovo 5 d. nustatytas nuolatinis slaugos poreikis (t. 6 b. l. 156). Kaip matyti iš apeliaciniam teismui pateiktų duomenų, A. K. specialusis slaugos poreikis yra nuolat tęsiamas. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis A. V. parodė, kad jo senelė A. K. gyvena (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu adresu apeliantas savo gyvenamą vietą deklaravo tik 2009 m. liepos 8 d., nors jis ir anksčiau gyveno pas senelę. Pasak nuteistojo, A. K. yra paskirta slaugytoja, tačiau ji slaugo A. K. dvi – tris dienas per savaitę. Kitomis dienomis senelę slaugo apeliantas. A. V. taip pat atlieka buities darbus bei, kai turi galimybę, padeda savo senelei materialiai (t. 6 b.l.124-125). Tokius A. V. parodymus patvirtina byloje esantys duomenys. Iš Plungės rajono savivaldybės administracijos Žlibinų seniūnijos 2010 m. vasario 1 d. rašto matyti, jog A. V. 2009 m. liepos 8 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą senelės A. K. namuose, (duomenys neskelbtini), nors gyventi pas senelę jis atvyko anksčiau, nei ten deklaravo savo gyvenamąją vietą. A. K. slauga paskirta 2009 m. kovo 5 d. Slaugos poreikis yra didelis, todėl jai nuolat reikia slaugytojo (t.6 b.l.198). Iš Plungės rajono savivaldybės administracijos Žlibinų seniūnijos 2010 m. vasario 24 d. rašto Nr. V3-29 matyti, kad A. V. deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), kur jis gyvena su senele A. K. (t.6 b.l.164). Nustatant faktą, kad dėl teismo paskirtos bausmės nebus kam prižiūrėti kaltininko išlaikomo ir prižiūrimo asmens, kuris serga sunkia liga arba yra neįgalus, svarbu atsižvelgti į kitų asmenų faktinį galėjimą prižiūrėti sunkiai sergantį ar neįgalų asmenį. Byloje yra pažyma, iš kurios matyti, kad A. K. artimų giminaičių, išskyrus apeliantą ir jo brolį, neturi. Pats A. V. yra našlaitis, jo tėvai mirę (t.6 b.l.29, 33, 34). Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad A. V. nėra vienintelis A. K. anūkas – jis turi brolį, V. V. . Tačiau ši aplinkybė turi būti vertinama ne formaliai pagal asmenų anketinius duomenis, giminystės ryšius, o būtina atsižvelgti į faktinį galėjimą prižiūrėti sunkiai sergantį arba neįgalų asmenį. Byloje surinktais įrodymais nėra paneigtas nuteistojo A. V. aiškinimas, kad jo brolis, V. V. , faktiškai A. K. neprižiūri ir neturi realių galimybių tai daryti, kadangi jis gyvena Marijampolės rajone, (duomenys neskelbtini), kur turi ūkį ir privalo juo rūpintis. Byloje esantys duomenys (jau minėti Žlibinų seniūnės raštai) kaip tik patvirtina, kad būtent A. V. prižiūri savo senelę A. K. . Šie duomenys rodo, kad faktiškai sergančią ir neįgalią A. K. , gim. 1934 m., prižiūri nuteistasis A. V. , kuriam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę neliktų kam A. K. prižiūrėti.
Taigi, pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog yra nustatytos visos BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytos švelnesnės, negu įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės, skyrimo sąlygos – nustatytos trys A. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – tai, kad jis suteikė pagalbą nukentėjusiosioms R. B. ir G. B. , nugabendamas jas į gydymo įstaigą ir taip išvengdamas sunkesnių padarinių kilimo, tai, kad jo veiksmams turėjo įtakos provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiųjų elgesys bei prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Taip pat nustatyta BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta sąlyga – A. V. prižiūri ir išlaiko asmenį, kuris serga sunkia liga ar yra neįgalus ir nėra kam jį prižiūrėti.
Tačiau, sprendžiant BK 62 straipsnio nuostatų taikymo klausimą, būtina atsižvelgti ir į BK 54 straipsnyje numatytas visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, kurias įvertinus, galima spręsti, ar bausmės tikslai bus pasiekti kaltininkui paskyrus švelnesnę, nei BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę. A. V. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs sunkų nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Kita vertus, šią nusikalstamą veiką apeliantas padarė dėl provokuojančio ir aktyvaus nukentėjusiųjų elgesio – byloje neginčijamai nustatyta, kad nusikalsti jį paskatino aktyvus nukentėjusiosios G. J. raginimas parūpinti jai ir kitoms nukentėjusiosioms psichotropinių medžiagų. Taip pat, kaip jau buvo minėta pirmiau, po nusikalstamos veikos padarymo A. V. ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas išvengti sunkių padarinių, t.y. nukentėjusiąsias R. B. ir G. B. pristatė į gydymo įstaigą, kur joms buvo suteikta medicininė pagalba. Tuo tarpu apelianto atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes – jis anksčiau vieną kartą teistas, baustas administracine tvarka. Kita vertus, nors po šios nusikalstamos veikos padarymo praėjo nemažas laiko tarpas, tačiau daugiau jokių nusikalstamų veikų A. V. nepadarė, savo nusikalstamą elgesį vertina kritiškai. Kaip matyti iš Žlibinų seniūnijos atsiųstos informacijos, nuteistasis charakterizuojamas teigiamai. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad nukentėjusioji M. G. apeliacinės instancijos teisme prašė A. V. apeliacinį skundą tenkinti ir sušvelninti jam paskirtąją bausmę.
Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nuodytas aplinkybes, sprendžia, jog švelnesnės bausmės rūšies, negu numatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje, paskyrimas A. V. neprieštarautų bausmės paskirčiai bei teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti A. V. paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą, nustatant padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei kaltininko asmenybę atitinkančius įpareigojimus.
Tuo tarpu nuteistojo apeliacinio skundo prašymas taikyti BK 75 nuostatas bei atidėti bausmės vykdymą negali būti tenkinamas. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių ik trejų metų. Taigi, šio straipsnio nuostatos gali būti taikomos, jeigu yra nustatytos dvi būtinos aplinkybės – padarytas nesunkus, apysunkis ar neatsargus nusikaltimas bei paskirta ne didesnė bausmė nei treji metai laisvės atėmimo (tyčiniai nusikaltimai) arba ne daugiau nei šešeri metai laisvės atėmimo (neatsargus nusikaltimas). Šiuo atveju A. V. yra nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Ši jo padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl apelianto atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra negalimas.
Dėl nuteistojo J. L. apeliacinio skundo.
Skundžiamu Kauno apygardos teismo nuosprendžiu J. L. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už dvi nusikalstamas veikas, padarytas 2008 m. balandžio 19 d. ir 2008 m. balandžio 20 d. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde neginčija nuosprendžio dalies, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už nusikalstamą veiką, padarytą 2008 m. balandžio 19 d., tačiau nesutinka su teismo išvadomis, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su R. A. , 2008 m. balandžio 20 d. neteisėtai įgijo 3 tabletes, turinčias savo sudėtyje nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir amfetamino, jas laikė ir gabeno iki namo, esančio (duomenys neskelbtini), kur tabletes pardavė M. G. , R. B. ir G. J. . Apeliantas tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose kėlė versiją, jog jis 2008 m. balandžio 20 d. ryte iš A. V. buto išėjo kartu su R. A. , tačiau jis nežinojo, kad nukentėjusiosios buvo paprašiusios pastarojo nupirkti joms psichotropinių medžiagų. Pasak apelianto, jis su R. A. nuėjo iki parduotuvės, tačiau psichotropinių medžiagų su juo neįgijo ir į butą kartu su juo negrįžo. J. L. teigimu, šias aplinkybes patvirtino R. A. bei nukentėjusiosios R. B. , G. J. bei M. G. .
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįstai, o nuosprendį priėmęs teismas J. L. pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje (2008 m. balandžio 20 d. nusikalstama veika).
Tai, jog J. L. 2008 m. balandžio 20 d., veikdamas bendrininkų grupe su R. A. , neteisėtai įgijo 3 tabletes, turinčias savo sudėtyje nenustatytą kiekį psichotropinių medžiagų – amfetamino ir metamfetamino, jas laikė ir gabeno iki buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei ten jas pardavė R. B. , M. G. ir G. J. , patvirtina nukentėjusiųjų R. B. , M. G. bei G. J. ir nuteistojo R. A. parodymai.
Kaip matyti iš nukentėjusios G. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui bei pirmosios instancijos teisme, ji, M. G. ir R. B. 2008 m. balandžio 20 d. ryte paprašė J. L. ir R. A. nupirkti joms tablečių, turinčių psichotropinių medžiagų. Nupirkti tablečių išėjo J. L. ir R. A. . Po kurio laiko jie grįžo į butą, tabletes merginoms padavė J. L. . Už tabletes sumokėjo R. B. (t.3 b.l. 89-92, t.5 b.l. 105-106). Nukentėjusioji M. G. pirmosios instancijos teisme parodė, jog 2008 m. balandžio 20 d. ryte merginos paprašė psichotropinių medžiagų. Jų nupirkti išvažiavo J. L. su R. A. . Po kurio laiko vaikinai grįžo ir padavė nukentėjusiosioms po vieną tabletę, už kurias sumokėjo R. B. (t.5 b.l.106-107). Iš esmės tokias pačias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nukentėjusioji M. G. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t.3 b.l.125-128). Nukentėjusioji R. B. pirmosios instancijos teisme apie šios nusikalstamos veikos aplinkybes išsamių parodymų nedavė, tačiau teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, iš kurių matyti, jog 2008 m. balandžio 20 d. ryte visos trys nukentėjusiosios paprašė R. A. nupirkti joms psichotropinių tablečių. Pastarasis su kažkuo susirašinėjo SMS žinutėmis ir po kurio laiko išvažiavo. Grįžęs merginoms padavė po vieną tabletę, už kurias R. B. sumokėjo po 20 Lt (t.2 b.l.61-64).
Taigi, įvertinus nukentėjusiųjų parodymus pirmosios instancijos teisme, darytina išvada, jog apeliantas iš dalies teisus teigdamas, kad nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai nurodė, kad visos trys nukentėjusiosios bylą nagrinėjant teisme vienodai ir išsamiai nurodė šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, nukentėjusiosios R. B. parodymai nevisiškai sutampa su kitų nukentėjusiųjų – M. G. ir G. J. parodymais. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad R. B. apygardos teisme nebuvo išsamiai apklausta apie šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Todėl apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti byloje esančius prieštaravimus, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu gauti duomenys patvirtina, jog apeliantas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už 2008 m. balandžio 20 d. nusikalstamą veiką nuteistas pagrįstai.
Apklausta apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji G. J. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme. Nukentėjusioji parodė, jog nusikalstamos veikos padarymo dieną, ryte, A. V. bute buvo šešiese – ji, R. B. , M. G. , J. L. , R. A. ir A. V. . Merginos paprašė J. L. ir R. A. nupirkti joms tablečių, turinčių psichotropinių medžiagų. Pastarieji sutiko ir iš buto išėjo. Po ilgo laiko tarpo R. A. ir J. L. grįžo. Apeliantas merginoms padavė po vieną tabletę, už kurias sumokėjo R. B. (t.6 b.l.125-126). Tokie G. J. parodymai iš esmės sutampa ir su nukentėjusiosios M. G. parodymais. Iš pastarosios parodymų matyti, jog 2008 m. balandžio 20 d. ryte nupirkti tablečių, turinčių psichotropinės medžiagos, išėjo apeliantas ir R. A. . Į butą grįžo abu – J. L. ir R. A. bei padavė merginoms po tabletę, už kurias sumokėjo R. B. . Nukentėjusioji R. B. apeliacinės instancijos teisme parodė, jog gerai neprisimena visų nusikalstamos veikos aplinkybių, tačiau patvirtino, jog ryte nupirkti psichotropinių medžiagų merginos paprašė R. A. . Nukentėjusioji neprisimena, ar J. L. buvo išėjęs kartu su R. A. , tačiau nurodė, jog jis tą rytą galimai buvo A. V. bute.
Taigi, įvertinus nukentėjusiųjų parodymus apeliacinės instancijos teisme, matyti, jog abi nukentėjusiosios – G. J. ir M. G. kategoriškai patvirtino, jog 2008 m. balandžio 20 d. ryte nupirkti tablečių, turinčių psichotropinių medžiagų, išėjo R. A. kartu su J. L. . Praėjus ilgam laiko tarpui, į butą, esantį Marijampolėje, Gedimino g. 44, taip pat grįžo abu vaikinai – J. L. ir R. A. . Šių nukentėjusiųjų parodymai vieni kitiems neprieštarauja ir visos bylos nagrinėjimo metu buvo iš esmės vienodi ir nuoseklūs. Tuo tarpu, kaip matyti iš nukentėjusiosios R. B. parodymų, ji patvirtino, jog nusikalstamos veikos padarymo dieną bute buvo šešiese, tarp jų ir J. L. . Tačiau nukentėjusioji teigė neprisimenanti esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių – tai, ar pirkti psichotropinių medžiagų su R. A. išėjo ir J. L. ir ar jie abu grįžo į A. V. butą. Kita vertus, teisėjų kolegija, vertindama R. B. parodymus, atsižvelgia į tai, kad ji jau 2008 m. balandžio 19 d. vakare buvo vartojusi alkoholinius gėrimus bei psichotropines medžiagas, nuo kurių jai buvo bloga. Tai patvirtina pačios R. B. , M. G. , G. J. parodymai, iš kurių matyti, jog 2008 m. balandžio 19 d. vakare jos visos trys su A. V. , J. L. bei R. A. važiavo į šokius. Važiuodamos automobiliu merginos suvartojo po vieną tabletę, turinčią psichotropinių medžiagų. R. B. nuo suvartotos tabletes pasidarė bloga, todėl ji į šokius kartu su kitais nėjo, liko automobilyje. Nukentėjusiosios taip pat parodė, jog po šokių jos su vaikinais nuvažiavo pas A. V. į butą, kur vartojo alkoholinius gėrimus. Taigi, akivaizdu, jog R. B. 2008 m. balandžio 19 d. vakare buvo stipriai apsvaigusi ir nuo psichotropinių medžiagų, ir nuo alkoholio, todėl natūralu, jog ji negalėjo prisiminti ir nurodyti esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Tačiau, kaip jau buvo minėta, nukentėjusiųjų M. G. ir G. J. parodymai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose yra vienodi ir nuoseklūs, todėl jais netikėti teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.
Be kita ko, teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį ir į tai, kad jo paties parodymai visos bylos nagrinėjimo metu nebuvo vienodi ir nuoseklūs. Pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime metu J. L. parodė, jog 2008 m. balandžio 20 d. ryte jis nubudo ir, prižadinęs A. V. , išėjo iš pastarojo buto. Apeliantas nurodė, jog merginos dar miegojo ir nematė, kada jis išėjo. Į A. V. butą apeliantas grįžo tik tos pačios dienos vakare, su R. A. psichotropinių medžiagų nepirko (t. 4 b.l.5-7). Vėliau gi, apklaustas pirmosios instancijos teisme, apeliantas pakeitė savo parodymus ir nurodė, jog 2008 m. balandžio 20 d. ryte R. A. jam pasiūlė nueiti į parduotuvę. Apeliantas su juo išėjo, tuo metu merginos dar miegojo. Išėjęs iš parduotuvės apeliantas nuėjo namo, o R. A. grįžo į A. V. butą (t.5 b.l. 134-136). Tokius parodymus nuteistasis davė ir apeliacinės instancijos teisme. Taigi, akivaizdu, jog J. L. , ikiteisminio tyrimo pabaigoje susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, priderino savo parodymus prie byloje esančių duomenų – nukentėjusiųjų ir kitų nuteistųjų parodymų, taip siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad tokių jo parodymų nepatvirtino ir bendranuteistasis R. A. . Jis, nors ir sau palankia linkme aiškindamas kai kurias nusikalstamos veikos aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme parodė, jog 2008 m. balandžio 20 d. ryte nukentėjusiosios jo paprašė nupirkti tablečių, turinčių psichotropinių medžiagų. Jis ir J. L. iš A. V. buto išėjo. Jie nuėjo į parduotuvę, nusipirko alaus, cigarečių ir maisto. Pavalgę ir išgėrę alaus jie abu su J. L. grįžo į A. V. butą. Merginoms R. A. padavė ne psichotropinės medžiagos turinčias tabletes, bet vaistus nuo skrandžio „Mezym“. Taigi, iš tokių R. A. parodymų matyti, jog jis neneigia, kad J. L. išėjo kartu su juo po to, kai merginos paprašė nupirkti psichotropinių medžiagų bei tai, kad po kurio laiko jie abu grįžo atgal į butą. R. A. iškeltą versiją, jog vietoj psichotropinių medžiagų turinčių tablečių jis nukentėjusiosioms davė tablečių „Mezym“, paneigė nukentėjusiosios M. G. ir G. J. . Jos abi apeliacinės instancijos teisme kategoriškai patvirtino, kad 2008 m. balandžio 20 d. R. A. ir J. L. atneštos tabletės buvo panašios į tas, kurias vartojo prieš tai buvusios dienos vakare ir tai, kad jų poveikis buvo kaip ir prieš tai vartotų psichotropinių medžiagų, t.y. – sukeliantis apsvaigimą.
Taigi, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuosprendį priėmęs teismas padarė pagrįstas ir teisingas išvadas dėl J. L. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje (2008 m. balandžio 20 d. nusikalstama veika).
Nuteistasis J. L. savo apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su jam paskirtąja bausme. Pasak nuteistojo, nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.
Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis J. L. nuo pat pirmos apklausos ikiteisminiame tyrime neneigė savo kaltės dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2008 m. balandžio 19 d., nurodydamas esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei jame dalyvavusius asmenis. Tačiau, skundžiamu Kauno apygardos teismo nuosprendžiu J. L. nuteistas ne tik už šią nusikalstamą veiką, tačiau ir už nusikaltimą, padarytą 2008 m. balandžio 20 d. Šios dvi nusikalstamos veikos buvo padarytos viena po kitos bei tų pačių nukentėjusiųjų atžvilgiu, todėl yra glaudžiai susijusius. Dėl pastarosios nusikalstamos veikos J. L. kaltu neprisipažino nei ikiteisminiame tyrime, nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismuose. Priešingai, kaip jau buvo minėta, dėl šios nusikalstamos veikos jis nuolat keitė parodymus, siekdamas juos priderinti prie byloje esančios medžiagos ir tokiu būdu stengėsi išvengti baudžiamosios atsakomybės. Todėl, teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad nors apeliantas dėl vienos nusikalstamos veikos padarymo kaltu prisipažino ir nurodė esmines jos padarymo aplinkybes, tačiau visiškai neigė savo kaltę dėl kitos nusikalstamos veikos, nemato pagrindo J. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti nuoširdų prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos.
Nuosprendį priėmęs teismas, pagrįstai pripažinęs J. L. kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už nusikalstamas veikas, padarytas 2008 m. balandžio 19 d. ir 2008 m. balandžio 20 d., už abu nusikaltimus paskyrė teisingas, tinkamai individualizuotas bausmes. Apygardos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnyje bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes – nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybes, ir, tinkamai jas įvertinęs, paskyrė bausmes, artimas BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatytam bausmės minimumui, todėl dar labiau jų švelninti nėra jokio pagrindo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka J. L. teismui pateikė pažymą, iš kurios matyti, kad jo motina S. L. , gim. 1947 m., serga, jai atlikta chirurginė operacija (t.6 b.l.166-167) ir prašo atsižvelgti į tai, kad jo motinai reikalinga slauga. Nuteistasis apeliacinės instancijos teisme parodė, jog jis gyvena kartu su motina (duomenys neskelbtini). Kartu su jais gyvena ir nepilnametis J. L. sesers vaikas. Pasak J. L. , jis turi dar du brolius bei dvi seseris. Abu broliai gyvena Norvegijoje, viena sesuo – Didžiojoje Britanijoje. Kita apelianto sesuo gyvena Lietuvoje, Jungėnuose, turi daugiavaikę šeimą. Taigi, teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad apelianto motina serga sunkia liga ir yra po chirurginės operacijos, yra svarbi aplinkybė skiriant ir individualizuojant bausmę, tačiau ji nepaneigia visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumos. Pats apeliantas nurodė, jog jis nėra vienintelis vaikas šeimoje. Be kita ko, kartu su juo ir motina gyvena S. L. anūkas. Todėl, teisėjų kolegija sprendžia, kad sušvelninti paskirtųjų bausmių remiantis šia aplinkybe nėra pagrindo.
Apeliantas skunde taip pat prašo taikyti jo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, atsižvelgiant į tai, kad jis anksčiau nebuvo teistas bei nebaustas administracine tvarka.
Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas skirdamas bausmę gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprenžio surašymą” 3.1.13 punkte teigiama, kad, taikydamas švelnesnės, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės paskyrimą, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Taigi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padaryto nusikaltimo ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą. Šioje byloje tokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų J. L. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalyje nuostatas, nenustatyta. Apeliaciniame skunde nurodomos kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra svarbios bausmės skyrimui, tačiau nėra išimtinės ir ypatingos BK 54 straipsnio 3 dalies prasme. Nuosprendį priėmęs teismas be visų kitų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių įvertino tai, kad J. L. anksčiau teistas nebuvo, administracine tvarka nebaustas. Tačiau teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad šios aplinkybės nėra išimtinės BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų prasme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 25 d. nuosprendį pakeisti.
Pripažinti A. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.
A. V. , pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatas, paskirti laisvės apribojimo bausmę vieneriems (1) metams ir šešiems (6) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 3 ir 5 punktais, įpareigoti A. V. nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose ((duomenys neskelbtini)); pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje; šešiasdešimt (60) valandų per 18 mėnesių neatlygintinai išdirbti sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nuteistojo J. L. apeliacinį skundą atmesti.